- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-16
- Bylos Nr.
- e2-18076-1044/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gerda Sinkevičienė
- Atsakovas
- D. Ž.
- Ieškovas
- R. S.
- Trečiasis asmuo
- Luminor Bank AS
- Advokatai
- Romualdas Drakšas, Artūras Vaišvila
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 3.4.1.11.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. (buvusi M.) ieškinį atsakovui D. Ž. dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, buto atidalijimo arba 11478,66 Eur sumos priteisimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. S. (buvusi M., toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo: pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/6 dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini); atidalyti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant atsakovui D. Ž. (toliau ir atsakovas) visą butą natūra, o ieškovei priteisiant iš atsakovo 11478,66 Eur dydžio kompensaciją; teismui atmetus nurodytus ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovo ieškovei 11478,66 Eur; priteisti iš atsakovo ieškovei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad ieškovė ir atsakovas buvo pora nuo mokyklos laikų; baigę mokyklą ieškovė ir atsakovas persikraustė gyventi į Vilnių; pirmus kelis mėnesius gyveno atskirai – atsakovas pas seserį, o ieškovė nuomojosi kambarį; po kelių mėnesių ieškovė su atsakovo sesers šeima išsinuomojo butą, šalys kiekvienas už save mokėjo nuomą ir komunalinius mokesčius; po pusantrų metų tarp atsakovo ir jo sesers kilo konfliktas, šalys išsikėlė iš buto ir nuo 2012 m. gyveno dviese kitame nuomojamame bute; nuomos sutartis buvo sudaryta atsakovo vardu, tačiau nuomą ir komunalinius mokesčius šalys mokėdavo lygiomis dalimis; kitas buities išlaidas mokėdavo kartu, tačiau bėgant laikui didesnę buities išlaidų dalį ėmė dengti ieškovė. Klausimus dėl brangesnių pirkinių šalys spręsdavo kartu – pavyzdžiui, ieškovės vardu išsimokėtinai įgytas kompiuteris, atsakovo vardu išsimokėtinai įgytas šaldytuvas, šalys kartu įsigijo šunį. Šalys kaip šeima lankėsi pas gimines, dalyvavo renginiuose, atostogavo. Taigi nuo 2012 m. šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį ir nors nebuvo įregistravę santuokos, šalių santykiai atitiko santuokinius. Atsakovas buvo pasipiršęs ieškovei, šalys ketino susituokti, tačiau vietoje šventės 2017 m. šalys nusprendė su banko paskola įsigyti nuosavą būstą. Tuo metu atsakovo darbo užmokestis buvo didesnis nei ieškovės, todėl šalys susitarė, kad paskola bus imama ir buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma atsakovo vardu, o paskola dengiama šalių pagal galimybes. Šalys susitarė, kad pradiniam įnašui ieškovė paims vartojimo kreditą savo vardu, nedidelę pagalbą būsto įsigijimui žadėjo suteikti šalių tėvai. 2017 m. pavasarį šalys pradėjo aktyviai ieškoti buto. 2017 m. birželio 22 d. ieškovė sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. C706920946, bendra vartojimo kredito suma – 9242,66 Eur, kurią sudaro 5450 Eur vartojimo kreditas ir 3792,66 Eur bendra vartojimo kredito kaina. Vartojimo kredito suma į ieškovės banko sąskaitą pervesta 2017 m. birželio 23 d. Tuo metu banko atstovai informavo atsakovą, kad paskolą būstui gauti būtų lengviau, jeigu jis neturėtų galiojančių paskolos sutarčių. Dėl to tikslu padengti atsakovo įsipareigojimus pagal tuo metu galiojusias neįvykdytas atsakovo sudarytas lizingo sutartis ir palengvinti paskolos butui gavimą ieškovė 2017-06-25 ir 2017-06-26 mokėjimo pavedimais pervedė atsakovui bendrą 850 Eur sumą. 2017 m. liepos 4 d. šalys sutarė įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovas dirbo, avansinę sutartį su buto savininku pasirašė ieškovė. Ieškovės gauto kredito lėšos buvo panaudotos apmokėjimui už butą. Avansinėje sutartyje buvo numatyta, kad bendra buto kaina yra 71000 Eur, atsakovas notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartį įsipareigojo pasirašyti iki 2017 m. liepos 26 d., avanso dydis 3000 Eur. Šalys susitarė, kad mokėjimai už butą bus atliekami atsakovo vardu, todėl 2017 m. liepos 7 d. ieškovė atsakovui pervedė 3000 Eur, kuriuos atsakovas sumokėjo kaip avansą už butą. Ieškovė mokėjo 721 Eur už turto vertinimą ir buto kadastrinius matavimus. 