Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-201-318/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-11-26
Bylos Nr.: 1A-201-318/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-28711-2018-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Ernesta Montvidienė, Regina Pocienė
Nuteistasis: G. G., M. I., R. J., A. Ž.
Nukentėjusysis: J. P.
Advokatai: Algirdas Gurauskas, Gitana Butrimienė

Kategorijos

1.1.4.4.1Bendrininkavimo samprata (BK 24 str. 1, 2 d.)
1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)
1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.8.7.1Veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.)
1.1.8.7.9Veika padaryta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.)
1.1.11.1Nepilnamečių atsakomybę reglamentuojančių normų taikymas asmeniui nuo 18 iki 21 metų (BK 81 str.)
1.1.11.10Bausmių ir jų skyrimo ypatumai nepilnamečiams (BK 90-91 str.)
1.1.11.11Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui (BK 92 str.)
1.2.4.1.2.9Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 9 p.)
1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.18.2Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 str.)
1.2.26.3Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
1.2.29.3.2Kvalifikuotas antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str. 2 d.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)
2.4.6.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-201-318/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28711-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.4.5.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.2; 1.1.8.7.1; 1.1.8.7.9; 1.1.11.1; 1.1.11.10; 1.1.11.11; 1.2.4.1.2.9; 1.2.14.3.1; 1.2.18.2; 1.2.26.3; 1.2.29.3.2; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.2.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistiesiems G. G., M. I., R. J., A. Ž., jų gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Faustui Grubliauskui, Gitanai Butrimienei, Z. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. ir nuteistojo R. J. gynėjos advokatės Gitanos Butrimienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:

–pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį (dėl suduoto smūgio G. V.) – areštu 20 parų;

– pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

– pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

– pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – areštu 40 parų;

– pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. I. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

– pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

– pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – areštu 40 parų;

– pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

R. J. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš R. J. ir M. I. solidariai nukentėjusiajam J. P. priteista 3 456,89 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš R. J. ir M. I. solidariai nukentėjusiajam J. P. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. J. ir M. I. solidariai Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 934, 51 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš M. I. ir R. J. priteista po 400 Eur nukentėjusiajam J. P. jo turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį nuteisti A. Ž. ir G. G., tačiau apeliacinių skundų dėl jų nuteisimo nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

M. I., A. Ž. ir G. G. pagal BK 284 straipsnį nuteisti už tai, kad bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. V. sveikatą, taip pat įžūliu elgesiu ir iš chuliganiškų paskatų dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų nesilaikymo, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: veikdami bendrininkų grupe, 2018 m. birželio 17 d., nuo 2.00 val. iki 4.17 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, o M. I. bei G. G. ir nuo narkotinių medžiagų, tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), apstojo ant gatvės borto sėdinčius nukentėjusiuosius J. P. ir G. V., G. V., bandant pabėgti, M. I. spyrė koja nukentėjusiajam G. V. į apatinę kūno dalį, o A. Ž. ir G. G. pasivijo nukentėjusįjį G. V. ties (duomenys neskelbtini), ir A. Ž. bei G. G. spyrė kojomis nukentėjusiajam G. V. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmai padarydami nukentėjusiajam G. V. odos nubrozdinimus kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, kairio kelio srityje, nugaros ir pilvo srityse, minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje.

M. I. ir R. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad jie pagrobė svetimą, J. P. priklausantį turtą, bendros 1 550 Eur vertės, bei neteisėtai įgijo ir laikė svetimą mokėjimo priemonę bei pagrobė oficialų dokumentą, t. y. 2018 m. birželio 17 d., nuo 2.00 val. iki 4.17 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, bendrais veiksmais, spirdami kojomis nukentėjusiajam J. P. nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, tokiu būdu padarydami nukentėjusiajam J. P. kraujosruvą veido kairėje, muštines žaizdas burnos kairiojo kampo srityje, apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimus veido dešinėje, apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžį su kairio 3 danties netekimu, galvos smegenų židininį sumušimą su ryškia židinine neurologine simptomatika, sunkiai iš savanaudiškų paskatų sutrikdė nukentėjusiojo J. P. sveikatą, nukentėjusiajam J. P. nuo suduotų smūgių praradus sąmonę, taip atėmus galimybę nukentėjusiam J. P. priešintis, M. I. ir R. J. bendrais veiksmais iš nukentėjusiojo J. P. šortų kišenės ištraukė ir pagrobė svetimą, J. P. priklausantį turtą – piniginę 30 Eur vertės, su viduje buvusiais daiktais: asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), „Luminor Bank“ išduota kreditine kortele Visa Classic, „Swedbank“ mokėjimo kortele Maestro Youth, išduota J. P. vardu, automobilio BMW 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) techniniu pasu, 20 Eur kupiūromis ir monetomis, taip pat mobiliojo ryšio telefoną iPhone S6 IMEI (duomenys neskelbtini), su „Bitės“ SIM kortele, kuriai priskiriamas numeris (duomenys neskelbtini) 400 Eur vertės, nuo nukentėjusiojo J. P. rankos nutraukė laikrodį „Certina“ 1 100 Eur vertės.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. I. prašo: pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 284 straipsnį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 284 straipsnį, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą; dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, jį išteisinti; taikyti BK 92 straipsnį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą aidėti; sumažinti nukentėjusiajam J. P. priteistą neturtinę žalą iki 1 881,40 Eur.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis kartu su R. J. apiplėšė J. P.. Apelianto vertinimu, ši teismo išvada pagrįsta vien tik A. Ž. parodymais, kurie nėra nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad jis galėjo meluoti ir pasakoti išgalvotas aplinkybes, siekdamas palengvinti savo paties ir draugo R. J. atsakomybę. Apie pasiūlymą apiplėšti ir aplinkybę, kad nuteistasis iškarto po įvykio kaltinamiesiems susitikus, neva visiems rodė pagrobtus daiktus ir davė pinigų G. G., nurodė tik vienintelis A. Ž.. Kitų kaltinamųjų parodymus teismas atmetė, nes jie prieštarauja pastarojo parodymams. Toks teismo vertinimas, anot apelianto, rodo, kad teismas buvo neobjektyvus, šališkas, o tai prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams.

Kaltinamasis R. J., kaip ir kiti kaltinamieji, kategoriškai neigė susitarimą apiplėšti nukentėjusiuosius. Jis nepatvirtino ir A. Ž. parodymų, kad visiems susitikus, nuteistasis demonstravo daiktus ir dokumentus. R. J. nurodė, kad grįžus į namus, apeliantas iš kišenės ištraukė nukentėjusiojo daiktus, padėjo ant stalo, o vėliau pasiėmė ir išėjo. Šiuos R. J. parodymus paneigė liudytoju apklaustas K. G., kuris parodė, kad pagrobtų daiktų nei nuteistasis, nei R. J. nerodė, o apie pagrobtus daiktus ir siūlymą juos priduoti į lombardą kalbėjo R. J., o ne apeliantas. Be to, R. J. teismo posėdyje nurodė, kad jis nematė, jog M. I. kraustė nukentėjusiojo kišenes, o daiktus pasiėmė išeidamas iš R. J. namų.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, tik formaliai laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas bylos duomenis gretino tarpusavyje, tačiau kaltinamojo A. Ž. parodymams suteikė išskirtinę reikšmę. Gretinant tarpusavyje visų kaltinamųjų parodymus su liudytojo K. G. parodymais, yra akivaizdžių prieštaravimų, pvz., aplinkybę, kad G. G. pinigų alkoholiui turėjo ir nuteistasis jų jam nedavė, patvirtino pats G. G. ir liudytojas K. G., kuris tuos pinigus G. G. padavė, nors A. Ž. teisme tvirtino, jog būtent G. G. alkoholiui pinigus padavė apeliantas. Tai, kad kitų kaltinamųjų ir liudytojo K. G. parodymai prieštarauja A. Ž. parodymams, nereiškia, jog A. Ž. parodymai turi viršenybę prieš kitų asmenų parodymus. Pirmosios instancijos teismas, besąlygiškai pripažindamas A. Ž. parodymus kaip neginčytinus, suteikė ypatingą reikšmę jiems ir jų pagrindu padarė neteisingą išvadą dėl nuteistojo kaltės.

Apeliantas neigia turėjęs tikslą apiplėšti nukentėjusįjį J. P. ir ėmęs jo daiktus. Prieš nukentėjusiuosius nuteistasis smurtavo dėl chuliganiškų paskatų. Nukentėjusiuosius užsipuolė, reaguodamas į situaciją, kai kažkas netikėtai pripurškė dujų. M. I. sutinka, kad jis elgėsi pavojingai ir nukentėjusiajam J. P. sudavė nuosprendyje nurodytą kiekį smūgių į galvą, dėl kurių nukentėjusysis patyrė sunkias pasekmes. Apeliantas gailisi dėl tokio savo elgesio. Tačiau, įvertinęs tai, kad jis neėmė ir nematė jokių nukentėjusiojo daiktų, laikosi pozicijos, jog jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. I. ir R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kiekvienas siekė sumenkti savo vaidmenį darant jiems inkriminuotas veikas. Apeliantas pažymi, kad jis nuo pat pradžių pripažino smurtavęs prieš nukentėjusiuosius, nurodė visas žinomas aplinkybes, o tai, kad jis neigia plėšimo įvykdymą, neteisėtą mokėjimo priemonės įgijimą, nereiškia, jog jis siekia sumenkinti savo vaidmenį. Remdamasis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais dėl in dubio pro reo taikymo, nuteistasis mano, kad jis turi būti teisiamas už tai, ką padarė. Vien tik duomenų, kuriais remiantis galima manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis nesiėmė priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti, kad neatlygino nukentėjusiajam J. P. nė dalies padarytos žalos, dėl savo poelgio nesigaili. Nuteistasis pastebi, kad jis su R. J. siekė atlyginti dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, tačiau nukentėjusysis atsisakė priimti žalos atlyginimo dalį, motyvuodamas, jog nenori dalies atlyginimo, o taip pat sudaryti prielaidų kaltinamųjų padėčiai sušvelninti. Nuteistasis pripažįsta dėl chuliganiškų paskatų sužalojęs nukentėjusįjį, gailisi dėl tokių savo veiksmų ir mano, kad byloje yra pagrindas šias aplinkybes pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis. Jis nei nukentėjusiajam, nei jo tėvui nesakė, kad būtų buvę geriau, jeigu J. P. nebūtų atsigavęs. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokius apelianto žodžius. Nuteistojo nuomone, nukentėjusysis ir jo tėvas nuteistąjį apkalbėjo, siekdami pasunkinti jo padėtį.

Be to, anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo, kodėl jam negali būti taikomi nepilnamečių atsakomybės ypatumai ir atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Apeliantas pastebi, kad kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 92 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas turi svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Toks reikalavimas yra kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas to nepadarė.

Apeliantas yra nuteistas už vieno labai sunkaus tyčinio nusikaltimo, trijų apysunkių ir vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą. Paskirta subendrinta ketverių metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Taigi, visi formalūs pagrindai, kuriems esant galima spręsti bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui klausimą, byloje nustatyti. Nuteistojo manymu, konkrečiu atveju yra pagrindas manyti, kad jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Apygardos teismas, įvertinęs jo padarytos veikos pavojingumą, pasekmes, jo asmenybę neigiamai apibūdinančias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad jis administracinius nusižengimus darė trumpą laiką ir nuo 2018 m. birželio jokių nusižengimų nepadarė iki šiol, mokosi, sportuoja, laikosi įstatymų ir gerbia priimtas visuomenės moralės normas. Nuteistasis nori keistis ir stengiasi tai daryti. Tai, kad apeliantas yra iš nepilnos šeimos, lankėsi pas psichologą, rodo, jog jis yra labiau pažeidžiamas, nei kiti. Aplinkybės, kad jo šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, šeimai nebuvo nustatytas socialines rizikos lygis; šeimos gyvenimo ir buities sąlygos geros, rodo, jog jis nėra iš blogos šeimos ir neturi neteisingų moralinių nuostatų bei turi teisę į terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas buvo suklaidintas nukentėjusiojo ir jo tėvo, kad jis nesigaili padaręs nusikaltimus, todėl yra charakterizuojamas neigiamai. Tokia teismo išvada parodo, kad teismas buvo šališkas.

Apeliantas nepritaria ir teismo išvadai, kad jis kartu su R. J. nukentėjusiajam turi atlyginti 3 461,89 Eur dydžio turtinę žalą. Nuteistasis daiktų negrobė ir jų neturėjo. Kita vertus, nukentėjusysis nepagrindė prarastų daiktų vertės. Apeliantas sutinka nukentėjusiajam atlyginti gydymo išlaidas, susijusios su vaistų pirkimu – 261,40 Eur, ir už dantų protezavimą bei atstatymą – 1 620 Eur, iš viso 1 881,40 Eur.

Apeliaciniame skunde nuteistojo R. J. gynėja advokatė G. Butrimienė prašo: panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kurioje R. J. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – R. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti ir R. J. sušvelninti paskirtą bausmę, atidėti bausmės vykdymą bei sumažinti priteistus civilinius ieškinius.

Nuteistojo gynėja mano, kad apskųstasis teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas neišsamiai išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepašalinus visų abejonių dėl R. J. kaltumo, vertinant tik R. J. kaltinančius įrodymus ir suinteresuoto liudytojo K. G., net nedalyvavusio įvykyje, parodymus, taip pat remiantis nenuosekliais ir prieštaringais A. Ž. parodymais ir visiškai nesivadovaujant ir atmetus nuteistąjį teisinančius įrodymus. R. J. nuteistas nesant objektyvių duomenų, kad tarp jo ir nuteistojo M. I. buvo bendrininkavimas dėl plėšimo ar sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam, o taip pat, jog R. J. būtų sudavęs bent vieną smūgį nukentėjusiajam. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nenustatęs J. P. suduotų smūgių aplinkybių, o bendrininkavimą tiek dėl plėšimo sudėties, tiek ir dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėties R. J. inkriminavo tik dėl vienintelės aplinkybės, kad jis savo rankose laikė nukentėjusiajam priklausiusį laikrodį, bei suinteresuoto liudytojo K. G. parodymais, kuriuos jis davė tik pagal tai, ką buvo girdėjęs po įvykio ir iš anksto susiderinęs su nuteistuoju M. I..

