Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Degesa“ apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-169-913-2014 pagal ieškovo Miško savininkų kooperatyvo „Miško žemė“ ieškinį atsakovui UAB „Degesa“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB „Degesa“ priešieškinį ieškovui Miško savininkų kooperatyvui „Miško žemė“ dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Miško savininkų kooperatyvas „Miško žemė“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Degesa“ 80 000 Lt skolos, 11 581,14 Lt palūkanų nuo prievolės mokėti palūkanas atsiradimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5 175,60 Lt delspinigių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 metais ieškovas atsakovui teikė miško kirtimo paslaugas. Už kiekvieną atliktą darbą buvo išrašomos PVM sąskaitos – faktūros, kurios buvo priimamos ir pasirašomos atsakovo atstovo. Jokių pretenzijų dėl atliekamų paslaugų iš atsakovo nebuvo gauta. 2010-01-19 atsakovui buvo pateikta PVM sąskaita – faktūra Nr. MŽT0003, pagal kurią atsakovas pilnai atsiskaitė, t. y. 2010-01-21 sumokėjo 9 800 Lt. Pagal pateiktą 2010-10-25 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. MŽT0012 atsakovas privalėjo sumokėti 19 360 Lt, tačiau 2010-10-25 sumokėjo 16 000 Lt. Pagal 2010-11-03 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. MŽT0013 atsakovas privalėjo sumokėti 13 310 Lt, tačiau 2010-11-04 sumokėjo 5 000 Lt. Pagal 2010-11-05 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. MŽT0014 atsakovas privalėjo sumokėti 24 200 Lt, o 2010-11-08 sumokėjo 11 670 Lt ir 9 000 Lt. Pagal 2010-12-23 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. MŽT0017 atsakovas privalėjo sumokėti 42 350 Lt, 2010-12-23 sumokėjo 35 000 Lt. Pagal 2010-12-27 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. MŽT0018 atsakovas privalėjo sumokėti 96 800 Lt, o 2011-01-21 sumokėjo 5 000 Lt ir 2011-07-04 – 34 350 Lt. Atsakovas ieškovui liko skolingas 80 000 Lt. 2010-12-31 buvo surašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Abipusiu sutarimu 2013-04-15 atsakovas UAB „Degesa“ raštu ieškovui nurodė, jog mokės skolą dalimis, t. y. nuo 2013-04-20 iki 2013-04-30 sumokės 10 000 Lt, nuo 2013-05-01 iki 2013-05-15 sumokės 35 000 Lt, nuo 2013-05-16 iki 2013-05-30 sumokės 35 000 Lt. Nors atsakovas pats nurodė skolos grąžinimo grafiką, tačiau to grafiko nesilaikė, t. y. nebuvo atliktas nė vienas pavedimas.

Atsakovas UAB „Degesa“ teismui pateikė priešieškinį, prašydamas atmesti ieškinio reikalavimus ir priteisti iš ieškovo be pagrindo ieškovo įgytus 116 020 Lt ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo to momento, kai ieškovas sužinojo apie nepagrįstą pinigų gavimą, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2010-01-23 atsakovui buvo išduotas leidimas kirsti mišką, serija A Nr. 062080. Leidimo pagrindu atlikus miško kirtimo darbus ieškovas pagrįstai 2010-01-19 išrašė atsakovui 9 800 Lt dydžio sąskaitą – faktūrą MŽT Nr. 0003. Tačiau visos vėlesnės ieškovo išrašytos sąskaitos – faktūros yra nepagrįstos. Paprašius ieškovo pateikti dokumentus, įrodančius darbų atlikimą bei priėmimą, ieškovas nurodytų dokumentų nepateikė. Tai įrodo, kad ieškovas, realiai neatlikęs jokių miško kirtimo paslaugų bei nuo 2010-10-25 pateikdamas atsakovui fiktyvias PVM sąskaitas – faktūras, negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo šių sąskaitų – faktūrų pagrindu gauti iš atsakovo 116 020 Lt. Taip pat iš atsakovui pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų kiekio matyti, kad ieškovas fiktyvias sąskaitas išrašydavo ne dėl suklydimo, o tyčia, siekdamas nepagrįstai įgyti iš atsakovo pinigines lėšas. Ieškovo ir atsakovo nesiejo sutartiniai santykiai, taip pat nebuvo įstatyminio pagrindo ieškovui įgyti 116 020 Lt atsakovo lėšų, o nurodyta suma ieškovui buvo sumokėta jam suklaidinus atsakovą. Todėl atsakovui turi būti grąžintos visos po 2010-10-25 ieškovo įgytos pajamos, t. y. 116 020 Lt.