2017 m. liepos 24-25 d. ieškovė atsakovui pervedė dar 2000 Eur daliniam apmokėjimui už butą. Atsakovui buvo suteikta banko paskola ir 2017 m. rugpjūčio mėn. bankas pervedė buto pardavėjui likusią buto kainos dalį. 2017 m. rugsėjo mėn. ieškovė pasirašė buto priėmimo-perdavimo aktą ir šalys persikėlė į butą. Butas buvo įrengtas, su baldais, už lango pakeitimą ieškovė sumokėjo 390 Eur. Ieškovė mokėjo paskolą, paimtą avansinės įmokos apmokėjimui, atsakovas mokėjo buto įsigijimui paimtą paskolą. Ieškovė dengdavo išlaidas, susijusias su šalių poreikių tenkinimu, mokėjo komunalinius mokesčius, pervesdavo pinigų už atsakovo vardu lizingu pirktą automobilį VW Polo, prisidėjo prie būsto paskolos mokėjimo. Šalys veikė kooperuodami lėšas, laiką, darbą, tikslu įsigyti bendrus namus. 2018 m. gegužės 31 d. ieškovė išsikraustė, sužinojusi apie atsakovo neištikimybę. Atsakovas siūlėsi išsikelti pats, tačiau dėl paskolos, paimtos atsakovo vardu, ir skaudžių prisiminimų išsikėlė ieškovė. Ieškovė prašė atsakovo grąžinti jai pinigų sumą, reikalingą pilnai padengti jos vardu imtą paskolą avanso mokėjimui, kitų išlaidų padengti neprašė, atsakovas neneigė, kad ieškovė paskolą ėmė mokėjimui už butą, ir kad paskola tuo tikslu ir buvo panaudota, pripažino, kad turi pareigą ieškovei sumokėti, tačiau pinigus grąžinti vengė, ieškovė tarėsi su atsakovu, tačiau jis atsisakė mokėti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su ieškove daug metų buvo pora, gyveno kartu, tačiau butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo asmeninėn nuosavybėn, banko paskolą ėmė savo vardu, visas įmokas mokėjo pats. Šalys į butą įsikėlė 2017 m. rugsėjo mėn., ieškovė išsikėlė 2018 m. gegužės 31 d., taigi bute šalys kartu gyveno tik apie 9 mėnesius. Išlaidas, susijusias su šalių poreikių tenkinimu, dengdavo abi šalys. Atsakovas mokėjo už automobilio VW Polo, kuriuo važinėjo ieškovė, lizingą ar jo privalomąjį draudimą. Nurodė, kad nesutinka, jog ieškovės 2017 m. birželio 22 d. vartojimo kredito sutartis jam sukelia kokias nors teisines pasekmes ir kad jis turi pareigą padengti šį ieškovės prisiimtą įsipareigojimą. Tai, kad atsakovas žinutėse butą vadino „mūsų“ namais neįrodo, kad butas yra šalių bendra nuosavybė. Nurodė, kad ieškovė neišreiškė jokio noro dėl paskolos už būstą mokėjimo bankui, jokių mokesčių už naudojimąsi butu nemokėjo. Atsakovas ieškovės jam pervestas pinigines lėšas traktuoja kaip paskolą, teigia, kad iš ieškovės žinučių ir jos atstovo laiškų matyti, kad ieškovė lėšas taip pat laiko paskola. Atsakovas sutiko teisiškai įforminti pinigų grąžinimą ieškovei, prašė nukelti teisinį įforminimą į 2018 m. pabaigą, tačiau ieškovė derėtis nesutiko. 2019 m. pradžioje ieškovės atstovas kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas nesutiko su ieškovės apskaičiuojamu grąžintinos sumos dydžiu ir apskaičiavimo būdu, nesutiko prisiimti ieškovės įsipareigojimo dėl vartojimo kredito, laikydamas jį asmenine ieškovės prievole. Atsakovo teigimu, ieškovė nebuvo linkusi derėtis, į atsakovo pastabas neatsižvelgė. Atsakovas sutinka, kad turi prievolę sumokėti ieškovei, kad turi sudaryti susitarimą, kokiu teisiniu pagrindu ir kokio dydžio pinigų sumą grąžins ieškovei, tačiau nesutinka su ieškovės apskaičiuota suma – jos dydžiu ir skaičiavimo būdu, nesutinka su ieškovės pateiktu teisiniu pagrindu – jungtinės veiklos sutartimi, todėl nurodytas butas negali būti pripažįstamas ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe. Pažymėjo, kad nebuvo išreiškęs valios dėl ieškovės paimto vartojimo kredito ėmimo, suteikiant kreditą buvo vertinamos tik asmeninės ieškovės pajamos, todėl ši prievolė laikytina tik asmenine ieškovės prievole. Atsakovas iš dalies sutiktų su alternatyviu ieškovės reikalavimu dėl 11478,66 Eur kaip ieškovės suteiktos paskolos jam priteisimo, tačiau tik dėl šių sumų: 850 Eur padengti įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, 721 Eur už buto vertinimą ir kadastrinius matavimus, 390 Eur už lango keitimą, 275 Eur už buto paskolos įmoką, taigi iš viso 2236 Eur, taip pat jaučia pareigą grąžinti ieškovei 3000 Eur sumą, skirtą mokėjimo už butą avansui ir 2000 Eur sumą daliniam apmokėjimui už butą, taigi mano, kad yra skolingas atsakovei iš viso 7236 Eur dydžio sumą.
Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą, kuriame prašo teismo bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 4 d. tarp kredito gavėjo atsakovo D. Ž. ir AB Nordea Bank, kurio teises ir pareigas perėmė trečiasis asmuo, sudaryta kreditavimo sutartis Nr. BK 17/08/820GE, kuria atsakovui suteiktas 60350 Eur dydžio kreditas terminui iki 2042 m. liepos 17 d., įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), hipoteka.
Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių tarp šalių nėra, dėl didesnės sumos dalies (7236 Eur) ginčo taip pat nėra, tačiau ginčas yra dėl likusios sumos dalies. Šalys gyveno kaip šeima, nutarė bendrai pirkti butą. Trūko lėšų pradiniam įnašui, todėl 2017 m. birželio 22 d. ieškovė savo vardu paėmė 5450 Eur vartojimo kreditą, 2017 m. birželio 25-26 d. ieškovė pervedė 850 Eur sumą atsakovo lizingo padengimui, kadangi imant paskolą buvo vertinama atsakovo įsipareigojimų istorija. 2017 m. liepos 4 d. šalys išsirinko butą ir sutarė jį pirkti, avansinę sutartį pasirašė ieškovė, 2017 m. liepos 7 d. ieškovė atsakovui pervedė 3000 Eur avansui sumokėti (iš paimto vartojimo kredito). 2017 m. liepos 24-25 d., pervedė atsakovui 2000 Eur, taip pat iš vartojimo kredito, atsakovo paskolai. Už kadastrinius mokėjimus taip pat mokėjo ieškovė (721 Eur). Avansinę sutartį ir buto priėmimo-perdavimo aktą pasirašė ieškovė. Ieškovė atsakovui pervedė 390 Eur lango keitimui. 2018 m. gegužės 31 d. ieškovė išsikėlė iš buto, kadangi paaiškėjo, kad atsakovas buvo neištikimas. Šalys bute gyveno nuo 2017 m. rugsėjo mėn., tačiau buvo pora apie 9 metus, kaip sutuoktiniai kartu gyveno 6 metus. Byloje esantys duomenys patvirtina ieškovės mokėjimus už įvairias komunalines paslaugas (e. b. l. 66-71) Atsakovas neneigė, kad turi pareigą grąžinti pinigus ieškovei, tačiau grąžinti vengė. Dėl nurodytų aplinkybių šalių santykiai vertinami kaip jungtinė veikla. Naudojimosi tvarkos butu nustatyti nėra galimybės, priteisti fiziškai neįmanoma, tai taip pat neįmanoma ir dėl emocinių sunkumų, dėl to prašo ieškovės dalį priteisti pinigais – 11478,66 Eur, o jei teismas laikytų, kad tai nėra jungtinės veiklos sutartis, prašo tenkinti alternatyvų reikalavimą. 2017 liepos 20 d. mokėjimo nurodymu 700 Eur ieškovė sumokėjo už kadastrinius matavimus. Atsakovas ir teisme davęs priesaiką išsisukinėjo, teikė melagingus paaiškinimus (pvz., dėl turėtų paskolos sutarčių, dėl automobilio WV Polo). Priešingai nei nurodo atsakovas, automobilis WV Polo buvo įsigytas atsakovo vardu, tačiau juo naudojosi ieškovė. Visa ieškovės paskola buvo naudojama būstui, į reikalavimą įskaičiuojamos ir palūkanos, administravimo mokestis. Jei ieškovė grąžintų pinigus anksčiau numatyto termino, palūkanų ir administravimo mokesčio mokėti nereikėtų. Tarp šalių paskolinių santykių nebuvo, tai buvo jungtinė veikla, nes šalys gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį.
Teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovai prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad automobilis buvo ieškovės, atsakovas į jį niekada nepretendavo, automobilis buvo registruotas jo vardu tik dėl pigesnio draudimo. Ieškovės mokėjimas lizingui už automobilį ir buvo už jos pačios automobilį. Sutinka, kad ieškovė į jo sąskaitą pervedė apie 7250 Eur, pinigus ieškovė jam skolino, apie palūkanas nieko nežino. Atsakovas mokėjo už ieškovės mokslus, už buitinius reikmenis mokėdavo abu, šalims daug padėdavo atsakovo tėvai. Apie ieškovės imamą 5000 Eur kreditą žinojo, tačiau apie grąžinimo sąlygas nieko nežinojo, nebuvo sutikęs su kredito ėmimu, jei būtų žinojęs, kokio dydžio yra palūkanos, būtų skolinęsis iš draugų. Nesutinka apmokėti palūkanų. Vieną kartą 270 Eur įmoką už butą sumokėjo ieškovė, kitas įmokas mokėjo atsakovas. Sutinka, kad yra skolingas ieškovei iš viso 7236 Eur. Tarp šalių buvo tik paskoliniai teisiniai santykiai, todėl negalima vertinti, kad ieškovė prisidėjo prie bendro pirkimo ir kad butas yra bendroji dalinė nuosavybė. Sutinka grąžinti pinigus kaip paskolą, o ne kaip indėlį už butą. Atsakovas butą pirko kaip savo asmeninę nuosavybę. Atsakovo būsto paskolos dydis – 61000 Eur, bendra mokama suma – virš 70000 Eur, baigs mokėti 2042 m. Atsakovo atstovė paaiškino, kad butas įsigytas kaip atsakovo asmeninė nuosavybė, ieškovė pinigus atsakovui skolino kaip paskolą. Pažymėjo, jog vien tas faktas, kad šalys buto įsigijimo metu gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, nesudaro pagrindo teigti, jog butas buvo įgytas kaip bendroji dalinė nuosavybė, jeigu šalys būtų norėjusios butą įsigyti kartu, jos banko paskolą būtų ėmusios bendrai, tam nebuvo jokių kliūčių. Ieškovė pervedė bankui tik vieno mėnesio įmoką, kadangi atsakovui pritrūko lėšų. Iš viso buto pirkimui ieškovė atsakovui yra perdavusi 5665 Eur sumą, kuri buvo investuota į butą. Kompensacija pinigais negalima, kadangi nėra teisinio pagrindo reikalauti pinigų kaip žalos atlyginimo, kadangi atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, taip pat nėra pagrindo taikyti ir nepagrįsto praturtėjimo, kadangi atsakovas nepraturtėjo, o tik pasiskolino lėšas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu kartu gyvenant įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų (rašytinių, žodinių) nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas susipažino besimokydami mokykloje, pora tapo tuo metu, kai ieškovei buvo 17 metų (šiuo metu ieškovei 28 metai), o atsakovui 18 metų. Atsakovui išvykus studijuoti į Vilnių, čia atvyko ir ieškovė: pirmus kelis mėnesius šalys gyveno atskirai – atsakovas pas savo seserį, o ieškovė nuomojosi kambarį; po kelių mėnesių ieškovė su atsakovo sesers šeima išsinuomojo butą, šalys kiekvienas už save mokėjo nuomą ir komunalinius mokesčius. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad nuo 2012 m. šalys išsinuomojo būstą, kuriame gyveno dviese, ir vedė bendrą ūkį. Ieškovė nurodė, o atsakovas to neneigė, kad nuomą ir komunalinius mokesčius mokėdavo lygiomis dalimis, kitas buities išlaidas mokėdavo kartu, o dėl brangesnių pirkinių sprendimus priimdavo kartu (pavyzdžiui, ieškovės vardu išsimokėtinai įgytas kompiuteris, atsakovo vardu išsimokėtinai įgytas šaldytuvas, šalys kartu įsigijo šunį, bendru sutarimu sprendė dėl transporto priemonės naudojimo, tvarkymo ir kt.), kad šalys kaip šeima lankydavosi pas gimines, draugus, renginiuose, kartu atostogavo. Atsakovas neneigė, kad gyvenant kartu jis pasipiršo ieškovei, kad šalys ketino susituokti, susilaukti vaikų, planavo bendrą ateitį, tačiau tuo metu neturėjo šventei lėšų, todėl po svarstymų nusprendė įsigyti nuosavą būstą. Bylos rašytiniai įrodymai (tarpusavio susirašinėjimas) patvirtina ieškovės nurodytą aplinkybę, kad abi šalys 2017 m. ieškojo būsto ne