- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-14
- Bylos Nr.
- 2S-202-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-12660-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- O. O., O. A.
- Atsakovas
- R. A.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-94-127/2012 pagal ieškovės O. A. ieškinį atsakovui R. A. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovo R. A. priešieškinį ieškovei O. A. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei bei santuokoje įgyto turto padalijimo, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu nutraukė R. A. ir O. A. santuoką, pripažino kaltais dėl santuokos iširimo R. A. ir O. A., po santuokos nutraukimo grąžino ieškovei iki santuokos turėtą pavardę O., pripažino 0,0600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) asmenine O. A. nuosavybe ir priteisė iš O. A. R. A. 48 850 Lt kompensaciją už O. A. priklausančio turto pagerinimą.
Šalies argumentai
Ieškovė O. A. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovui priteista 48 850 Lt kompensacija už ieškovei priklausančio turto pagerinimą.
Ieškovė O. A. taip pat pateikė teismui prašymą priimti nutartį, patvirtinančią, kad neapskųstos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalys įsiteisėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 12 d. nutartimi ieškovės O. A. prašymą patenkino iš dalies – nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalys, kuriomis santuoka tarp R. A. ir O. A. nutraukta, po santuokos nutraukimo ieškovei grąžinta iki santuokos turėta pavardė O., 0,0600 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) pripažintas asmenine O. A. nuosavybe, įsiteisėjo, taip pat pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl O. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio 0,0600 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) perleidimo draudimo, kol bus išnagrinėta byla apeliacine tvarka. Teismas nurodė, kad įregistravus O. A. asmeninės nuosavybės teisę į 0,0600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ji galėtų perleisti šį turtą tretiesiems asmenims ir tokiu būdu išvengti priteistos kompensacijos mokėjimo, dėl to gali nukentėti atsakovo turtiniai interesai. Taigi teismas sprendė, kad siekiant apsaugoti atsakovo turtinius interesus, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl žemės sklypo perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p., 376 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė O. O. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nurodo, kad pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones teismas sudarė kliūtis savo paties priimto ir įsiteisėjusio sprendimo vykdymui, kas prieštarauja CPK 18 straipsnyje įtvirtintam teismo sprendimo privalomumo principui bei CPK 7 straipsnio 1 daliai. Teismas neturėjo jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti atsakovo interesai. Nagrinėjamu atveju nėra viešojo intereso, sąlygojančio aktyvų teismo vaidmenį (teisę) spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių savo iniciatyva. Teismas pažeidė CPK 144 str. 1, 2 dalių nuostatas bei teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus, taip pat apribojo ieškovės nuosavybės teisę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės O. O. atskirąjį skundą atsakovas R. A. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pasinaudojo dispozityvumo principu ir savo diskrecijos teise. Nors ieškovė teigia, kad nebuvo įrodyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, pati ieškovė neįrodė, kad gali būti priešingai. Priteista kompensacijos suma yra didelė ir reikšminga atsakovui kaip fiziniam asmeniui. Tikėtina, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki, ir ji gali siekti perleisti ar kitaip paslėpti jai priklausantį turtą ar turtines teises ar kitaip apsunkinti disponavimą turtu. Ekonomiškumo principas suponuoja, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti maksimaliai užtikrinamas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Asmeninė nuosavybė turi būti užtikrinta abiejų šalių atžvilgiu – pripažįstant atsakovo teisę į kompensaciją, turi būti užtikrintas ir atsakovo nuosavybės teisės institutas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 2 dalimi, teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės nuomone, kad viešojo intereso, sąlygojančio būtinybę teismui savo iniciatyva spręsti atsakovo reikalavimų užtikrinimo klausimą, nagrinėjamu atveju nebuvo. Kaip teisingai nurodo apeliantė, atsakovas yra veiksnus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovui atstovavo advokatė ir du kiti atstovai, todėl teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo laikinąsias apsaugos priemones taikyti ex officio. Pažymėtina, kad šeimos bylose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nereiškia teismo pareigos, nesant tam būtinų faktinių aplinkybių, visus procesinius klausimus spręsti savo iniciatyva. Nepaisant to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones vien tik dėl CPK 144 straipsnio 2 dalies pažeidimo šiuo atveju būtų netikslinga, nes pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti.
Vadovaujantis CPK 144 straipsniu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-428/2008; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu, be kita ko, priteisė iš apeliantės atsakovui 48 850 Lt kompensaciją už apeliantei priklausančio turto pagerinimą. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyta pinigų suma apeliantei nėra didelė, taigi ir neeliminavo abejonių dėl savo galimybės įvykdyti atsakovui galimai palankų teismo sprendimą, tuo tarpu taikant laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalies turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą.
Teismas pažymi, kad ši teismo nutartis neatima iš apeliantės galimybės pateikti motyvuotą prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones arba įmokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą ar įkeisti turtą tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos arba panaikintos (CPK 148 str. 1, 2, 3 d.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.