Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-31 · Administracinė byla Nr. I-4958-983/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-31
Bylos Nr.
I-4958-983/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4958-983/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03084-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,dalyvaujant pareiškėjui R. M.,

teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. M. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Skunde paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apgyvendintas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. sausio 30 d. Nurodo, kad kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje reikalavimą. Paaiškina, kad kameroje įrengtos lovos, kėdės, klozetas, praustuvas, ir tai sumažina kameros plotą. Pareiškėjo įsitikinimu, plotas turėtų būti skaičiuojamas atimant baldų užimamą plotą iš viso kameros ploto. Kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti. Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad kamerose netinkamai įrengtas apšvietimas, norint skaityti, šviesa turi būti įjungta visą dieną, o nuo jos pareiškėjui skauda akis. Dėl išvardintų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus ir fizinį nepatogumą. Neturtinę žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, ir prašo priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

Pareiškėjas teismo posėdyje akcentavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamų jo laikymo sąlygų.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 13-37) nurodo, kad pareiškėjo keliami reikalavimai nepagrįsti.

Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas paaiškina, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose buvo nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinįs kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²); stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²), taburetės matmenys apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 m²); sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²). Sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m. aukščio pertvara, kuri buvo padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia medžiaga. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų buvo kamerose, atitinkamai buvo pritaikytas ir lentynų dydis, kad visiems amenims, laikomiems kamerose užtektų vietos maisto produktams ir higienos reikmenims laikyti. Pažymėjo, kad kamerų plotas buvo pakankamai mažas, todėl ne visada pavykdavo įrengti didesnes spinteles ar lentynas, tačiau kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovė su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. sausio 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis) Vilniaus PN, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo pažeistas minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Remiantis Vilniaus PN pateiktais atsiliepime pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 26 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas 7,42 m² ir buvo laikomas vienas. Laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 27 d. iki 2018 m. spalio 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 123 vienas; 2018 m. spalio 29 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 157, kurios plotas 7, 94 m² , buvo laikomas su kitu asmeniu; 2018 m. spalio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 157 su kitu asmeniu, 2018 m. spalio 31 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 324, kurios plotas 7,68 m² buvo laikomas su kitu asmeniu, 2018 m. lapkričio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 324 su kitu asmeniu; 2018 m. lapkričio 2 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 297, kurios plotas 8,08 m², buvo laikomas su kitu asmeniu; laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 297 su kitu asmeniu, 2018 m. lapkričio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 295, kurios plotas 7,95 m² buvo laikomas su kitu asmeniu; laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 295 su kitu asmeniu; 2018 m. lapkričio 22 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 340, kurios plotas 8,17 m² ir buvo laikomas su kitu asmeniu; laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 340 su kitu asmeniu; 2018 m. gruodžio 11 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 297, kurios plotas 8,08 m² ir buvo laikomas su kitu asmeniu; laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 297 su kitu asmeniu; 2019 m. sausio 7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 297 vienas, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 297 su kitu asmeniu; 2019 m. sausio 10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 297 vienas; laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 297 su kitu asmeniu; 2019 m. sausio 28 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 271, kurios plotas 7,76 m² ir buvo laikomas su kitu asmeniu; 2019 m. sausio 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 271 su kitu asmeniu, 2019 m. sausio 30 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m².

EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją). Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas (LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,84 m² iki 4,08 m² gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimas nebuvo pažeistas, t. y. pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,6 m². Net iš pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, atėmus tiek atsakovo atsiliepime nurodytą sanitarinio mazgo plotą (0,56 m²), tiek Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėnesio tarnybiniame pranešime „Dėl R. M. skundo“ nurodytą sanitarinio mazgo plotą (0,7 m²) (b.l. 18-19), matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tektų minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pagal Konvenciją ir jam tektų daugiau nei 3 m² gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgą). Atsižvelgus į tai, teismas daro išvadą, kad minimalaus gyvenamasis plotas pareiškėjui buvo užtikrintas ir šiuo aspektu nenustatytas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktas nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos prasme.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūko baldų.

Eksploatavimo taisyklės nustato, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai). Vilniaus PN atsiliepime teigė, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengti stalai taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams sudėti, higienos priemonėms susidėti. Kamerų plotas buvo ganėtinai mažas, dėl to ne visada buvo galimybių įrengti papildomų baldų. Kamerų įrengimo atitikimą teisės aktams patvirtina Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2018 m. rugsėjo mėnesio pranešimas „Dėl R. M. skundo“ (b. l. 18-19). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečios kameros, kurioje ir kokio inventoriaus trūko. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra pernelyg abstraktūs, neparemti jokiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.7. papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 lx, kaip nustatyta higienos normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V–908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma 134:2015) 14 punkte.

Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI- K kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai. Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. spalio 22 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8.)PA-7138 nurodyta (b. l. 25-26), kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 324, kurioje buvo laikomas pareiškėjas 2018 m. lapkričio 1 d., bendra dirbtinė apšvieta buvo 252 lx, ir tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 23 d. Patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8.)PA-5525 ir 2019 m. birželio 14 d. Patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8)PA-4514 (b. l. 27-37) teismas nevertins, nes šie aktai neturi įtakos ginčo laikotarpiui. Nors atsakovė nepateikė kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimo aktų, teismas pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo konkrečių kamerų neatiktikties konkretiems teisės aktų reikalavimams, o rėmėsi bendro pobūdžio teiginiais dėl netinkamo kamerų apšvietimo, todėl atsakovei tektų pernelyg didelė našta pateikti įrodymus dėl tokių pareiškėjo bendro pobūdžio argumentų. Todėl teismas, vertindamas atsakovės atstovo pateiktus dokumentus ir argumentus, atmeta pareiškėjo teiginius dėl patirtos žalos dėl netinkamo apšvietimo kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, nekonstatavus neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, nekyla ir valstybės civilinė atsakomybė, nes kaip minėta, yra būtinas visų trijų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas, siekiant priteisti asmeniui žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė