Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas V. Karšulis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00144-2009-5

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. ir nukentėjusiojo H. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendžio, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymaus sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas T. Ž.) ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas H. M.) ir nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta J. Š. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu J. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį nukentėjusiojo G. J. atžvilgiu (du nusikalstamos veikos epizodai), kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Taip šiuo nuosprendžiu išteisinti: J. M., A. A., P. T., A. K., E. K., E. C., A. D., o baudžiamoji byla dėl kaltinimų A. D. pagal BK 140 str. 2 d. (I. L. atžvilgiu) ir J. M. pagal BK 140 str. 1 d. (2 nusikalstamos veikos epizodai D. S. ir S. G. atžvilgiu), nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau dėl šių asmenų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Nukentėjusiųjų E. S. (E. S.), K. U., R. V. (R. V.), D. S., H. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent jis: 2009 m. lapkričio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Šatrininkų sen. Vilniaus r., bendrabučio kambaryje, smurtaudamas T. Ž. atžvilgiu, t. y. tyčia T. Ž. suduodamas vieną kartą kumščiu į lūpą ir vieną kartą kumščiu į smakrą, padarė nukentėjusiajam T. Ž. randą viršutinės lūpos dešinėje pusėje, kas sukėlė nukentėjusiajam, T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Šatrininkų sen. Vilniaus r., mokyklos bendrabučio hole, smurtaudamas H. M. atžvilgiu, t. y. tyčia H. M. suduodamas ne daugiau kaip 4 kartus kumščiu į veidą, sukėlė nukentėjusiajam H. M. fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Taip pat, apelianto teigimu, jo kaltės nepatvirtina ir 2011 m. balandžio 13 d. specialisto išvada, nes joje, skirtingai nei kaltinime, nurodoma, kad T. Ž. padaryta kraujosruva galvos kairėje pusėje, sumušimas nosies ir antakio srityje galimai neužilgo iki slaugytojos apžiūros (2010-02-06). Kitoje specialisto išvadoje Nr. G 122/11(01) padaryta prielaida, kad T. Ž. apžiūros metu nustatytas odos randas viršutinės lūpos dešinėje pusėje, atsiradęs sugijus galimai muštinei žaizdai. Nurodo, kad specialisto išvada surašyta 2011-04-21, todėl joje pateikta informacija niekaip negali būti vertinama kaip jo (apelianto) kaltės įrodymas, kadangi iš T. Ž. asmens byloje esančių dokumentų žinoma, kad jis nuo 2009-09-26 iki 2009-10-17 buvo pasišalinęs iš socializacijos centro, 2009-10-26 vėl pasišalino iš Centro, 2009-11-14 sugrąžintas apsvaigęs nuo narkotikų, 2009-12-01 jis patalpintas į Kauno nepriklausomybių centrą iš kur savavališkai pasišalino, į socializacijos centrą gražintas 2009-12-10. Iš Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio žinoma, kad T. Ž. nuo 2009-12-09 iki 2009-12-10 buvo sulaikytas, nuo 2010-06-17 iki 2010-10-29 suimtas. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, todėl nepagristai nusprendė kad T. Ž. sveikatos sutrikdymas padarytas dėl jo (apelianto) veiksmų.