Nesutikdama su teismo išvada dėl R. J. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog R. J. bendrais veiksmais su M. I., spyrė kojomis nukentėjusiajam J. P. nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. J. būtų sudavęs bent vieną smūgį nukentėjusiajam, ir bendrais veiksmais su M. I. spirdami kojomis ar savo pavieniais veiksmai būtų sukėlęs nukentėjusiajam sveikatos sužalojimą. R. J. ne tik, kad nesudavė nė vieno smūgio nukentėjusiajam, o, priešingai, būtent jis ėmėsi aktyvių veiksmų, atitraukiant M. I. nuo nukentėjusiojo, jog pastarasis daugiau jo nespardytų ir būtų išvengta skaudesnių, galbūt net neatitaisomų, pasekmių. Tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino ir jos liko byloje nepaneigtos.

Byloje nustatyta, kad R. J. jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. J. P. neteko sąmonės nuo pirmo jam suduoto smūgio, kurį sudavė M. I.. Šią aplinkybę patvirtina tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai. A. Ž. parodė, kad „pirmą smūgį sudavė M. J. Jis nematė, kas dar mušė J., tačiau matė kaip M. sėdinčiam sudavė smūgį iš kojos. Nukentėjusysis sėdėjo ant bortelio, M. spyrė jam į galvą. <...> po smūgio jis atsijungė“. R. J. nuosekliai neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam. M. I. 2019 m. kovo 26 d. apklausoje pripažino suduotus smūgius G. V. ir J. P. bei nurodė, kad „ar nukentėjusiajam J. sudavė bendrais veiksmais su R. J., neatsimena“. Ikiteisminio tyrimo metu M. I. pripažino J. P. sudavęs 3–5 smūgius. Apklausiamas 2019 m. lapkričio 6 d. posėdyje, M. I. pripažino, kad „spyrė jam tris kartus į galvą, daugiau nei du kartus į galvą.<...> R. stovėjo, nematė, kad jis suduotų smūgius“, „nematė smūgių, kuriuos sudavė R.“. A. Ž. 2019 m. lapkričio 6 d. posėdyje parodė, kad „pirmą smūgį sudavė M. J. Nematė, kas dar mušė J., matė kaip M. sėdinčiam sudavė smūgį iš kojos. Nukentėjusysis sėdėjo ant bortelio, M. spyrė jam į galvą. <...> po smūgio jis atsijungė“. Tokie A. Ž. parodymai sutampa su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai 2018 m. birželio 18 d. apklausoje nurodė, kad „tas kitas liko sėdėti ant bortelio ir pamatė, kaip M. jam iš kojos spyrė į veidą. Tada tas vaikinas krito aukštielninkas, iš karto „atsijungė“, net užgargaliavo“, „M. pats pasakojo, kad jis tam vaikinui, po to, kai liudytojas nubėgo, trypė ant galvos. Liudytojas dar suprato, kad R., po to, kai tas vaikinas krito po M. smūgio, išsigandęs pabėgo. Aptartos aplinkybės, gynėjos įsitikinimu, ne tik pagrindžia, kad R. J. nesudavė nė vieno smūgio J. P., bet ir įrodo, jog tarp R. J. ir M. I. nebuvo jokio bendrininkavimo. Šių aplinkybių teismas neįvertino. Faktą, kad smūgius nukentėjusiajam, iš tiesų, sudavė tik M. I., patvirtina ir byloje esanti 2018 m. rugpjūčio 16 d. specialisto išvada Nr. 50-(578)-IS 1-556, taip pat kitų liudytojų: G. S., N. M., N. Z., V. T., parodymai. Aplinkybę, kad nėra įrodymų, jog R. J. būtų sudavęs bent vieną smūgį nukentėjusiajam, teismas turėjo vertinti kaip R. J. teisinančią, o ne kaltinančią. Pirmosios instancijos teismas R. J. nuteisė, nes jis neigė savo kaltę. Tačiau tai yra jo teisė, nepripažinti to, ko nepadarė. Neįrodžius, kad R. J. su M. I. bendrais veiksmais spyrė kojomis nukentėjusiajam nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, ši aplinkybė šalintina iš teismo nuosprendžio.

Gynėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam J. P. nuo suduotų smūgių praradus sąmonę, tokiu būdu atėmus galimybę jam priešintis, M. I. ir R. J. bendrais veiksmais iš nukentėjusiojo šortų kišenės ištraukė ir pagrobė svetimą, J. P. priklausantį bendros 1 550 Eur vertės turtą, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą mokėjimo priemonę bei pagrobė oficialų dokumentą. Anot gynėjos, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, byloje nėra. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. J. su M. I. būtų turėjęs bendrą tikslą pagrobti nukentėjusiojo turtą. Todėl ir ši aplinkybė šalintina iš apskųstojo teismo nuosprendžio.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad R. J. suvokė ne tik savo veiksmus, bet ir M. I. veiksmus bei pasekmes, todėl kiekvienas turi atsakyti už savo padarytą nusikaltimą. Tai, kad R. J. ir M. I. neveikė kaip bendrininkai, liudija ir ta aplinkybė, jog būtent R. J., pamatęs M. I. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, M. I. nustūmė ir patraukė nuo nukentėjusiojo. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino ir neatsižvelgė, kad R. J. nepritarė ir aktyviai pasipriešino M. I. smurtavimui prieš nukentėjusįjį. Tai, kad R. J. nepritarė M. I. veiksmams parodė ir liudytojai: N. M., G. S., N. Z.. Netikėti šiais liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, nes pats M. I. 2018 m. birželio 27 d. apklausoje nurodė, kad jis pasipasakojo visiems: R., K., M. ir jo panelei (N. M.), N., kaip spyrė į galvą ir į ranką, todėl laikrodis nutrūko. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis šiais liudytojų parodymais, tačiau to nepadarė, o nuosprendį pagrindė vien tik R. J. kaltinančiais įrodymais.

Byloje neįrodyta, kad R. J. su M. I. veikė bendrininkų grupe. R. J. smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Nukentėjusiojo turtą užpuolimo metu užvaldė M. I.. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bendrininkavimo sudėties. Bendrininkavimo atveju turi būti tiksliai nustatyta bendrininkų rūšis, nes tai būtina sąlyga, sprendžiant bendrininkų atsakomybės bei bausmės individualizavimo klausimus. Bendrininkavimo atveju turi būti suvokiama ne tik savo, bet ir kitų asmenų – bendrininkų – veika bei pasekmės. Jei to nėra, kiekvienas asmuo atsako už savo padarytą nusikaltimą.

Apygardos teismas nenurodė, koks konkrečiai R. J. vaidmuo buvo bendrininkavime (vykdytojas, organizatorius, kurstytojas, padėjėjas). Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad R. J. pritarė M. I. atliekamiems veiksmams, t. y. smurtui prieš nukentėjusįjį ir daiktų – piniginės, telefono – paėmimui. Priešingai, R. J. nepritarė M. I. veiksmams, nukreiptiems prieš nukentėjusįjį, nustūmė M. I. nuo nukentėjusiojo, kad šis daugiau jo nežalotų. Kaip parodė liudytojas N. Z., R. J., grįžęs į butą, nerimavo dėl J. P., svarstė dėl greitosios pagalbos kvietimo, klausė N. Z. kaip elgtis, gal kviesti greitąją, tačiau jos neiškvietė dėl savo nebrandumo ir pasekmių neįvertinimo. Todėl bendrininkavimas dėl R. J. šalintinas iš kaltinimo, o M. I. veiksmai, susiję su smurtu prieš nukentėjusįjį, pripažintini vykdytojo ekscesu.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi K. G. ir A. Ž. parodymais, tačiau jie sutampa tik dėl pirmo smūgio sudavimo nukentėjusiajam J. P., t. y. jog pirmą smūgį sudavė ne R. J.. Dėl kitų aplinkybių A. Ž. ir K. G. parodymai nesutampa. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl rėmėsi M. I. draugo K. G., kuris apklaustas tik 2018 m. birželio 20 d., parodymais ir kurie akivaizdžiai yra suderinti su M. I., sulaikytu tik 2018 m. birželio 20 d., ir duoti taip, kad švelnintų M. I. kaltę. Kitų liudytojų (G. S., N. M., N. Z.) parodymais, paneigiančiais R. J. kaltę, teismas nesivadovavo, nes neva jie švelnina R. J. atsakomybę ir prieštarauja K. G. parodymams.

Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, gynėjos manymu, byloje esančios 2018 m. birželio 18 d. specialisto išvada Nr. G 749/2018(05) ir 2018 m. rugpjūčio 16 d. specialisto išvada Nr. 50-(578)-IS1-556, o taip pat A. Ž. ir M. I., buvusio kartu su R. J., parodymai paneigia, kad pastarasis smurtavo prieš nukentėjusįjį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad R. J. būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį, nes jis nenaudojo smurto. Smurtą paneigė ir M. I., ir A. Ž.. G. G. parodymus duoti atsisakė. Pirmosios instancijos teismas R. J. nuteisė, nesant jo kaltės įrodymų. R. J. bausmė paskirta ne už tai, kad jo kaltė įrodyta, o už tai, jog jis neprisipažino dėl suduotų smūgių. Tokiu būdu teismas nesilaikė visų neaiškumo aiškinimo kaltinamojo naudai ir draudimo teismo nuosprendį grįsti prielaidomis principų reikalavimų.

Apygardos teismas taip pat nepagrįstai apskųstajame nuosprendyje nustatė, kad „kaltinamasis A. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, jog einant nuo A. S. gatvėje esančios parduotuvės, M. I. pasiūlė apiplėšti nukentėjusius; sakė, kad reikia juos „nukirsti“, t. y. apiplėšti. A. Ž. žodį „kirsim“ skirtingai aiškino ne baigiant įrodymų tyrimą, tačiau ir ikiteisminio tyrimo apklausose. Apklausiant A. Ž. ikiteisminiame tyrime, taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją, žodį „nukirsti“ jis aiškino nevienodai. Jis žodį „nukirsim“ aiškino kaip „apiplėšti“ ir „kaip eisim muštis“. Antai, kaltinamasis G. G., žodį „kirsim“ aiškino, kaip reiškiantį muštis. Be to, pasak gynėjos, tikint A. Ž. prieštaringais parodymais, lieka neaišku, kodėl kitiems kaltinamiesiems nebuvo inkriminuotas plėšimas, jei A. Ž. savo veiksmus suprato kaip plėšimą. Kita vertus, jei buvo bendras plėšimo sutarimas, kodėl nukentėjusysis G. V. nebuvo apiplėštas, nes A. Ž. supratęs, kad reikia plėšti, ėmė bėgti ir nusivijo kitą nukentėjusįjį G. V., prieš jį naudojo smurtą. Nepašalinęs šių prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai besąlygiškai vadovavosi A. Ž. parodymais pripažindamas R. J. kaltu, nors kiti kaltinamieji neigė bet kokį susitarimą plėšti. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė ir, kad R. J., nereagavęs į A. Ž. perspėjimą nesikišti į apiplėšimą, dalyvavo atliekant nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį J. P.. Byloje liko nepaneigta aplinkybė, kad R. J. savo „dalyvavimu“ ėmėsi aktyvių veiksmų, ne smurtaujant prieš nukentėjusįjį, o atitraukiant M. I. nuo nukentėjusiojo, jog daugiau jo nespardytų ir būtų išvengta pasekmių. Nors A. Ž. R. J. sustabdė ir pasakė, kad jie „nesivels“, tačiau pats „įsivėlė“, nusivijo G. V. ir jam sudavė smūgius.

Neteisingai apskųstame nuosprendyje nurodyta ir tai, kad R. J. apkritai neigė dalyvavęs nusikalstamoje veikoje ir tvirtino, jog visus neteisėtus veiksmus atliko būtent M. I.. R. J. tik pirmojoje apklausoje neigė buvęs įvykyje, vėliau pripažino ir nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nukentėjusiojo laikrodį jis paėmė nuo žemės, sąžiningai klysdamas, t. y. manydamas, jog laikrodis nukrito ne nuo nukentėjusiojo, o nuo M. I. rankos. R. J. laikrodžio nepasiliko, jį padavė M. I., nes manė ir suprato, kad tai jo laikrodis. Kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas siekė pagrobti svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-580-895/2015). Nagrinėjamu atveju, R. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Nuteistieji R. J. ir M. I. nuosekliai aiškino, kad nė vienas iš jų neturėjo tikslo apiplėšti ir net nebuvo kalbos apie plėšimą. Vienintelis žodį „kirsti“ kaip plėšimą, teismo manymu, suprato A. Ž., kuriam plėšimas net neinkriminuojamas, ir kuris, nusivijęs nukentėjusįjį G. V., prieš jį smurtavo, tačiau plėšimo neįvykdė, nors teigė neva taip supratęs M. I. žodį „kirsim“. Kad kaltinamieji neturėjo tikslo užvaldyti turtą, patvirtina ir aplinkybė, jog kaltinamieji ėjo „nusipirkti alkoholio“, o ne plėšti. Kaltinamieji turėjo lėšų alkoholiui įsigyti, važinėtis taksi. Byloje neįrodytas tikslas užvaldyti svetimą turtą. Antra vertus, nė pas vieną iš kaltinamųjų nebuvo rasti nukentėjusiojo daiktai, nebuvo nustatytas disponavimas nukentėjusiojo turtu, banko kortelėmis, nenustatyta, kad buvo realizuotas telefonas ar laikrodis. Plėšimo atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas naudoja smurtą (fizinį ar psichinį) kaip priemonę užvaldyti svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-580-895/2015). Tuo tarpu, bylos medžiaga patvirtina, kad konfliktas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų įvyko ne turint tikslą pagrobti nukentėjusiojo turtą, o todėl, jog nukentėjusieji patys kibo prie vieno iš nuteistųjų – G. G.. Byloje nustatyta, kad pirmą smūgį J. P. koja sudavė M. I.. Po smūgio nukentėjusysis nugriuvo. M. I. pripažino, kad gulinčiam J. P. sudavė dar 3–5 smūgius. Taigi, kitaip, nei nurodė teismas, byloje aplinkybės, susijusios su J. P. sužalojimu, yra nustatytos. R. J. jokių smūgių jam nesudavė. Bendrininkavimo dėl smurto prieš J. P. tarp nuteistųjų nebuvo. Smurtavo išimtinai tik M. I.. R. J. smurtui nepritarė ir aktyviai tam pasipriešino.

Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kokiu būdu R. J., duodamas parodymus, siekė sumenkinti savo vaidmenį, jeigu M. I. pripažino smūgius J. P., patvirtino, kad nematė, jog R. J. būtų sudavęs smūgį J. P., o R. J. nurodė, kad nesudavė nė vieno smūgio J. P., bet, priešingai – atitraukė M. I. nuo nukentėjusiojo. Apygardos teismas išimtinai vertino tik K. G. parodymus, o N. M., N. Z., V. T., G. S. parodymais nesivadovavo ir juos atmetė, nors jie, kaip ir K. G. įvykyje nedalyvavo, o tik girdėjo kalbas jau po įvykio. Be to, gynėja pastebi, kad K. G., kuris buvo susitikęs su M. I. kai šis slapstėsi, parodymus, jog R. su M. „gyrėsi“ sumušę nukentėjusįjį, paneigia N. M., N. Z., G. S. parodymai, kad jie negirdėjo, jog R. J. „gyrėsi“ dėl įvykio. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į V. T. 2019 m. spalio 3 d. teismo posėdyje duotus parodymus, kad M. I. jo prašė „mesk kaltę ant R.“, taip pat, jog liudytų, kad „M. I. norėjo kviesti greitąją“, kvietė ateiti prie „M.“ susitarti, ką sakyti, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-39978-19 dėl įtariamojo M. I. galimai daryto poveikio liudytojai G. S. prieš pat 2019 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdį, kuriame ji liudijo apie aplinkybes, susijusias su šia byla.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir aplinkybes, susijusias su laikrodžio nuo nukentėjusiojo rankos nuėmimu. Teismas gretino M. I. ir K. G., t. y. dviejų draugų, parodymus, nustatant aplinkybes, kuriose K. G. net nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kaip plėšimo aplinkybes suprato A. Ž., nors jis pats nebuvo nei kaltinamas dėl plėšimo, nei nuteistas dėl plėšimo, nors turėjo vertinti, ne ką ir kaip suprato A. Ž., o kaip laikrodžio paėmimą suprato R. J., tačiau to nepadarė. Be kita ko, teismas turėjo vertinti, kad liudytojos G. S. parodymai paneigė liudytojų B. Š., V. R., T. Ž. parodymus. Priešingai, teismas G. S. parodymus, vien tik todėl, kad ji žinojo R. J., pripažino nepatikimais ir jais nesirėmė, kai, tuo tarpu, K. G., kuris yra M. I. draugas, parodymus laikė patikimais ir įtikinamais ir jais pagrindė R. J. kaltę. K. G., kaip ir M. I., parodė, kad „laikrodžio sagtis atšoko“. Gynėja abejoja K. G. parodymų patikimumu ne tik todėl, kad jis M. I. draugas ir jie buvo susitikę prieš apklausą, tačiau ir dėl to, jog nedalyvavus įvykyje, neįmanoma tiksliai atpasakoti laikrodžio nuėmimo aplinkybių. Todėl, gynėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ne G. S., o būtent K. G. parodymus, ir aiškiai nurodyti, kokiems bylos įrodymams prieštarauja G. S. parodymai. Taip pat teismas turėjo nurodyti, kodėl nesirėmė V. T. ir N. M. parodymais bei juos atmetė. Tačiau to nepadarė. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus.

Gynėja nepritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. J. paėmė iš nukentėjusiojo mokėjimo korteles ir pagrobė jo asmens dokumentą. Byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad R. J. padarė BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas. Pas R. J. daiktų nebuvo rasta. Mokėjimo kortelės nebuvo rastos ir pas M. I.. Byloje nėra ir duomenų, kad kortelėmis būtų bandyta disponuoti.

Gynėja pastebi, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. J. kaltės padarius BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nusikaltimus, visiškai nemotyvuotos, pagrįstos vien tik prielaidomis. Teismas neatskleidė ir šių nusikaltimų sudėčių buvimo R. J. veiksmuose. Tiek pagal nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Baudžiamojoje teisėje galiojanti nekaltumo prezumpcija įpareigoja neginčytinai įrodyti kiekvieną inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybę, o esančios abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Todėl R. J. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Gynėja nesutinka ir su teismo išvadomis dėl bausmės skyrimo R. J.. Gynėjos manymu, apygardos teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai ją individualizavo, neatsižvelgė į jo asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes, jo mažesnį vaidmenį, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį, 58 straipsnį, visiškai nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės bei, skirdamas bausmę, visiškai nepasisakė dėl R. J. socialinės brandos. R. J. skirta subendrinta ketverių metų reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, neprotinga ir neteisinga. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aktyvus nusikalstamų veikų dalyvis buvo ne R. J., o M. I., tačiau bausmę abiems parinko visiškai tą pačią, tokiu būdu pažeisdamas BK 54 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas itin formaliai nuosprendyje nurodė, kad R. J. nusikalstamą veiką padarė būdamas pilnametis. Tačiau gynėja pabrėžia, kad BK aiškiai nustato, jog bausmė turi būti individualizuota. Teismas visiškai nevertino gynybos pateiktų argumentų dėl R. J. socialinės brandos, todėl nepagrįstai jam bausmę skyrė kaip pilnamečiui asmeniui. Pagal galiojančias teisės normas ir susiklosčiusią teismų praktiką, nepakankamos socialinės brandos konstatavimas suponuoja pareigą teismui baudžiamojon atsakomybėn traukiamam jaunuoliui taikyti specifinę nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės formą, kuri yra švelnesnė, nei suaugusiesiems taikoma baudžiamosios atsakomybės forma, ir ja siekiama gerokai daugiau tikslų, susijusių su asmens socialine reabilitacija, nei taikant suaugusiųjų baudžiamosios atsakomybės formą. Tik asmens biologinis amžius nėra pakankamas brandos indikatorius. Kiekvienu atveju, sprendžiant, ar asmuo tiek formaliai, tiek faktiškai yra pasiekęs pilnametystės ribą, būtina įvertinti jo fizinį bei psichinį išsivystymą, jo socialinę aplinką ir joje įgytas vertybes, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į amžių, kurio sulaukęs asmuo padarė nusikalstamas veikas, ar jis žymiai nutolęs nuo formalios pilnametystės ribos.

Nusikalstamos veikos padarymo metu R. J. buvo sulaukęs pilnametystės. Nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo 18 metų 1 mėnesio ir 27 dienų amžiaus, tuo metu jis buvo baigęs tik 9 klases, šiuo metu mokosi 10 klasėje. Šios aplinkybės, gynėjos suvokimu, pirmosios instancijos teismui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl jo socialinės brandos bei svarstyti, ar jo socialinė branda iš tikrųjų atitinka pilnamečio subjekto koeficientą, o jei ne, spręsti klausimą, ar nėra pagrindo, vadovaujantis BK 81 straipsnio 2 dalimi, taikyti nuteistajam BK XI skyriaus nuostatas. Tačiau pirmosios instancijos teismas R. J. bausmę skyrė visiškai neįvertinęs aptartų aplinkybių, todėl nepagrįstai jam bausmę paskyrė kaip pilnamečiui.

R. J. nėra socialiai brandus. Jis, būdamas beveik 20 metų, vis dar mokosi 10 klasėje, pamokų nelanko, nes nesupranta ir neįvertina, kam jam reikalingas išsilavinimas, gyveno ir šiuo metu dar gyvena pas tėvus, maisto, skalbimo, būsto ir kitus buities klausimus, netgi sąskaitos už mobilųjį telefoną apmokėjimo klausimus palikdamas spręsti tėvams. Jo draugai A. Ž. ir N. Z. 2018 m. birželio 17 d. buvo nepilnamečiai. Šiuo metu jo aplinkoje taip pat dominuoja nepilnamečiai draugai, nes jis vis dar mokosi 10 klasėje. R. J. namuose 2018 m. birželio 17 d. nepilnamečiai asmenys girtavo, nes išvykus R. J. tėvams, palikus savaitgaliui namus, R. J. džiaugėsi, kad yra „plotas“. R. J., susitikęs su A. Ž., paskui N. Z. (abu nepilnamečiai) nusprendė nusipirkti 1 litrą degtinės ir taip „pasilinksminti“, nes pas jį namuose „buvo plotas“ (kai nėra tėvų namuose). Jie alkoholinių gėrimų vartojimą įsivaizdavo „linksmybe“ arba „pramoga“, nes nebuvo švenčiamas joks gimtadienis. Vėliau prie jų prisijungė V. T., pravarde „M.“ ir jo panelė N. M. (nepilnametė), o dar vėliau prie jų prisijungė M. I. (nepilnametis), G. G., K. G. ir I.. Pasibaigus alkoholiui, R. J., M. I., A. Ž. ir G. G. turėjo tikslą nueiti į naktinę parduotuvę nusipirkti alkoholio. Pinigų tam tikslui turėjo, nes davė K. G. (parodymai R. J., M. I., G. G., K. G., A. Ž.). Prie naktinės parduotuvės durų, esančios Vasario 16 g., sutiko du neblaivius vaikinus, jų nepažinojo. Parke tarp vieno nepažįstamo vaikino ir G. G. kilo konfliktas, susistumdymas. A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad muštynės įvyko iš „oro“. Tai patvirtina, kad nusikalstama veika nebuvo iš anksto suplanuota. Nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir padaryta iš lengvabūdiškumo, sąžiningai klystant ir pirmą kartą. Tik po įvykio praėjus metams su puse, R. J. jau pradeda suvokti viso įvykio padarinius, baudžiamojo proceso rimtumą, savo neapgalvotą elgesį, kuomet susikvietė nepilnamečius girtauti. Jau kurį laiką R. J. ėmė blogėti sveikata, o nuo 2020 m. sausio 27 d. jis buvo gydomas VšĮ Respublikinėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje, psichiatrijos skyriuje.

Gynėja, įvertinusi nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus, byloje esančius objektyvius R. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat duomenis apie jo sveikatos būklę, psichinį išsivystymą ir lengvabūdišką požiūrį į mokslus, taip pat į jo amžių, daro išvadą, jog jo socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu neatitiko biologinio amžiaus, todėl pirmosios instancijos teismui neabejotinai buvo pagrindas taikyti baudžiamuosiuose įstatymuose numatytas nepilnamečiams skirtas lengvatas. Tačiau teismas išliko formalus ir R. J. socialinės brandos visiškai nevertino ir nuosprendyje apie tai nepasisakė.

Gynėja, be kita ko, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas vienodas bausmes R. J. ir M. I., netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį ir 58 straipsnio nuostatas. Pasak gynėjos, konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, taip pat ir sunkius, daro skirtingi žmones, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su bausmės paskirtimi. Apygardos teismas R. J. ir M. I. paskyrė vienodas bausmes, esant nustatytoms skirtingoms atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, charakteristikoms, skirtingam elgesiui baudžiamojo proceso metu. Teismas taip pat nepagrįstai neįvertino ir nepripažino R. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis atsiprašė J. P., iš dalies kaltę pripažino bei siekė nukentėjusiajam atlyginti dalį žalos, tačiau nukentėjusysis atsisakė.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų, su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susidėjus aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

R. J. paskirta reali keturių metų laisvės atėmimo bausmė sukels daugiau neigiamų pasekmių, nei turės auklėjamąjį poveikį, nes paveiks jo teigiamus socialinius ryšius (jis yra jaunas žmogus, devyniolikos metų, neteks galimybės baigti mokslus, įgyti specialybę ir, jei dirbtų, prarastų darbą). R. J. nesistengė išvengti atsakomybės, siekė atlyginti dalį nukentėjusiam J. P. padarytos žalos, kurią nukentėjusysis iki teismo nuosprendžio paskelbimo atsisakė priimti. Byloje nėra duomenų apie nukentėjusiojo neįgalumą. R. J. savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų. Padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, jis nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusio J. P.. Be to, ir teismas nustatė, kad aktyvus nusikalstamų veikų dalyvis buvo ne R. J., o M. I.. Tokie duomenys sudaro prielaidas daryti išvadą, kad resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, skiriant auklėjimo poveikio priemones, ribojančias nuteistojo elgesį ir kartu turinčias auklėjimą, pataisomąjį poveikį. Tokios poveikio priemonės bus pakankamai efektyvios, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo ir tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas.

R. J. nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Be to, priešingai, nei nurodė teismas, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia teismui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tačiau pirmosios instancijos teismas net nesvarstė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, o taip pat ir nuosprendžio vykdymo atidėjimo galimybių.

Gynėja taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai solidariai su M. I. iš R. J. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteisė nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad prieš J. P. smurtavo tik M. I.. R. J. nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų, nesužalojo nukentėjusiojo, nesutrikdė jam sveikatos, todėl nėra atsakingas už nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą ir jo gydymo išlaidas. Konkrečiu atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – R. J. kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio.

