Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-06-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-388-988/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2022-04-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-06-21Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-06-21
Bylos Nr.
1A-388-988/2022
Teisminio proceso Nr.
1-02-2-00093-2021-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš, Darius Pranka
Nuteistasis
E. K.
Advokatai
Olegas Šibkovas, Olegas Šibkovoir Vilnius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-388-988/2022Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00093-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei,nuteistajam E. K. (E. K.), jo gynėjui advokatui Olegui Šibkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Olego Šibkovo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme su intensyvia priežiūra bei įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu E. K. paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių apėmimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo paskirta 48 MGL (2 400 Eur) dydžio bauda, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – 2 (dvejų) metų laisvės apribojimas su intensyvia priežiūra bei įpareigojimu nuo 23 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus jei tai nėra susiję su darbu arba gydymusi.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktais E. K. nustatyti šie įpareigojimai: 1) per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 180 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti (tęsti darbą) arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba mokytis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. sausio 25 d., 5.50 val., iki 2020 m. sausio 25 d., 23.57 val. (viena diena), bei nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 20 d. vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią E. K. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

E. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini), asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas ir intensyvi priežiūra, paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti panaikintos.

Iš E. K. valstybės naudai priteista 2 054,37 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. K. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: jis turėdamas tikslą platinti 2020 m. sausio 25 d. gabeno ir laikė prie savęs narkotinę medžiagą – kanapes, kurios bendra masė yra 1,423 g, supakuotą į du atskirus maišelius, kol 2020 m. sausio 25 d., apie 05.30 val., Vilniuje, Vokiečių g., ties pastatu (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams patikrinus automobilį „Mercedes Benz Classe Cls“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ji buvo rasta ir paimta, taip pat turėdamas tikslą platinti dalį kanapių, supakuotą į 46 vnt. atskirų maišelių, kurių masė 33,82 g, laikė bute adresu (duomenys neskelbtini), kol 2020 m. sausio 26 d., apie 00.55 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresnysis tyrėjas A. S. (A. S.), atlikęs kratą minėtame bute, rado ir paėmė šią narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėjas advokatas Olegas Šibkovas prašo pakeisti 2022 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir: 1) perkvalifikuoti E. K. veiksmus iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį; 2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. K. paskirta intensyvi priežiūra, arba paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su intensyvia priežiūra; 3) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš E. K. priteista 2 054,37 Eur ekstradicijos išlaidų, pripažįstant šias išlaidas apmokamomis iš valstybės lėšų.

2.1. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad E. K. laikė narkotines medžiagas tikslu platinti remdamasis netiesioginiais įrodymais, kurių pagrindu suformavo klaidingą nuomonę šiuo aspektu. Argumentai, kad narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis dozėmis, nuteistojo kraujyje nebuvo rasta narkotinių ar psichotropinių medžiagų, artimi žmonės nebuvo pastebėję, kad jis būtų apsvaigęs, nėra pakankami, kad pripažinti asmenį kaltu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Teismas netinkamai taikė praktikoje suformuotas įrodinėjimo taisykles dėl narkotinių medžiagų platinimo.

2.2. Gynėjas pabrėžia, kad nuteistojo parodymai, jog jis vartoja narkotines medžiagas, buvo įgijęs apie 100 atskirai supakuotų dozių, kadangi taip yra patogiau vartoti, iš kurių dalį buvo spėjęs suvartoti, absoliučiai nėra paneigti. Narkotinių medžiagų niekada neplatino ir neturėjo tokio tikslo.

2.3. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta nei vieno narkotinių medžiagų perdavimo ar platinimo fakto, nėra liudytojų ar kitų asmenų parodymų, rašytinių duomenų, kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri patvirtintų, kad E. K. platintų narkotines medžiagas ar turėtų tokį tikslą. Byloje taip pat nėra paneigta, kad narkotines medžiagas atskiruose įpakavimuose E. K. laikė dėl jų vartojimo patogumo tam, kad kiekvienu atskiru atveju nereikėtų ruošti vartojimui atskiros dozės.

2.4. Apeliantas nurodo, kad teismo vertinimas, jog kiti asmenys negalėjo patvirtinti, kad matė E. K. apsvaigusį, visiškai negali būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis, kad E. K. narkotines medžiagas turėjo tikslu platinti. Pabrėžiama, kad akivaizdu, jog kanapės yra lengva narkotinė medžiaga, nenulemianti akivaizdaus asmens apsvaigimo, todėl jos vartojimas gali būti ir nepastebimas kitiems asmenims.

2.5. Gynėjas argumentavo, kad jei teismas savo daromas išvadas grindžia tam tikra faktine aplinkybe, teismas turėjo pareigą ne tik išreikšti nuomonę, kad kanapių vartojimas gali būti pastebimas kitų asmenų, tačiau šią savo nuomonę patvirtinti faktiniais duomenimis ir įrodymais. Teismas nurodydamas, kad aplinkybė, jog kiti asmenys nematė E. K. apsvaigusio ir tai patvirtina, kad jis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, turėjo šią aplinkybę pagrįsti įrodydamas, kad kanapių vartojimas sukelia pasekmes asmens elgesiui, kurį gali pastebėti kiti asmenys tam tikru laikotarpiu.

2.6. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje neteisingai cituoja ir interpretuoja specialisto, davusio paaiškinimus apie galimybę rasti narkotinių medžiagų pėdsakus asmens kraujyje, parodymus. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas parodė, kad narkotinių medžiagų pėdsakų asmens kraujyje aptikimas priklauso nuo biologinių savybių, vartojimo intensyvumo, periodiškumo, alkoholio vartojimo, sveikatos būklės ir pan. Netgi jeigu asmuo pakankamai intensyviai vartoja narkotines medžiagas, pėdsakų galima ir iš viso neaptikti asmens kraujyje dėl daugelio priežasčių. Teismas šią specialisto parodymų dalį ignoravo, vertino selektyviai, tik toje dalyje, kai ekspertas parodė, kad vartotų medžiagų pėdsakų kraujyje galima aptikti. Manytina, kad specialisto parodymai nei patvirtina, nei paneigia fakto, ar E. K. pats vartojo narkotines medžiagas, nes paaiškinimai buvo duoti teoriniu lygmeniu, atsietai nuo konkrečios bylos medžiagos, nevertinant nei konkretaus įvykio aplinkybių, nei E. K. biologinių ir kitų individualių savybių, nei kitų tiriamo įvykio duomenų.