Teigia, kad yra nepagrįstos teismo išvados ir dėl jo veiksmų H. M. atžvilgiu. Niekada neneigė, kad buvo kilęs incidentas susijęs su ruošiamu pabėgimu. H. M. sulaikė, kad pastarasis neiškristų per langą, tačiau teismas dėl šių parodymų nieko nepasisakė. Be to, teismas neapklausė įvykį mačiusios bendradarbės B. G.. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika, kad, vertinant asmens pateikiamos informacijos patikimumą, polinkis svaigintis lakiosiomis medžiagomis, psichikos sutrikimai ir panašūs duomenys apie parodymus duodantį asmenį yra svarbus faktoriai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, o vieno asmens skirtingu metu pateikiamos informacijos prieštaringumas, šios informacijos nesutapimas su kitų asmenų apie tas pačias aplinkybes pateikiama informacija yra požymiai, mažinantys galimybes tokia informacija, kaip įrodymu, grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai patikėjo H. M. parodymais, nevertindamas jų patikimumo požiūriu, nors Iš H. M. asmens bylos medžiagos žinoma, kad jis, būdamas socializacijos centre, nuolat konfliktavo su mokiniais bei pedagogais, pasižymėjo nepaklusnumu, konfliktinių situacijų organizavimu. Nors H. M. jau suaugęs, akivaizdu, kad gyvenimo būdo nepakeitė, toliau daro nusikaltimus, o jo gyvenimo būdas – siekis gauti naudos, – ką patvirtina ieškinys, leidžia manyti, kad H. M. siekia jį (apeliantą) nepagrįstai apkaltinti, todėl tokiais nukentėjusiojo parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. Š. ir jo gynėja prašo J. Š. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo H. M. apeliacinį jo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis H. M. prašo jo skundą tenkinti, nuteistojo J. Š. skundą atmesti. Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

H. M. apeliacinis skundas atmestinas, J. Š. skundas tenkintinas – Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje, kur J. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. T. Ž. ir H. M. atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad J. Š. dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Motyvuojamoji dalis

Dėl J. Š. apeliacinio skundo argumentų

Kolegija sutinka su J. Š. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų įstatymo numatytų galimybių nustatyti objektyvią tiesą byloje, pašalinti esančias abejones, o surašydamas nuosprendį, nevertino byloje surinktų įrodymų objektyviai, visapusiškai, teisingai, taip pat nuosprendyje teismas nepasisakė dėl visų gynybos išsakytų argumentų, motyvų ir vertinimų, o, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. Š. atžvilgiu, savo išvadas grindė prielaidomis ir spėlionėmis, vadovaudamasis tik nukentėjusiojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bei kito nukentėjusiojo H. M. prieštaringais parodymais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Veiksmai nurodyti šio straipsnio dispozijoje yra alternatyvūs, todėl tam, kad atsirastų atsakomybė pagal šį straipsnį, pakanka, mušant ar kitaip smurtaujant, sukelti žmogui arba fizinį skausmą, arba nežymiai sutrikdyti jo sveikatą, arba trumpam susargdinti.

Tačiau tam, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį, būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų baudžiamoji atsakomybė negalima.

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Šiuo konkrečiu atveju nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių J. Š. kaltę, kad jis, būdamas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Šatrininkų sen. Vilniaus r., bendrabučio kambaryje, smurtaudamas T. Ž. atžvilgiu, t. y. tyčia T. Ž. suduodamas vieną kartą kumščiu į lūpą ir vieną kartą kumščiu į smakrą, padarė nukentėjusiajam T. Ž. randą viršutinės lūpos dešinėje pusėje, kas sukėlė nukentėjusiajam, T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, bei 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, būdamas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, esančio adresu Liepų al. 44, Vėliučionių k., Šatrininkų sen. Vilniaus r., mokyklos bendrabučio hole, smurtaudamas H. M. atžvilgiu, t. y. tyčia H. M. suduodamas ne daugiau kaip 4 kartus kumščiu į veidą, sukėlė nukentėjusiajam H. M. fizinį skausmą.

Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjat pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos posėdžiuose J. Š. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad Vėliučionių vaikų socializacijos centre dirbo nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio, pedagogu. Šiuo metu dirba centre automechaniku ir apsaugos darbuotoju. Jis nemušė G. J., T. Ž., H. M.. Jis tik sugriebė ketinusį pro langą pabėgti H. M., atitraukė nuo lango ir jiedu nukrito ant grindų. Viskas vyko trečiame aukšte, buvo pririšta prie radiatoriaus patalynė, jis sugriebė H. M., kad pastarasis neiškristų pro langą. Kai jiedu nukrito ant šono, H. M. rėkė, kad jam nepavyko pabėgti. Eidamas link H. M., jis ranka atitraukė į šoną T. Ž., nes buvo daug vaikų, o jis buvo vienas. Jis nieko nemušė, niekam nebuvo praskelta lūpa. Kodėl jį apkalbėjo G. J., nesupranta. Kitą dieną H. M. pareiškė, kad jis pastarąjį sumušė, todėl H. M. buvo nuvežtas pas gydytoją, tačiau jokių sužalojimų ar skilusio danties jam nebuvo nustatyta. Buvo parašyta, kad tie veiksmai padaryti birželio mėnesį, o jis atėjo dirbti rugpjūčio mėnesį. Neįsivaizduoja, kodėl buvo sugalvota ši istorija. Su visais vaikais jis turėjo daugmaž gerus santykius, net su probleminiais.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. parodė, kad Vėliučionių vaikų socializacijos centre gyveno nuo 2009-07-02. 2009 m. lapkričio mėnesį, vaikai iš socializacijos centro ruošėsi pabėgti ir surišo iš antklodžių virvę. Auklėtoja paprašė atrišti paklodes. Nusprendė jai padėti ir nuėjo atrišti paklodžių. Tada, atidaręs duris, į klasę įėjo J. Š. ir, galvodamas, kad jis nori bėgti iš centro, nieko nepasakęs, vieną kartą kumščiu trenkė į lūpą. Nuo smūgio jis palenkė galvą ir tada J. Š. vieną kartą trenkė kumščiu į smakrą. Kai išaiškino, kad bėgti nenorėjo, J. Š. atsiprašė. Dėl gautų smūgių į seselę nesikreipė. Buvo prakirsta lūpa ir dabar lūpoje yra likęs randas. Tai matė D. S., Haroldas ir M. U., taip pat auklėtoja B. B., E. O.. Taip pat 2009 m. rugsėjo mėnesio 5 ar 6 dieną, tiksliai neprisimena, bandė bėgti iš centro ir bėgant J. Š. mašina užvažiavo ant paties, jis nukrito ant mašinos kapoto. Kadangi lijo, nuo kapoto nuslydo ant važiuojamosios dalies. Mašinoje J. Š. buvo vienas. Dėl to, kad partrenkė mašina, sužalojimų nebuvo. Kai jį grąžino į centrą, direktorė J. M. medžiaginiu šuns pavadėliu trenkė 4 kartus per nugarą, o direktorės pavaduotoja Eurika 4 - 5 kartus trenkė odiniu diržu per nugarą. Nuo smūgių nugaroje buvo sumušimų žymės, dabar nugaroje nieko neliko. Daugiau nemušė. Matė kaip A. K. mušė K. M., davė jam porą kartų ranka per sprandą, jis susilenkė, paskui porą kartų davė alkūne ir kumščiu per nugarą, tada spyrė į nugarą ir K. M. nukrito ant grindų, tada jis spardė K. M. koja – bato kulnu, po to išėjo. Žino, kad centre yra „karceris“, nors asmeniškai jame uždarytas nebuvo. Ten buvo uždarytas G. L.. Relakso kambaryje buvo 6 kartus po 3 dienas. Vieną kartą praleido ten savaitę. Negali pasakyti, ar kas nors matė įvykį 2009 m. gegužės mėnesio 5 ar 6 dieną, kai bandė bėgti iš centro ir auklėtojas J. Š. užvažiavo mašina, nukrito ant mašinos kapoto, o po to nuo kapoto nuslydo ant kelio važiuojamosios dalies. Nuo to, kad J. Š. užvažiavo mašina, fizinis skausmas nebuvo sukeltas, į medikus dėl to įvykio nesikreipė. Kai direktorė J. M. medžiaginiu šuns pavadėliu trenkė 4 kartus per nugarą, truputį skaudėjo, tačiau nestipriai. Į medikus nesikreipė, nes nebuvo labai rimtų sužalojimų. Kai direktorės pavaduotoja E. C. 4 - 5 kartus trenkė odiniu diržu per nugarą, truputį skaudėjo, tačiau į medikus nesikreipė, nes nebuvo rimtų sužalojimų. Kai A. K. mušė K. M., matė D. S. ir kiti vaikai (t.6, b.l. 41-43, 54-55).

Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis H. M. parodė, kad Vėliučionių vaikų socializacijos centre gyveno nuo 2008 metų, pavasario. Jam buvo 15 metų. Jis turėjo ten būti 3 metus iki pilnametystės. Praleido ten mažai laiko, nes visą laiką bėgdavo. Pirmą kartą jis pabėgo po mėnesio. Bėgdavo, nes sąlygos ir darbuotojų elgesys buvo nepriimtinas. Net neleisdavo jo motinai jį aplankyti. Po pirmo pabėgimo jam neleido pasimatyti su motina. Skaitydavo jo laiškus motinai, jų net neišsiųsdavo. Po antro pabėgimo jį uždarė į relakso kambarį, bendrabutyje. Jį ten laikydavo po 3 dienas. Nakvoti paleisdavo į kambarį, atnešdavo maisto. Po kažkurio pabėgimo, gal 2009 metų lapkričio mėnesį, jis buvo atvežtas atgal į centrą. Jam davė lygtinumą, nes jis neturėjo 18 metų. Po poros savaičių jis bandė bėgti ir buvo sumuštas. Jį uždarė į specialiąją grupę, sakė, kad reikės už visas dienas pabėgimo atidirbti. Reikėjo sniegą kąsti. Jei būtų nedirbęs, gautų minusus. Tokiose grupėse negalima buvo sportuoti, buvo apribojimai, neleisdavo į ekskursijas. Kažkurį vakarą jis bandė pabėgti, 3 aukšte koridoriuje atidaryti langą. Buvo trise. Prižiūrėtojų tuo momentu nebuvo. Išėmė langą ir norėjo leistis su virve. Įbėgo J. Š. ir sudavė T. Ž. kelis smūgius į kūno vietą. Atrodo pataikė į pilvą ir krūtinę. Po to J. Š. pribėgo prie jo ir trenkė jam kelis smūgius į veidą. Vienas smūgis pataikė į dantis ir jam skilo dantis, klibėjo. Kitą dieną jis atsisakė eiti į pamokas, buvo nuvežtas pas dantistą. Dantistė nieko jam nepadarė su dantimi, nes sakė, kad nieko tokio. Gal ta dantistė buvo J. Š. pažįstama. Sakė, kad sugis dantis. Trečias vaikinas irgi buvo sumuštas. J. Š. buvo su auklėtoja B. Ji viską matė ir nieko nedarė. Po sumušimo jis pragyveno centre gal savaitę, po to pabėgo ir buvo nuteistas, į Vėliučionį negrįžo. Visą laiką gąsdindavo direktorė vyresniais vaikais, kad jei bėgsi, tai eisi į tą grupę ir gausi nuo kitų vaikų. Dėl skilusio danties jį nuvežė pas dantistę J. Š.. Jis yra matęs guminę lazdą pas direktorę kabinete. M. U. irgi mušė J. Š.. E. O. gal matė tai, nes visi buvo subėgę.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu E. O. parodė, kad šiame centre gyvena ir mokosi nuo 2009-07-10. 2009 m. lapkričio mėnesį stovėjo koridoriuje ir garsiai juokėsi. Priėjo auklėtojas A. D. ir liepė nusiraminti. Nusiramino, bet kažkas kitas vėl nusijuokė ir tada A. D., atsisukęs, krumpliais trenkė per galvą. Tai matė G. L., M. U., T. G., I. L.. Kitą dieną vėl tas pats auklėtojas rašė dokumentus ir kažkas triukšmavo. Tada A. D. atsistojo ir kumščiu trenkė į krūtinę. Nukrito ant žemės. Po to priėjo ir vėl kelis kartus krumpliais trenkė per galvą. Šaukė, kad tai ne pats padarė, tada paleido. Maždaug 2009-12-14 valgė valgykloje su kapišonu. Auklėtoja D. B. liepė nusiimti. Pasakė, kad kaip nori, taip ir valgo. Tada D. B. trenkė delnu per veidą, tai matė visa specialioji grupė. Taip pat matė, kai auklėtojas J. Š. mušė M. U., H. M. ir T. Ž.. Mušė kumščiais ir T. Ž. praskėlė lūpą. Mušė už tai, kad pastarasis bandė atidaryti langą, nes norėjo pabėgti. Neprisimena kaip auklėtojas J. Š. mušė M. U., H. M., T. Ž. (t.5, b.l. 70-71, 73).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad nei T. Ž., nei E. O. teismo posėdyje apklaustas nebuvo. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. Š. atžvilgiu, vadovavosi T. Ž. ir E. O. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialisto išvada (t.6, b.l. 62-63) bei H. M. parodymais, kita vertus, apylinkės teismas nesivadovavo analogiškais T. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamųjų A. K., E. C. ir J. M. atžvilgiu, taip pat nesivadovavo E. O. parodymais kaltinamojo A. D. atžvilgiu ir juos išteisino dėl visų jiems pareikštų kaltinimų, konstatavęs, kad jie nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymių. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nukentėjusieji E. O., K. B. ir T. Ž. apklausti nebuvo. Jų parodymai nebuvo patvirtinti ir ištirti teisminio nagrinėjimo metu.