Anykščių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Priėmė ieškovo Miško savininkų kooperatyvo „Miško žemė“ atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo atsakovui UAB „Degesa“ dalyje dėl 5 175,60 Lt delspinigių priteisimo ir bylą šioje dalyje nutraukė. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 80 000 Lt skolos, 11 581,14 Lt palūkanų, šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-05-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovas Miško savininkų kooperatyvas „Miško žemė“ (rangovas) ir atsakovas UAB „Degesa“, atstovaujama pagal įgaliojimą akcininko A. J. (užsakovas), 2010-09-02 sudarė rangos sutartį Nr. 100902-01, pagal kurią rangovas įsipareigojo pagaminti medienos sortimentus, o užsakovas įsipareigojo už tai apmokėti. Ieškovas atsakovui pagal šalių sudarytą rangos sutartį išrašė šias PVM sąskaitas – faktūras: MŽT Nr. 0013 – 13 310 Lt sumai, MŽT Nr. 0014 – 24 200 Lt sumai, MŽT Nr. 0017 – 42 350 Lt sumai, MŽT Nr. 0018 – 96 800 Lt sumai ir MŽT Nr. 0012 – 19 360 Lt sumai. Atsakovas pagal ieškovo išrašytas ir pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras yra atlikęs šiuos mokėjimus: pagal sąskaitą MŽT Nr. 0012 dalinį mokėjimą 16 000 Lt sumai, pagal sąskaitą MŽT Nr. 0013 dalinį mokėjimą 5 000 Lt sumai, pagal sąskaitą MŽT Nr. 0014 dalinį mokėjimą 9 000 Lt sumai, pagal sąskaitą MŽT Nr. 0012 mokėjimą 3 360 Lt sumai, pagal sąskaitą MŽT Nr. 0013 mokėjimą 8 310 Lt sumai, pagal sąskaitą MŽT Nr. 0017 mokėjimą 35 000 Lt sumai, pagal sąskaitą MŽT Nr. 0017 mokėjimą 5 000 Lt sumai, pagal sąskaitas MŽT Nr. 0018 ir MŽT Nr. 0017 mokėjimą 34 350 Lt sumai. 2010-12-31 ieškovas ir atsakovas sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, pagal kurį atsakovas 2010-12-31 buvo skolingas ieškovui 119 350 Lt. Teismas konstatavo, jog esant tarp šalių sudarytai ir nenuginčytai rangos sutarčiai, akivaizdu, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai, todėl negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatos. Atsakovas reikšdamas reikalavimą ieškovui dėl be teisinio pagrindo įgytų 116 020 Lt priteisimo neįrodė pareikšto priešieškinio reikalavimo pagrįstumo. Teismo vertinimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir proceso dalyvių teikti paaiškinimai sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovas gamino atsakovui medienos sortimentus Rusijos Federacijoje, t. y. atliko kirtimo darbus, už kuriuos atsakovas UAB „Degesa“ nėra pilnai atsiskaitęs. Tokiu būdu, ieškovo reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo laikė pagrįstu.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Degesa“ prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškovo ieškinys buvo patenkintas, o atsakovo priešieškinys atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad prie ieškinio nebuvo pridėta nei sutartis, kurios pagrindu tariamai ieškovas atsakovui atliko darbus, nei kiti darbų atlikimą patvirtinantys dokumentai, nebuvo nurodyta ir tai, kad tariami darbai buvo atliekami Rusijos Federacijoje. Rangos sutarties 4.6 punkte numatyta, kad ginčai pagal šią sutartį sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka Anykščių rajono apylinkės teisme, tačiau ieškovas ieškinį pateikė Zarasų rajono apylinkės teismui. Tokiu pat neapdairumu ieškovas rėmėsi ir kitoje situacijoje – teigė, kad ieškovo išrašytas sąskaitas – faktūras pasirašydavo ne tik A. J., bet ir atsakovo direktorius D. B., o Zarasų rajono apylinkės teismui paprašius nurodyti, kurios neapmokėtos sąskaitos buvo pasirašytos D. B., atsakovas nurodė PVM sąskaitą – faktūrą MŽT Nr. 0012, kurios taip pat nebuvo byloje, ir tik perdavus bylą nagrinėti Anykščių rajono apylinkės teismui, ieškovas pateikė teismui šią sąskaitą – faktūrą. Teismo posėdžių metu atsakovas ne kartą išreiškė savo abejones dėl ant PVM sąskaitos – faktūros MŽT Nr. 0012 esančio D. B. parašo autentiškumo, kadangi atsakovui pateiktoje sąskaitoje D. B. parašo nėra, o ieškovo teismui pateiktame egzemplioriuje yra. Be to, teismas visiškai neužsiminė apie šioje byloje itin svarbias faktines aplinkybes – ieškovo santykius su UAB „Kraštų miškas“ bei tai, jog viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas nuolat painiojo du skirtingus subjektus – UAB „Kraštų miškas“ ir UAB „Degesa“, siedamas abu šiuos subjektus su vienu asmeniu – A. J.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ir UAB „Kraštų miškas“ dar 2010-01-04 sudarė technikos nuomos sutartį Nr. 040110-1, iš ieškovo pateiktos atsiskaitymų istorijos su UAB „Kraštų miškas“ per 2010 metus matyti, kad ieškovas ir UAB „Kraštų miškas“ bendradarbiavo, UAB „Kraštų miškas“ su ieškovu pilnai atsiskaitė, tą patvirtino ir pats ieškovas, tačiau šiuose santykiuose visiškai nefigūravo atsakovas. Be to, ieškovas 2010-01-04 technikos nuomos sutartį Nr. 040110-1 teismui pateikė tik 2014-02-20 vykusio teismo posėdžio metu, atsakovui iškėlus klausimą, kokia technika buvo atliekami rangos sutartyje numatyti darbai, jeigu, atsakovo žiniomis, ieškovas techniką buvo išnuomojęs, tačiau net neturėjo galimybės atlikti rangos sutartyje numatytų darbų. Teismas šio ieškovo pozicijos nenuoseklumo visiškai neįvertino. Taip pat teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų A. K. bei A. J. parodymus, kuo pažeidė CPK 12 str. ir CPK 17 str. įtvirtintus šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principus. Nevertino atsakovo teiginių, susijusių su ieškovo pateiktų dokumentų vertinimu. O būtent – atsakovui abejonių sukėlė 2010-09-01 ieškovo valdybos pirmininko potvarkis Nr. 100901/2, nes neaišku, kaip galima rengti potvarkį dėl komandiruotės pratęsimo dar netgi nesant pasirašytai rangos sutarčiai (ji pasirašyta tik 2010-09-02); ieškovas taip pat pateikė valdybos pirmininko potvarkį Nr. 101001/2 bei 101117/1, kuriuose nurodoma, kad ieškovo darbuotojams už darbą Rusijos Federacijoje buvo išmokami dienpinigiai, tačiau nepridedami jokie dienpinigių išmokėjimą pagrindžiantys dokumentai; ieškovas pateikė T. T. bei J. J. darbo sutartis (G. P. darbo sutartis apskritai nepateikta), tačiau darbo sutartis neįrodo darbo Rusijos Federacijoje fakto, o darbuotojų leidimų dirbti Rusijos Federacijoje nepateikta; taip pat nėra pateikta nei vieno iš šių asmenų leidimų dirbti Rusijos Federacijoje; ieškovas pateikė tik dviejų asmenų – G. K. ir J. J. vizas, tačiau, šios vizos – komercinės, su kuriomis jokia darbinė veikla Rusijos Federacijoje negalima. Apelianto teigimu, nors pats teismas nurodo, kad vien tik PVM sąskaitos – faktūros negali būti įrodymu, jog rangos sutartis realiai buvo vykdoma, tačiau nesiaiškino, dėl kokių priežasčių ieškovas nepateikia daugiau su Rangos sutarties tariamu įvykdymu susijusių dokumentų. Teismo posėdžių metu ieškovas nepateikė nei vieno tariamai rašyto darbų priėmimo – perdavimo akto pavyzdžio ar atliktų darbų kiekių paskaičiavimo pavyzdžio, visi ieškovo argumentai yra paremti žodiniais teiginiais, nors ieškovas yra ūkio subjektas, turintis pareigą tvarkingai vesti buhalterinę apskaitą, pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir pan. Prie ieškinio pateiktose PVM sąskaitose – faktūrose yra tik abstrakčiai nurodyta, jog sąskaitos išrašomos už „miško kirtimo paslaugas“, tačiau nei vienoje nėra detalizuota darbų atlikimo vieta, skirtingai nei 2010-01-19 ieškovo išrašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje MŽT Nr. 0003, kuri buvo išrašyta už realiai atliktus darbus, atliktus atsakovo leidimo kirsti mišką pagrindu, kuri buvo atsakovo apmokėta ir dėl kurios nėra jokio ginčo. Teismo argumentas, jog atsakovo balanse užfiksuotas įsiskolinimas įrodo realų jo egzistavimą, taip pat nepagrįstas, kadangi balansas sudaromas įmonės apskaitos dokumentų pagrindu, atsakovo buhalterė į balansą įtraukė ieškovo išrašytas ir atsakovo akcininko jai pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, nesigilinant už kokias paslaugas buvo išrašytos šios sąskaitos.