2.7. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad teismas turėtą tikslą platinti grindė dviem argumentais – tuo, kad jis turėjo virš 30 supakuotų dozių kanapių, ir tuo, kad byloje nėra nustatyta, kad jis pats vartojo narkotines medžiagas. Akivaizdu, kad tokia argumentacija priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl sunkaus nusikaltimo padarymo šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje nėra pakankama. Tikslas platinti asmens veiksmuose nustatomas tais atvejais, kai galima konstatuoti apibrėžtą konkrečią tyčią platinti narkotines medžiagas. Pažymima, kad byloje toks tikslas nėra įrodytas. Nėra paneigti E. K. parodymai, kad narkotines medžiagas jis turėjo savo reikmėms, neįrodyta, ar jis minėtu laikotarpiu vartojo narkotines medžiagas, nenustatyta, kokios jo individualios savybės ir elgesys nulėmė tai, kad jo kraujyje įvykio dieną nebuvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų. Teismo išvados šioje dalyje akivaizdžiai grindžiamos nepatvirtintais faktais ar neteisingu interpretavimu. Byloje nėra nustatytas, įrodytas ir patvirtintas faktas, kad E. K. turėjo tikslą platinti, dėl ko jo veiksmai turi būti perkvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

2.8. Apeliantas nepriklausomai nuo to, pagal kokį BK straipsnį bus kvalifikuoti jo veiksmai, prašo švelninti jam paskirtą bausmę pašalinant iš jam paskirtos bausmės intensyvią priežiūrą. Pabrėžiama, kad E. K. po bausmės vykdymo siekia toliau dirbti, naudotis judėjimo ir savęs aprūpinimo galimybėmis. Intensyvios priežiūros taikymas lemia, kad asmuo visą laiką turi nešioti elektroninius prietaisus, kurie sukelia asmeniui higieninio, judėjimo ir kitokio pobūdžio nepatogumus. Byloje taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos patvirtina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir netaikant griežtų judėjimo apribojimo priemonių. Be to, E. K. nagrinėjamoje byloje jau buvo suimtas apie keturis mėnesius, dėl ko jau patyrė laisvės ir kitus ribojimus. E. K. buvo sulaikytas Suomijoje, patyrė ekstradicijos ir kitų nepatogumų. Jo padaryta nusikalstama veika tuo atveju, jei bus perkvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, atitiks nesunkaus nusikaltimo kategoriją. Visos išvardintos aplinkybės vertinamos kaip pakankamas pagrindas švelninti E. K. paskirtą bausmę pašalinant iš paskirtos bausmės intensyvią priežiūrą.

2.9. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad į Suomiją E. K. išvažiavo tikslu dirbti. Suomijoje jis įsidarbino ir pradėjo dirbti. Tuo metu, kai nuteistasis išvyko iš Lietuvos jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį bei buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nuo nusikalstamos veikos padarymo (2020 m. sausio mėn.) iki išvykimo (2020 m. rugpjūčio mėn.) jis iš esmės nebuvo kviečiamas į policiją ir nedalyvavo jokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Išvykdamas iš Lietuvos jis nesiekė slapstytis, į Suomiją išvyko pas savo motiną, su kuria kartu gyveno Suomijoje, ten gyveno neslepiant savo asmenybės ir legaliai dirbo. Apie tai, kad 2020 m. gruodžio mėn. jo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kad jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir paskelbta jo paieška, jis nežinojo. Žinodamas šias aplinkybes pats būtų vykęs į Lietuvą. Jei tokios aplinkybės jam būtų žinomos, jis pats atvyktų į Lietuvos Respubliką. Net ir po to, kai buvo sulaikytas Suomijoje, tuo atveju, jei nebūtų suimtas, jis pats būtų vykęs į Lietuvą. Ekstradicija jo atžvilgiu buvo vykdoma iš esmės dėl to, kad jam už akių buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuri buvo paskirta tikslu išduoti Europos arešto orderį. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad E. K. iš esmės nebuvo sąmoningai pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, išvyko iš Lietuvos, kai dar nebuvo paskelbta paieška ir paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Esant tokioms aplinkybėms ekstradicijos išlaidų priteisimas gali būti vertinamas kaip neproporcinga ir neadekvati priemonė jo elgesio kontekste.

2.10. Pastebėjo, kad teismo išlaidų, tarp jų ir ekstradicijos išlaidų, priteisimas iš kaltininko nėra baudžiamojo proceso teisės numatytas imperatyvas. BPK 105 straipsnio 1 dalyje panaudota formuluotė suponuoja, kad teismo išlaidos gali būti nepriteistos.

2.11. Apelianto vertinimu, ekstradicijos išlaidos gali būti pripažintos teismo išlaidomis, neatlygintinomis jo lėšomis.

3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė Vita Gedvilienė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, ir E. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę atliekant ją pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

3.1. Prokurorė apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Nuosprendyje nurodytas aplinkybes teismas turėjo vertinti skirdamas E. K. bausmę BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose.

