Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-04-28 · Civilinė byla Nr. e2A-226-823/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-07-07Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-04-28Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-28
Bylos Nr.
e2A-226-823/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01815-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Alvydas Poškus
Atsakovas
S. B.
Ieškovas
J. J.
Kategorijos
  • 2.5.29Prievolės
  • 3.2.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-226-823/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01815-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29; 3.2.4.4.; 3.2.4.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3331-798/2015 pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovui dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas J. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 750 000 Lt skolos, 187 500 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. vasario 5 d. atsakovas S. B. iš ieškovo pasiskolino 500 000 Lt. 2007 m. vasario 5 d. paskolos lape aiškiai nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 500 000 Lt sumą, kurią jis turi grąžinti iki 2007 m. kovo 1 d. Šis teksto turinys patvirtina, kad pinigai buvo perduoti. Paskolą atsakovas turėjo grąžinti iki 2007 m. kovo 1 d., tačiau paskolos lape nustatytu terminu atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, t. y. iki ieškinio pateikimo dienos neįvykdė paskolos lape numatyto įsipareigojimo. 2007 m. birželio 11 d. atsakovas iš ieškovo papildomai pasiskolino 250 000 Lt, tačiau pagal 2007 m. birželio 11 d. išduotą paprastąjį vekselį nustatytu terminu su ieškovu taip pat neatsiskaitė, t. y. iki ieškinio pateikimo dienos neįvykdė vekselyje numatyto įsipareigojimo iki 2007 m. liepos 2 d. grąžinti 250 000 Lt sumą. Atsakovo skola kilo iš vienašalio abstraktaus sandorio – paprastojo vekselio, todėl atsakovas neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą.

Atsakovas S. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2005 m. spalio 14 d. I. B., B. A. ir AB „Alvilė“ sudarė jungtinės veiklos sutartį. Atsakovas S. B. prisiėmė I. B. įsipareigojimus. Pagal šią sutartį (2-ojo sutarties straipsnio 4 punktas) I. B. įsipareigojo spręsti klausimus, susijusius su žemės ūkio paskirties žemės išpirkimu, tačiau tik po to, kai B. A. pateiks AB „Alvilė“ inžinierinių tinklų teisinę registraciją kadastro įmonėje. Iki 2007 m. sausio 24 d. B. A. teisinės registracijos neatliko, o kiti du jungtinės veiklos dalyviai sutartį nutraukė, nurodydami, kad nebuvo įvykdytas minimos sutarties 2.1.1 punktas. 2007 m. gegužės 22 d. I. B., ieškovas J. J. ir E. K. sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė dėl AB „Alvilė“ akcijų pirkimo – pardavimo. Pagal šią sutartį pirkėjai per 5 darbo dienas įsipareigojo ieškovui J. J. sumokėti 500 000 Lt, o likusią akcijų kainos dalį, sudarančią 12 000 000 Lt, kitais terminais. I. B. įsipareigojimus pagal šią sutartį prisiėmė atsakovas. 500 000 Lt paskolos lapas 2007 m. vasario 5 d. buvo pasirašytas kaip garantas, kad atsakovas ketina įsigyti AB „Alvilė“ akcijas, tačiau pagal šį paskolos lapą ieškovas J. J. jokių lėšų neperdavė. Minėtą aplinkybę patvirtina akcijų pirkimo – pardavimo sutartis bei tai, kad paskolos lape nėra nurodytas ir aptartas pinigų perdavimo faktas, o tai yra vienas esminių ir pagrindinių reikalavimų rašytinei paskolos sutarties formai. Paprastojo vekselio pasirašymo metu jokios lėšos taip pat nebuvo gautos, šis dokumentas buvo pateiktas pagal atsakovo prisiimtus 2005 m. gegužės 22 d. I. B. įsipareigojimus dėl AB „Alvilė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties. Ieškovas faktiškai savo įsipareigojimus pagal pasirašytą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį nutraukė, nes sutarties šalims akcijų neperdavė, o akcijas pardavė bendrovei „Hermis Capital“. Paprastajame vekselyje taip pat neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Ieškovas nepateikė atsakovui 2007 m. birželio 11 d. vekselio apmokėjimui nustatyta tvarka ir praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio rekvizitus atitinkančio vekselio pateikimo apmokėti terminą, todėl vekselis prarado vertybinio popieriaus teisinį statusą ir vertintinas kaip paprastas raštelis. Įrodymų, kad tarp šalių būtų susiklostę paskoliniai santykiai, nėra, ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas būtų gavęs būtent 250 000 Lt pinigų sumą iš ieškovo. Be to, ieškovas nenurodė bei dokumentais nepagrindė iš kur jis, kaip fizinis asmuo, galėjo turėti tokią didelę pinigų sumą. Tai leidžia manyti, kad jis tokios sumos neturėjo, todėl atsakovui paskolinti negalėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo S. B. ieškovo J. J. naudai 217 215,01 EUR skolos, 54 303,75 EUR palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (271 518,76 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei 3 584,42 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendė, kad paskolos lapo turinio – „Aš, S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) pasiskolinau 500.000 LT. (penki tūkstančiai) litų iš J. J. a.k. (duomenys neskelbtini) Grąžinimo terminas iki 2007.03.01“ – aiškinimas, tiek pagal lingvistinę žodžių „pasiskolinau iš J. J.“ bei „grąžinimo terminas“ prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme ar vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu leidžia teigti, kad pinigų perdavimas įvyko paskolos lapo surašymo metu. Pačioje paskolos sutartyje yra atsakovo S. B. parašas, patvirtinantis, kad jis perskaitė sutartį ir su ja sutinka. Šalių raštu sudarytas skolos dokumentas patvirtina tiek paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą, tiek sutarties dalyko – atitinkamos pinigų sumos, perdavimą atsakovui. Kadangi šalys paskolos lape aptarė paskolos sutarčiai būdingus elementus: atsakovas nurodė, kad yra skolingas ieškovui J. J., nurodė pinigų sumą – 500 000 Lt, bei terminą paskolos grąžinimui – iki 2007 m. kovo 1 d., šalių pasirašytas paskolos lapas laikytinas paskolos sutartimi. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad atsakovas su ieškovu bendravo, rengėsi vystyti verslą, pirkti UAB „Energo development“, AB „Alvilės“ akcijas, vykdyti veiksmus pagal jungtinės veiklos sutartį dėl 67 ha žemės sklypo vystymo, statybų. Dėl to ieškovas paskolino atsakovui pinigus.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo S. B. paaiškinimus, jog realiai jis jokių pinigų iš J. J. nėra gavęs, kad tai buvo garantas dėl AB „Alvilė“ akcijų pirkimo, paneigia ne tik ieškovo parodymai, esantys baudžiamojoje byloje, bet ir pateiktas rašytinis įrodymas (paskolos lapas), liudytojų parodymai baudžiamojoje byloje. Teismas sutiko su ieškovo nurodomu argumentu, kad atsakovas, teigdamas, jog paskolos lapas yra garantas, jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Tokių įrodymų nėra ir baudžiamojoje byloje, o AB „Alvilė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis nepagrindžia atsakovo nurodomo teiginio, kad jis pasirašė paskolos lapą negavęs iš ieškovo paskolos lape nurodytos sumos. Atsakovas paskolos lapą patvirtino savo parašu, todėl, kaip turintis pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, būdamas verslininkas, pasirašydamas paskolos raštelį savo vardu, puikiai suprato jo turinį ir prieš pasirašydamas turėjo apsvarstyti bei suvokti galimas teisines pasekmes. Normaliai atidus ir protingas asmuo niekada nepasirašytų negavęs pinigų, o atsakovas tvirtina pasielgęs būtent taip. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad paskolos lapas buvo surašytas dviem egzemplioriais bei kad skolos dokumentas iki galutinio skolos grąžinimo termino buvo saugomas ir ieškovo (kreditoriaus), patvirtina šalių tikruosius ketinimus.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas praleido terminą pateikti vekselį apmokėjimui, todėl vekselis prarado viešo patikimumo savybę, negali būti realizuotas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) įtvirtinta ne ginčo tvarka ir tapo paprastu skolos dokumentu. Tačiau šis faktas savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Atsakovas ieškovo 2007 m. birželio 11 d. išduotą vekselį laiko išvestiniu prievolės pagal pirkimo – pardavimo sutartį įvykdymo užtikrinimu, tačiau nei AB „Alvilė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje, nei vekselyje, nei baudžiamojoje ar nagrinėjamoje byloje duomenų apie tai, kad ši pirkimo – pardavimo sutartis būtų užtikrinta vekseliu, nėra. Iš baudžiamosios bylos duomenų bei ieškovo ir atstovo paaiškinimų teismo posėdžio matyti, kad pinigus ieškovas davė konkrečiam turtui įsigyti, t. y. UAB „Energo development“ akcijų pirkimui bei teisinių problemų sprendimui, tačiau atsakovas UAB „Energo development“ akcijų neįgijo, iki nurodyto termino pinigų ieškovui negrąžino. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos bei baudžiamosios bylos duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, o pinigai atsakovui buvo perduoti vekselio surašymo metu – 2007 m. birželio 11 d.

