Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. R. ieškinį atsakovui V. T. dėl skolos priteisimo ir neteisėto valdymo, tretieji asmenys Aldutė A. Y., E. Y., A. Š., I. Š., P. V., O. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Atsakovas, be teisinio pagrindo naudodamasis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu garažu bei automobilių stovėjimo aikštele, pažeidžia ieškovės teises, todėl atsakovas turi būti įpareigotas atlaisvinti garažą, taip pat atsakovui turi būti uždrausta naudotis garažu ir automobilių stovėjimo aikštele.

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-02 sprendimo, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Ieškovė geranoriškai laikinai leido atsakovui naudotis ieškovei priklausančiu garažu ir žemės sklypo dalimi, t.y. iki šio turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau atsakovas atsisakė pirkti garažą ir žemės sklypo dalį. Šalys susirašinėjo ir ieškovė aiškiai deklaravo, kad jeigu atsakovas neketina pirkti garažo, jis privalo iš garažo išsikraustyti. Po atsakovo atsisakymo pirkti garažą ieškovė keletą kartų kreipėsi į policijos nuovadą dėl neteisėto jos turto valdymo. Tai įrodo, kad ieškovė informavo atsakovą, jog nesutinka, kad jis toliau naudotųsi jos turtu.

2. Teismas šališkai aiškino antstolės pateiktus įrodymus apie atsakovo paskyrimą areštuoto garažo saugotoju. Areštuoto garažo saugotoju atsakovas tapo nuo 2012-09-09. Iki šio momento atsakovas neteisėtai naudojosi garažu, laikė ten savo daiktus bei statė savo automobilį stovėjimo aikštelėje, taip užvaldydamas ieškovei priklausantį turtą ir naudodamas jį savo reikmėms. CK 4.95 str. nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.97 str. nustatyta, kad savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal CK 4.95 str., turi teisę reikalauti iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką. Akivaizdu, kad pagal ieškinio dalyką ir reikalavimą bei ieškovės nurodytus motyvus teismas turėjo pagrindą įsitikinti, kad atsakovas tam tikrą laiko tarpą valdė ieškovės turtą neteisėtai. Teismas turėjo pagrindą atsakovo veiksmus vertinti pagal CK 4.95 str. ir CK 4.97 str., kadangi ieškinys grindžiamas nuostolių atlyginimu išreikalaujant turtą iš neteisėto valdymo.

3. Teismas neteisingai sprendė ieškovės reikalavimą uždrausti naudotis automobilių stovėjimo aikštele prie namo. Tai yra žemės sklypo dalis, kuri pagal bendrą susitarimą skirta automobilių statymui. Atsakovas buvo įsipareigojęs nupirkti dalį šio žemės sklypo, tačiau dėl jo paties pradėto teisminio ginčo visiškai išvengė prievolės įsigyti žemės sklypo dalį, kuris buvo numatytas jam kaip namo bendraturčiui (turinčiam butą). De facto naudodamasis žemės sklypo dalimi prie namo, atsakovas pažeidžia ne tik ieškovės, bet ir visų žemės sklypo bendraturčių teises, nes už žemės sklypo priežiūrą bendraturčiai, o ypač ieškovė, moka mokesčius namo administratoriui.

4. Bylos nagrinėjimo metu teismas neleido pateikti kai kurių dokumentų, paaiškinimų, patvirtinančių ieškovės įrodymus, todėl buvo pažeistos ieškovės procesinės teisės, o tai yra pagrindas naikinti sprendimą.

Ieškovė neįrodė, kad atsakovas naudojasi garažu bei ieškovei neva priklausančia „automobilių aikštelės" dalimi. Ta aplinkybė, kad ieškovė pati savo noru buvo davusi garažo raktus atsakovui po preliminariosios sutarties sudarymo, nereiškia, jog atsakovas turi mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi šiuo garažu, nes tokio susitarimo tikrai nebuvo. Atsakovas nesinaudoja garažu, nelaiko jame daiktų, nes gyvena užsienyje. Atsakovo žinioje yra garažo raktai, nes antstolis yra paskyręs atsakovą areštuoto garažo saugotoju. CPK 683 str. 3 d. suteikia teisę atsakovui naudotis areštuotu turtu, kurio saugotoju jis yra paskirtas (CPK 683 str. 3 d.).