Apygardos teismas nepagrįstai tenkino ir nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių piniginės, telefono, laikrodžio vertę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Nukentėjusiojo tėvai nurodė, kad padovanojo laikrodį sūnui, kuris kainavo apie 1 000 Eur ir tai buvo apie 2015 m. Pats nukentėjusysis J. P. patvirtino, kad laikrodį turi „tikrai tris metus, o gal ir penkis metus“, laikrodį gavo naują ir nešiojo. Taigi, laikrodis įgytas prieš 3–5 metus, buvo nešiojamas ir naujas kainavo apie 1 000 Eur. Tuo tarpu, nukentėjusysis laikrodį šiai dienai įvertino 1 100 Eur, neatsižvelgdamas į tai, kad ne mažiau 3–5 metus jį dėvėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant jokių duomenų apie laikrodžio vertę, nepagrįstai, už nešiotą penkerius metus laikrodį, priteisė daugiau, nei jis kainavo naujas. Nesant jokių laikrodžio įsigijimo dokumentų, patvirtinančių jo įsigijimo kainą, taip pat nesant jokių įrodymų, apie jo, piniginės, telefono vertes nusikaltimo padarymo metu, ieškinys tenkintas nepagrįstai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė restitutio in integrum principą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnyje, ir nukentėjusįjį ne grąžino į iki pažeidimo buvusią padėtį, tačiau nepagrįstai jo padėtį pagerino.

Nesant pagrindo pirmosios instancijos teismas iš R. J. solidariai su M. I. priteisė nukentėjusiajam ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. R. J. prieš nukentėjusįjį jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių buvo sutrikdyta J. P. sveikata ir sukelti neturtinio pobūdžio išgyvenimai, neatliko. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, kad pasekmės iš tiesų nėra tokios sunkios, kokias nurodė nukentėjusysis. Byloje nėra kitokių rašytinių įrodymų dėl nemigos, emocinės depresijos ir pan., kad tęsiama reabilitacija. Viena vertus, tokio dydžio neturtinė žala neatitinka ir formuojamos teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-143-628/2018). Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajam nėra nustatytas nei neįgalumas, nei netektas darbingumas ar kiti liekamieji reiškiniai ar sunkios pasekmės, todėl nukentėjusiojo ieškinys tenkintas nepagrįstai. Antra vertus, anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir nuteistųjų realių galimybių ją atlyginti. Gynėja mano, kad 10 000 Eur neturtinė žala yra aiškiai per didelė, neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, teismų praktikos, todėl civiliniai ieškiniai, pareikšti R. J., atmestini arba mažintini.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji M. I., R. J. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – juos atmesti. Nuteistieji G. G., A. Ž. bei jų gynėjai sutiko su byloje paduotais M. I. ir R. J. gynėjos apeliaciniais skundais, prašė juos tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo M. I. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo R. J. gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis M. I. prašo jo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 284 straipsnį, 135 straipsnio 2 dalį 9 punktą, perkvalifikuoti į BK 284 straipsnį, o pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį jį išteisinti, nes jis šių nusikaltimų nepadarė, jokio nukentėjusiojo turto ir dokumentų neužvaldė, prieš J. P. smurtavo ne dėl savanaudiškų, o dėl chuliganiškų paskatų.

Nuteistojo R. J. gynėja prašo R. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį išteisinti arba paskirti švelnesnę bausmę. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai nustatė, jog R. J. bendrininkavo su M. I. sunkiai sutrikdant J. P. sveikatą ir plėšimo būdu užvaldė jo turtą bei dokumentus, nes pats nukentėjusiajam nesudavė nė vieno smūgio, o laikrodį paėmė nuo žemės, manydamas, kad jis yra M. I.. Anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas nusikaltimų padarymo aplinkybes nustatė remdamasis prielaidomis, kurios nepatvirtina R. J. dalyvavimo jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi, kad M. I. ir R. J. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį nuteisti, inkriminuojant veikimą bendrininkų grupe, nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis dėl jų kaltės padarius šiuos nusikaltimus, dėl abiejų apeliacinių skundų argumentų pasisako bendrai, tuo pačiu vertindama ir individualius konkretaus apeliacinio skundo argumentus.

Dėl nuteistųjų M. I. ir R. J. veiksmų kvalifikavimo pagal 180 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal apeliaciniuose skunduose apibrėžtas ribas, vertindama byloje esančius įrodymus ir apeliacinių skundų argumentus dėl M. I. ir R. J. paskatų, nusikalstamų veiksmų apimties ir kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų ir, jais remdamasis, padarė pagrįstas išvadas dėl M. I. ir R. J. tyčios turinio, padarant jiems inkriminuotas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 180 straipsnio 1 dalyje. Nors apygardos teismas nepagrįstai nustatė, kad J. P. smūgius sudavė ir nuteistasis R. J., tačiau, M. I. ir R. J. taikydamas baudžiamąjį įstatymą, klaidų nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

BK 180 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Kaip teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, BK 180 straipsnio sudėtis apima tik nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo pasekmių, todėl, remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, tuo atveju, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, kvalifikuojama pagal tam tikrą BK 180 straipsnio dalį (atsižvelgus į kvalifikuojančius požymius) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, numatantį atsakomybę už sunkų sveikatos sužalojimą arba susargdinimą kito žmogaus dėl savanaudiškų paskatų.

M. I. ir R. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, bendrais veiksmais spyrė nukentėjusiajam J. P. nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip du kartus į galvos sritį, taip sunkiai dėl savanaudiškų paskatų sutrikdydami jo sveikatą. Nukentėjusiajam nuo suduotų smūgių praradus sąmonę, M. I. ir R. J. atėmę galimybę pastarajam priešintis, bendrais veiksmais iš nukentėjusiojo šortų kišenės ištraukė ir pagrobė jam priklausantį turtą: piniginę, su viduje buvusiais dokumentais, banko kortelėmis, pinigais, mobiliojo ryšio telefoną iPhone S6, taip pat nuo rankos nutraukė laikrodį „Certina“. Tokiu būdu M. I. ir R. J., veikdami bendrai, sunkiai sutrikdė J. P. sveikatą ir pagrobė jam priklausantį turtą, bendros 1 550 Eur vertės.

Pagrįstas R. J. gynėjos skundo argumentas, kad bylos faktiniai duomenys nepagrindžia, teismo nustatytos aplinkybės, jog jis asmeniškai naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. P..

Nuteistasis R. J. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad J. P., sėdėjusiam ant gatvės borto, M. I. spyrė į galvą ir po šio smūgio nukentėjusysis iš karto prarado sąmonę (t. 5, b. l. 81–82, 94–96, 103–104, 106–107; t. 8, b. l. 196–200). Tokie R. J. parodymai sutampa ir su nuteistojo A. Ž. parodymais (jis dar kartą buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme), kad jis matė, kaip M. I. spyrė į galvą J. P., kuris po šio smūgio iš karto „atsijungė“ ir nereagavo (t. 7. b. l. 28–30). Nuteistasis M. I. neneigia, kad jis naudojo fizinį smurtą prieš J. P., tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teismuose aiškino, kad jis pirmą smūgį koja sudavė G. V. (ši aplinkybė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepasitvirtino ir dėl jos teisėjų kolegija pasisakys vėliau šiame sprendime), tuomet atsisukęs pamatė ant žolės jau be sąmonės gulintį J. P. ir prie jo stovintį R. J., nors nematė, kad jis nukentėjusiajam būtų smūgiavęs. Taigi, nė vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų, nepatvirtino matęs, kad R. J. būtų sudavęs bent vieną smūgį nukentėjusiajam J. P.. Tam neprieštarauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 16 d. specialisto išvados Nr. 50-(578)-IS-1-556 duomenys, kad ant J. P. veido aptiktas avalynės pėdsako fragmentas sutampa su M. I. pateiktos avalynės tarpinės išorine dalimi (t. 3, b. l. 94–96), liudytojų G. S., N. M., N. Z. ir V. T. parodymai teisme apie jų girdėtas kalbas, kad M. I. sumušė žmogų, liudytojo K. G. parodymai viso proceso metu, kad jis, būdamas kieme, girdėjo kaip M. I. su R. J. kalbėjosi, jog jie „iškirto senį“ (t. 2, b. l. 80–82, 86–89; t. 8, b. l. 146–153, 161–164; 175–180). Vien faktas, kad liudytojui K. G. įvykio aplinkybės buvo atpasakotos daugiskaitos forma, nesudaro teisinių prielaidų teigti, kad R. J. pats mušė nukentėjusįjį. Liudytojas netvirtino girdėjęs, jog R. J. būtų pasakojęs apie prieš J. P. atliktus kokius nors savo paties smurtinio pobūdžio veiksmus. Priešingai, K. G. nurodė, kad M. I., pasakodamas įvykio aplinkybes, gyrėsi, jog jis J. P. „davė bankę“, nuo kurios šis pradėjo „knarkti“. Taigi, nuteistiesiems M. I. ir R. J. kalbantis apie įvykį daugiskaitos naudojimas gali būti vertinamas tik kaip jų nusikalstamos tyčios, svetimo turto užvaldymo, naudojant fizinį smurtą ir padarant jam nustatytą sužalojimą, bendrumo požymio patvirtinimas. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis R. J. pats naudojo smurtinius veiksmus prieš J. P., byloje nėra. Nors M. I. nurodė, kad ne jis nukentėjusiajam sudavė pirmą smūgį, kad, kai jis į J. P. atsisuko, pastarasis jau „atsijungęs“ gulėjo ant žemės, tačiau toks jo aiškinimas prieštarauja kitų nuteistųjų parodymams, kad būtent jis pirmas spyrė J. P. į galvos sritį, dėl to pastarasis nukrito ir pradėjo „knarkti“. Be to, nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis tuo metu buvo nusisukęs nuo J. P., nes spyrė nukentėjusiajam G. V., yra neįtikinanti. Visi nuteistieji nuosekliai tvirtino, kad jie, kažkam papurškus dujų ir sakant „puolam“, stovėjo priešais ant gatvės borto vienas šalia kito sėdinčius nukentėjusiuosius. Taigi, faktiškai spirti vienam, nusisukant nuo kito, nebuvo praktinės galimybės. Be to, niekas iš byloje dalyvavusių asmenų nepatvirtino matę, kad tuo metu M. I. būtų spyręs ir nukentėjusiajam G. V.. Todėl apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys faktiniai duomenys yra nepakankami pagrįsti, jog be M. I. smūgius nukentėjusiajam sudavė ir R. J..

Esant tokiems bylos duomenims, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo nustatytas M. I. ir R. J. inkriminuotų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, ir nustatyti, kad M. I. ir R. J. 2018 m. birželio 17 d., nuo 2.00 val. iki 4.17 val. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, bendrais veiksmais, M. I. spiriant kojomis nukentėjusiajam J. P. nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, tokiu būdu padarant nukentėjusiajam J. P. kraujosruvą veido kairėje, muštines žaizdas burnos kairiojo kampo srityje, apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimus veido dešinėje, apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžį su kairio 3 danties netekimu, galvos smegenų židininį sumušimą su ryškia židinine neurologine simptomatika, sunkiai iš savanaudiškų paskatų sutrikdant nukentėjusiojo J. P. sveikatą, nukentėjusiajam J. P. nuo suduotų smūgių praradus sąmonę, taip atėmus galimybę nukentėjusiam J. P. priešintis, M. I. ir R. J. iš nukentėjusiojo J. P. šortų kišenės ištraukė ir pagrobė svetimą, J. P. priklausantį turtą – piniginę 30 Eur vertės, su viduje buvusiais daiktais: asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), „Luminor Bank“ išduota kreditine kortele Visa Classic, „Swedbank“ mokėjimo kortele Maestro Youth, išduota J. P. vardu, automobilio BMW 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) techniniu pasu, 20 Eur kupiūromis ir monetomis, taip pat mobiliojo ryšio telefoną iPhone S6 IMEI (duomenys neskelbtini), su „Bitės“ SIM kortele, kuriai priskiriamas numeris (duomenys neskelbtini) 400 Eur vertės, nuo nukentėjusiojo J. P. rankos nutraukė laikrodį „Certina“ 1 100 Eur vertės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad fizinį smurtą prieš J. P. naudojo vienas M. I., ši aplinkybė nesudaro pagrindo konkrečios bylos situacijoje tenkinti gynėjos prašymą ir R. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisinti. Baudžiamojoje byloje neginčytinai pasitvirtino, kad nuteistasis R. J. veikė bendrininkų grupe su M. I., siekdami plėšimo būdu užvaldyti nukentėjusiojo J. P. turtą. R. J. buvo plėšimo vykdytojas, kurio tyčia apėmė neabejotinai ne tik pavojingo sveikatai, bet ir gyvybei smurto naudojimą, siekiant palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ir užvaldyti jo turtą. Pagal teismų praktiką tokiu atveju visos plėšimo metu dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš kaltininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-67-511/2016).

R. J. gynėja skunde teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad bendrininkavimo atveju kiekvienas bendrininkas turi suvokti, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą tyčinį nusikaltimą, kad turi būti įrodytas bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos skundo argumentus byloje esančių įrodymų kontekste, daro išvadą, kad byloje pasitvirtino, jog nuteistieji R. J. ir M. I. suvokė savo nusikalstamų veiksmų bendrumą ir abu veikdami bendrai siekė to paties nusikalstamų veiksmų rezultato – užvaldyti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis.

Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. I. ir R. J. nusikalstamų veiksmų bendrumą, remdamasis faktiniais bylos duomenimis, atskleidžiančiais jiems inkriminuotų veikų objektyviuosius požymius, padarė pagrįstą išvadą, kad jie veikė bendrininkų grupe, todėl turi atsakyti už dėl bendro nusikalstamo sumanymo realizavimo sukeltas pasekmes.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad grindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą pačią vertybę, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis Nr. 2K-163-648/2015). Taip pat nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad bendravykdytojas yra ne tik tas tiesiogiai dalyvavęs asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja tik dalį jų, nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytus pavojingos veikos požymius.

Būtinas bendrininkavimo požymis yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-459/2012). Kaip žinia, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes.

Šioje byloje tiesiogiai įvykyje dalyvavęs A. Ž. parodė, kad tuo metu, kai G. G. (duomenys neskelbtini) kalbėjosi su parkelyje priešais „(duomenys neskelbtini)“ mokyklą sutiktais neblaiviais nukentėjusiaisiais J. P. ir G. V., o jis su R. J. bei M. I. stovėjo kitoje gatvės pusėje, M. I. kalbėjo, kad jie juos „iškirs“ ir tokiu būdu „pasidarys pinigų“. M. I. garsiai svarstė, jeigu nukentėjusieji eina į naktinę parduotuvę pirkti alkoholio, vadinasi jie turi pinigų. Iš tokių M. I. kalbų A. Ž. suprato, kad M. I. jam ir R. J. siūlo nukentėjusiuosius sumušti ir iš jų atimti daiktus, t. y. juos apiplėšti. A. Ž., numatydamas, kad ateityje dėl to gali kilti problemų, prieštaravo tokiam pasiūlymui, tuo tarpu, R. J., anot įtariamojo, nieko nesakė.