Teismas nurodė, kad iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, ieškovo paaiškinimų teismo posėdžio metu bei atsakovo paaiškinimų baudžiamojoje byloje matyti, kad ieškovas buvo verslininkas ir disponavo didelėmis piniginėmis lėšomis, todėl sprendė, kad ieškovas turėjo realią galimybę disponuoti 750 000 Lt suma ir ją perduoti atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas S. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui; priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas su atsakovu nuo pat 2005 m. vystė nekilnojamojo turto projektus, susijusius su žemės sklypu, priklausančiu AB „Alvilė“. Nepavykus įgyvendinti sutartimi suderintų darbų, atsakovas vis dar buvo suinteresuotas žemės sklypu, būtent todėl šalys nuo pat 2007 m. pradžios vedė derybas dėl galimybės atsakovui įsigyti AB „Alvilė“ akcijas ir toliau tęsti projektų vystymą. Egzistuojant draugiškiems santykiams bei pasitikėjimui, šalys žodžiu susitarė dėl preliminarių akcijų įsigijimo sąlygų. Jau tada buvo nuspręsta, kad pirminis įnašas už akcijas sudarys 500 000 Lt. Šią aplinkybę nuosekliai patvirtina tolimesni įvykiai: paskolos lapo surašymas būtent tokiai sumai – 500 000 Lt; akcijų pirkimo sutarties sudarymas, kurioje numatyta, kad pradinis įnašas – 500 000 Lt; paskolos lapo originalo grąžinimas atsakovui (atsakovas originalą pateikė į bylą); vekselio išdavimas, kuriame nurodytas atsakovo įsipareigojimas sumažėja nuo 500 000 Lt iki 250 000 Lt dėl to, kad atsirado antrasis investuotojas, t. y. AB „Alvilė“ akcijų pirkėjas E. K.. Visos šios aplinkybės patvirtina nuoseklius ir neprieštaringus atsakovo atsikirtimus dėl to, kad jis niekada negavo pinigu pagal paskolos lapą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė. Teismas nedetalizavo, kokie būtent parodymai, kokios ieškovo ar liudytojų nurodytos aplinkybės lėmė teismo įsitikinimą, kad atsakovo atsikirtimai nepagrįsti, o ieškovo nurodomos aplinkybės – įrodytos.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pinigų perdavimas niekada neįvyko. Atsakovas nuo pat proceso pradžios teigė, kad ieškovas neturėjo tokios sumos pinigų, kurią būtų galėjęs paskolinti. Byloje esančios aplinkybės, priešingai nei nurodo teismas, nepatvirtina, kad ieškovas turėjo galimybę ir perdavė atsakovui 750 000 Lt grynaisiais pinigais.