Ieškovė neįrodė, kad atsakovas naudojasi neva tik ieškovei priklausančios „stovėjimo aikštelės" dalimi, iš ieškovės darytų nuotraukų nėra aišku, nei kada jos darytos, nei kiek laiko automobilis stovi aikštelėje, nei kurioje tiksliai vietoje jis stovi. Bet kuriuo atveju, ši aikštelė priklauso daugeliui bendrasavininkų, atsakovas yra gavęs kitų bendrasavininkų sutikimus laikyti savo automobilį šioje stovėjimo aikštelėje.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Dėl 11 400 Lt už naudojimąsi garažu ir žemės sklypo dalimi priteisimo

2007-02-23 šalys sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas nupirko iš ieškovės butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2007-02-23 šalys sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad atsakovas ateityje nupirks iš ieškovės garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 93/15000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Iš šalių paaiškinimuose, procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, taip pat iš byloje esančių rašytinių įrodymų darytina išvada, kad ieškovė leido atsakovui naudotis ieškovei priklausančiu garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), taip pat ieškovei priklausančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, iki tarp šalių bus sudaryta pagrindinė šio turto pirkimo-pardavimo sutartis. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad šalys būtų susitarę dėl atlygintinio naudojimosi garažu ir žemės sklypo dalimi. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad tarp šalių buvo sudaryta garažo ir žemės sklypo dalies panaudos sutartis iki tarp šalių bus sudaryta pagrindinė šio turto pirkimo-pardavimo sutartis (CPK 185 str., CK 6.629 str. 1 d.).

Pagrindinė garažo ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Šalių ginčas dėl pagrindinės garažo ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo galutinai buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2011-11-22 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-1352-640/2011. Nuo šios nutarties įsiteisėjimo, t.y. nuo 2011-11-22, išnyko pagrindas atsakovui toliau naudotis garažu ir žemės sklypo dalimi. Apie atsakovo pareigą atlaisvinti garažą ir žemės sklypo dalį ieškovė informavo atsakovą 2012-01-16 pranešimu. Todėl darytina išvada, kad po 2011-11-22 išnyko teisinis pagrindas atsakovui naudotis ieškovei priklausančiu garažu ir ieškovei priklausančia žemės sklypo dalimi.

Ieškovė teigia, kad CK 4.97 str. 1 d. pagrindu atsakovas turi ieškovei grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias atsakovas gavo arba turėjo gauti per visą neteisėto valdymo laiką. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas per neteisėto valdymo laikotarpį gavo arba turėjo gauti kokias nors pajamas. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl neteisėto atsakovo naudojimosi garažu ir ieškovei priklausančia žemės sklypo dalimi ieškovė patyrė išlaidas arba negavo pajamų, kurias realiai turėjo gauti (pvz. turėjo realią galimybę išnuomoti garažą ar žemės sklypo dalį, buvo sudariusi dėl to atitinkamus susitarimus ir pan. (CPK 178 str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 11 400 Lt už naudojimąsi garažu ir žemės sklypo dalimi.

