- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-12
- Bylos Nr.
- 2-535/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Trečiasis asmuo
- A. K.
- Ieškovas
- T. J.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones trečiajam asmeniui A. K. , civilinėje byloje Nr. 2-4708-262/2010 pagal ieškovo T. J. (T. J. ) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas T. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui (duomenys neskelbtini) ir tretiesiems asmenims (duomenys neskelbtini), antstoliui M. D. bei A. K. , prašydamas:
pripažinti negaliojančia 1996 m. spalio 30 d. turto įkeitimo sutarties Nr. 1801062 dalį dėl 4800/6711 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini) įkeitimo;
priteisti iš atsakovo 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;
taikyti restituciją ir panaikinus viso būsto įkeitimo sutartį, sugrąžinti jam kaip materialinę kompensaciją likusią buto dalį - 4800/6711;
priteisti iš atsakovo valstybei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad nuosavybės teise jam priklausė 1911/6711 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini). 1996 m. spalio 16 d. jis įgaliojo M. J. parduoti jam priklausančio buto dalį, sudaryti sutartį ir gauti pinigus. Su M. J. buvę sutarta, kad jis tvarkys buto pardavimo reikalus ir pardavęs butą, jam (ieškovui) už pusę gautų pinigų nupirks namą arba išmokės 100 000 Lt. Tačiau M. J. , neturėdamas teisės, perįgaliojo šiuos veiksmus atlikti J. J. , kuri 1996 m. spalio 25 d. pardavė ieškovui priklausančią buto dalį M. J. ir taip pastarasis neteisėtai tapo viso buto savininku. 1996 m. spalio 31 d. M. J. , užtikrindamas 47 000 Lt paskolos grąžinimą, neteisėtai šį butą įkeitė (duomenys neskelbtini). Apie tai ieškovas sužinojo 1996 m. lapkričio mėn. ir kreipėsi į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo M. J. . Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, tačiau procesas buvo nutrauktas, nes 2001 m. birželio 19 d. M. J. mirė, o civilinis ieškinys buvo paliktas neišnagrinėtas. 1998 m. kovo mėn. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 1996 m. spalio 16 d. įgaliojimo, jam priklausančio buto dalies pardavimo sutarties ir įkeitimo pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1998 m. gegužės 28 d. sprendimu civilinėje byloje ieškinį patenkino - 1996 m. spalio 16 d. įgaliojimą, 1996 m. spalio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 1996 m. spalio 31 d. įkeitimo sutarties dalį dėl jam (ieškovui) priklausančios buto dalies įkeitimo pripažino negaliojančiais.
Ieškovo teigimu, įkeitimo sutarties dalis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), 4800/6711 dalies taip pat pripažintina negaliojančia, nes ji sudaryta pagal negaliojantį dokumentą ir todėl pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Teigia, kad jeigu nebūtų suklastoto įgaliojimo, M. J. nebūtų galėjęs įkeisti viso buto, todėl jam sugrąžintas vienas kambarys trijų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini) nekompensuoja pagal susitarimą su M. J. gyvenamojo namo su sklypu. Be to, VMI neteisėtai perėmė 4800/6711 buto dalį, kuri per varžytines buvo parduota trečiajam asmeniui A. K. . Atsižvelgiant į tai, kad, pasak ieškovo, neteisėta įkeitimo nutartis nebuvo panaikinta, jis patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 150 000 Lt, bei turtinę žalą, nes negavo iš M. J. jam žadėto 300 kv. m. namo su 30 arų žemės sklypu prie Žaliųjų ežerų arba likusių pinigų, t. y. 100 000 Lt.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti buto 4800/6711 dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad buto areštas reikalingas tam, jog ieškovas galėtų apginti savo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir ieškovo T. J. reikalavimų užtikrinimui nutarė areštuoti A. K. nuosavybės teise priklausančias 4800/6711 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), uždraudžiant parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.
Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas ginčija 4800/6711 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo teisėtumą. Todėl A. K. perleidus ginčijamą buto dalį tretiesiems asmenims, ieškovui priimto palankaus sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo A. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovas T. J. 2010 m. rugpjūčio 9 d. patikslintame ieškinyje pareiškė reikalavimą dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas savo patirtą turtinę žalą įvertino 100 000 Lt ir prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą ne pinigais, o jai priklausančią buto 4800/6711 dalį. Apeliantė pažymi, kad ji yra teisėta ginčijamos buto dalies savininkė, šį turtą įgijusi 2009 m. vasario 23 d. turto pardavimo iš varžytinių akto pagrindu. Ieškovas neginčija buto dalies perleidimo teisėtumo, nes nereiškia reikalavimo dėl jos pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Todėl ginčo buto dalis, kurią prašoma grąžinti ieškovui, taikant restituciją, nėra ginčijamų sandorių dalykas ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo pagrindo.