3. Teismas savo išvados, kad ieškovas turėjo galimybę paskolinti 750 000 Lt atsakovui, iš esmės nemotyvavo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas kelis kartus keitė savo paaiškinimus dėl paskolai suteikti panaudotų pinigų šaltinio. Pirmą sykį nurodė, kad pinigus skolinosi iš mamos, vėliau, kad iš draugų, taip pat pirmąjį kartą neminėjo UAB „Nabukas“ grąžintų lėšų, šią versiją pateikė tik vėliau; nei baudžiamojoje, nei civilinėje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Nabukas“ faktiškai grąžino 200 000 Lt paskolą ieškovui, kurią jis neva panaudojo skolindamas pinigus atsakovui UAB „Nabukas“ – bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tokie įrodymai teismo turėjo būti išreikalauti, ištirti ir įvertinti; nei baudžiamojoje, nei civilinėje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas faktiškai gavo pinigus už parduotus žemės sklypus (apie 260 000 Lt), tokie įrodymai taip pat teismo turėjo būti įvertinti; baudžiamojoje byloje esančiose ieškovo turto deklaracijose neužfiksuoti žemės sklypų pardavimai, ar jokios kitos didesnės vertės pajamos; nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad S. M. turėjo galimybę paskolinti „savo kaimynui ir bičiuliui“ 100 000 Lt, byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų pinigų perdavimo faktą, aplinkybes; teismas neatsižvelgė į tai, kad 750 000 Lt suma grynaisiais pinigais yra labai didelė pinigų suma fiziniam asmeniui. Pagrįstų įtarimų dėl realaus pinigų perdavimo kelia tai, kad visos su šia pinigų suma susijusios ir neva įvykusios pinigų skolinimosi operacijos įvyko būtent grynaisiais pinigais, jokie pinigų perdavimo dokumentai neišliko/ į bylą nepateikti; teismas taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmojoje instancijoje, ieškovas nurodė, kad buvo surašytas vienas paskolos lapas ir kad būtent ieškovas disponuoja jo originalu, tačiau atsakovas apeliacinės instancijos teismui (baudžiamojoje byloje) pateikė paskolos lapo originalą, kurį ieškovas jam grąžino tada, kai buvo pasirašytas vekselis. Papildomai aplinkybę, kad atsakovas jokių pinigų pagal paskolos raštą negavo, patvirtina ir tai, kad po paskolos lapo surašymo, jo finansinė padėtis nepagerėjo, t. y. jis neįsigijo jokio naujo turto, nedeklaravo tokių pajamų ir nėra jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovas faktiškai gavo iš ieškovo 500 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai pasisakė dėl pinigų perdavimo fakto, nurodė, kad lingvistinis paskolos lapo aiškinimas suponuoja išvadą, jog pinigus atsakovas gavo. Atsakovui šią aplinkybę ginčijant, teismas privalėjo atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, t. y. į tai, kad 500 000 Lt paskolos terminas – mažiau nei vienas mėnuo. Toks terminas laikytinas neprotingu paskolos santykiuose esant tokiai paskolos sumai, tačiau šis terminas yra visiškai logiškas, kai paskolos raštas atlieka tik tam tikrų įsipareigojimų užtikrinimo funkciją; paskolai užtikrinti nenumatytos jokios paskolos užtikrinimo priemonės; ieškovas visiškai nesidomėjo atsakovo finansine padėtimi, nieko apie ją nežinojo (ieškovo parodymai baudžiamojoje byloje); neaišku, kokią naudą siekė gauti ieškovas, skolindamas 500 000 Lt be jokių palūkanų, paskolos užtikrinimo ir nežinodamas nieko apie atsakovo finansinę padėtį.

5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo dėl vekseliu patvirtintos skolos, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Vekselis kaip skolos dokumentas per se nepatvirtina, kad jo davėjas visais atvejais privalo sumokėti vekselio turėtojui vekselyje įrašytą sumą. Vekselio turėtojas turi pagrįsti, kad jo prievolė – vykdytina. Ieškovas byloje neįrodinėjo fakto, kad jis pagal vekselį perdavė pinigus, nepagrįstai rėmėsi vekselio abstraktumo ir viešo patikimumo savybėmis, kurios aptariamu atveju yra netaikytinos. Teismo išvada, kad bylos duomenų pakanka konstatuoti, jog atsakovui buvo perduoti 250 000 Lt pagal vekselį – nepagrįsta. Teismas nenurodė, kokios aplinkybės leido padaryti tokią išvadą. Byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovui pagal vekselį buvo perduoti pinigai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas J. J. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas, paskolos lapą traktuodamas kaip užtikrinimo priemonę AB „Alvilė“ akcijų įsigijimui, sąmoningai iškraipo faktines bylos aplinkybes, norėdamas suklaidinti teismą. Ieškovas tiek baudžiamosios bylos Nr. 1-36-271/2011, tiek šios bylos nagrinėjimo metu ne kartą nurodė, jog paskolos lapas ir 2007 m. gegužės 22 d. sutartis dėl AB „Alvilė“ akcijų pardavimo yra tarpusavyje visiškai nesusijusios. Tą patvirtino taip pat liudytojų S. M., E. K. ir A. P. R. parodymai, duoti baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-271/2011. Apeliantas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad paskolos lapas yra garantas. Ginčijamame sprendime teisingai akcentuota, kad priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nėra nei baudžiamojoje byloje, o AB „Alvilė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis nepagrindžia apelianto nurodomo teiginio, kad jis pasirašė paskolos lapą, negavęs jame nurodytos pinigų sumos. Apeliantas apeliaciniame skunde melagingai nurodo, jog šalys paskolos lapą sudarė vienu originaliu egzemplioriumi, kurį neva ieškovas pastarajam grąžino ir kurį apeliantas pateikė į baudžiamąją bylą Nr. 1-36-271/2011. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-271/2011 yra du paskolos lapo originalai – vieną iš jų pateikė apeliantas, kitą – ieškovas. 2010 m. spalio 14 d. specialisto išvada Nr. 11-2587(10) vienareikšmiškai patvirtinta, kad paskolos lape yra apelianto parašas, nors apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos Nr. 1-36- 271/2011 nagrinėjimo metu nuosekliai neigė pasirašęs paskolos lape. Ši aplinkybė atskleidžia apelianto nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu, norą neteisėtai išvengti turimų įsipareigojimų vykdymo. Aplinkybės, kad apeliantas, turėdamas pakankamai žinių, gyvenimiškos patirties ir būdamas verslininkas, paskolos lapą patvirtino savo parašu, patvirtina, kad jis puikiai suprato savo veiksmus ir jų pasekmes. Teismas pagrįstai akcentavo, kad normaliai atidus ir protingas asmuo niekada nepasirašytų negavęs pinigų, o apeliantas tvirtina pasielgęs būtent taip. Paskolos raštas yra šalių sudaryta paskolos sutartis, o ne garantas, užtikrinantis AB „Alvilė“ akcijų įsigijimą.