Dėl reikalavimo uždrausti atsakovui naudotis automobilių stovėjimo aikštele

Iš Nekilnojamojo turto registro 2013-01-23 išrašo matyti, kad 0,1500 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr.0101-0161-0003, esantis (duomenys neskelbtini), kuris byloje taip pat vadinamas automobilių stovėjimo aikštele, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir tretiesiems asmenims, ieškovei priklauso 8665/15000 šio žemės sklypo dalys. 2008-11-19 tarp ieškovės ir trečiojo asmens O. R. buvo sudaryta naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartis (šios sutarties sudarymo metu žemės sklypo bendrasavininkais buvo ieškovė ir trečiasis asmuo O. R., ieškovei priklausė 14355/15000 žemės sklypo dalys, trečiajam asmeniui O. R. – 645/15000 dalys). Ieškovė neįrodė, kad atsakovas naudojosi ir naudojasi būtent ta žemės sklypo dalimi, kuri yra skirta naudotis ieškovei. Iš byloje esančių plano prie 2008-11-19 naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutarties bei nuotraukų nėra galimybės konstatuoti, kad atsakovo automobilis stovi būtent toje žemės sklypo dalyje, kuris 2008-11-19 sutartimi skirtas naudotis ieškovei. Be to, nėra pagrindo vadovautis 2008-11-19 naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartimi ir prie jos pridėtu planu, kadangi po šios sutarties sudarymo ieškovei nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis sumažėjo nuo 14355/15000 dalių iki 8665/15000 dalių. 2012-04-07 pareiškimu kiti žemės sklypo bendrasavininkai (tretieji asmenys) neprieštaravo, kad atsakovas statytų automobilį žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

Nesant įrodymų, kad atsakovas naudojasi ta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, kuri yra skirta naudotis ieškovei, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą uždrausti atsakovui naudotis automobilių stovėjimo aikštele.

Dėl įpareigojimo atlaisvinti garažą

Atsakovas teigia, kad jis garažu nebesinaudoja. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2010-02-02 maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas, kurio grafoje „Papildoma informacija“ nurodyta, kad „garažas tuščias“, UAB „Krivita“ 2013 metais atliktos garažo nuotrauktos, ieškovė 2014-08-22 pranešime taip pat nurodė, kad 2013 metais antstolė I. K. patvirtino, jog atsakovas paėmė savo daiktus iš garažo. Įrodymų, kad atsakovas šiuo metu naudojasi garažu, nėra.

Iš byloje esančių 2012-03-13 turto arešto akto ir 2012-09-05 patikslinto turto arešto akto matyti, kad ieškovei priklausantis garažas, esantis (duomenys neskelbtini), yra areštuotas vykdant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-14 išduotą vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš ieškovės atsakovo naudai, nurodytais turto arešto aktais yra apribota ieškovės teisė garažą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, areštuoto garažo saugotoju yra paskirtas atsakovas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-15 nutartis, kuria buvo atmestas ieškovės skundas paskirti atsakovą areštuoto garažo saugotoju, yra įsiteisėjusi. Taigi, CPK 675, 683 str. pagrindais atsakovui yra atsiradusi garažo pasaugos prievolė. Pasaugos santykiams atsirasti yra būtinas realus (faktinis) saugojamo turto perdavimas saugotojui, toks perdavimas atliekamas tiek fiziškai perduodant turtą saugotojui, tiek ir sudarant saugotojui galimybę valdyti turtą. Todėl tai, kad atsakovas turi garažo raktus ir patekimas į garažą yra galimas tik su atsakovo žinia ir leidimu, yra susiję su tinkamos atsakovo, kaip garažo saugotojo, pareigos vykdymu.

Nesant įrodymų, kad atsakovas šiuo metu naudojasi ieškovei priklausančiu garažu, esant įrodymams, kad garažas yra areštuotas, apribojant ieškovės teises garažą valdyti, naudotis ir disponuoti, o garažo saugotoju yra paskirtas atsakovas, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą atlaisvinti garažą.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neleido pateikti kai kurių dokumentų, paaiškinimų, patvirtinančių ieškovės įrodymus, todėl buvo pažeistos ieškovės procesinės teisės, o tai yra pagrindas naikinti sprendimą. Tačiau ieškovė nenurodė, nei kokių konkrečių įrodymų pirmosios instancijos teismas jai neleido pateikti, nei kokią konkrečią įtaką šie įrodymai turėtų nustatant ar vertinant byloje reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos 600 Lt išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio mėn. 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės T. R. atsakovo V. T. naudai 600 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.