3.2. Pabrėžiama, kad nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą E. K. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje išvardintos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs teismas nusprendė skirti kitokio pobūdžio nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, yra aiškiai pervertintos, jos nėra ir negali būti laikomos išimtinėmis. Tai, kad asmuo yra jauno amžiaus, dirba, palaiko tvirtus ryšius su artimaisiais, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra įprastos, gyvenimiškos aplinkybės, jos neturėtų sudaryti pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Į jas atsižvelgiama, bet vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. K. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo (platinimo) viso proceso metu nepripažino, ikiteisminio tyrimo metu pažeidė jam skirtą kardomąją priemonę, pasislėpė, išvykęs į užsienį, veiką padarė būdamas teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Dėl šių priežasčių daroma išvada, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos ir BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas teisingumo principui neprieštarautų, todėl E. K. skirtina minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

3.4. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad byloje nustatyta, jog E. K. padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, už kurio padarymą šio straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė laisvės atėmimo bausmė. Prokurorė nepritaria teismo padarytai išvadai, kad E. K. jaunas amžius bei gyvenimiškos patirties stoka galėjo nulemti nevisiškai teisingą jo veiksmų padarinių suvokimą, kadangi jis jau buvo teistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Tad turėdamas patirties bei žinodamas gresiančią atsakomybę (realų laisvės atėmimą) už sunkų nusikaltimą, bylos nagrinėjimo teisme metu sąmoningai siekė išvengti nuteisimo už narkotinių medžiagų platinimą, bandydamas įtikinti teismą, kad tokį kiekį narkotinių medžiagų laikė su savimi išskirtinai savo reikmėms. Pažymima, kad teismas tokius parodymus atmetė kaip melagingus ir prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams.

3.5. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, už kurį nuteistas E. K., yra sunkus. Tokio pobūdžio veikos sukelia ypatingai didelę žalą visuomenei. E. K. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, nors yra jauno amžiaus, tačiau praeityje turėjo patirties neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis, kas įrodo, kad padarytas naujas nusikaltimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio ar mažiau pavojingas, o juo labiau negalima daryti išvados, kad E. K. elgesyje įžvelgtinas siekis resocializuotis, puoselėti socialinius ryšius ir nebenusikalsti. Priešingai, netgi negalima kategoriškai atmesti tikimybės, kad platinimas galimai nebuvo vienkartinis ir atsitiktinis atvejis.

3.6. Prokurorė darė išvadą, kad nusikalstamos veikos pobūdis, nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdyje nuteistasis E. K. ir jo gynėjas advokatas Olegas Šibkovas prašė savo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės – atmesti, prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. K. gynėjo advokato Olego Šibkovo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės apeliaciniai skundai atmetami

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir E. K. nuteisimu dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, nuteistojo gynėjas ir prokurorė apeliaciniais skundais taip pat ginčija E. K. paskirtą bausmės rūšį ir jos dydį. E. K. gynėjas taip pat nesutinka su priteistomis iš E. K. ekstradicijos išlaidomis. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

Dėl E. K. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

7. Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistojo nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

9. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų.

7.1. Nusikalstama veika, nustatyta BK 260 straipsnyje, padaroma tiesiogine tyčia – ją darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-1073/2020, 20 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

7.2. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, kaip BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų būtinasis požymis, reiškia kaltininko siekį atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tikslo turėjimas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis: šių medžiagų kiekiu, jų įgijimo, laikymo ar suradimo aplinkybėmis, paruoštų vartoti dozių skaičiumi, taip pat ir tuo, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kt.

Žemesnės instancijos teismas

10. E. K. gynėjas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad E. K. narkotikus vartojo ir juos gabeno, laikė tik savo asmeniniam naudojimui, o ne tam, kad galėtų juos platinti. E. K. buvo įgijęs apie 100 atskirai supakuotų dozių tam, kad kiekvienu atskiru atveju nereikėtų ruošti vartojimui atskiros dozės, taip yra patogiau vartoti narkotines medžiagas. Aplinkybė, kad kiti asmenys nematė apsvaigusio E. K., nereiškia, kad jis turėjo tikslą narkotines medžiagas platinti, tuo labiau, kad kanapės yra lengva narkotinė medžiaga, nenulemianti akivaizdaus asmens apsvaigimo, todėl jos vartojimas gali būti ir nepastebimas kitiems asmenims. E. K. gynėjo manymu, specialisto parodymai nei patvirtina, nei paneigia fakto, ar E. K. pats vartojo narkotines medžiagas, nes paaiškinimai buvo duoti teoriniu lygmeniu, atsietai nuo konkrečios bylos medžiagos, nevertinant nei konkretaus įvykio aplinkybių, nei E. K. biologinių ir kitų individualių savybių, nei kitų tiriamo įvykio duomenų.

11. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-511/2021, 12 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi byloje vertinami tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingas bylos aplinkybes.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nustatė, be kita ko, jog E. K. 2020 m. sausio 25 d. gabeno ir laikė prie savęs narkotinę medžiagą – kanapes, kurios bendra masė yra 1,423 g, supakuotą į 2 atskirus maišelius, kuriuos policijos pareigūnai rado ir paėmė, patikrinę automobilį „Mercedes Benz Classe Cls“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat teismas nustatė, kad E. K. laikė bute kanapes (antžemines dalis), supakuotas į 46 vnt. atskirų maišelių, kurių masė 33,82 g, kol vyresnysis tyrėjas 2020 m. sausio 26 d., atlikęs kratą, jas rado ir paėmė.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje tiek 2 vnt. maišelių kanapių (masė bendrai 1,423 g), tiek 46 vnt. maišelių kanapių (antžeminių dalių) (masė bendrai 33,82 g) atvejais yra svarbu tai, kad būtent duomenų apie tai, jog E. K. reguliariai vartojo kanapes ar jų antžemines dalis, nebuvimas, duomenų, jog buvo įsigytas ženklus narkotinių medžiagų kiekis (100 vnt. pakelių), rastos ir paimtos narkotinės medžiagos kelis kartus viršija nedidelio kiekio viršutinę ribą, jų radimo vieta (kuprinė, E. P. automobilis), buvimas, kartu vertinant su kitais byloje esančiais įrodymais, leidžia spręsti, jog E. K. atitinkamai laikė, gabeno medžiagas ne asmeniniam vartojimui, bet jų platinimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėtai disponuodamas narkotinėmis medžiagomis E. K. turėjo tikslą platinti pas jį rastas draudžiamas medžiagas.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad E. K. teisiamajame posėdyje neneigė, kad įsigijo šias narkotines medžiagas, parodė, kad iš viso buvo įsigijęs 100 vnt. pakelių su šiomis medžiagomis, jų jam būtų užtekę 3 mėnesiams, t. y. po 3 pakelius per parą, o apeliaciniame skunde nurodyta, kad E. K. dalį jų suvartojo. Taigi E. K. 2019 m. lapkričio ar gruodžio mėn. (E. K. ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas įtariamuoju parodė, kad maždaug prieš mėnesį ar du (lapkritį ar gruodį) prieš sulaikymą, 2020 m. sausio 25 d. (2 t., b. l. 181–184); teisiamajame posėdyje parodė, kad pirko prieš 2–3 mėnesius iki sulaikymo) buvo įsigijęs pakankamai didelį narkotinių medžiagų kiekį.