nuomai, bet nuosavybėn įsigyti. Tarp atsakovo (kredito gavėjo) ir Nordea Bank AB, kurio teises ir pareigas perėmė trečiasis asmuo, 2017 m. rugpjūčio 4 d. tarp sudaryta kreditavimo sutartis Nr. BK 17/08/820GE, kuria atsakovui suteiktas 60350 Eur kreditas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), (toliau ir ginčo butas, butas) įsigyti. Šalys nurodė, kad į minėtą butą įsikėlė 2017 m. rugsėjį. Byloje nustatyta, kad šalys kartu gyveno iki 2018 m. gegužės 31 d., kai ieškovė išsikėlė iš buto (anot ieškovės, dėl atsakovo neištikimybės). Taigi pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina nuo 2012 m. iki iki 2018 m. gegužės 31 d. šalys gyveno kartu kaip šeima, rūpinosi vienas kitu, vedė bendrą ūkį ir nors nebuvo įregistravę santuokos, šalių santykiai atitiko santuokinius santykius. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad šalys turėjo tikslą ne tik bendrai gyventi, bet kryptingai kūrė planus turėti bendrus namus, nuosavą būstą jau turėdamos tikslą įteisinti susiklosčiusius faktinius šeimos santykius (sudaryti santuoką).
Nutrūkus šalių santykiams, ieškovė iš esmės reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo jos į ginčo buto įsigijimą įdėtas lėšas tuo pagrindu, kad ginčo butas įgytas tarp šalių egzistavusio susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o atidalyti buto natūra objektyviai nėra galima. Atsakovas su tuo nesutikdamas tvirtina, kad ieškovės šiam tikslui skirtos lėšos turi būti vertinamos kaip ieškovės paskola atsakovui. Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad ieškovės skirtos lėšos ginčo butui (anot atsakovo, ieškovės pervestos jam) turi būti vertinamos kaip tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai, nes, anot atsakovo, būtent taip šalys šias lėšas įvardijo tarpusavio susirašinėjime. Pažymėtina, kad pirmiau nustatyta, jog šalys vedė bendrą ūkį ir jas siejo faktiniai šeimos ryšiai, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų prašęs ieškovės paskolos, kad ieškovė tokias finansines galimybes turėjo. Priešingai, pats atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovės finansinė padėtis buvo prasta lyginant su jo. Taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų išreiškusi ketinimą skolinti lėšas atsakovui, šalys būtų taręsi dėl paskolos sąlygų ir pan. Teismas sprendžia, kad atsakovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus; byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CPK 185 straipsnis).
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).
Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 27 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Kasacinis teismas pažymėjo, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis), kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas visais įstatymų leistinais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).
Sprendžiant, ar tarp šalių buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pabrėžtina, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015).
Byloje nekilo ginčas dėl to, kad pirkti būstą buvo abiejų šalių sprendimas, kad abi šalys aktyviais veiksmais prisidėjo prie jo paieškos ir įsigijimo. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad buvo kalbamasi su ieškove, ar ji galėtų prisidėti prie pradinio įnašo už butą gavimo, kad atsakovui buvo žinoma, jog ieškovė tam tikslui sutiko paimti ir paėmė paskolą. Bylos duomenimis 2017 m. birželio 22 d. ieškovė sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. C706920946, kuria buvo suteiktas 5450 Eur kreditas, bendra vartojimo kredito kaina 9242,66 Eur, terminas – 60 mėn. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė sutiko tokiam terminui prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį dėl kredito pradiniam įnašui už ginčo butą, atsakovo paaiškinimai teismo posėdyje, kad jis nežinojo (nesidomėjo), kokiomis sąlygomis (kredito kaina) ieškovė gaus kreditą, kad, jo manymu, palūkanos neprotingos, todėl jis nebūtų su jomis sutikęs, kad jis nežino, kokios turėtų būti protingos palūkanos, patvirtina šalių ketinimą įgyti bendrus namus, t. y. šalys ketino ir toliau vesti bendrą ūkį, bendrai prisidėti prie jo išlaikymo ir šalių tarpusavio pasiskirtymą, kuri iš šalių už kurią bendro ūkio dalį atsakinga. Byloje esantys ieškovės pavedimai atsakovui patvirtina, kad ieškovė gautą kreditą (5000 Eur) pervedė atsakovui pradiniam įnašui už perkamą butą sumokėti. Dėl to ginčas byloje tarp šalių nekilo. Teismas sprendžia, kad nors faktiškai buto įnašui buvo panaudotas 5000 Eur gautas kreditas, tačiau atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, į tai, kad šalys bendrai priėmė sprendimą, jog pradiniam įnašui kreditą paims ieškovė, į tai, kad iš šalių susirašinėjimo matyti, jog šalys 2017 m. liepos 3 d. apsisprendė pirkti būtent ginčo butą, į tai, kad atsakovui, jo paties tvirtinimu, visuomet buvo žinoma sunki ieškovės finansinė padėtis, į tai, kad atsakovas neįrodė, jog reikalingą pradinio įnašo dalį jis turėjo galimybę gauti iš kitų šaltinių, į tai, kad tuo metu ir atsakovo ir kartu abiejų šalių bendras tikslas buvo nupirkti ginčo butą, todėl atsakovas žinojo, arba turėjo žinoti, kad pradinio įnašo, kuriam kreditą paėmė ieškovė, vertė yra ne tik kredito sumą, bet vartojimo kredito sutartyje nurodyta bendra vartojimo kredito suma, kurią sudaro vartojimo kreditas ir vartojimo kredito kaina. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad atsakovas ir pats anksčiau turėjo sudaręs vartojimo kredito sutartį su banku (e. b. T. 2, b. l. 178). Iš tiesų, kaip nurodo atsakovas, ieškovės prievolė bankui pagal vartojimo kredito sutartį yra jos asmeninė prievolė, šiuo metu ieškovė dar nėra grąžinusi bankui visos bendros kredito sumos (anot ieškovės, grąžinama pagal grafiką), sutartiniai santykiai ir prisiimti įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį saisto ieškovę ir kredito davėją. Teismas sutinka su atsakovu, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nėra sumokėjusi visos bendros kredito kainos, o viso vartojimo kredito grąžinimo atveju, ieškovei nebereikės mokėti likusių palūkanų ir administravimo mokesčio pagal grafiką, t. y. sumokėti visos 3792,66 Eur bendros vartojimo kredito kainos. Dėl to nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad jos įnašas į ginčo butą sudaro 9242,66 Eur. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Iš byloje pateikto ieškovės paskolos mokėjimo grafiko (e. T. 1, b. l. 24) nustatyta, kad ieškovė šio teismo teismo sprendimo priėmimo metu yra / turi būti sumokėjusi 2164,64 Eur bendros vartojimo kredito kainos (30 įmoka palūkanų ir administravimo mokesčio). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovės ginčo butui įsigyti skirta pinigų suma sudaro 5000 Eur pervesti atsakovui ir 2164,64 Eur realiai sumokėta (mokėtina) bendra vartojimo kredito kaina šio teismo sprendimo priėmimo metu.
Bylos medžiaga patvirtina ieškovės argumentus, kad atsakovas, tardamasis dėl būsto paskolos, turėjo vartojamąją paskolą, todėl tam, kad atsakovui būtų paprasčiau gauti paskolą būstui, ieškovė tikslu padengti atsakovo turimą paskolą 2017 m. birželio 25 d. ir birželio 26 d. pavedimais pervedė atsakovui 850 Eur (e. T. 1, b. l. 26, 27). AB Swedbank teismui nurodė, kad atsakovas su banku 2016 m. balandžio 24 d. buvo sudaręs vartojamosios paskolos sutartį Nr. 16-039405-GV, kuri padengta birželio 26 d. (e. b. T. 2, b. l. 179). Taigi rašytiniais įrodymais paneigti atsakovo nenuosekli pozicija bylos nagrinėjimo metu ir paaiškinimai teismo posėdžiuose, kad jis arba nežino, ar turėjo lizingo, kitų paskolos sutarčių nurodytu metu, arba kad jokių vartojimo paskolos sutarčių jis tikrai neturėjo.