Pirmosios instancijos teismas nevertino ir tai, kad, apklaustas teismo posėdyje nukentėjusysis M. U. neparodė, kad J. Š. būtų mušęs jį ar T. Ž.. Apie tai, kad J. Š. būtų mušęs T. Ž. taip pat neparodė ir apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. S., kas paneigia tiek H. M., tiek E. O. parodymus.

Be to, nukentėjusysis H. M. parodė, kad J. Š. sudavė T. Ž. kelis smūgius į kūno vietą, pataikė į pilvą ir krūtinę, tačiau šie H. M. parodymai prieštarauja tiek T. Ž. parodymams, tiek 2011-04-21 specialisto išvadai Nr. G 1221/11(01).

Iš 2011-04-21 specialisto išvados Nr. G 1221/11(01) matyti, kad T. Ž. apžiūros metu nustatytas odos randas viršutinės lūpos dešinėje pusėje, atsiradęs sugijus galimai muštinei žaizdai, padarytai paveikus kietu buku, ribotą ar bukabriaunį paviršių turinčiu daiktu ir yra daugiau nei vienų metų senumo laiko. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas kietu buku, ribotą ar bukabriaunį paviršių turinčiu daiktu (pvz., kumščiu, koja). Tiksliau pasisakyti kokiu daiktu buvo padarytas kūno sužalojimas nėra galimybės, nes konkretaus traumavusio daikto kontaktavęs paviršius liko neužsifiksavęs. Išorinių sužalojimo žymių smakro srityje T. Ž. apžiūros metu nėra. Sužalojimo padarymo metu T. Ž. galėjo būti bet kurioje prieinamoje padėtyje. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį, tiek ir viršutinės lūpos dešine puse atsitrenkiant į kietą, buką, ribotą ar bukabriaunį paviršių (pvz., griūnant) (6 t., b. l. 62-63).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad specialisto išvada buvo duota 2011-04-21, tai yra praėjus beveik pusantrų metų nuo įvykio. Tai yra teismas nevertino, byloje esančių dokumentų, patvirtinančių, kad T. Ž. laikotarpiu nuo 2009-09-26 iki 2009-10-17 buvo pasišalinęs iš socializacijos centro, 2009-10-26 vėl pasišalino ir 2009-11-14 sugrąžintas apsvaigęs nuo narkotikų, 2009-12-01 jis patalpintas į Kauno nepriklausomybių centrą iš kur savavališkai pasišalino, į socializacijos centrą gražintas 2009-12-10. Iš Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio žinoma, kad T. Ž. nuo 2009-12-09 iki 2009-12-10 buvo sulaikytas, nuo 2010-06-17 iki 2010-10-29 suimtas. Alytaus rajono apylinkės teismo 2010-10-29 nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Tai, kad po eilinio pabėgimo T. Ž. grįždavo sužalotas, patvirtina įdėtinis lapas į ambulatorinę kortelę, kurioje slaugytoja T. S. nurodė, kad 2010-02-06 grįžęs iš pabėgimo T. Ž. buvo apžiūrėtas ir jam nustatyti sumušimai veido srityje nosies srityje, mėlynė kairėje galvos pusėje, antakis patinęs, dešinės rankos srityje žymės nuo injekcijų, iš augintinio H. Ž. žodžių, jis leido į veną heroiną. Po eilinio pasišalinimo T. Ž., apsinuodijęs heroinu ir klofelinu, buvo patalpintas į Alytaus rajono ligoninės reanimacijos skyrių. Šios faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad randas ant T. Ž. lūpos galėjo atsirasti nebūtinai konflikto Vėliučionių vaikų socializacijos centre metu.