2. Teismas neteisėtai taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, nes šioje byloje atsakovas yra (duomenys neskelbtini), o apeliantė yra tik trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Todėl jai priklausantis turtas negali būti panaudotas kaip teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonė.
3. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti, ar ieškinyje išdėstyti teiginiai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai yra pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys gali būti tenkinamas. Ieškinio reikalavimas dėl 100 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, priteisiant ieškovui kaip materialinę kompensaciją 4800/67110 dalis buto, prieštarauja teisinei logikai, įrodo ieškovo piktnaudžiavimą savo teise pareikšti ieškinį ir negalėtų būti tenkinamas. Įstatymai nenumato galimybės reikalauti, kad turtinės žalos atlyginimas būtų priteisiamas turtu.
Šalies argumentai
4. Ieškovas, reikalaudamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, klaidingai nurodo, kad 4800/6711 buto dalis buvo parduota neteisėtai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (civilinė byla Nr. 2-14957-235/2008), nei Vilniaus apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2SA-26-115/2009), nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinė byla Nr. 3K-3-45/2010) netenkino T. J. skundo reikalavimų dėl antstolio M. D. veiksmų, paskelbiant 2008 m. rugpjūčio 21 d. varžytines.
5. Ieškovui niekada nepriklausė 4800/6711 buto dalis. Iki M. J. buvę buto savininkai nepareiškė jokių pretenzijų.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Jis vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2008, 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-831/2008). Tačiau iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomus duomenis, įvertinus šalių papildomus argumentus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Kai pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, gali būti pateikiamas pareikštų atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo sprendimu negalima nuspręsti dėl tokių asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis), taigi nėra ir pagrindo teigti, kad dėl tų asmenų gali būti priimtas teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Šioje byloje ieškovo T. J. pareikšto ieškinio, kuriuo reikalaujama turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pagrindu nurodomos aplinkybės - neteisėti (ieškovo nuomone) M. J. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) veiksmai, įkeičiant butą, kurio dalis ieškovui priklausė ir priklauso nuosavybės teise, o taip pat M. J. veiksmai, neteisėtai parduodant visą butą bei neįvykdant jo ir ieškovo susitarimo, kurio esmė - parduoti butą ir nupirkti ieškovui namą su žemės sklypu arba perduoti jam 100 000 Lt. Atsakovu šioje byloje yra patrauktas tik (duomenys neskelbtini) ir ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nukreiptas būtent į atsakovą (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu 4800/6711 dalis buto įsigijusi A. K. šioje byloje atsakovu nėra patraukta, reikalavimai dėl sandorio, kurio pagrindu ji įsigijo nuosavybės teises į šią buto dalį, pripažinimo negaliojančiu, o taip pat ir dėl žalos atlyginimo šioje byloje jai nėra pareikšti ir aplinkybių, kad turtinę ar neturtinę žalą atsakovas patyrė dėl kokių nors trečiojo asmens A. K. neteisėtų veiksmų, ieškinyje nėra nurodyta. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas savo ieškinyje taip pat nenurodo, kad jis kada nors turėjo nuosavybės teisę į dalį buto (4800/6711 dalis), kurią įsigijo ir nuosavybės teise šiuo metu valdo A. K. , kad tokią teisę jis nepagrįstai prarado ir nenurodo jokio teisinio pagrindo, pagal kurį galėtų būti nukreiptas jam atsiradusios žalos išieškojimas į šią buto dalį. Todėl ir patenkinus šioje byloje pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo bei įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tikimybės, kad teismo sprendimu ieškovui būtų perduota nuosavybėn (kaip ieškinyje nurodoma - sugrąžinta) likusi buto dalis (4800/6711) nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teigti, kad yra grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomas, nėra pagrindo. Taigi nėra pagrindo ir taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), 4800/6711 dalių, nuosavybės teise priklausančių trečiajam asmeniui A. K. , areštas.
Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos taikymo klausimą, tinkamai neįvertino svarbių faktinių šios bylos aplinkybių, netinkamai taikė proceso teisės normą ir todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl šioje byloje pareikštojo ieškinio esmės ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo, todėl klausimą išsprendė neteisingai ir tai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti (CPK 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nenustačius pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę - buto, esančio (duomenys neskelbtini), 4800/6711 dalių, nuosavybės teise priklausančių trečiajam asmeniui A. K. , areštą, ieškovo prašymas taikyti tokią laikinąją apsaugos priemone turi būti atmestas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir ieškovo T. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutarties nuorašą išsiųsti vykdyti viešo registro tvarkytojui.