15. Viena vertus, ši aplinkybė pati savaime nerodo, kad E. K. šias medžiagas platino, tokia aplinkybė gali reikšti ir E. K. jų turėjimą, gabenimą savo vartojimui.

16. Kita vertus, kaip ir pagrįstai nurodė apylinkės teismas, byloje esantys įrodymai paneigia E. K. poziciją, kad jis intensyviai ir sistemingai vartojo kanapes ar jų antžemines dalis. Kaip sprendė žemesnės instancijos teismas, be paties E. K. parodymų nėra jokių neabejotinų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo narkotinių medžiagų vartojimą. Priešingai, kiti byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą dėl nuteistojo disponavimo draudžiama medžiaga turint tikslą ją platinti.

Žemesnės instancijos teismas

14.1. Apylinkės teismas E. P. parodymus, kad jis žinojo, jog E. K. pavartoja narkotinių medžiagų, bet nežino, ar buvo nuo jų priklausomas, negalėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad kaltinamasis yra nuo jų priklausomas, vertino kritiškai, kadangi šioje dalyje E. P. parodymai nėra nuoseklūs, be to, liudytojas yra kaltinamojo draugas, taip pat susijęs su disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (už tokią veiką nuteistas 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1246-270/2021). Žemesnysis teismas, apžvelgęs E. K. patėvio A. K., E. K. močiutės G. K., E. K. merginos E. Z., M. T. parodymus, kurių E. K. gynėjas neginčija ir apygardos teismas jų dar kartą nekartoja, sprendė, jog jie apskritai nėra matę E. K. svaiginimosi narkotinėmis medžiagomis požymių, kas, teismo vertinimu, būtų neįmanoma svaiginantis kasdien ar kas antrą dieną po 2–3 dozes, kaip tvirtino nuteistasis. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad kanapės yra lengva narkotinė medžiaga, nenulemianti akivaizdaus asmens apsvaigimo, todėl jos vartojimas gali būti ir nepastebimas kitiems asmenims, tačiau E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad narkotines medžiagas vartoja nuo 16 metų, kas, apygardos teismo vertinimu, sudaro pagrindą manyti, jog netgi ir esant lengvam šių medžiagų poveikiui E. K. artimosios aplinkos žmonės iš E. K. sveikatos būklės, daiktų, specifinio kvapo ar elgesio, kitų aplinkybių turėjo pastebėti, įtarti, jog E. K. vartoja narkotines medžiagas (kanapes).

14.2. Apylinkės teismas taip pat paminėjo teisiamajame posėdyje apklausto eksperto M. P. paaiškinimus, kad pavartojus vieną kartą kanabinoidų šlapime galima aptikti iki 2–3 parų, priklausomai nuo suvartoto kiekio, kuo ilgesnis vartojimo laikas, tuo ilgiau jas galima aptikti žmogaus organizme. Jei vartojamos sistemiškai, šlapime galima aptikti ir po kelių savaičių. Teismas nurodė, jog šiuo atveju atlikus E. K. 2020 m. sausio 25 d. paimto šlapimo tyrimą tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties nerasta, kas paneigia kaltinamojo parodymus, jog jis prieš klubą buvo suvartojęs dalį kanapių, o tuo pačiu leidžia daryti išvadą, kad jei E. K. ir pavartodavo narkotinių medžiagų, vartojimas nebuvo tiek intensyvus kaip bandė įtikinti teismą. Nors apeliaciniame skunde argumentuojama, kad specialistas davė paaiškinimus, nevertinęs nei konkretaus įvykio aplinkybių, nei E. K. biologinių ir kitų individualių savybių, nei kitų tiriamo įvykio duomenų, tačiau iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos išvados Nr. T-N 206/2020(01) matyti, jog E. K. šlapimas buvo paimtas 2020 m. sausio 25 d. (šlapimo tyrimas atliktas 2020 m. sausio 27 d.) (2 t., b. l. 189), tai yra tą pačią dieną, kai automobilyje buvo rasti 2 pakeliai narkotinių medžiagų, taigi E. K. vartojant kanapes reguliariai, jam teisiamajame posėdyje parodžius, kad tą dieną (turima omenyje 2020 m. sausio 25 d.) irgi vartojo, buvo suvartojęs gal pusę pakelio, remiantis minėtais eksperto J. M. P. paaiškinimais jo šlapime turėjo būti rastos šios narkotinės medžiagos, tačiau jos nebuvo rastos.

14.3. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nei E. K. asmens kratos metu, nei jo gyvenamojoje vietoje nebuvo rastos kanapių vartojimui įprastos priemonės –, smulkintuvas, pypkė ar popierius suktinėms daryti, nors tiek pasak kratą atlikusio tyrėjo A. S., tiek pasak kaltinamojo patėvio A. K., kratos metu kaltinamojo gyvenamojoje vietoje buvo pasitelktas tarnybinis šuo, kuris tokius daiktus būtų suradęs. Apygardos teismo vertinimu, tokių daiktų turėjimas paprastai yra reikalingas nuolat vartojant kanapes ar jų antžemines dalis, todėl jų nebuvimas netiesiogiai patvirtina ir tai, kad E. K. šių medžiagų nevartojo taip dažnai, kaip jis nurodė.