Ieškovė nurodo, kad įsigyjant butą, ji sumokėjo 721 Eur už jo vertinimą ir kadastrinius matavimus. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sutinka su šia ieškovės nurodoma suma už buto vertinimą ir kadastrinius matavimus, tačiau bylos nagrinėjimo metu pateikė 2017 m. liepos 20 d. kasos pajamų orderio kvitą ir PVM sąskaitą faktūrą bei tvirtino, kad už buto vertinimą ne ieškovė, bet jis sumokėjo grynais pinigais 121 Eur (e. b. T. 2, b. l .190-191). Pažymėtina, kad iš šių dokumentų negalima daryti vienareikšmės išvados, kuris asmuo faktiškai sumokėjo pinigus. Kita vertus, iš byloje esančio šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovas 2017 m. liepos 20 d. trumpąja sms žinute paprašė ieškovės nuvežti 721 Eur už buto įvertinimą, kadastrinius matavimus ir ieškovė tai padarė (e. b. T. 1, b. l. 36). Tą pačią dieną (2017 m. liepos 20 d.) ieškovė iš savo sąskaitos išgrynino 700 Eur (e. b. T. 1, b. l. 37). Teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytų faktinių aplinkybių visetą, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo duoti paaiškinimai nebuvo nuoseklūs tiek dėl to, kuri iš šalių mokėjo už buto vertinimą, tiek teikiant kitus paaiškinimus byloje (pvz., dėl turėtų kitų paskolos, kredito sutarčių, transporto priemonės VW Polo nuosavybės, kt.), vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, daro išvadą, kad ieškovė įrodė, o atsakovas nepaneigė, kad 721 Eur už buto vertinimą ir kadastrinius matavimus sumokėjo ieškovė (CPK 185 str.).
Bylos medžiaga patvirtina ieškovės argumentus, kad ji 2017 m. rugsėjo 21 d. ir 2017 m. spalio 12 d. pervedė atsakovui į sąskaitą 390 Eur už langą (e. b. T. 1, b. l. 63-64). Atsakovas atsiliepime sutiko su šia pinigų suma ir ieškinyje nurodyta jos paskirtimi. Taip pat rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė 2018 m. sausio 15 d. sumokėjo už atsakovą 275 Eur būsto paskolos įmoką (e. b. T. 1, b. l. 77). Bylos medžiaga patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji 2017 m. liepos 4 d. sudarė avansinę sutartį Nr. RM01 (e. b. T. 1, b. l. 28-29).
Remdamasis tuo kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šalys kryptingai kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendromis pastangomis, kas teikia pagrindą konstatuoti buvus bylos šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), patvirtintą konkliudentiniais veiksmais, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, todėl atsakovo vardu registruotas butas esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 1099-0007-6017:0024), pripažintinas ieškovės ir atsakovo bendra daline nuosavybe. Apibendrinant aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovės įnašas ginčo butui įsigyti sudaro 9400,64 Eur, t. y. daugiau nei 1/8 dalis (1/7,55 dalis) buto kainos (71 000 Eur). Dėl to pagrįstu laikytinas ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/7,55 dalis minėto buto. Pažymėtina, kad tokį savo teisių gynimo būdą (skaičiuoti nuo buto įsigijimo kainos) pasirinko ieškovė. Atsižvelgiant į civilinio proceso teisėje galiojančius šalių autonomijos, rungimosi principus, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškovas, reikšdamas ieškinį. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad po buto įsigijimo šalys kartu gyveno tik apie 9 mėnesius pati savaime nepaneigia, jog bendra dalinė nuosavybė buvo sukurta. Teismo vertinimu, šiuo atveju esminę reikšmę turi ne šalių kartu gyventas laikas po turto įsigijimo tame turte, bet jų išreikšta valia ir įdėti finansiniai indėliai įsigyjant turtą. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini atsakovo atsiliepimo argumentai, kad tik tuo atveju, jei šalių santykiai būtų kitaip susiklostę ir jie ginčo bute kartu būtų gyvenę ilgą laiką ir ieškovė būtų prisidėjusi prie būsto paskolos mokėjimo, savo lėšomis atlikusi remontą ar kitokiu būdu, būtų galima sutikti su ieškinio reikalavimu pripažinti ieškovei dalį ginčo buto.
Kadangi šalių jungtinė veikla yra pasibaigusi, ieškovė prašo atidalinti šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą turtą tokiu būdu – atsakovui priteisti visą butą natūra, o jai iš atsakovo priteisti piniginę kompensaciją (CK 6.978 straipsnio 4 dalis). Ieškinio reikalavimas atidalyti turtą tokiu būdu grindžiamas tuo, kad nėra realios galimybės atidalyti buto natūra, ar nustatyti naudojimosi juo tvarką dėl to, kad butas yra nedidelis, vienas įėjimas, viena virtuvė, vienas vonios kambarys, todėl nėra galimybės suformuoti dviejų atskirų nekilnojamųjų daiktų nepadarant žalos patalpoms ir išvengiant šalių tarpusavio ginčų ateityje dėl naudojimosi bendromis patalpomis. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad ginčo butas yra trijų kambarių, bendras plotas sudaro 64,57 kv. m, gyvenamasis – 40,75 kv. m (e. b. T. 1, b. l. 170-171). Be to, šiame kontekste įvertintina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė sudarė santuoką, jai gimė kūdikis.