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Miško savininkų kooperatyvas „Miško žemė“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas priėmė pagrįstą sprendimą, įvertinęs visus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Atsakovo argumentai, kad ieškovo techniką UAB „Kraštų miškas“ buvo subnuomojusi RAB „Kirovlies“ ir su šia technika ieškovo darbuotojai nedirbo, yra nepagrįsti. Pats atsakovas pripažįsta ieškovo išrašytą 2010-01-19 PVM sąskaitą – faktūrą MŽT Nr. 0003, nors joje nurodyti darbai atlikti nesudarius rašytinės sutarties ir taip pat nesant jokių darbų priėmimo – perdavimo aktų. Tai patvirtina ieškovo atstovo paaiškinimus, jog darbų priėmimo – perdavimo aktai nebuvo rašomi, nes jų niekada nepasirašinėdavo atsakovo atstovai. Liudytojas A. K. teismui melavo, kad su ieškovo technika ieškovo darbuotojai nedirbo, o dirbo RAB „Kirovlies“ darbuotojai. Šiuos liudytojo parodymus paneigė tiek ieškovo atstovo paaiškinimai, tiek liudytojų T. T. ir J. J. parodymai bei kiti rašytiniai įrodymai. Teismas teisingai nesirėmė ir liudytojo A. J. parodymais, nes jo paaiškinimai, kad 2010-09-02 rangos sutartį Nr. 100902-01 pasirašė dėl darbų Baikalo srityje yra visiškai nesuprantami. Taip pat prieštaringi apelianto argumentai ir dėl atsakovo atstovo D. B. parašų. Net keliose apeliacinio skundo vietose yra išsakomos abejonės dėl parašų autentiškumo, bet nepareiškiama, kad šie dokumentai yra suklastoti ir neprašoma skirti rašysenos ekspertizės dėl parašų tikrumo.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamoje byloje ginčo teisiniai santykiai ir šalių nurodomos aplinkybės liečia ir UAB „Kraštų miškas“. Atsakovo UAB „Degesa“ teigimu, UAB „Kraštų miškas“ ir UAB „Degesa“ akcininkai yra tie patys asmenys – A. J., P. S. ir V. S.. Ieškovas yra teikęs paslaugas UAB „Kraštų miškas“, už suteiktas paslaugas buvo tinkamai atsiskaityta. Būtent ieškovas ir UAB „Kraštų miškas“ 2010-01-04 sudarė technikos nuomos sutartį Nr. 040110-1, kas rodo, jog UAB „Kraštų miškas“ ir ieškovas bendradarbiavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje turėtų būti išklausoma UAB „Kraštų miškas“ atstovo pozicija, taip pat turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar UAB „Kraštų miškas“ neturėtų būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Be to, kaip nurodo ir atsakovas, abejonių kelia PVM sąskaita – faktūra MŽT Nr. 0012, kur yra atsakovo UAB „Degesa“ direktoriaus D. B. parašas. Iš 2010-10-25 kasos pajamų orderio matyti, kad dalinį sąskaitos MŽT Nr. 0012 apmokėjimą atliko D. B.. Tuo tarpu visas kitas sąskaitas – faktūras pasirašinėdavo UAB „Degesa“ akcininkas A. J., dėl kurio vėlgi reikėtų spręsti klausimą dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Teismas sprendžia, jog būtina apklausti UAB „Degesa“ direktorių D. B. dėl ginčo sąskaitos – faktūros MŽT Nr. 0012 pasirašymo ir jos apmokėjimo aplinkybių, nes teismas šios aplinkybės net neanalizavo sprendime, taip pat nesiaiškinta ar negalėjo būti kaip teigia atsakovas, jog paslaugos buvo teikiamos būtent UAB „Kraštų miškas“, o ne atsakovui.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nenustatęs ir neištyręs faktinių aplinkybių, susijusių su rangos sutarties sudarymu ir jos vykdymu bei tinkamu apmokėjimu už medienos sortimentų pagaminimą pagal išrašytas sąskaitas – faktūras, o taip pat neišklausęs atsakovo direktoriaus D. B., kurio paaiškinimai gali turėti esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, iš esmės nepasisakęs dėl UAB „Kraštų miškas“, teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).

Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p).

Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas pilna apimtimi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.