14.4. Žemesniojo teismo vertinimu, aplinkybė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3451-1078/2019 E. K. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, už tai, kad neteisėtai laikė ir gabeno nedidelį kiekį narkotinės medžiagos neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neįrodo vartojimo fakto. Su tokiu teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka.

17. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad apylinkės teismas vertino ne tik tai, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog E. K. reguliariai ir dažnai vartojo narkotines medžiagas, tačiau ir kitas aplinkybes, patvirtinančias tikslą platinti narkotines medžiagas.

16.1. Žemesnysis teismas pažymėjo, kad E. K. gyvenamojoje vietoje 46 vnt. atskirų maišelių, kuriuose buvo kanapės, buvo rastos patogioje transportavimui vietoje – kuprinėje, jau supakuotos atskirais maišeliais, t. y. paruoštos platinimui patogiomis dozėmis. 2 vnt. pakelių buvo rasti ant grindinio ties priekinėmis automobilio keleivio durelėmis ir priekinėje keleivio vietoje. Nors E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad pirko daugiau, kad būtų pigiau, 41 pakelį suvartojo per 1–2 mėnesius, tačiau 100 vnt. pakelių yra pakankamai didelis kiekis, tokio kiekio trumpuoju laikotarpiu užtenka ne tik vartojimui, tačiau ir platinimui.

16.2. Reikšmingos aplinkybės, leidžiančios spręsti, kad E. K. laikė, gabeno narkotines medžiagas ne vien tik asmeniniam vartojimui, o ir jų platinimui, yra kratos metu rastų pakelių (maišelių) su juose esančiomis medžiagomis, kiekis, pačių medžiagų juose kiekis. Apylinkės teismas taip pat pastebėjo, kad toks bendras kiekis – 35,423 g (33,82 g + 1,423 g) – 7 kartus viršija nedidelio kiekio viršutinę ribą, kas taip pat patvirtina tikslą platinti narkotines medžiagas.

2. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro vienareikšmišką išvadą, jog dalis narkotinės medžiagos, kuri nebuvo išplatinta ir buvo surasta bute, automobilyje, buvo laikoma taip pat ir tikslu ją parduoti ar kitaip išplatinti.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad E. K. pas jį rastas visas narkotines medžiagas laikė turėdamas tikslą parduoti ar kitaip išplatinti. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas E. K. veiksmus kaip BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl E. K. paskirtos bausmės

4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

5. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Apeliacinės instancijos teismas nurodo ir tai, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas skirdamas bausmę atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris, visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas konstruodamas sankcijas už BK uždraustas veikas vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečią bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

6. BK numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

7. Pažymima, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kuria vadovaujantis E. K. sušvelninta jam paskirta bausmė, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

8. BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015; Nr. 2K-449-942/2016; Nr. 2K-268-942/2017).

9. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas iš pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymima ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013; Nr. 2K-64-303/2018).

10. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra aplinkybių (kurios nebūtinai yra išskirtinės ar išimtinės), leidžiančių tai padaryti, ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių, šis bausmės švelninimo pagrindas, kaip minėta, sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nustatyti aplinkybes, rodančias, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui labai svarbi kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013, 2K-24-689/2019).

11. Kadangi prokurorė apeliaciniu skundu prašo nesivadovauti BK 54 straipsnio 3 dalimi ir skirti E. K. sankcijoje numatytą, griežtesnę bausmę nei paskirta skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, o nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo kartu su laisvės apribojimo bausme neskirti intensyvios priežiūros arba paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su intensyvia priežiūra, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia patikrina, ar E. K. pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį taikoma būtent laisvės apribojimo bausmė, ar nėra pagrindo taikyti dar švelnesnę bausmę, ir jei taip, ar laisvės apribojimo bausmė skiriama kartu su intensyvia priežiūra.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas E. K. bausmę ir parinkdamas bausmės rūšį laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė.

13. E. K. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo padarytas nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jo padarymo aplinkybes, atitinkantis rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Nuteistasis E. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą jos pobūdį, norėjo taip veikti, neteisėtai disponavo (laikė, gabeno) vienos rūšies narkotine medžiaga (kanapėmis (jų antžeminėmis dalimis) turėdamas tikslą jas platinti ir jas platino.

14. Pažymima, kad jis disponavo narkotine medžiaga kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių bendroji masė 35,423 g (33,82 g laikė + 1,423 g laikė ir gabeno). Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.V-239, II sąrašo pavadinimu „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“ (toliau – ir Sąrašas) 19 punktą kanapių (antžeminių dalių) nedidelis kiekis laikomas ne daugiau kaip 5 g. Taigi E. K. disponuotas bendras kanapių (antžeminių dalių) kiekis yra apytiksliai 7 kartus didesnis už šios medžiagos nedidelio kiekio viršutinę ribą (35,423 g / 5 g), tačiau žymiai mažesnis už minimalių didelio kiekio vidurkį, kuris yra 500 g.

15. E. K. Lietuvos Respublikoje buvo teistas du kartus: vieną kartą iki šio nusikaltimo padarymo, kitą po to. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3451-1078/2019 E. K. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (šis nuteisimas teistumo neužtraukia), todėl darydamas šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką E. K. laikomas neteistu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. e1-2068-1131/2020 E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Taip pat jis buvo kelis kartus baustas administracine tvarka, už važiavimą viešuoju transportu be bilieto (3 t., b. l. 144–150). E. K. yra jauno amžiaus (šiuo metu jam 21 metai), (duomenys neskelbtini), dirba nuo 2022 m. vasario 3 d. UAB „L.“ (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 41). Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

16. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrindinėmis aplinkybėmis, kurios sudaro pagrindą E. K. skiriant bausmę pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, laikė: 1) kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu tebuvo 18 metų amžiaus; 2) pakankamai ilgą laiką taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas; 3) kaltinamasis administracine tvarka baustas keturis kartus, tačiau visais atvejais už važiavimą viešuoju transportu be bilieto, t. y. mažo pavojingumo administracinius nusižengimus, visos skirtos baudos sumokėtos; 4) nuo nusikalstamos veikos padarymo jau yra praėję dveji metai, per kuriuos naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nepradėta; 5) E. K. 2020 m. rugpjūčio 7 d. baigė suaugusiųjų gimnaziją (3 t., b. l. 3); 6) iš Helsinkio apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutarimo matyti, kad, išvykęs į užsienį, E. K. turėjo ten nuolatinę gyvenamąją vietą ir dirbo (3 t., b. l. 100–110); 7) Teismui panaikinus kardomąją priemonę suėmimą Lietuvoje taip pat įsidarbino, dirba; 8) nepažeidė pareigos atvykti į teismo posėdžius; 9) aktyviai informuoja apie trumpalaikius buvimo vietos pasikeitimus; 10) palaiko tvirtus ryšius su artimaisiais; 11) turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad po nusikalstamos veikos padarymo E. K. elgesys pasikeitė, įžvelgtinas akivaizdus siekis resocializuotis, puoselėti, socialinius ryšius ir įsitvirtinti gyvenime, kas leidžia spręsti, jog kaltinamasis yra vertas pasitikėjimo jog ateityje nebedarys nusikalstamų veikų.

17. Prokurorė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad aplinkybės, jog asmuo yra jauno amžiaus, dirba, palaiko tvirtus ryšius su artimaisiais, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra įprastos, gyvenimiškos aplinkybės, jos neturėtų sudaryti pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, E. K. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo (platinimo) viso proceso metu nepripažino, ikiteisminio tyrimo metu pažeidė jam skirtą kardomąją priemonę, pasislėpė, išvykęs į užsienį, veiką padarė būdamas teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

32.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę E. K. į visas šias prokurorės apeliaciniame skunde nurodytas neigiamai E. K. charakterizuojančias aplinkybes atsižvelgė, jas vertino bendrame teigiamai ir neigiamai E. K. apibūdinančių aplinkybių kontekste. Taigi prokurorė iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų vertinęs apylinkės teismas.

32.2. Pažymima, be skundžiamame nuosprendyje išvardintų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, yra reikšminga ir aplinkybė, kad E. K. laikytų ir gabentų narkotinių medžiagų kiekis buvo santykinai mažas, daug kartų artimesnis nedidelio kiekio viršutinei ribai nei didelio kiekio žemutinei ribai. Be to, ir narkotinių medžiagų pobūdis – kanapės (antžeminės dalys) – rodo, kad tai yra sąlyginai mažesnio pavojingumo narkotinės medžiagos nei sintetinės narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Atsižvelgiama ir į tai, kad E. K. kratos namuose metu pats parodė pareigūnams, kur yra padėtos narkotinės medžiagos (2 t., b. l. 181–184). E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad prieš einant į namus pasakė pareigūnams, jog narkotinės medžiagos paslėptos jo kuprinėje, kuri yra jo kambaryje, iš dešinės. Pasakė, kur medžiagos paslėptos, nes manė, kad jas būtų radę, nebuvo prasmės to slėpti.

32.3. Apygardos teismo vertinimu, santykinai nedidelis laikytų ir gabentų uždraustų medžiagų kiekis, E. K. jaunas amžius (18 metų) veikos padarymo metu (2020 m. sausio 25 d.), laikinajame sulaikyme (viena diena) ir suėmime (beveik 4 mėnesiai) išbūtas laikas, administracinių nuobaudų, kurios buvo paskirtos padarius vos kelis nešiurkščius administracinius nusižengimus, įvykdymas, E. K. turimi socialiniai ryšiai, darbas yra tos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo daryti išvados, kad teismas bausmės švelninimo institutą, nustatytą BK 54 straipsnio 3 dalyje, taikė neatidžiai, pažeisdamas visuomenės ir valstybės interesus.

32.4. Be abejo, šios aplinkybės turint omeny ir jo pirmesnius teistumus bei nusikaltimo padarymo aplinkybes, nepašalina E. K. padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo, jo atsakomybės už padarytą nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jos rodo mažesnį E. K. padaryto nusikaltimo ir pačio E. K. asmenybės pavojingumą, ir tai yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apygardos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

32.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad net E. K. paskyrus BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą, tokia bausmė nebūtų proporcinga padarytam nusikaltimui, nuteistojo asmenybei, prieštarautų teisingumo principui ir turėtų priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties, t. y. dėl laisvės atėmimo bausmės taikymo nutrūktų nuteistojo ryšiai su šeimos nariais, galimybė dirbti ir užsidirbti pragyvenimui, kas turėtų neigiamos įtakos nuteistojo resocializacijai, juolab, kad bausmė skiriama praėjus nemažam laiko tarpui po nusikalstamos veikos padarymo. Ilgalaikis E. K. izoliavimas nuo visuomenės neabejotinai itin neigiamai paveiktų jo asmenybės formavimąsi ir socialinius ryšius, jo sveikatos būklę, taigi, kolegijos nuomone, BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už jo padaryto nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

18. Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta E. K. paskyrus ne vienintelę sankcijoje galimą nurodytą, griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi laisvės apribojimą. Tokios bausmės paskyrimas, kolegijos įsitikinimu, atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę. Palikus nepakeistą paskirtą mažesnę bausmę nuteistasis turės galimybę greičiau socializuotis į visuomenę bei materialiai padėti sau, todėl bus greičiau pasiekti bausmės tikslai (BK 41 straipsnis).

19. Priimdamas tokį sprendimą teismas E. K. suteikia galimybę įrodyti, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

20. E. K. paskirtos bausmės trukmė yra ilgiausia, kurią galima nustatyti paskyrus laisvės apribojimo bausmę. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas E. K. paskyrė dvejų metų laisvės apribojimo bausmę, tai yra ilgiausią galimą. E. K. buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, paskirta bausmė palyginus su jam grėsusia BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausme yra švelnesnė, skiriant ilgiausios laisvės apribojimo trukmės bausmę buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą veiką.

