- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-152-651/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09932-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- G. A.
- Kategorijos
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-651/2017
Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09932-2017-6
NUTARTIS
2017 m. birželio 1 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalį, 2 dalį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Iš G. A. priteista 400 EUR (keturi šimtai eurų) Saulei A. B. turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
G. A. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 1 d., apie 05.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia žiebtuvėliu padegė prie buto durų, (duomenys neskelbtini), maišeliuose padėtus drabužius, taip visuotinai pavojingu būdu sugadino S. A. B. priklausančias duris, tuo padarydamas 400 eurų turtinę žalą.Apeliaciniu skundu nuteistasis G. A. prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendį panaikinti, arba, įvertinus tai, kad jis nevengia atsakomybės ir sutinka atlyginti žalą, paskirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.Nurodo, kad kategoriškai nesutinka su teismo jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme, nes tokia bausmė yra per griežta ir neatitinka jo padarytos nusikalstamos veikos. Be to, apelianto manymu, skundžiamu nuosprendžiu jam nepagrįstai skirta kardomoji priemonė, nes tai ypač suvaržė jo teises pasinaudoti gynyba, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK), ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neprofesionaliai. Teigia, kad po nusikalstamos veikos padarymo jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, jam buvo skirtas sulaikymas 48 valandoms, tačiau praėjus šiam terminui jis nebuvo paleistas, o nuvežtas į teismą, kur įvyko posėdis ir buvo priimtas skundžiamas nuosprendis. Nurodo, kad byla buvo išnagrinėta ir kardomoji priemonė jam buvo skirta pažeidžiant 48 valandų laikino sulaikymo terminą. Šis faktas įrodo, kad buvo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai, todėl priimtas nuosprendis yra neteisėtas. Taip pat nurodo, kad skirta kardomoji priemonė suvaržė jo teisę į apeliaciją, teisę į gynybą, nes po kardomosios priemonės paskyrimo jis neteko galimybės laisvai bendrauti su jam paskirtu gynėju ir negalėjo aptarti gynybos pozicijos.Apeliantas taip pat nurodo, kad jo nusikalstama veika susijusi su padegimu, todėl, jo manymu, byloje jam turėjo būti atlikta psichiatrinė ekspertizė ir nustatyta, ar jis, padegdamas maišelį su rūbais, suvokė savo veiksmus, ar jam nebuvo sutrikęs mąstymas ir ar jis gali atsakyti už savo veiksmus. Tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, todėl ikiteisminis tyrimas atliktas neprofesionaliai ir neobjektyviai. Be to, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas per dvi su puse dienos ir jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas ne vienas proceso pažeidimas. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš pirmąją jo apklausą jį ištiko širdies priepuolis, dėl to jis buvo nuvežtas į Palangos miesto ligoninę, kur jam buvo nustatytas stiprus širdies darbo sutrikimas, dėl to jam buvo suleista stiprių vaistų. Policijos komisariate atliekant pirmąją jo apklausą, jis buvo paveiktas vaistų nuo skausmo, todėl galėjo sutikti su bet kuo, ką sakė tyrėja. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo nustatyta 400 eurų žala nukentėjusiajai, nes neaišku, kas nustatė, jog šios durys buvo vertos būtent tiek. Teigia, kad ten buvo seno modelio medinės durys, lieka neaišku, iš kur tokia didelė durų vertė, todėl prašo peržiūrėti ir nuosprendžio dalį dėl per didelio civilinio ieškinio.Be to, pirmosios instancijos teismas, tiek nagrinėdamas bylą, tiek priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesigilino į priežastis, dėl ko buvo padaryta jam inkriminuota nusikalstama veika, o būtent į tai, kad tokį jo elgesį išprovokavo nukentėjusioji S. A. B.. Nurodo, kad 2017 m. kovo 1 d. grįžo prie S. A. B. buto, kad paprašytų, jog įsileistų juos į vidų, nes jie sušalo, todėl jis vienas užlipo į ketvirtą aukštą paprašyti S. A. B., kad ši įsileistų į vidų bent jo draugę E. K., kuri jam tvirtinusi, kad yra nėščia. Tačiau S. A. B. atsisakė atidaryti duris ir pareiškė, kad jos nedomina E. K. nėštumas ir jų į vidų neįleis. Apeliantą dėl tokių jos žodžių ištiko psichologinis šokas, dėl to jam aptemo protas, todėl nieko negalvodamas prikišo degantį žiebtuvėlį prie savo rūbų maišų, kurie buvo sudėti laiptinėje, ir po to nusileido laiptais į apačią, kur jo laukė E. K.. Teigia, kad jis neturėjo tikslo uždegti S. A. B. durų, o rūbus padegė net negalvodamas, kad gali kilti gaisras, jis jokio tyčinio padegimo nebuvo apgalvojęs ir šito tikrai nesiekė, sutinka, kad turi atlyginti padarytą žalą. Taip pat nurodo, kad tokį jo elgesį išprovokavo nukentėjusioji S. A. B., o tai, kad S. A. B. elgesys buvo provokuojantis, įrodo tai, kad po įvykio jį ištiko širdies priepuolis ir labai pablogėjo jo sveikata, kurią iki šiol bando sugrąžinti laisvės atėmimo vietų ligoninės medikai. Apeliantas, įvertinęs šias aplinkybes, prašo jam taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktus, ir šias aplinkybes pripažinti kaip jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes Palangos miesto apylinkės teismas į tai neatsižvelgė.Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė sutinka su teismo motyvais ir mano, kad G. A. paskirta bausmė yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai ir atitinka bausmių paskirtį.Nuteistasis teismo posėdžio metu prašė tenkinti apeliacinį skundą, sušvelninti bausmę. Teigė, kad jis neturėjo tyčios padegti duris, pripažįsta, kad gaisras kilo dėl jo kaltės, todėl prašo skirti švelnesnę bausmę, taip pat prašo veiką perkvalifikuoti iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 straipsnio 3 dalį, nes buvo sugadintas nedidelės vertės turtas.Nuteistojo gynėjas advokatas P. R. M. papildomai nurodė, kad pagrindinis nuteistojo prašymas, kad būtų taikoma BK 187 straipsnio 3 dalis, kai sugadinamas nedidelės vertės svetimas turtas. Taip pat pagrįstas ir apelianto prašymas sumažinti jam skirtą bausmę, nes jis savo kaltę supranta, nuoširdžiai gailisi. Nuteistojo G. A. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo G. A. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, tačiau, nors savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos ir pripažįsta, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl padarytų BPK pažeidimų. Be to, prašo įvertinti jo padarytą žalą bei priteistą civilinį ieškinį, taip pat perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 strraipsnio 3 dalį visiškai nepagrįstas.Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinamas G. A., atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas tyčia kvalifikuojamas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nustačius, kad kaltininkas tai padarė visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės. Veiką kvalifikuojantys požymiai, apibūdinantys veikimo būdą ir padarytos žalos dydį, yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tuo tarpu atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kyla tuomet, kai sunaikinamas ar sugadinamas nedidelės vertės svetimas turtas. BK 190 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad turtas nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos.Šiuo atveju G. A. veikos kvalifikavimą ginčija tuo, kad G. B. buto durų sugadinimas turi būti pripažintas kaip nedidelės vertės turto sugadinimas. Tačiau pažymėtina, kad G. A. veika pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kalifikuota ne įvertinus sugadintų durų vertę, tačiau dėl to, kad jis svetimą turtą sunaikino visuotinai pavojingu būdu. Byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai akivaizdžiai paneigia nuteistojo G. A. skunde išdėstytas aplinkybes, jog prie S. A. B. buto durų padegdamas savo rūbų maišą jis neturėjo tyčios sugadinti S. A. B. turto. Pažymėtina, to ir pats apeliantas neneigia, kad rūbus jis padegė supykęs ant S. A. B., nes ši neįsileido jo ir jo draugės į butą, rūbai buvo padėti prie S. A. B. buto durų, o iš to, kaip apdegusios buto durys, šalia esantis kilimėlis, nėra pagrindo abejoti tuo, kad G. A., padegdamas rūbų maišą, suprato, kad nuo rūbų maišų kilusi ugnis gali apimti ir laiptinėje esančių butų duris bei persimesti į jų vidų, ir to siekė. Neabejotina, kad tiek į S. A. B. butą, tiek į kaimyninius butus veržėsi dūmai, dėl kurių šio daugiabučio namo gyventojai galėjo patirti sunkius sveikatos sutrikimus ar netgi uždusti, todėl visos šios aplinkybės parodo, kad G. A. elgėsi visuotinai pavojingu būdu. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo G. A. nusikalstamą veiką iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 187 straipsnio 3 dalį. Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes, anot jo, ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti BPK pažeidimai. Tačiau susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas mano, kad tokie apelianto argumentai atmestini. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas bei kardomoji priemonė jam paskirta pažeidžiant keturiasdešimt aštuonių valandų maksimalų laikinojo sulaikymo terminą. BPK 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos, o laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje vietoje. Taigi, dėl laikinojo sulaikymo termino teisėtumo svarbiausias dokumentas yra laikinojo sulaikymo protokolas, kuriame fiksuojamas asmens faktinio sulaikymo laikas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti 48 valandų terminas. Iš baudžiamojoje byloje esančio G. A. laikino sulaikymo protokolo matyti, kad jis buvo laikinai sulaikytas 2017 m. kovo 1 d. 19 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 114–115). Taigi laikino sulaikymo terminas G. A. pradedamas skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 1 d. 19 val. 40 min., ir G. A. galėjo būti sulaikytas iki 2017 m. kovo 3 d. 19 val. 40 min. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismo posėdis dėl G. A. padarytos nusikalstamos veikos vyko 2017 m. kovo 3 d. 12 val., bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka G. A. 2017 m. kovo 3 d. 15 val. 15 min. buvo paskelbtas nuosprendis, kuriuo jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Įvertinus šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo sutikti su G. A. skundo argumentais, kad buvo pažeistas jo laikino sulaikymo laikas, skundžiamas nuosprendis priimtas nepasibaigus G. A. sulaikymo keturiasdešimt aštuonių valandų terminui, todėl šiuo pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra jokio pagrindo. Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad dėl to, jog jis buvo kaltinamas padegimu, jam privalomai turėjo būti atliekama psichiatrijos ekspertizė ir buvo būtina išsiaiškinti, ar jis, padegdamas savo rūbus prie S. A. B. buto durų, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Tačiau vien tai, kad G. A. kaltinamas BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurią padarė padegdamas svetimą turtą, padarymu, nesudaro pagrindo skirti jam teismo psichiatrijos ekspertizę. Pažymėtina, kad psichiatrijos ekspertizės yra atliekamos tik tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo gali būti nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba kai asmeniui po nusikalstamos veikos sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad G. A. gali būti nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, taip pat nėra jokių duomenų, kad jam po nusikalstamos veikos sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Priešingai, iš G. A. apklausos protokolo matyti, kad apklausos pradžioje jis nurodo, kad jokiomis psichinėmis ligomis nėra sirgęs, galvos traumų nėra turėjęs, į priklausomybės ligų kabineto įskaitą nėra įrašytas, sutinka duoti parodymus (t. 1, b. l. 91). Iš G. A. charakterizuojančios medžiagos taip pat matyti, kad jis į psichikos sveikatos centro ligų statistinę apskaitą dėl psichikos sutrikimų ar priklausomybės ligų neįtrauktas (t. 1, b. l. 155). Taigi nėra jokio pagrindo abejoti G. A. gebėjimu suprasti savo veiksmus ar juos valdyti, todėl ir nebuvo jokio pagrindo G. A. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Apeliantas kaip vieną iš baudžiamojo proceso pažeidimų nurodo tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo nusikalstamos veikos truko tik dvi dienas, ir iš karto po to įvyko teismo posėdis, po kurio priėmus nuosprendį jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad G. A. baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. BPK 426 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. kovo 1 d., 2017 m. kovo 3 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Palanga) prokuroras R. G. kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, todėl BPK 426 straipsnio 1 dalyje nustatytas 14 dienų terminas nebuvo pažeistas. Baudžiamoji byla pagreitinto proceso tvarka buvo išnagrinėta tą pačią dieną – 2017 m. kovo 3 d. Ikiteisminio tyrimo metu G. A. savo kaltę pripažino visiškai, nurodė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jo parodymai sutapo su liudytojų parodymais, todėl baudžiamosios bylos aplinkybės buvo aiškios. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kai buvo sprendžiamas klausimas, ar galima bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, pats G. A. nurodė, kad jis supranta, kuo yra kaltinamas, ir sutinka, kad byla būtų nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. Kadangi G. A. baudžiamoji byla buvo teisminga Palangos miesto apylinkės teismui, BPK 426 straipsnio 1 dalyje nustatytas 14 dienų terminas nebuvo pažeistas, baudžiamosios bylos aplinkybės buvo aiškios, pats G. A. sutiko, kad byla būtų nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, todėl buvo visos sąlygos nagrinėti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, nes Palangos miesto apylinkės teismas, išnagrinėdamas G. A. baudžiamąją bylą pagreitinto rpoceso tvarka, BPK nuostatų nepažeidė.Analizuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, apeliantas skunde teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes nenustatė jo skunde nurodytų baudžiamojo proceso pažeidimų. Tačiau su tokiu nepagrįstu teiginiu nesutiktina, kadangi teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, šališkumo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais. Todėl apeliantui siejant teismo šališkumą su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo teisėtumu, tokia jo pozicija nepagrįsta ir atmestina, kitokių duomenų, pagrindžiančių teismo šališkumą šiuo objektyviuoju aspektu, nėra ir bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka teisėjų kolegija tokių požymių nenustatė.Apeliaciniame skunde G. A. taip pat teigia, kad jam nepagrįstai priteista atlyginti 400 Eurų žalą, nes jam neaišku, kokiu būdu buvo nustatyta tokia durų vertė, nors jis ir sutinka atlyginti padarytą žalą, tačiau prašo sumažinti priteistos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas patenkino nukentėjusiosios S. A. B. civilinį ieškinį ir priteisė jai iš G. A. 400 Eur. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji S. A. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį G. A. ir prašė priteisti iš jo 400 eurų žalos, kurią ji patyrė dėl apdegusių ir sugadintų durų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios S. A. B. civilinis ieškinys yra teisėtas, pagrįstas, žala nėra atlyginta, ji padaryta neteisėtais tyčiniais G. A. veiksmais, be to, ją pripažįsta ir pats kaltinamasis. Nors byloje ir nėra duomenų, pagrindžiančių, kad S. A. B. dėl sugadintų durų buvo padaryta būtent 400 eurų žala, tačiau skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad G. A. nusikalstama veika galėjo būti padaryta S. A. B. nurodyta žala. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų matyti, kad S. A. B. durys nuo kilusio gaisro smarkiai apdegė, jos nebetinkamos naudoti, todėl S. A. B. nurodyta 400 eurų žala yra visiškai pagrįsta. Taigi įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo mažinti iš G. A. priteistą atlygintinos žalos dydį.Nuteistasis taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), skunde daug dėmesio skiria aplinkybėms, kad šią nusikalstamą veiką išprovokavo pati nukentėjusioji S. A. B.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatomos tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus arba didelį susijaudinimą sukeliančius neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojamu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Nusikaltimo padarymas dėl labai didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto), kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu nustatoma, kad nusikaltimas padarytas tuoj po šių veiksmų atlikimo. Neteisėtais veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu pavartoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Taigi nustatant aplinkybes būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymui, ir reikia atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo elgesys esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji S. A. B. būtų provokavusi G. A. nusikalsti, kad ji būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus prieš G. A.. S. A. B. nedarė nieko nusikalstamo, jos elgesys nebuvo agresyvus, ji nekėlė konflikto, tik atsisakė įleisti G. A. ir jo draugę į butą, tačiau tai nesudarė jokio pagrindo atlikti nusikalstamus veiksmus prieš S. A. B.. Teisėjų kolegijos nuomone, S. A. B. atsisakymas neįleisti G. A. į butą nepažeidė moralės ir dorovės normų, nebuvo neteisėtas, todėl tai negalėjo išprovokuoti G. A. nusikalsti. Baudžiamojoje byloje nenustyta, kad iki momento, kai G. A. padegė prie S. A. B. buto durų sudėtus rūbus, S. A. B. būtų provokavusi G. A. nusikalsti ar kad S. A. B. veiksmų pobūdis buvo neteisėtas, jog nuteistajam sukėlė didelį susijaudinimą, lėmusį nusikalstamos veikos padarymą. Todėl konstatuojama, kad byloje nėra šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių.Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytų aplinkybių visetą, daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl baudžiamojo proceso pažeidimų ar netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Būtent byloje esančių duomenų visetas, visų liudytojų parodymų sugretinimas patvirtina tai, kad būtent G. A. padarė jam inkriminuojamą veiką, to neneigia ir pats apeliantas. Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirta bausme. Mano, kad nebuvo pagrindo už šiuos nusikaltimus paskirti bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu, taip pat mano, kad visiškai be pagrindo jam skundžiamu nuosprendžiu buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas.Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą. Taip pat pritaikė BK 64¹ straipsnio 1 dalį, 2 dalį ir paskirtąją bausmę sumažino vienu trečdaliu bei paskyrė galutinę bausmę – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011).Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad G. A. anksčiau ne kartą teistas, nors bausmes yra atlikęs, teistumas nėra išnykęs, todėl yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Be to, jis nuolat daro administracinius teisės pažeidimus, nedirba, nuolatinio pragyvenimo šaltinio neturi, padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, kėlusi realų pavojų daugelio žmonių turtui, sveikatai ir gyvybei. Teismas nusprendė, kad šios aplinkybės rodo, kad G. A. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, anksčiau jam paskirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, t. y. jo nepataisė ir nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai jam gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę ir izoliuojant jį nuo visuomenės.Teismas atsižvelgė į tai, jog kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, teismas nustatė ir G. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas G. A. už tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytas G. A. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas anksčiau daug kartų teistas už tyčines nusikalstamas veikas, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, iš to išvadų nedaro. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį G. A. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinį nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam G. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta. Be to, pirmosios instancijos teismas G. A. pritaikė BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, G. A. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam bus laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apylinkės teismas nepažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, G. A. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Kaip jau minėta anksčiau, G. A. anksčiau teistas ne vieną kartą, paskutinį kartą teistas 2015 m. birželio 25 d., teistumas neišnykęs, vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Be to, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, G. A. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, kėlusį realų pavojų daugelio žmonių turtui, sveikatai ir gyvybei, nes daugiabutyje esančio buto duris padegė ankstyvą rytą, todėl nusikaltimas galėjo sukelti labai sunkias pasekmes ir tik atsitiktinumo dėka, jų nesukėlė, nes gaisras buvo pastebėtas laiku ir užgesintas. Aptarti duomenys rodo nuteistojo asmenybės pavojingumą, įžūlumą, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis linkęs nuolat nusikalsti, daryti nusikaltimus vieną po kito, jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, keisti gyvenimo būdo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) gali būti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, kurios sumažinti taip pat nėra pagrindo, nes už nusikalstamą veiką paskirta bausmė švelnesnė nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę. G. A. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir bausmės paskirtį, yra teisinga, tad švelninti ją nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.Apeliantas skunde daug dėmesio skiria aplinkybėms dėl savo sveikatos būklės, teigia, kad po jo sulaikymo labai pablogėjo jo sveikata ir to pasekmes jis jaučia iki šiol, todėl tai nurodo kaip vieną iš pagrindų, kodėl jam neturėtų būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, nors nuteistasis savo sveikatos pablogėjimą sieja su jo sulaikymu, tačiau įvertinus aplinkybes, kad G. A. iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, gyveno asocialiai, girtavo ir savo sveikata nesirūpino, teigti, kad G. A. sveikatos pablogėjimas yra susijęs su jo sulaikymu, nėra jokio pagrindo. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, skyrus G. A. kardomąją priemonę – suėmimą bei laisvės atėmimo bausmę, jam yra teikiama medicininė pagalba ir jo sveikata yra rūpinamasi, todėl tokie nuteistojo argumentai negali būti pagrindas pakeisti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę į švelnesnę bausmę. Nuteistasis G. A., nesutikdamas su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, skunde teigia, kad jam skundžiamu nuosprendžiu be pagrindo buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal BPK 119 straipsnį kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Taigi vienas iš tikslų, kurių siekiama skiriant kardomąją priemonę, yra nuosprendžio įvykdymo užtikrinimas. BPK 121 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kardomoji priemonė taip pat gali būti skiriama kaltinamajam ir nuteistajam. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. A. jau yra ne kartą teistas, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nuolatinio pragyvenimo šaltinio, todėl siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, nusprendė G. A. paskirti suėmimą. Taigi įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas kardomąją priemonę nuteistajam G. A., įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kardomoji priemonė – suėmimas – G. A. skirta pagrįstai, siekiant, kad būtų tinkamai įvykdytas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė, apie kurios skyrimo pagrįstumą jau yra pasisakyta anksčiau. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo G. A. valstybei 46,32 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo G. A. apeliacinį skundą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.