Taigi, jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad J. Š. 2009 m. lapkričio mėnesį, tyčia T. Ž. suduodamas vieną kartą kumščiu į lūpą ir vieną kartą kumščiu į smakrą, padarė nukentėjusiajam T. Ž. randą viršutinės lūpos dešinėje pusėje, kas sukėlė nukentėjusiajam, T. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, byloje nėra.

Taip pat byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, J. Š. smurtavo H. M. atžvilgiu, t.y. tyčia H. M. sudavė ne daugiau kaip 4 kartus kumščiu į veidą ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam H. M. fizinį skausmą.

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje H. M. parodė, kad J. Š., pribėgęs prie jo, trenkė jam kelis smūgius į veidą. Vienas smūgis pataikė į dantis ir jam skilo dantis, klibėjo. Tačiau šiuos H. M. argumentus paneigė tiek J. Š., tiek apeliacinės instancijos posėdyje apklausti išteisintieji J. M. ir A. K..

Išteisintoji J. M. apeliacinės instancijos posėdyje parodė, kad tuo metu buvo šio centro vadove, iš viso atidirbusi 43 metus. H. M. į Centrą atvyko iš Elektrėnų motinos prašymu, suderinus su Vaikų teisių tarnyba ir paskirus teismo pasiuntimą į centrą. Motinos prašymo motyvacija yra jo byloje – jis bėgo iš namų, turėjo sąryšį su narkotikais, slėpdavosi, neidavo į mokyklą. Iš viso H. M. prabuvo per visą laikotarpį gal 5-10 dienų, t.y. pirmas keturias dienas, kai jį tik atvežė Vaikų teisių tarnyba su policija, antrą dieną atvažiavo motina ir atvežė dokumentus, po dviejų dienų H. M. pasišalino iš mokyklos. Jis buvo sugrąžintas, tačiau per tą laikotarpį, kai buvo pabėgime, jis jau buvo suspėjęs padaryti nusikaltimą (vagystę). Tas incidentas kaip tik įtvyko tada, kada jis buvo atgabentas atgal į centrą. Dalis Centro buvo išvažiavusi į miesto renginį, o H. M. su savo draugais vėl mėgino pasišalinti iš Centro per trečio aukšto langą. Jie išsiėmė dvigubus stiklus, susirišo paklodes ir mėgino pabėgti. Tuo metu grupėje dirbo tik du žmonės (B. G. ir J. Š.), dėl to, kad kiti mokiniai buvo išvykę į renginį. Pamatę, kad paklodėmis prisirišta prie radiatoriaus, bijodami, kad jie iš tikrųjų gali nukristi ir susižaloti, nes apačioje asfaltas, juos nuėmė nuo palangės. Pirmadienį jai atėjus į darbą, atbėgęs H. M. pasakė, kad J. Š. jam išmušė dantį. Jokių žymių ant lūpos nebuvo. Ji iš karto kreipėsi į savo slaugytoją T. S., kad nuvežtų H. M. į N.Vilnios polikliniką, apžiūrėti tą dantį, nes jis kėlė didžiausia triukšmą, kad jo niekas nežiūri. H. M. pas gydytoją nuvežė pats J. Š. su slaugytoja T. S., nes tuo metu mokyklos transporto nebuvo. Grįžusi iš stomatologo, slaugytoja paaiškino, kad jokių problemų nėra, dantis tikrai nejuda ir nėra jokios žymės. Byloje yra raštas, kad jis jokių pretenzijų auklėtojui J. Š. neturi. 2009 m. lapkričio 27 dieną jis pabėgo ir daugiau į centrą nebuvo sugrąžintas.

Išteisintasis A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad H. M. pažįsta labai mažai. Tiek prieš penkis metus, tiek dabar dirba tose pačiose pareigose – istorijos ir geografijos mokytoju. Asmeniškai su juo konfliktinių situacijų neturėjo ir jis jo atžvilgiu jokių pretenzijų nereiškė. Matė jį epizodiškai, labai trumpai. Jam neteko dalyvauti „nuėmime“ nuo lango, kad jie neiššoktų ir nesusižalotų, taip pat neteko stebėti tą įvykį. Gali patvirtinti, kad Centro vaikinai fantazijų nestokoja, ypač blogąja prasme, tuo visi su kaupu įsitikino nagrinėjant baudžiamąją bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad apylinkės teismas nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad H. M. nuo pat atvykimo į Centrą nuolat grubiai pažeidinėjo Centro Vidaus tvarkos taisykles, savavališkai šalinosi iš Centro, nuo 2008-03-22 iki 2008-03-27; nuo 2008-03-29 iki 2008-04-20; nuo2008-04-22 iki 2009-05-03 buvo sulaikytas Vilniaus aps. VPK Elektrėnų PK ir patalpintas į areštinę; 2009-05-05 atliko bausmę Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Atlikęs bausmę, buvo grąžintas į Centrą, tačiau 2009-12-06 pakartotinai savavališkai pasišalino iš Centro, apie tai buvo pranešta Vilniaus aps. VPK Vilniaus rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyriui bei Elektrėnų PK. Būdamas Centre nepilnametis nuolat konfliktavo su mokiniais bei pedagogais, savo veiksmais kėlė grėsmę mokiniams ir darbuotojams. Pastebėtas paranojiškas elgesys, perdėtas priekabių ieškojimas, nepaklusnumas, manipuliavimas aplinkiniais (manipuliuodamas įvelia į intrigas kitus ir sukelia konfliktines situacijas).

Tai yra, apylinkės teismas nevertino, kad H. M., būdamas konfliktiško ir ūmaus būdo, nuolat konfliktuodamas su jo veiksmus varžančiais mokytojais, turėjo motyvą apkalbėti mokytojus, tame tarpe ir J. Š., kuris sutrukdė jam eilinį kartą pabėgti iš Centro.