2. Kaip nurodo pats apeliantas, šalys gali susitarti dėl bet kokių sutarties sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl apelianto argumentai, kad palūkanų ir užtikrinimo priemonių nenumatymas neva patvirtina paskolos lapo kaip garanto paskirtį, yra visiškai nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto 2007 m. birželio 11 d. išduotas vekselis laikytinas skolos lapeliu. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje taikytinos paskolos sutartinių santykių aiškinimui bei įrodinėjimo taisyklėms galiojančios bendrosios nuostatos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Ieškovas tiek baudžiamosios bylos Nr. 1-36-271/2011, tiek šios bylos nagrinėjimo metu parodė, kad apelianto išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis nėra susijęs su AB „Alvilė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi. Tuo tarpu apeliantas, teigdamas priešingai, nepateikė visiškai jokių įrodymų, patvirtinančių vekselio išdavimą, siekiant užtikrinti AB „Alvilė“ akcijų įsigijimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas pinigus apeliantui davė konkrečiam tikslui – UAB „Energodevelopment“ akcijų pirkimui bei teisinių problemų sprendimui, tačiau apeliantas UAB ,Energodevelopment“ akcijų neįgijo, iki nurodyto termino pinigų ieškovui negrąžino.

4. Priešingai nei nurodo apeliantas, ieškovas pagrindė tiek prievolės pagal apelianto 2007 m. birželio 11 d. išduotą vekselį vykdytinumą, tiek piniginių lėšų perdavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylos duomenų pakanka konstatuoti, jog apeliantui buvo perduoti 72 405 EUR/ 250 000 Lt pagal vekselį. Skundžiamame sprendime aiškiai nurodyta, kad tai leido deklaruoti ieškovo ir atsakovo argumentai dėl vekselio surašymo aplinkybių, tai, kad šalys neginčijo vekselio autentiškumo, tai, kad remiantis rašytiniais dokumentais ieškovas turėjo realią galimybę disponuoti didelėmis piniginių lėšų sumomis, taip pat liudytojų parodymai duoti baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-271/2011.

5. Ieškovas pateikė įrodymus, kad jis turėjo realią galimybę disponuoti didelėmis sumomis, o būtent, jis sudarė paskolos, didelės vertės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo sudarytus minėtus sandorius, į tai, kad ieškovas buvo verslininkas ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad ieškovas faktiškai galėjo paskolinti apeliantui 217 215,01 EUR/ 700 000 Lt sumą. Apelianto atsikirtimai yra nepagrįsti ir formalūs.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus.

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovui iš atsakovo priteista 500 000 Lt skola pagal 2007 m. vasario 5 d. paskolos lapą, 250 000 Lt skola pagal 2007 m. birželio 11 d. išduotą paprastąjį vekselį ir įstatymo nustatyto dydžio palūkanos. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas neteisingu įrodinėjimo pareigos paskirstymu ir netinkamu įrodymų vertinimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat teismo procesinio sprendimo motyvavimo taisyklių pažeidimu.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo – priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2007 m. vasario 5 d. paskolos lapas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. pagal jame vartojamus terminus jis laikytinas patvirtinančiu atitinkamos pinigų sumos perdavimą atsakovui. Taigi, būtent atsakovui teko procesinė pareiga įrodyti, kad pinigai pagal nurodytą paskolos raštą perduoti nebuvo. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas šios aplinkybės neįrodė. Atsakovo įrodinėjama versija, kad paskolos lapas buvo surašytas kaip garantas pagal AB „Alvilė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, grindžiama išimtinai paties atsakovo paaiškinimais, kurie nėra pakankami įvertinus atsakovo teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Nei paskolos lapo turinys, nei kiti šioje civilinėje byloje ar baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-271/2011 esantys duomenys šios atsakovo versijos nepatvirtina. Priešingai, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendžiu nepaneigtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados, kad atsakovas pinigus iš ieškovo skolinosi žadėdamas pinigines lėšas panaudoti „UAB „Energo development“ akcijų pirkimui, o atsakovas išteisintas apeliacinės instancijos teismui sprendus, kad galimi ieškovo teisių pažeidimai negali būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis ir turi būti ginami civiline tvarka.