Tuo tarpu, įvykyje betarpiškai dalyvavę R. J. bei G. G., teikdami paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje neigė girdėję M. I. siūlymą užgrobti J. P. ir G. V. priklausantį turtą prieš juos panaudojant fizinį smurtą. Kaip matyti iš bylos duomenų, tuo metu, kai M. I. A. Ž. ir šalia buvusiam R. J. išdėstė pasiūlymą „nukirsti“ nukentėjusiuosius ir tokiu būdu „pasidaryti pinigų“, G. G. su nukentėjusiaisiais buvo kitoje gatvės pusėje. Taigi, G. G. negalėjo paneigti, kaip skunde tvirtina M. I., tų aplinkybių, kurios jam dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti žinomos. Antai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, R. J. nei patvirtino, nei paneigė buvus kalbas apie plėšimą, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jis laikėsi pozicijos, kad negirdėjo, jog M. I. būtų sakęs „kertam“ ar „kirsime“. Tačiau toks jo aiškinimas prieštarauja A. Ž. parodymams, jog jis buvo šalia, kai M. I. siūlė „nukirsti“ nukentėjusiuosius ir atimti jų turtą, nuteistojo G. G. parodymams, kad tuo metu, kai jie visi keturi: M. I., R. J., A. Ž. ir jis stovėjo priešais nukentėjusiuosius, kažkuris iš nuteistųjų pasakė „puolam“ ar „kertam“ (t. 6, b. l. 28–30, 49–50), taip pat ne tik M. I., bet ir paties R. J. tolimesniems veiksmams po M. I. prieš nukentėjusįjį J. P. vartojamo smurto metu užvaldant jo turtą.

Nepagrįstas R. J. gynėjos skundo argumentas, kad pastarasis dėl apsirikimo, manydamas, kad laikrodis yra M. I., jį nuo žemės pakėlė ir iš įvykio vietos išsinešė. Tai paneigia byloje esančių, pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų, apeliacinės instancijos metu teisėjų kolegijos patikrintų faktinių duomenų visetas.

Ikiteisminio tyrimo metu R. J. tvirtino, kad jis M. I. nurodymu paėmė ant žemės prie nukentėjusiojo J. P. gulintį laikrodį, nes manė, jog laikrodis M. I.. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius R. J. parodymus. Nė vienas iš įvykyje dalyvavusių nuteistųjų, įskaitant ir patį M. I., nenurodė, kad pastarasis įvykio dieną būtų jį segėjęs. Remiantis R. J. parodymais, po įvykdyto užpuolimo, R. J. ir M. I. nubėgo į parką, esantį priešais „(duomenys neskelbtini)“ mokyklą. Parke R. J. laikrodį atidavė M. I., o M. I. jam parodė telefoną iPhone 6. Grįžus į namus pas R. J., M. I. taip pat rodė laikrodį, telefoną, piniginę, kurioje buvo nukentėjusiojo automobilio, asmens dokumentai, banko kortelės, gyrėsi, kokiomis aplinkybėmis juos gavo ir tvirtino, kad šiuos daiktus parduos ir už tai jie gaus pinigų (t. 5, b. l. 81–82, 94–96, 103–104, 106–107; t. 8, b. l. 196–200). Tokius R. J. parodymus patvirtina ir A. Ž. parodymai, kad jis po muštynių parke pas R. J. matė nukentėjusiojo laikrodį su nutrūkusia rankena, kurį prieš tai matė ant nukentėjusiojo rankos, o M. I. tuo metu laikė sumušto vaikino telefoną iPhone, banko korteles, 3 klasės BMW automobilio dokumentus, o grįžus į namus, M. I., dar kartą rodydamas pagrobtus daiktus, žadėjo juos priduoti į lombardą, kad kitą dieną galėtų padaryti ,,pratęsimą“ (t. 7. b. l. 28–30). Nuteistasis G. G. taip pat tvirtino, kad po įvykio R. J. namuose pastarasis rodė kažkokį laikrodį (t. 6, b. l. 49–50). Liudytoju byloje apklaustas M. I. kiemo draugas K. G. tvirtino, kad įvyko dieną R. J. su M. I. gyrėsi iš „nukirsto senio“ pagrobę iPhone 6 su laikrodžiu, pasakojo, jog R. J. bandė nuimti laikrodį nuo rankos, tačiau nepavyko, tuomet M. I. spyrė į nukentėjusiojo ranką, tada atšoko sagtis ir laikrodis nukrito, taip R. J. jį paėmė. Liudytojas girdėjo, kaip R. J. M. I. pritarė, jog pasidalins pinigus už lombarde parduotus daiktus (t 2, b. l. 86–90).

Priešingai, negu nurodoma R. J. gynėjos skunde, K. G. parodymų, kad R. J. su M. I. pasakojo apie įvykio aplinkybes, nepaneigia byloje liudytojais apklaustų N. M., N. Z. ir G. S. parodymai, jog jie negirdėjo, kad R. J. „girtųsi“ dėl įvykio. Nuteistasis M. I. 2018 m. birželio 27 d. apklausoje patvirtino aplinkybes, kad R. J., K. G., V. T., N. N. ir N. Z. pasakojo apie tai, jog jis J. P. spyrė į galvą ir ranką, kad po spyrio į ranką nutrūko laikrodžio apyrankė (t. 4, 17–19), o tai sutampa su K. G. parodymais apie iš nuteistųjų jam žinomas aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bylos duomenis G. S. įvykio dieną pas R. J. namuose nebuvo, o tuo metu, kai grįžę M. I. ir R. J. kieme sutiktam K. G. gyrėsi apie nagrinėjamo įvykio detales, N. M. gulėjo kambaryje, o V. T. ir N. Z. miegojo, todėl jie nuteistųjų pokalbių, R. J. pasakojamų apie įvykio detales galėjo ir negirdėti. Todėl minėtų liudytojų parodymus vertinti, kaip nuteistųjų kaltę dėl padarytų nusikaltimų paneigiančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Taigi, tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus sujungus į nuoseklią loginę grandinę, neabejotinai pasitvirtino pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. I. ir R. J. susitarimas dėl turto užvaldymo būdo: užpulti nukentėjusįjį J. P., naudojant prieš jį pavojingą sveikatai smurtą ir atimant jam galimybę priešintis, pasireiškė ne tik jau nustatytu M. I. pasiūlymu, o R. J. nebyliu pritarimu, turint tikslą užvaldyti svetimą turtą, ,,nukirsti“ nukentėjusiuosius, tačiau M. I. ir R. J. konkliudentiniais veiksmais. R. J., dalyvaudamas plėšimo padaryme, matė M. I. smurtinių veiksmų intensyvumą, pats pripažino matęs, kaip pastarasis J. P. spyrė 3–4 kartus į galvos sritį. Kaip tvirtino visi nuteistieji, jau po pirmo smūgio nukentėjusysis krito be sąmonės ir pradėjo ,,knarkti“, tačiau jam ir toliau buvo suduodami smūgiai į svarbią gyvybei sritį galvą. Kad smūgiai buvo stiprūs, patvirtina nustatytų sužalojimų pobūdis, bato pėdsakas ant nukentėjusiojo veido ir J. P. komos būsena po įvykio. R. J. buvo šalia apšviestoje gatvės vietoje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis nematė ir nesuprato vartojamo smurto pavojingumo nukentėjusiojo sveikatai. Jo veiksmai M. I. suduodamų smūgių metu nuo nukentėjusiojo rankos traukiant laikrodį ir šio laikrodžio nutraukimo būdas, M. I. toliau vartojant smurtą ir spiriant į ant nukentėjusiojo rankos buvusio laikrodžio apyrankės sagtį, neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis R. J., veikdamas pagal susitarimą su M. I. panaudojant fizinį smurtą ir atimant galimybę priešintis, užvaldyti svetimą turtą, savo veiksmais pritarė ne tik tokiam panaudojimui smurto, kuris sukelia plėšimo sudėtimi apimamas sveikatos sutrikdymo pasekmes, bet ir tokiam, kuris jį ,,nukirstų“ ir sunkiai sutrikdytų jo sveikatą. Šiuo atveju nukentėjusysis buvo ,,nukirstas“ pirmuoju smūgiu koja į galvos sritį, tačiau R. J. nesulaikė nuteistojo M. I. nuo tolesnio pavojingo smurto naudojimo, kol J. P. pateko į komos būseną. Tai patvirtina, kad R. J., siekdamas kartu su M. I. nusikalstamo savanaudiško tikslo – svetimo turto užvaldymo, pritarė bet kokio pobūdžio tyčinių smurtinių veiksmų panaudojimui ir dėl to kilsiančioms net ir sunkioms pasekmėms. Nustatytomis aplinkybėmis tokių pasekmių kilimas buvo akivaizdžiai realus. Nors R. J. gynėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad jos ginamasis įvykio metu siekė M. J. atitraukti nuo nukentėjusiojo, jog jis nesmurtautų, norėjo iškviesti greitąją pagalbą, tačiau šių skundo argumentų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Juos paneigia paties nuteistojo parodymai, kad jis būtų ir pats spyręs nukentėjusiajam, tačiau matydamas, jog J. P. be sąmonės guli išsižiojęs ir „knarkia“ (t. 5, b. l. 94–96) nusprendė, kad pakaks vieno M. I. veiksmų. Be to, byloje nustatyta ir tai, kad R. J., turėdamas realias galimybes padėti nukentėjusiajam, jokios pagalbos sužalotam J. P. nekvietė, o pats su M. I. iš įvykio vietos pasišalino, vėliau kartu apžiūrėjo pagrobtus daiktus ir draugams pasakojo apie patirtą įvykį kaip nuotykį.

Pagal teisės teoriją, abu nusikaltimai: tiek plėšimas, tiek ir sunkus sveikatos sutrikdymas yra padaromi veikiant tiesiogine tyčia, kuri pasekmių atžvilgiu gali būti apibrėžta ir neapibrėžta. Byloje nustatyta, kad nuteistieji R. J. ir M. I. veikė pagal pasiūlymą plėšimo metu pagrobti nukentėjusiojo pinigus, tačiau jų konkliudentiniai veiksmai rodo, jog įvykio metu abu nuteistieji, pritardami vienas kito veiksmams, užvaldė ir kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytus daiktus, kuriuos įvykio metu rado prie J. P.. Šios aplinkybės rodo, kad jie veikė neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia.

Plėšimo metu naudojamas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o priemonė pagrobti svetimą turtą. M. I. ir R. J. tyčia šiuo konkrečiu atveju apėmė byloje nustatyto intensyvumo smurto naudojimą, kuris sukėlė J. P. sunkų sveikatos sutrikdymą. Kadangi abiejų nuteistųjų tyčia darant nusikalstamus veiksmus buvo vieninga, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji turi atsakyti už visas pasekmes, kilusias realizuojant jų abiejų nusikalstamą sumanymą. Kaip minėta, pagal teismų praktiką visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam kaltininkui nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, jei jų veiksmus apima vieninga tyčia. Padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.

Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui (kasacinė nutartis Nr. 2K-403/2012). Vykdytojo ekscesas plėšime gali būti tais atvejais, kai kiti grupės nariai pagrobiant turtą visai neketina naudoti smurto arba tarėsi tik dėl nepavojingo gyvybei ir sveikatai smurto panaudojimo. Priešingai, negu dėsto R. J. gynėja skunde, nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nuteistasis M. I., plėšimo metu naudojamo smurto metu sunkiai sutrikdant J. P. sveikatą, veikė eksceso sąlygomis. Šiuo atveju abu bendrininkai ketino pagrobti turtą, naudojant pavojingą sveikatai fizinį smurtą, abu dalyvavo tame pačiame tyčiniame nusikaltime ir suvokė savo bei vienas kito bendrininkų grupe daromų veiksmų neteisėtumą. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo M. I. veiksmus, sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą, vertinti kaip vykdytojo ekscesą.

Nepagrįsti ir apeliantų M. I. bei R. J. gynėjos skundų argumentai, kad šioje baudžiamojoje byloje nepasitvirtino, jog nuteistieji bendrininkaudami pagrobė nukentėjusiajam J. P. priklausantį turtą. Nors iš nukentėjusiojo J. P. pagrobti daiktai nebuvo rasti pas M. I. ar pas R. J., o vairuotojo pažymėjimą (duomenys neskelbtini) miškelyje rado byloje liudytoju apklaustas A. R. (t. 3, b. l. 4–5), tačiau bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. I. ir R. J. bendrais veiksmais plėšimo būdu užvaldė J. P. turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apygardos teismas rėmėsi abejonių teisėtumo ir jų leistinumo aspektais nekeliančiais tinkamai ištirtais ir įvertintais įrodymais: iš dalies paties M. I., kitų nuteistųjų A. Ž., R. J., G. G., liudytojų K. G., N. Z. ir kitų parodymais, byloje esančia rašytine medžiaga. Šie faktiniai duomenys pakankami pagrįsti išvadą, kad nuteistieji M. I. ir R. J. pagrobė J. P. turėtus daiktus ir juos užvaldė. Tam neprieštarauja R. J. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad jis nematė, kaip M. I. kraustė nukentėjusiojo J. P. kišenes, tačiau patvirtino, kad užgrobtus daiktus jis pasiėmė išeidamas iš R. J. namų (t. 8, b. l. 196–200). Vien tik apeliantų M. I. ir R. J. gynėjos subjektyvus manymas, kad jų keltos gynybinės versijos nėra tinkamai paneigtos, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu buvo šališkas, o priimtas teismo baigiamasis aktas yra neteisėtas bei nepagrįstas.