Būtent šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo G. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad jis, atsisakęs nuo savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t.4, b.l. 85-86, 88-89), parodė, kad apkalbėjo J. Š., nes tikėjosi iš jo kokios nors kompensacijos. Be to, parodė, kad apkalbėti J. Š. privertė kiti vyresni vaikai, jis buvo gąsdinamas, jam buvo grasinama. Buvo 4 vaikinai, kurie įkalbinėjo apkalbėti visus mokytojus. Jie neminėjo konkrečių mokytojų pavardžių. Sakė, kad reikia apie visus blogai sakyti ir rašyti. Tie vaikinai buvo vyresni, autoritetai. Girdėjo, kad jie buvo susiję su M. K., kuris anksčiau dirbo centre. Tie vaikinai buvo pabėgę iš centro ir buvo susitikę su M. K.. Mano, kad jis liepė vaikinams apkalbinėti pedagogus. Vaikinai tada kažką minėjo apie M. K.. Pokalbis su tais vaikinais vyko tą pačią dieną, kai buvo atvykusi policija ir vyko jo apklausa. Tie vaikinai žinojo, kad tą dieną apklausinės vaikus. Ar su kitais vaikinais buvo tokie pokalbiai, jis nežino. Tuo metu, apkalbėdamas žmogų, apie pasekmes negalvojo. 2011 metais jam buvo užduoti kiti klausimai. Negali atsakyti, kodėl neprisipažino, kad apkalbėjo žmogų. Su J. Š. jis buvo susipykęs, bet pastarasis prieš jį fizinio smurto nenaudojo. J. Š. jo atsiprašė už ginčą ir jie susitaikė. Prieš ginčą santykiai su J. Š. buvo geri. Ginčas įvyko dėl jo paties kaltės. J. Š. jo nemušė. Jis nurodė liudytoją S. G., nes su pastaruoju taip buvo susitaręs.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. Š. kaltės klausimą dėl, neva, nukentėjusiajam H. M. fizinio skausmo sukėlimo, šių nukentėjusiojo G. J. parodymų, taip pat nevertino, kas patvirtina, jog byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino selektyviai.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). E. Ž. T. T. taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Nesant galimybių pašalinti šioje byloje kilusias abejones ir akivaizdžius prieštaravimus apeliacinės instancijos teisme, kai tai nebuvo padaryta nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendis dalyje, kurioje J. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (du nusikalstamos veikos epizodai) naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o šioje byloje pareikštas jam civilinis ieškinys atmestinas.

Dėl H. M. apeliacinio skundo argumentų

Tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos posėdyje nukentėjusysis H. M. reikalauja pakeisti visą nuosprendį iš esmės ir naujai išnagrinėti bylą, nes, apelianto teigimu, jis apie pirmosios instancijos teismo posėdį informuotas nebuvo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad H. M. buvo apklaustas teismo posėdyje (t.19, b.l. 120-121), todėl šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Dėl kitų apelianto argumentų, jog norėtų, kad apeliacinės instancijos teismas naujai išnagrinėtų bylą, šįkart dėl jo gyvenimo sąlygų Veliučionių įstaigoje, teigia, kad civilinį ieškinį pateikė J. Š. ir visai Vėliučionių įstaigai dėl to, kad patyrė smurtą tiek fizinį, tiek psichologinį, pažymėtina, kad dėl baudžiamojoje byloje H. M. pareikšto civilinio ieškinio J. Š. atžvilgiu kolegija jau pasisakė, t.y., teismui nustačius, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys atmestinas (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Dėl H. M. reikalavimo naujai peržiūrėti visą baudžiamąją bylą ne tik J. Š. bet ir visų išteisintųjų atžvilgiu, dėl kurių apeliaciniai skundai nepaduoti, konstatuotina, jog toks reikalavimas akivaizdžiai išeina už apeliacinio skundo ribų. Kadangi apeliacinis skundas yra grindžiamas vien abstraktaus pobūdžio teiginiais, nesant nei aiškiai suformuluoto skundo dalyko, nei pagrindo, todėl jis yra atmestinas.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendį dalyje, kur J. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (du nusikalstamos veikos epizodai – dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo T. Ž. ir fizinio skausmo sukėlimo H. M.), ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo H. M. apeliacinį skundą atmesti.

Pareikštą šioje byloje J. Š. H. M. civilinį ieškinį atmesti.

Kitoje dalyje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nuosprendį palikti nepakeistą.