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde dėl kartu su laisvės apribojimo bausme paskirtos intensyvios priežiūros argumentuoja, kad jis po bausmės vykdymo siekia toliau dirbti, naudotis judėjimo ir savęs aprūpinimo galimybėmis. Intensyvios priežiūros taikymas lemia, kad asmuo visą laiką turi nešioti elektroninius prietaisus, kurie sukelia asmeniui higieninio, judėjimo ir kitokio pobūdžio nepatogumus. Be to, E. K. nagrinėjamoje byloje jau buvo suimtas apie keturis mėnesius, dėl ko jau patyrė laisvės ir kitus ribojimus. E. K. buvo sulaikytas Suomijoje, patyrė ekstradicijos ir kitų nepatogumų.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, intensyvios priežiūros taikymas yra neišvengiamai susijęs su tam tikrų ribojimų ar nepatogumų patyrimu. Nuteistojo patiriami nepatogumai nėra neproporcingi, viršijantys teisingos pusiausvyros tarp taikomos bausmės ir siekiamo bausmės tikslo ribas, galintys paveikti jo teises, pareigas santykius taip, kad gali kilti pavojus jo gyvavimo sąlygoms ar šeiminiams santykiams, jie yra taikomi siekiant teisėto tikslo – pasiekti BK 41 straipsnyje nurodytus tikslus. Nustatytos intensyvios priežiūros sąlygos esamoje baudžiamojo proceso stadijoje yra adekvačios jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, sunkumui, pobūdžiui, kiekiui, mastui, pagrįstos siekiu užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir pateisinamos tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų taikymo kontekste. Nuteistojo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, kitų BPK reikalavimų, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos bei BPK normų. E. K. taikomas suvaržymas yra laikino pobūdžio, jo taikymo laikas yra ribotas ir jis galioja iki bausmės įvykdymo pabaigos.

23. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, jog E. K. paskirta laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra bei įpareigojimu, taip pat nustatyta jos trukmė yra proporcinga ir nėra per griežta, bausmės subendrintos tinkamai.

Dėl proceso išlaidų išieškojimo

24. BPK 103 straipsnio 6 punkte yra nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad ekstradicijos išlaidos paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taigi jeigu ekstradicijos išlaidos atsiranda dėl pasislėpusio nuteistojo sąmoningų veiksmų, jos paprastai priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 25 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-489/2021 30 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų praktikoje asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš kaltininko, jeigu šias išlaidas sąlygoja paties nuteistojo veiksmai. Būtent tai yra esminis kriterijus, lemiantis perdavimo išlaidų išieškojimą iš perduoto asmens (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-118-387/2018, 68 punktas).

25. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas motyvavo, jog, kaip matyti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašto ir kartu pateiktų dokumentų (įsakymo dėl pareigūnų komandiruotės, 2021 m. lapkričio 5 d. sąskaitų faktūrų, 2021 m. spalio 18 d. Policijos departamento PVM sąskaitos faktūros išrašo, lėktuvo bilietų, kelionių draudimo, 2021 m. spalio 19 d. užsakymo formos), valstybė patyrė 2 054,37 Eur E. K. ekstradicijos išlaidas (3 t., b. l. 120–143). Ekstradicijos procedūra buvo būtina ir neišvengiama, nulemta paties kaltinamojo veiksmų, todėl šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo E. K. valstybės naudai.

26. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad E. K. iš esmės nebuvo sąmoningai pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, jis išvyko iš Lietuvos, kai dar nebuvo paskelbta paieška ir paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Esant tokioms aplinkybėms ekstradicijos išlaidų priteisimas gali būti vertinamas kaip neproporcinga ir neadekvati priemonė jo elgesio kontekste. Ekstradicijos išlaidos gali būti pripažintos teismo išlaidomis, neatlygintinomis jo lėšomis.

27. Iš bylos medžiagos matyti, kad: ikiteisminis tyrimas pagal BK 281(1) straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas 2020 m. sausio 25 d. (1 t., b. l. 25). E. K. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka nuo 2020 m. sausio 25 d., 5.50 val., iki 2020 m. sausio 25 d., 23.57 val., po sulaikymo buvo paleistas į laisvę (2 t., b. l. 146, 147). Be to, E. K. 2020 m. sausio 25 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. E. K. 2020 m. sausio 25 d. buvo apklaustas (2 t., b. l. 153, 154). Taip pat E. K. 2020 m. sausio 25 d. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (E. K. įpareigotas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini)), dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimas (2 t., b. l. 147, 157–158).

28. E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad išvažiavo į Suomiją 2020 m. rugsėjo mėnesį. Į Suomiją išvyko su pasu; buvo nuvažiavęs į Migracijos tarnybą ir pasidarė naują. Žinojo, kad yra paimtas dokumentas, kad negalima išvykti, tačiau jam niekas nesuteikė jokios informacijos. Iki to laiko jo niekas nekvietė į policiją, nieko neaiškino. Pats bandė tris kartus kreiptis į policijos komisariatus, tačiau jie jam nesuteikdavo jokios informacijos. Bandė skambinti tyrėjai, bet telefonas buvo nepasiekiamas arba atjungtas, todėl nepavyko susisiekti su tyrėja. Pažeidė kardomąją priemonę, nes jam nesuteikdavo jokios informacijos. Kai atvažiavo į Suomiją, dirbti pradėjo po 2–3 savaičių. Suomijoje gyveno savo vardu, savo asmenybės neslėpė, buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Suomijoje

29. E. K. 2020 m. gruodžio 10 d. paskelbta paieška (1 t., b. l. 16). Pagal vyresniosios tyrėjos J. P. 2020 m. gruodžio 14 d. pranešimą apie įtarimą E. K. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 167–168). 2021 m. vasario 8 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-03701-20 buvo atskirtas dėl E. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnyje, kadangi 2020 m. gruodžio 10 d. E. K. buvo paskelbta paieška (1 t., b. l. 16, 3 t., b. l. 40). Buvo reikalinga surasti įtariamąjį ir jį apklausti, parengti Europos arešto orderį, sulaukti jo įvykdymo, atlikti kitus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl ikiteisminis tyrimas buvo ne kartą pratęstas (1 t., b. l. 1, 3, 5, 7, 12). Byloje yra Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2021 m. birželio 7 d. raštas, kuriame nurodyta, jog Interpolo Suomijos nacionalinis biuras informavo, kad E. K. yra registruotas adresu (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 47).

30. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi E. K. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas už akių (3 t., b. l. 61–63). Europos arešto orderis parengtas 2021 m. rugpjūčio 9 d. (3 t., b. l. 70–74, 82–87). E. K. 2021 m. rugpjūčio 27 d. paskelbta paieška vykdant suėmimą (3 t., b. l. 112). E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad jį sulaikė Suomijoje, oro uoste, su visais dokumentais. E. K. iki jo perdavimo Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį buvo laikomas izoliatoriuje Suomijoje nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. (3 t., b. l. 108, 114). E. K. sulaikytas 2021 m. spalio 20 d. Vilniaus tarptautiniame oro uoste, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardoje (3 t., b. l. 53). E. K. 2021 m. spalio 21 d. buvo įteiktas 2020 m. gruodžio 14 d. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 167–168). E. K. apklaustas 2021 m. spalio 21 d. (2 t., b. l. 170). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2021 m. spalio 21 d. nutartimi palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartis, kuria E. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir nustatytas suėmimo terminas 2 mėnesiams suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m. gruodžio 20 d. (3 t., b. l. 178–179). E. K. 2021 m. lapkričio 26 d. apklaustas parodė, kad išvyko į Suomiją pas mamą, nes norėjo pakeisti draugų ratą ir tokiu būdu nustoti vartoti narkotines medžiagas (2 t., b. l. 181–184). E. K. 2021 m. lapkričio 26 d. buvo įteiktas 2021 m. lapkričio 26 d. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 178). E. K. buvo apklaustas 2021 m. lapkričio 26 d. (2 t., b. l. 181). 2021 m. lapkričio 26 d. buvo paskelbta E. K. apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą (3 t., b. l. 165). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 17 d. nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo – terminas nepratęstas ir pasibaigus suėmimo terminui 2021 m. gruodžio 20 d. E. K. paleistas. Paskirtos trys kardomosios priemonės – dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso) paėmimas, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje pagal jo gyvenamąją vietą, intensyvi priežiūra (4 t., b. l. 1–4).

31. E. K. teisiamajame posėdyje pripažino 2 000 Eur etapavimo išlaidas, tačiau mano, kad tokia suma per didelė. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad kai nuteistasis išvyko iš Lietuvos, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį bei buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nuo nusikalstamos veikos padarymo (2020 m. sausio mėn.) iki išvykimo (2020 m. rugpjūčio mėn.) jis iš esmės nebuvo kviečiamas į policiją ir nedalyvavo jokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Išvykdamas iš Lietuvos jis nesiekė slapstytis, į Suomiją išvyko pas savo motiną, su kuria kartu gyveno Suomijoje, ten gyveno neslepiant savo asmenybės ir legaliai dirbo. Apie tai, kad 2020 m. gruodžio mėn. jo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kad jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir paskelbta jo paieška, jis nežinojo. Ekstradicija jo atžvilgiu buvo vykdoma iš esmės dėl to, kad jam už akių buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuri buvo paskirta tikslu išduoti Europos arešto orderį.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad šiuo atveju ekstradicijos išlaidos gali būti pripažintos proceso išlaidomis, nes jos atsirado dėl nuteistojo E. K. sąmoningų veiksmų. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad E. K. po nusikaltimo padarymo sąmoningai pakeitė savo gyvenamąją vietą be teisėsaugos pareigūnų žinios (slapstėsi). Sąmoningas slapstymasis yra teismų praktikoje nurodoma sąlyga pripažinti ekstradicijos išlaidas proceso išlaidomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 25 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-489/2021 32 punktas). E. K. išvyko iš Lietuvos Respublikos, nors jam buvo taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini). Be to, nors jam buvo taikoma ir kardomoji priemonė – dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimas, tačiau jis parodė, kad kreipėsi į Migracijos tarnybą, kur jam buvo padarytas Lietuvos Respublikos pasas. Byloje nėra duomenų, kad E. K. informavo teisėsaugos institucijas apie savo išvykimą, ėmėsi priemonių, kad išvykimas būtų leidžiamas. Nors E. K. parodė, kad jis skambino tyrėjai, tačiau jam nepavyko su ja susisiekti, byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Tokios aplinkybės rodo, kad E. K. tyčia, tai aiškiai suvokdamas, pažeidė jam taikytas kardomąsias priemones. Ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pabaigtas, kai jis išvyko. Priešingai, po jo išvykimo jam inkriminuojama nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 259 straipsnio 1 dalies iš BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl turėjo būti atliekami su juo ikiteisminio tyrimo veiksmai (įteiktas pranešimas apie įtarimą, apklaustas ir kita). Byloje nėra duomenų, kad E. K. būdamas užsienio valstybėje domėjosi ikiteisminiu tyrimu, bendradarbiavo su pareigūnais. Nuo jo išvykimo iki perdavimo Lietuvos Respublikai praėjo vieneri metai, ikiteisminis tyrimas iš esmės ir užsitęsė dėl šio jo išvykimo, buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas E. K. atžvilgiu. Aplinkybės, kad jis išvyko prieš paskelbiant jam paiešką, deklaravo savo gyvenamąją vietą užsienio valstybėje, nesudaro pagrindo manyti, jog jis nebandė sąmoningai slapstytis. Taigi pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš E. K. 2 054,37 Eur ekstradicijos išlaidų nepadarė BPK pažeidimų, šios išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo E. K..

33. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – E. K. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta, o jam paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, taip pat galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos, proceso išlaidos priteistos tinkamai pagrįstai, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės ir nuteistojo E. K. (E. K.) gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėValerij LaušDarius Pranka