Apeliaciniuose skunduose abejojama nuteistojo A. Ž. ir liudytojo K. G. parodymais, deklaratyviai aiškinant, kad A. Ž. neva nurodė išgalvotas įvykio aplinkybes, siekdamas sumenkinti savo vaidmenį ir padėti draugui R. J. išvengti atsakomybės, o K. G. – draugui M. I., jog jų parodymai prieštarauja tarpusavyje ir kitiems bylos įrodymams. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančius tokius apeliantų teiginius. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių nei dėl A. Ž., kuris įvykio vakarą buvo pats blaiviausias (jam nustatytas 0,63 promilių girtumas, kai tuo tarpu R. J. – 1,56 promilės girtumas), nei dėl K. G. parodymų patikimumo. A. Ž. ir K. G. parodymų patikimumas buvo patikrintas BKP 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. A. Ž. savo parodymus patvirtino ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tai, kad A. Ž. su R. J., o K. G. su M. I. draugai, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nemenkina jų parodymų įrodomosios vertės. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad jie turėjo pagrindą apkalbėti M. I. ir R. J. duodami neteisingus parodymus, ar yra suinteresuoti bylos baigtimi. Juolab, kad K. G. patvirtino ne M. I. teisinančias, o kaltinančias aplinkybes. Be to, nagrinėjamoje byloje A. Ž. dėl jo duotų parodymų nebuvo suteikta jokių teisinių lengvatų, nei jis, nei R. J. neišvengė baudžiamosios atsakomybės. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Ž. ir K. G. parodymus pripažino įrodymais ir, įvertinęs visų bylos įrodymų kontekste, jais tiek, kiek juos patvirtino bei papildė kiti objektyvūs faktiniai bylos duomenys, grindė M. I. ir R. J. kaltumą dėl J. P. turto užvaldymo, prieš jį naudojant fizinį smurtą ir taip atimant galimybę priešintis. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nepatikimais duomenimis ir pažeidė pareigą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo M. I. kaltės apiplėšus nukentėjusįjį J. P. nepaneigia ir M. I. skunde akcentuojami nuteistojo A. Ž. parodymų nesutapimai su nuteistojo G. G. ir liudytojo K. G. parodymais apie aplinkybes po nusikaltimo padarymo, susijusias su pinigų davimu alkoholiui pirkti. M. I. teisingai pastebi, kad G. G. liudijo, jog jis alkoholiui pinigų turėjo, nes jam buvo davęs K. G.. Tokius nuteistojo G. G. parodymus patvirtino K. G.. Byloje nėra kitų objektyvių duomenų, be A. Ž. parodymų, kad parke, kuriame nuteistieji susitiko po nukentėjusiųjų užpuolimo, M. I. padavė G. G. 15 Eur alkoholiui. Tačiau tai nepaneigia kitų nuosprendyje aptartų duomenų, patvirtinančių, kad M. I. dalyvavo plėšime ir iš J. P. pagrobė piniginę su joje esančiais pinigais ir kitais nuosprendyje nurodytas daiktais. Plėšimas laikomas baigtu nuo svetimo turto užvaldymo momento. Taigi, aplinkybė, kaip po įvykio kaltininkai panaudojo plėšimo būdu užvaldytą turtą, jų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui įtakos neturi. Kita vertus, teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Joks esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-511/2017). Kaip konstatuota anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl esminių detalių A. Ž. parodymai neturi tokių prieštaravimų, kurie neleistų jų pripažinti patikimu įrodymu ir vertinti kitų įrodymų kontekste.

Nepagrįstas ir M. I. skundo argumentas, kad jis prieš nukentėjusįjį J. P. smurtavo dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos yra nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Nors šiuo atveju M. I. nusikalstamus smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nekėlusį jokios grėsmės nukentėjusįjį J. P. padarė viešojoje vietoje – Šeduvos ir Naujamiesčio g. sankryžoje, daugiabučių namų rajone, nakties metu, tačiau vien ši aplinkybė yra nepakankama, nuteistajam inkriminuoti chuliganiškas paskatas kaip jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantį požymį. Šios išvados nepaneigia byloje nustatyta aplinkybė, kad įvykio metu kažkas iš nuteistųjų papurškė dujų. M. I. tyčia buvo nukreipta ne į siekį sutrikdyti viešąją tvarką, save priešpastatyti prieš kitus visuomenės narius, be priežasties savo elgesiu demonstruoti kitų niekinimą, o į siekį plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą. Anksčiau aptarti faktiniai bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad šį tikslą nuteistasis M. I., veikdamas bendrininkų grupe su R. J., realizavo, dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdydami J. P. sveikatą.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. I. ir R. J. padarytuose nusikalstamuose veiksmuose yra visi būtini BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai. Kvalifikuodamas M. I. ir R. J. nusikalstamus veiksmus pagal šiuos baudžiamuosius įstatymus, apygardos teismas įstatymus taikė tinkamai.

Dėl M. I. ir R. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį

BK 214 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas <...> neteisėtai įgijo, <...> vieną ar daugiau svetimų, <...> elektroninių mokėjimo priemonių, <...> , o BK 302 straipsnio 1 dalyje – tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisinio pagrindo įgijo <...> fizinio <...> asmens dokumentą <...>.

Nuteistasis M. I. ir nuteistojo R. J. gynėja, nesutikdami su nuteisimu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, prašo juos išteisinti, nesant jų veiksmuose šių nusikaltimų sudėties. Tokie apeliantų prašymai nepagrįsti, todėl atmestini.

R. J. gynėja savo skunde pagrįstai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. J. veiksmus pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, neatskleidė šių nusikaltimų sudėties jo veiksmuose. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis trūkumas nelaikytinas esminiu, nes nagrinėjamos bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. I. ir R. J., veikdami bendrininkų grupe, J. P. priklausančią piniginę, su joje buvusia asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu ir banko kortelėmis, užvaldė plėšimo metu. Šios aplinkybės nekelia abejonių, kad M. I. ir R. J. tokiu būdu įgiję asmens tapatybės kortelę ir banko korteles, realizavo BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų veikų objektyviosios pusės požymius ir puikiai suvokė, jog tiek asmens tapatybės kortelė, tiek banko kortelės jiems yra svetimos, o tokie jų veiksmai neteisėti, bei norėjo taip veikti. Tai, kad asmuo, grobdamas piniginę, paprastai suvokia, jog joje, be kitų daiktų, gali būti asmens ar kiti dokumentai, banko kortelės, nes kaip tik tokiose vietose jie yra saugomi, pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-39-696/2015). Kaip jau minėta, plėšimą nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe tiesiogine nekonkretizuota tyčia, grobdami visus daiktus, kokius J. P. turėjo. Nors piniginę iš kišenės ištraukė M. I., tačiau, dar nenutolę nuo įvykio vietos, parkelyje apžiūrėjo svetimą turtą, kurį jiems pavyko pagrobti, taip pat ir piniginę, kurioje be pinigų, buvo ir nustatyti dokumentai bei banko kortelės, kurių jie įvykio vietoje nepaliko, o parsinešė į R. J. butą ir rodė savo draugams. Taigi aptarti duomenys ir nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad R. J. ir M. I. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Todėl bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas M. I. ir R. J. veiksmus pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį esant idealiai nusikaltimų sudėčiai su BK 180 straipsnio 1 dalimi ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktu, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nuteistojo M. I. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį (dėl G. V. suduoto smūgio)

Apeliantas M. I., neigdamas turto pagrobimą, tvirtina, kad jis pirmojo smūgio J. P. nesudavė, nes tuo metu dėl chuliganiškų paskatų spyrė G. V.. Todėl, M. I. nuomone, tiek G. V., tiek J. P. suduoti smūgiai dėl chuliganiškų paskatų kvalifikuotini pagal BK 284 straipsnį.

BK 284 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Kaip jau minėta pirmiau, šiame sprendime, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. I. inicijavo smurto naudojimą, turėdamas tikslą pagrobti svetimus pinigus.

Nuteistasis M. I. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai aiškino, kad jis ketinančiam bėgti G. V. spyrė ir pataikė į šlaunį ties sėdmenimis. Po šio spyrio G. V. pabėgo keletą žingsnių ir pargriuvo, tada atsikėlė ir vėl ėmė bėgti. Toliau jį nusivijo G. G. ir A. Ž.. Po to jis pamatė jau ,,nukirstą“ J. P. (t. 4, b. l. 12–13, 17–19, 35–36, 43; t. 8, b. l. 196–200).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis M. I. parodymais, nustatė, kad M. I., A. Ž. ir G. G., veikdami bendrininkų grupe, 2018 m. birželio 17 d., nuo 2.00 val. iki 4.17 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, o M. I. bei G. G. taip pat ir nuo narkotinių medžiagų, tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), apstojo ant gatvės borto sėdinčius nukentėjusiuosius J. P. ir G. V.. G. V., bandant pabėgti, M. I. spyrė jam į apatinę kūno dalį, o A. Ž. ir G. G., pasiviję jį ties (duomenys neskelbtini), spyrė pastarajam nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami odos nubrozdinimus kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, kairio kelio srityje, nugaros ir pilvo srityse, minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje. Tokiu būdu jie bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. V. sveikatą bei įžūliu elgesiu dėl chuliganiškų paskatų, aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų nesilaikymo, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį. Šiuos M. I. nusikalstamus veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi visus byloje esančius, pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus ir apeliacinės instancijos teisme patikrintus įrodymus, padarė išvadą, kad apygardos teismas nustatydamas, jog dėl chuliganiškų paskatų M. I. spyrė G. V., ir tai pagrįsdamas tik paties nuteistojo parodymais, neįvertino aplinkybės, kad jau prieš smurto naudojimą M. I. turėjo iš anksto susiformavusias paskatas plėšimo būdu užvaldyti svetimą, nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Šios tyčios turinio jis nekonkretizavo tik vieno nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi, jeigu ir pakaktų duomenų pagrįsti, kad M. I. spyrė nubėgančiam G. V., jo tyčios turinys dėl prieš šį nukentėjusįjį padarytų veiksmų, neatitiktų chuliganiškų paskatų turinio, juos apimtų inkriminuoto plėšimo sudėtis. Ta skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistieji G. G. ir A. Ž. veikė ne dėl savanaudiškų paskatų, M. I. nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui įtakos neturi.

Bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad M. I. pirmas spyrė į galvą J. P., kuris nuo šio smūgio prarado sąmonę ir nukrito. Tuo tarpu, M. I. nurodytą aplinkybę apie jo spyrį G. V. ir pastarojo pargriuvimą bebėgant iš įvykio vietos paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Įvykyje dalyvavę nuteistieji G. G. ir A. Ž., bei R. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teismine tvarka tvirtino, kad M. I. spyrė ne G. V., o J. P., o G. V. tuo metu išsigandęs pabėgo. Niekas nematė, kad pastarasis, atsikėlęs nuo gatvės borto, būtų nugriuvęs. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. V. taip pat nenurodė, kad, bandant pasišalinti iš įvykio vietos, M. I. jam būtų spyręs ir dėl to jis pargriuvęs (t. 1, 159–160; t. 2, b. l. 6–7). Tai, kad kūno sužalojimų šlaunies srityje ties sėdmenimis G. V. nebuvo padaryta, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. liepos 12 d. specialisto išvada Nr. G891/2018 (05), kurioje nukentėjusiajam konstatuoti tik odos nubrozdinimai kairiajame žaste, abiejuose dilbiuose, kairio kelio srityje, nugaros ir pilvo srityse, minkštųjų audinių patinimas pakaušio srityje (t. 3, 121–122). Taigi, esant tokioms aplinkybėms ir vertinant nuteistojo M. I. pasirinktą gynybos poziciją dėl inkriminuoto plėšimo padarymo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje konkrečioje situacijoje nuteistojo M. I. parodymai, jog jis dėl chuliganiškų paskatų spyrė nukentėjusiajam G. V., prieštarauja kitiems bylos duomenims ir nepakankami pagrįsti, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje M. I. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, naikinama ir nuteistasis pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme ( BPK 329 straipsnio 1 punktas), o iš nuosprendžio dalies, kur nuteistieji G. G. ir A. Ž. nuteisti pagal BK 284 straipsnį, šalinama aplinkybė, kad jie veikė bendrininkų grupe su M. I..

Dėl bausmių paskyrimo

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Dėl bausmės paskyrimo nuteistajam M. I.

Nuteistasis M. I. nenurodo jokių argumentų, kodėl nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, jos pagrįstumu. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas M. I. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimų, nustatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą jam paskyrė teisingas, aiškiai ne per griežtas, BK 41, 54, 61, 91 straipsnių reikalavimus atitinkančias bausmes.

Tačiau neginčydamas jam paskirtos bausmės dydžio, apeliantas skunde laikosi pozicijos, kad šioje byloje yra pagrindas jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia pripažinti aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taikyti BK 92 straipsnį ir atidėti jam paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Teismų formuojamoje praktikoje pripažįstama, jog tam, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta aplinkybė būtų pripažinta kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančia, būtina nustatyti du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju paminėtų momentų byloje nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu M. I. prisipažino tik naudojęs fizinį smurtą prieš J. P., tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, neigė esmines bylos aplinkybes, reikšmingas teisinei padarytų veikų kvalifikacijai bei jų teisiniam įvertinimui: neigė smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį paskatas ir nukentėjusiojo turto pagrobimo faktą. Teigdamas, kad jis prieš J. P. smurtavo dėl chuliganiškų paskatų ir dėl tokių veiksmų gailisi, M. I. tokiu būdu menkina savo atliktus veiksmus ir siekia sušvelninti savo teisinę padėtį. Tai, kad M. I. iš tiesų dėl prieš J. P. panaudoto smurto nesigaili, o deklaruojamas prisipažinimas ir gailėjimasis yra nenuoširdūs, neprieštarauja tai, jog po vieno iš teisiamųjų posėdžių, jis grasino V. P. ir nukentėjusiajam J. P. juos užmušti, sakydamas, kad geriau J. P. nebūtų „atsigavęs“ ir būtų „nusprogęs“. Be to M. I. nukentėjusiojo atsiprašė tik beveik prieš baigiantis bylos nagrinėjimui iš esmės (2019 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje), o apie galimybę atlyginti bent dalį jam padarytos žalos, pasisakė tik paskutinio žodžio metu (2019 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje) (t. 8, b. l. 196–200; t. 9, b. l. 24–29). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas BK 59 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nėra jokių teisinių prielaidų spręsti, kad apygardos teismas, M. I. netaikydamas BK 92 straipsnio ir neatidėdamas jam paskirtos bausmės vykdymo, padarė BK bendrosios dalies įstatymo taikymo klaidą.

Skirdami bausmę nepilnamečiui, teismai, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

92 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. XI–1861, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) įtvirtina, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina, siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams (kasacinė nutartis Nr. 2K-3-489/2015). Be to, teismų praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo nepilnamečiui asmeniui, įvertintini ne tik byloje esantys duomenys, tiesiogiai apibūdinantys nuteistojo asmenybę iki nusikaltimo padarymo, tačiau ypač atkreiptinas dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas, ar pasikeitė nuteistojo elgesys po nusikaltimų padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-391/2013).

Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui galimas tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, tokių abejonių pirmosios instancijos teismui kilo pagrįstai, nes M. I. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumo laipsnis, jo veiksmai nusikalstamos veikos darymo metu, jo asmenybė, elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, ją darant, po nusikalstamos veikos padarymo, priešingai, negu siekiama skunde įtikinti apeliacinės instancijos teismą, neleidžia susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui, kad bausmės tikslams, numatytiems BK 41 ir 80 straipsniuose, pasiekti konkrečiu atveju pakanka laisvės atėmimo bausmės M. I. paskyrimo, atidedant jos vykdymą.

Nors bylos duomenimis M. I. anksčiau neteistas, mokėsi Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymosi centre, psichiatrinėje įskaitoje neregistruotas, šeima, kurioje jis gyveno, neįrašyta į socialinės rizikos apskaitą, šeimai nebuvo nustatytas socialinės rizikos lygis, šeimos gyvenimo ir buities sąlygos geros, tačiau būdamas nepilnamečiu, jis piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis, 2014 m. du kartus lankėsi pas psichologą, pamokose dalyvaudavo epizodiškai, be motyvacijos mokymuisi, sistemingai pažeidinėjo viešąją tvarką, pasirodydamas viešoje vietoje neblaivus, vogė alkoholinius gėrimus iš prekybos centrų, neturėdamas teisės vairuoti, vairavo automobilį, kontrolieriams nepateikė pravažiavimo bilieto (t. 5, b. l. 24, 33–41, 42–43, 53–54, 56, 74, 75). Nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. jis 12 kartų baustas administracine tvarka, o 2018 m. birželio 17 d. įvykdė 4 tyčines baigtas nusikalstamas veikas, įskaitant ir labai sunkią, dėl kurios J. P. patyrė sunkią galvos traumą, dėl kurios kurį laiką buvo paniręs į komą. Tokios aplinkybės neigiamai apibūdina M. I. asmenybę, rodo jo antivisuomenines nuostatas bei patvirtina, kad jo priešingi teisei veiksmai sunkėja, o jo asmenybė darosi vis pavojingesnė visuomenei. Išvadą, kad M. I. dėl jo pavojingumo būtina izoliuoti nuo visuomenės, nes kyla grėsmė jai ir jos narių saugumui, sustiprina ir byloje nustatytos jam inkriminuotų veikų padarymo aplinkybės: jis, nepaisydamas to, kad nuo jo pirmo smūgio į galvą J. P., kuris nekėlė jokios grėsmės, iš karto prarado sąmonę, jam papildomai į galvą koja sudavė dar keletą smūgių, visiškai būdamas abejingas galimoms pasekmėms – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ir netgi gyvybės atėmimui. Tai, kad apeliantas yra problematiškas, konfliktiškas, linkęs smurtauti, yra agresyvus, būdamas neblaivus be priežasties „kabinasi“ prie žmonių ir tokiu būdu provokuoja muštynes, parodė ir byloje liudytojais apklausti N. M., V. T. bei K. G.. Tam neprieštarauja ir pirmiau nustatytos aplinkybės, kad jis ir po nusikaltimo padarymo grasino V. P. ir J. P. su jais susidoroti. Kita vertus, kad M. I. kritiškai nevertina savo elgesio, leidžia manyti ir anksčiau aptarta aplinkybė, jog jis nukentėjusiojo atsiprašė ir teigė besigailintis tik siekdamas sušvelninti savo padėtį, tačiau realių pastangų tam nedėjo.

Taigi, nuteistojo M. I. nepilnamečio asmenybės, elgesio ir jo padarytos veikos analizė suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, kad konkrečiu atveju su realiu laisvės atėmimu nesusijusių poveikio priemonių, ribojančių M. I. elgesį, nepakaktų jo asmenybei taisyti ir neužtikrintų BK 41 ir 80 straipsniuose nustatytos bausmės paskirties bei prieštarautų teisingumo principui. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiams, jį taikė tinkamai.

Įvertinus tai, kad šiuo nuosprendžiu M. I. pagal BK 284 straipsnį išteisintinas, todėl naikintina apskųstojo teismo nuosprendžio dalis, kurioje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, M. I. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir jam Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrintinos iš naujo.

Dėl bausmės paskyrimo nuteistajam R. J.

Nuteistojo R. J. gynėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausme, tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino visas R. J. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į jo socialinę brandą, todėl paskyrė per griežtą, neprotingą ir neteisingą bausmę, kurią prašo sušvelninti. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti, todėl prašymas atmestinas.

BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje įstatymų leidėjas yra nustatęs laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės: areštas ir laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų. BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas ir laisvės atėmimas iki 6 metų. Taigi, BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį sudaro 7 metus, o BK 180 straipsnio 1 dalies, 214 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 1 dalies – 3 metai.

Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra vienas iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam R. J. skirtiną bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistojo padarytos tyčinės, baigtos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, priskirtinos apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis), o nustatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte – labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). R. J. veikė bendrininkų grupe su M. I.. Nusikalstamais veiksmais prieš nukentėjusįjį buvo pasikėsinta į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – žmogaus sveikatą ir sukeltos sunkios pasekmės: J. P. gyvybei buvo kilusi reali grėsmė, jį buvo ištikusi koma, kurių padarinius – galvos svaigimą, nuovargį ir pan. – pastarasis jaučia ir šiuo metu. Byloje nenustatyta R. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš teismo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas taip pat įvertino ir R. J. asmenybę apibūdinančius faktinius bylos duomenis: jis yra jauno amžiaus, mokosi, anksčiau neteistas, būdamas nepilnamečiu kartą baustas administracine tvarka, nusikalto neseniai sulaukęs pilnametystės, jo vaidmuo nusikaltimo metu nebuvo toks aktyvus kaip M. I., teisiamajame posėdyje siekė atlyginti dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, kurią J. P. iki nuosprendžio paskelbimo atsisakė priimti, dalyvavo užimtumo veikloje VšĮ (duomenys neskelbtini) globos namuose, savanoriavo, dirbo, tiek darbdavio UAB ‚Stigma“, tiek VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas teigiamai, psichikos sveikatos centre neregistruotas, 2019 m. birželio 1 d. pirmą kartą tapo neatlygintinu kraujo donoru, byloje nėra duomenų, jog jis po inkriminuotų nusikaltimų padarymo būtų pažeidęs įstatymų reikalavimus (t. 5, b. l. 155–157, 173; t. 6, b. l. 10–11, 12, 13, 14, 15–18, 19, 22, 23; t. 8, b. l. 190, 191, 192, 193; t. 9, b. l. 24–29).

Taigi, iš naujo įvertinusi R. J. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusias pasekmes, nusikaltimo padarymo aplinkybes, tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina, jog jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, veikdamas bendrininkų grupe, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam R. J. pirmosios instancijos teismo paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, priešingai, negu nurodoma gynėjos skunde, yra veiksminga, proporcinga šioje byloje pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkanti teisingumo principą. Kaip žinia, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Tokių aplinkybių konkrečiu atvejų nėra. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. J. skirtos mažesnės, negu pirmiau aptartų baudžiamųjų įstatymų sankcijose nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmės ir subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

R. J. gynėja yra teisi, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo, nes nusikaltimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo daryti išvadą, kad R. J. ir M. I. paskirtos subendrintos 4 metų laisvės atėmimo bausmės yra iš esmės vienodos savo esme. Nagrinėjamu atveju M. I. bausmė buvo paskirta kaip nepilnamečiui. Nepilnamečiui skirtinos laisvės atėmimo bausmės vidurkis sudaro 5 metus (BK 91 straipsnio 3 dalis). Taigi, jam paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra artima baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytam vidurkiui. Tuo tarpu, R. J. bausmė paskirta kaip pilnamečiui. Kaip minėta, BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį sudaro 7 metus. Taigi, jam paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė už įstatymo leidėjo nustatytą bausmės vidurkį. Aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistiesiems skirtinos bausmės buvo individualizuotos ir būtent įvertinus M. I. didesnį pavojingumą ir aktyvesnį vaidmenį inkriminuotose veikose, jam, kaip asmeniui, buvo paskirta savo esme daug griežtesnė bausmė, negu R. J.. Todėl teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kad apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalį ir 58 straipsnį, atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šiuos baudžiamuosius įstatymus ir jų taikymo klaidų nepadarė.

Nepagrįstas R. J. gynėjos skundo argumentas, kad apygardos teismas, įvertinęs nuteistojo socialinę brandą, turėjo jam skirti bausmę kaip nepilnamečiui.

Baudžiamojoje teisėje preziumuojama, kad 18 metų sulaukęs asmuo jau yra pakankamai protiškai, socialiai ir fiziškai subrendęs, kad jam galėtų būti taikoma suaugusiems skirta baudžiamosios atsakomybės forma. Taigi, būtent nuo aštuoniolikos metų asmuo formaliai pripažįstamas suaugusiuoju. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti; ji gali būti paneigta nustačius, kad jaunuolio nuo 18 iki 21 metų socialinė branda yra nepakankama pripažinti jį suaugusiuoju (BK 81 straipsnio 2 dalis). Pagal šiuo metu galiojančias teisės normas ir jų pagrindu susiklosčiusią teismų praktiką, nepakankamos socialinės brandos konstatavimas suponuoja pareigą teismui prieš baudžiamojon atsakomybėn traukiamą jaunuolį taikyti specifinę nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės formą, kuri, yra švelnesnė, nei suaugusiesiems taikoma baudžiamosios atsakomybės forma, ir ja siekiama gerokai daugiau tikslų, susijusių su asmens socialine reabilitacija, negu taikant suaugusiųjų baudžiamosios atsakomybės formą. Todėl tik asmens biologinis amžius iš tiesų nėra pakankamas brandos indikatorius. Kiekvienu atveju, sprendžiant, ar asmuo tiek formaliai, tiek faktiškai yra pasiekęs pilnametystės ribą, būtina įvertinti jo fizinį bei psichinį išsivystymą, jo socialinę aplinką ir joje įgytas vertybes, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į amžių, kurio sulaukęs asmuo padarė nusikalstamas veikas – ar jis žymiai nutolęs nuo formalios pilnametystės ribos. Teismų praktikoje nepakankama socialinė branda nustatoma įvertinus dvejopo pobūdžio aplinkybes: 1) byloje surinktais duomenimis nustatytas jaunuoliui inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nusikalstamos veikos dalykas, jos padarymo būdas, įrankiai, priemonės, laikas, vieta, tikslas ir pan.) ir tam tikrais atvejais, esant poreikiui, išklausius specialisto paaiškinimų arba įvertinus jo pateiktą išvadą; 2) kaltinamojo (nuteistojo) elgesys baudžiamojo proceso metu (pavyzdžiui, jo duodamų parodymų išsamumas, turinys, motyvai, dėl kurių jis atsisako duoti parodymus, ir pan.), kaltinamojo (nuteistojo) sveikatos būklę apibūdinančios aplinkybės, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys.

Bylos duomenys patvirtina, kad R. J. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sulaukęs 18 metų 1 mėnesio ir 27 dienų amžiaus. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos R. J. 2018 m. rugpjūčio 1 d. charakteristikos matyti, kad jis apibūdinamas kaip atsakingas darbuotojas, sąžiningai, kruopščiai ir laiku atliekantis darbus, besilaikantis darbo tvarkos, draugiškai bendraujantis su kolektyvu. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 16 d. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) globos namų 2019 m. gegužės 14 d. charakteristikose tvirtinama, kad R. J. yra nuoširdus, geranoriškas, paslaugus, darbštus, iniciatyvus, gebantis dirbti komandoje, draugiškas, komunikabilus ir drąsus jaunuolis. Kaip minėta, R. J. iki nusikaltimo padarymo nebuvo gydęsis psichikos sveikatos centre, kartą baustas administracine tvarka už gatvės perėjimą neleistojoje vietoje. Taigi, bylos aplinkybės nerodo sulėtėjusio ar sutrikusio nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje. Be to, byloje nėra duomenų ir apie kokias nors išskirtines R. J. savybes, kurios būtų nebūdingos jo amžiaus jaunuoliui ar, kurioms esant, jo socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu galėtų būti prilyginta nepilnamečiui. Jis buvo ir yra fiziškai bei psichiškai sveikas. Šio fakto nepaneigia byloje esančios 2020 m. birželio 9 d. Epikrizės duomenys apie R. J. jaučiamą nuovargį, nežinomybę dėl vyksiančių teismo procesų, nerimą, dirglumą, nervingumą, nenorą bendrauti, dėl kurių jis buvo gydomas stacionare (duomenys neskelbtini) skyriuje. Jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas. Jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir numatė galimus padarinius, gerai suvokė jį supančią socialinę aplinką bei gebėjo joje elgtis, proceso metu aktyviai ir argumentuotai gynėsi.

Todėl įvertinusi nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus, byloje esančius objektyvius R. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo duotus parodymus teisiamųjų posėdžių metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti jam baudžiamuosiuose įstatymuose numatytas nepilnamečiams skirtas lengvatas, nes nuteistojo socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu visiškai atitiko jo biologinį amžių. Tam neprieštarauja aplinkybės, kad R. J., būdamas 20 metų amžiaus, dirba ir mokosi 10 klasėje, nelanko pamokų, gyvena su tėvais, o jo aplinkoje dominuoja nepilnamečiai draugai, kuriems alkoholio vartojimas yra pramoga.

Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės argumentus, kad šiuo atveju yra pagrindas R. J. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir jam paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, tik nustatęs, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, turi teisę paskirti švelnesnę nei įstatymo sankcijoje nustatyta bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-293-697/2015, 2K-54-648/2016 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-382/2012, 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-348/2013, 2K-24-689/2019).

Teisėjų kolegijos manymu, nuteistojo gynėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su R. J. socialiniais ryšiais (jaunas amžius, galimybės baigti mokslus ir įgyti specialybę praradimas), nėra išskirtinės BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Apygardos teismas nuosprendyje atsižvelgė į jas nuteistajam paskirdamas bausmes. Todėl dar kartą pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes vertinti iš naujo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Kita vertus, šioje byloje nenustatytas nuoširdus nuteistojo gailėjimasis dėl padarytų veikų. Jis viso baudžiamojo proceso metu iš esmės neigė savo kaltę. Taigi, aptartų, o taip pat ir pirmiau ištirtų bylos aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe ir jo padarytos veikos pavojingumu, vertinimas šiuo atveju nepagrindžia manymo, kad švelnesnės, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje nurodytos, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, bausmės paskyrimas už byloje nustatytomis aplinkybėmis padarytus nusikaltimus, yra neteisingas. Todėl pirmosios instancijos teismas, netaikydamas R. J. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, šio įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Be to, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šių baudžiamojo įstatymo numatytų sąlygų konkrečiu atveju nėra. Tuo tarpu, pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Aptariamoje byloje taip pat nėra nė vienos ir iš paminėtų sąlygų. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo R. J. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ne tik, kad byloje neegzistuoja jokios išskirtinės aplinkybės, dėl kurių baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už jo padarytas nusikalstamas veikas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tačiau ir dėl to, jog šiuo atveju jam nėra galimybės paskirti švelnesnės bausmės ir pagal BK 62 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su R. J. skundo argumentais, kad teismas be pagrindo nesvarstė galimybės R. J. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo nuostatas, numatytas BK 75 straipsnyje.

R. J. nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. birželio 17 d.) galiojo BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d. (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-653), kurioje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Iš šios normos turinio akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nesuteikia galimybės atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems už labai sunkius nusikaltimus. Antai, kaip nustatyta pirmiau šiame nuosprendyje, R. J. padaryta veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, priskirtina prie labai sunkių nusikaltimų. Kaip žinia, baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, jų normos yra apsauginės, reguliavimo metodas – imperatyvus. Tai reiškia, kad baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jose nenustatyta galimybė asmeniui pačiam pasirinkti tam tikrą elgesio variantą, jos negali būti pakeičiamos ir šalių susitarimu, jų privalu laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti, o jų reikalavimams įgyvendinti gali būti panaudojama valstybės prievarta. BK 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. J. taikyti BK 75 straipsnio nuostatų neturėjo jokio pagrindo ir pagrįstai jų netaikė.

Dėl civilinių ieškinių

Šioje byloje apskųstuoju teismo nuosprendžiu iš nuteistųjų R. J. ir M. I. solidariai nukentėjusiajam J. P. priteista 3 456,89 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat – 934,51 Eur Panevėžio teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiajam suteiktą medicinos pagalbą.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nukentėjusiajam J. P. iš nuteistųjų R. J. ir M. I. solidariai priteistą 3 456,89 Eur turtinę žalą sudaro: piniginė 30 Eur vertės, piniginėje buvę pinigai – 20 Eur, telefonas iPhone S6 400 Eur vertės, laikrodis „Certina“ 1 100 Eur vertės, pagrobtų dokumentų pakeitimo išlaidos – 25,49 Eur, gydymo išlaidos – 261,40 Eur ir dantų protezavimo išlaidos – 1 620 Eur (t. 1, b. l. 136–138, 139, 140, 141, 142; t. 8, b. l. 119–122).

Nuteistasis M. I. apeliaciniame skunde sutinka nukentėjusiajam atlyginti gydymo ir dantų protezavimo išlaidas, iš viso 1 881,40 Eur, tačiau, anot nuteistojo, įvertinus tai, kad jis jokių daiktų negrobė, todėl jis ir negali būti atsakingas už atlyginimą J. P. prarastų daiktų, kurių vertės, beje, nukentėjusysis nepagrindė. Panašios pozicijos savo skunde laikosi ir R. J. gynėja, papildomai argumentuodama tuo, kad, nesant byloje jokių duomenų apie laikrodžio įsigijimo kainą, taip pat laikrodžio, piniginės, telefono, kurie buvo dėvėti, vertes nusikaltimo padarymo metu, yra pagrindas J. P. civilinį ieškinį atmesti arba juo prašomą priteisti neturtinę žalą sumažinti.

Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad M. I. ir R. J. buvo jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų bendravykdytojai, o tai reiškia, kad jie solidariai yra atsakingi už nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimą. Todėl M. I. ir R. J. gynėjos argumentai, kad jie nėra atsakingi už J. P. prarastų daiktų vertės atlyginimą atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su R. J. gynėjos teiginiais, kad teismas, spręsdamas nukentėjusiojo plėšimo metu prarastų daiktų vertės atlyginimo klausimą, tinkamai įvertino ne visas bylos aplinkybes.

Nustatydamas pagrobtų daiktų vertę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į paties nukentėjusiojo ir jo tėvų V. ir V. P. parodymus apie jų vertę (t. 8, b. l. 146–153). Tai, kad paprastai kasdienio vartojimo daiktų vertei nustatyti pakanka nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymų ir jų parodymai laikytini svariais, pagrindžiant prarasto turto vertę, pripažįstama ir formuojamojoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-693/2007, Nr. 2K-155/2013 ir kt.). Ikiteisminio tyrimo metu J. P. nurodė, kad iš jo buvo pagrobta: odinė piniginė 30 Eur vertės su 20 Eur, taip pat iPhone S6, už kurį prieš metus laiko mokėjo 600 Eur, o nusikalstamų veiksmų padarymo dienai jis vertas 400 Eur, bei kvarcinis laikrodis „Certina“ šviesiai pilkos spalvos su juodos spalvos metaliniais intarpais apyrankėje, tamsiu ciferblatu, geltonos spalvos rodyklėmis 1 100 Eur vertės, kurį jam dovanojo tėvai (t. 1, b. l. 121–122). Apygardos teismas, nustatydamas jų vertę, pagrįstai rėmėsi J. P. ir jo tėvų nurodytomis daiktų vertėmis.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje nėra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, o daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, tokiu atveju daikto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinė nutartis Nr. 2K-147-511/2016). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pagrobtų daiktų vertės. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad laikrodis buvo sugedęs ar išoriškai praradęs savo geros išvaizdos savybes, t.y. buvo žymiai nusidėvėjęs, ar kad nukentėjusiojo nurodyta jo kaina pagrobimo metu neatitiko vidutinės tokio daikto rinkos kainos. Priešingai tvirtina ta byloje nustatyta aplinkybė, kad įvykio vakarą nukentėjusysis jį segėjo ant rankos, o nuteistieji laikrodį pastebėjo. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti R. J. gynėjos prašymą sumažinti solidariai iš M. I. bei R. J. priteistiną turtinę žalą už pagrobtus daiktus.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Panevėžio teritorinė ligonių kasa turėjo 934,51 Eur išlaidų dėl nukentėjusiajam J. P. suteiktos medicinos pagalbos dėl jam plėšimo metu padarytų kūno sužalojimų.

M. I. skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su Panevėžio teritorinei liginių kasai priteistos turtinės žalos dydžiu. R. J. gynėja taip pat neginčija Panevėžio teritorinei liginių kasai priteistos turtinės žalos dydžio, tačiau mano, kad ši turtinė žala iš R. J. priteista nepagrįstai solidariai su M. I., nes jis neatliko jokių veiksmų, kurie sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam, todėl nėra įstatymo leidėjo sąlygų jam taikyti civilinę atsakomybę. Tokie gynėjos argumentai nepagrįsti.

Kaip konstatuota anksčiau, R. J. šioje byloje pagrįstai pripažintas plėšimo, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta J. P. sveikata, bendravykdytoju, todėl byloje neabejotinai nustačiusi, kad civiliniam ieškovui padaryta žala yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tyčiniais nuteistųjų veiksmais, kuriuos pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog šioje byloje Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio klausimas išspręstas netinkamai. Pirmosios instancijos teismas laikėsi tiek baudžiamojo proceso, tiek civilinės teisės normų reikalavimų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

M. I. apeliaciniame skunde neginčija nukentėjusiajam priteisto atlyginti neturtinės žalos dydžio. Tuo tarpu, nuteistojo R. J. gynėja skunde laikosi pozicijos, kad konkrečiu atveju neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas neteisingai. Anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam 10 000 Eur dydžio neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė, kad nuteistasis R. J. prieš nukentėjusįjį neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių J. P. buvo sutrikdyta sveikata, jog nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų pasekmės nėra tokios sunkios, kaip jis nurodo, taip pat neįvertino nuteistųjų realių galimybių ją atlyginti bei nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos dėl priteistino neturtinės žalos dydžio analogiško pobūdžio bylose. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-118/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesų labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nustatant neturtinės žalos dydį svarbu įvertinti ir nukentėjusio asmens elgesį prieš patirtą nusikalstamą veiką, taip pat, kaip pakito nukentėjusiojo gyvenimas ir elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, kokie liko neigiami liekamieji reiškiniai.

Nuteistųjų padarytomis, BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis, nusikalstamomis veikomis buvo pasikėsinta į baudžiamojo įstatymo saugomą ne tik nukentėjusiojo turtą, tačiau ir į didžiausią saugomą gėrį – žmogaus sveikatą. Nors bylos duomenimis, R. J. asmeniškai J. P. nežalojo, tačiau jis veikė bendrininkų grupe su nuteistuoju M. I., su kuriuo, veikdami pagal susitarimą, vieninga tyčia svetimo turto užvaldymą vykdė naudojant pavojingą sveikatai fizinį smurtą. Abu suprato savo ir kito bendrininko veiksmų pavojingumą bei galinčias kilti sunkias pasekmes ir tam pritarė, todėl privalo solidariai atsakyti už nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes. Dėl priešingų teisei jų smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryta: kraujosruvos veido kairėje pusėje, muštinės žaizdos burnos kairiojo kampo srityje, apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimai veido dešinėje, apatinio žandikaulio kairės pusės kaulo lūžis su kairio 3 danties netekimu, galvos smegenų židininis sumušimas su ryškia židinine neurologine simptomatika, vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 3, b. l. 87–88). Nukentėjusysis kurį laiką buvo komos būsenoje. Tai rodo, kad, kaip jau ne kartą minėta šiame sprendime, ne tik sveikatai, bet ir jo gyvybei buvo kilusi reali grėsmė.

Gynėja pagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo, jis neteko darbingumo, jam buvo nustatytas neįgalumas, patirtos galvos traumos pasekmės yra neatstatomos, tačiau apygardos teismas pagrįstai įvertino, kad dėl prieš jį atliktų neteisėtų smurtinio pobūdžio veiksmų, nukentėjusysis neabejotinai patyrė fizinį skausmą, įvairius nepatogumus, stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie ne tik turi, tačiau ir gali turėti įtakos jo tolimesnei gyvenimo kokybei, nes patirtų sužalojimų pasekmės gali išryškėti ateityje. Byloje taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, neužtikrino priešingų interesų – nukentėjusiojo ir nuteistųjų – pusiausvyros. Nuteistieji yra jauno ir darbingo amžiaus, todėl po bausmės atlikimo sukūrę darbinius teisinius santykius, turi realias galimybes atlyginti visą iš jų priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistas 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, priešingai, negu tvirtina gynėja apeliaciniame skunde, yra proporcingas dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų jo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvatus nuteistųjų padarytoms tyčinėms nusikalstamoms veikoms ir sukeltoms pasekmėms, nuteistųjų galimybėms atlyginti padarytą žalą ir neprieštarauja protingumo bei teisingumo principams. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, bylose, susijusiose su sunkiu sveikatos sutrikdymu, vidutiniškai priteisiama 11 130 Eur neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-212-303/2018, 2K-125-788/2020 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo J. P. priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka naujausią Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose. Todėl gynėjos prašymas sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą netenkintinas.

Dėl proceso išlaidų

Iš teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo prašomos priteisti už advokato teisinę pagalbą sumos (1 800 Eur) realumą, proporcingumą proceso trukmei ir bylos sudėtingumui, J. P. prašymą tenkino iš dalies ir iš nuteistųjų priteisė po 400 Eur, t. y. iš viso 800 Eur, nukentėjusiojo turėtoms advokato paslaugos apmokėti (t. 8, 126). Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusiojo patirta ir pirmosios instancijos teismo priteista už jo atstovavimą išlaidų suma yra neprotinga, neadekvati nuteistųjų turtinei padėčiai (nuteistieji yra jauni, darbingo amžiaus). Ši suma neprieštarauja rekomendacijoms dėl bylose priteistino užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis M. I. ir nuteistojo R. J. gynėja apeliaciniuose skunduose nenurodo jokių nesutiko argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priteistų proceso išlaidų dydžio šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl šio klausimo plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje M. I. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, ir priimti naują nuosprendį – M. I. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. I. už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir M. I. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. spalio 20 d. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo M. I. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

Iš nuosprendžio dalies, kurioje G. G. ir A. Ž. nuteisti pagal BK 284 straipsnį, pašalinti aplinkybę, kad jie veikė bendrininkų grupe su M. I..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. J. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras DriukasErnesta MontvidienėRegina Pocienė