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą bei padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų. Dėl to kasacinis teismas pritaria ir laiko teisinga tokią teismų praktiką, kuria siekiama bendraturtį visiškai atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįsta, kad atidalijimui turėtų būti suteikiamas prioritetas prieš kitus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, kaip antai naudojimosi daiktu, kuris yra bendroji dalinės nuosavybė, tvarkos nustatymą, nes taip yra geriausiai ir maksimaliai užtikrinamas įstatymų nustatytas bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas ieškinyje nurodytu būdu atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra pagrįstas ir tenkintinas (CPK 185 straipsnis). Dėl to atsakovui priteistinas visas butas natūra, o ieškovei iš atsakovo priteistina 9400,64 Eur kompensacija už jai priklausančią buto dalį.
Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018). Dėl to ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 9400,64 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Remiantis CPK 98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau ir Rekomendacijos) (CPK 98 str. 2 d.).
Ieškovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie patirtas 4492,73 Eur (3694,13+399,30+399,30) advokato pagalbos išlaidas (e. b. T. 2, b. l. 130-132, 142-143, 185-186), iš kurių: 145,20 Eur susitikimas su ieškove, 266,20 Eur susipažinimas su medžiaga, 1834,36 Eur ieškinio parengimas, 3,63 Eur ieškinio pateikimas elektroniniu būdu, 96,80 Eur prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo rengimas, 137,94 Eur susirašinėjimas elektroniniais laiškais su atsakovu, jo atstovu, atsakymų rengimas, derybų vedimas; 387,20 Eur pasirengimas ir atstovavimas 2019-06-25 parengiamajame teismo posėdyje, 387,20 Eur pasirengimas ir atstovavimas 2019-07-11 parengiamajame teismo posėdyje, 435,60 Eur pasirengimas ir atstovavimas 2019-09-09 parengiamajame teismo posėdyje, 399,30 Eur pasirengimas ir atstovavimas 2019-10-23 teismo posėdyje, 399,30 Eur pasirengimas ir atstovavimas 2019-11-20 teismo posėdyje.
Nustatyta, kad ieškovės prašomos priteisti advokato išlaidos už ieškinį, įskaitant į ieškinio parengimą susitikimą su ieškove, susipažinimą su medžiaga, ieškinio surašymą ir pateikimą per elektroninių paslaugų portalą, atsižvelgiant į ieškinio pateikimo teismui datą (2019 m. balandis), neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto maksimalaus dydžio. Ieškovės prašomos priteisti kitos išlaidos už advokato pagalbą (prašymų rengimas, papildomų įrodymų rinkimas, kitų dokumentų rengimas) taip pat neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Dėl to šios ieškovės išlaidos pripažintinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovo ieškovei.
Rekomendacijų 8.19 punkte įtvirtinta, kad už vieną advokato teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant 0,1 koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovas nurodo, kad pasirengimas posėdžiams užtruko 470 min., posėdžiai truko 500 min. Nustatyta, kad parengiamasis teismo 2019-06-25 posėdis truko 32 min., 2019-07-11 posėdis – 1 val. 31 min. (e. b. T. 1, b. l .153-158), 2019-09-09 posėdis truko 1 val.40 min. (T. 2, b. l. 133-134); 2019-10-23 posėdis truko 33 min. (e. b. T. 2, b. l. 164-166), 2019-11-20 posėdis truko 50 min. Taigi iš viso teismo posėdžiai truko 5 val. (306 min.). Dėl to teismas, atsižvelgdamas į teismo posėdžių šioje byloje trukmę, vadovaudamasis Rekomendacijų 2 punkte nurodytais kriterijais, 8.19 punkto nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažina ieškovės patirtas išlaidas už advokato pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose iki 1100 Eur.
Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį (81,90 proc.) iš atsakovo ieškovei priteistina 211,51 Eur žyminio mokesčio ir 2935,40 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Taigi iš viso iš atsakovo ieškovei priteistina 3146,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteistinos (CPK 92 str., 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Patenkinti ieškinį iš dalies.
Pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra ieškovės R. S.(asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendroji dalinė nuosavybė.
Nustatyti, kad ieškovei R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso 1/7,55 dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Atidalyti atsakovui D. Ž. ir ieškovei R. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant atsakovui D. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) visą butą natūra, o ieškovei R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisiant iš atsakovo D. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisiant 9400,64 Eur (devyni tūkstančiai keturi šimtai eurų, 64 ct) kompensaciją.
Priteisti ieškovei R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 9400,64 Eur Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo D. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3146,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.