Apelianto teiginiai, kad jo įrodinėjamą versiją patvirtina paskolos dokumento originalo buvimas pas jį, neatitinka tikrovės. Priešingai nei nurodo apeliantas, baudžiamojoje byloje yra pateikti du originalūs paskolos lapo egzemplioriai (baudžiamosios bylos t. I, l. 206), ką pagrįstai ginčijamu sprendimu nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

Teigdamas, kad neva byloje neįrodyta, jog ieškovas disponavo tokiomis pinigų sumomis, atsakovas neatsižvelgia į tai, kad ne ieškovui, o būtent atsakovui, šia aplinkybe grindžiančiam savo atsikirtimus, teko procesinė pareiga įrodyti, kad ieškovas tokios pinigų sumos neturėjo. Keldamas abejonę dėl byloje surinktų ieškovo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų pakankamumo, apeliantas nepagrįstai jam tenkančią įrodinėjimo pareigą bando perkelti bylą nagrinėjusiam teismui. Pagal CPK 179 straipsnio 2 dalį, teismui suteikta teisė ex officio rinkti įrodymus tik įstatyme numatytais atvejais, tuo tarpu nagrinėjama byla nėra susijusi su viešojo intereso apsauga, todėl spręsti dėl tam tikrų įrodymų išreikalavimo teismas galėjo tik esant atitinkamam byloje dalyvaujančio asmens prašymui. Apeliantas tokių prašymų pirmosios instancijos teismui nereiškė. Be to, įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra tas, kad teismas gali pripažinti tam tikrą aplinkybę įrodyta ne tada, kai dėl jos egzistavimo nebelieka visiškai jokių abejonių, o tada, kai pagal byloje surinktų įrodymų visetą tokios aplinkybės egzistavimas yra labiau tikėtinas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visetas (ieškovo pateiktos sutartys) leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad ieškovas turėjo nurodytas pinigų sumas.

Apelianto argumentai dėl paskolos termino trukmės, paskolos užtikrinimo priemonių nebuvimo pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodyti, todėl apeliaciniame procese neleistini (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, kaip pagrįstai pažymi ieškovas, šie argumentai patys savaime nėra pakankami paskolos teisiniams santykiams paneigti.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl skolos pagal vekselį priteisimo, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą, kadangi be pagrindo rėmėsi vekselio viešo patikimumo savybe. Šis argumentas neatitinka ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, iš kurio matyti, kad teismas vekselį vertino kaip skolos raštelį ir vekselio viešo patikimumo savybe nesirėmė, o apie paskolos teisinių santykių egzistavimą tarp šalių (ir tuo pačiu pinigų perdavimo faktą) sprendė pagal byloje surinktų įrodymų visetą, įskaitant prijungtos baudžiamosios bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir pažymi, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, įstatymas nereikalauja, kad pinigų perdavimo faktas būtų įrodytas išimtinai konkrečios rūšies įrodymais.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra nepakankamai motyvuotos. Ginčijamame sprendime aiškiai išdėstyti argumentai ir įrodymai, kuriais remdamasis teismas sprendė dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nedaro teismo procesinio sprendimo neteisėtu ar nemotyvuotu. Apelianto nurodomi pirmosios instancijos teismo neva neįvertinti prieštaravimai neleidžia pagrįstai suabejoti ginčijamo sprendimo pagrįstumu. Papildomai pažymėtina, kad civilinėje byloje teismas neturi pareigos faktines bylos aplinkybes aiškintis ex officio.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybės naudai priteisiama 2 905 EUR žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. B. 2 905 EUR (du tūkstančius devynis šimtus penkis eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėRomualda JanovičienėAlvydas Poškus