Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-12-10 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-365-957/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-12-10
Bylos Nr.
AN2-365-957/2024
Teisminio proceso Nr.
4-39-3-00030-2024-0
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Marijus Kursevičius
Pažeidėjas
A. P.
Kategorijos
  • 1.2.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3.4Būtinasis reikalingumas (ANK 16 str.)
  • 1.3.6Būtinasis reikalingumas (ANK 16 str.)
  • 1.3.7Būtinasis reikalingumas (ANK 16 str.)
  • 1.3.8Būtinasis reikalingumas (ANK 16 str.)
  • 1.3.11Būtinasis reikalingumas (ANK 16 str.)
  • 17.11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 22.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-365-957/2024Teisminio proceso Nr. 4-39-3-00030-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14; 1.3.4; 1.3.6; 1.3.7; 1.3.8; 1.3.11; 17.11.12; 22.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria netenkintas A. P. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2024 m. kovo 14 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-7359-2024 (ROIK: 24232409987) ir šis nutarimas paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje priimtų procesinių sprendimų esmė

1. A. P. skundžiamu Institucijos nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 427 straipsnio 1 dalį 1 000 Eur bauda bei jam taikytos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 36 mėnesiams ir draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai 18 mėnesių bei konfiskuotas automobilis „Audi A6“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), VIN kodas (duomenys neskelbtini), už tai, kad 2024 m. vasario 24 d., 6.43 val. Šalčininkuose, Vilniaus g. 2, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimą, nes pakartotinai vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 0,47 promilės girtumas), kai nuo administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos nepraėjo vieneri metai.

2. Skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartimi netenkintas A. P. skundas dėl Institucijos 2024 m. kovo 14 d. nutarimo ir šis nutarimas paliktas nepakeistas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. P. pateikia alternatyvius prašymus: panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir Institucijos 2024 m. kovo 14 d. nutarimą bei administracinio nusižengimo bylą nutraukti, kartu neskiriant administracinio poveikio priemonių – specialiosios teisės atėmimo bei turto konfiskavimo; nenutraukus administracinio nusižengimo bylos, prašo neskirti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo arba skirti specialiosios teisės atėmimą trumpesniam nei 36 mėnesių laikotarpiui ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, trumpesniam nei 18 (aštuoniolikos) mėnesių laikotarpiui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4. Apeliantas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose Nr. N63-884/2010, N444-1146/2010, N444-2211/2010 bei teisiniu reglamentavimu teigia, kad skundžiami procesiniai sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir turi būti panaikinti bei administracinio nusižengimo teisena turi būti nutraukta, kadangi egzistuoja aplinkybės, darančios administracinio nusižengimo teiseną negalimą – esant ANK 16 straipsnio 1 dalyje numatytai aplinkybei – būtinajam reikalingumui:

Šalies argumentai

4.1. Apelianto teigimu, 2024 m. vasario 23 d. jo motina I. P. pasijuto blogai, pradėjo svaigti galva, skaudėti pilvą, permušinėjo širdis priepuoliais, jautė skausmus krūtinkaulyje ir juosmens kryžmens srityse bei prasidėjo dusimas, dėl to buvo kreiptasi į sveikatos priežiūros įstaigą UAB „Omedica“, jai buvo konstatuota diagnozė: (duomenys neskelbtini). Šią faktinę bylos aplinkybę patvirtina 2024 m. vasario 23 d. UAB „Omedica“ medicinos dokumentų išrašas. 2024 m. vasario 24 d., anksti ryte, jo motiną ištiko (duomenys neskelbtini) priepuolis, dėl to jis nusprendė kuo skubiau nuvežti ją į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Tokį sprendimą jis priėmė, nes: 1) kilo pavojus motinos sveikatai; 2) motina kentėjo nežmoniškus skausmus; 3) motina serga (duomenys neskelbtini) ir kitomis ligomis bei turi negalią, todėl tuo metu svarbi buvo kiekviena minutė; 4) kreipimasis Bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 arba naudojimasis taksi paslaugomis užimtų ženkliai daugiau laiko; 5) kitų asmenų, kurie galėtų anksti ryte, nedelsiant susiruošti ir savo transporto priemone pristatyti jo motiną į ligoninę, tuo momentu, nebuvo.

4.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog po įvykio išgėrusi vaistų jo motina į medikus nesikreipė, patvirtina faktą, jog kilęs pavojus galėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, nedarant administracinio nusižengimo bei teigia, kad pirmiau 4.1. punkte nurodytos aplinkybės rodo, jog jis kitaip pasielgti negalėjo. Šiuo aspektu apeliantas taip pat pažymi, kad įvykio dieną, t. y. 2024 m. vasario 24 d., blogai pasijuto (kentė nežmoniškus skausmus) jam artimas žmogus – motina, todėl pamatęs tai jis buvo susijaudinęs ir jam tuo metu rūpėjo tik jos sveikatos būklė, dėl to pasitikėjo tik savo paties jėgomis. Apeliantas sutinka, kad Šalčininkų mieste yra greitosios medicinos pagalbos centras ir sveikatos priežiūros įstaiga (ligoninė), tačiau žinant jų ilgą atvykimo laiką, jis nusprendė net nesikreipti į Bendrąjį pagalbos centrą, kadangi galėjo kilti labai liūdnos pasekmės. Be to, negalima kategoriškai teigti, kad jo motinai suvartojus vaistų, pavojus visgi buvo pašalintas kitomis priemonės, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju vaistų poveikis žmogaus organizmui malšinant skausmą yra labai individualus ir ne visuomet lemia žmogaus sveikatos būklės pagerėjimą, priešingai, žmogaus sveikatos būklė gali pablogėti. Dėl šių priežasčių vienintelis tuo metu pavojaus žmogaus gyvybei ir sveikatai pašalinimo būdas buvo administracinio nusižengimo padarymas.

5. Apeliaciniame skunde A. P., remdamasis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat apelianto teigimu panašiomis faktinėmis aplinkybėmis suformuota teismų praktika (administracinių nusižengimų bylos Nr. A2.6.-854-270/2017, AN2-70-626/2017, AN2-253-255/2017), pažymi, kad jam turėtų būti neskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas arba nustatytas trumpesnis jos atėmimo terminas, nei numatytas jo minimumas ANK 427 straipsnio 1 dalyje. Šiuo aspektu apeliantas atkreipia dėmesį į tokias aplinkybes, kurias jis ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo aspektu vertina kaip išskirtines, vertintinas jo naudai ir ypatingai švelninančias taikytiną atsakomybę:

5.1. Jis prisideda prie savo šeimos išlaikymo, ėjo bendrovės UAB „G“ vairuotojo – ekspeditoriaus pareigas, šioje bendrovėje dirbo nuo 2022 m. sausio 15 d. iki 2024 m. kovo 12 d. Šiuo metu rūpinasi savo motina, kuri turi II grupės neįgalumą, gauna vienišo asmens išmoką (32 Eur) bei serga įvairiomis skunde įvardijamomis ligomis, todėl jai reikalinga nuolatinė priežiūra ir medikų konsultacijos, o pareiga ją vežioti į sveikatos priežiūros įstaigas, esančias Vilniaus mieste, tenka būtent jam. Šiuo metu jo motina gyvena viena ir pasirūpinti savimi bei savarankiškai visuomeniniu transportu nuvykti į sveikatos priežiūros įstaigas neturi fizinių galimybių. Kitų šeimos narių, kurie atvyktų ir nuvežtų ją į sveikatos priežiūros įstaigas, šeimoje, nėra. Jo tėvas yra miręs. Šiuo metu motinai sudėtinga rasti žmogų, kuris geranoriškai ir be atlygio naudodamas savo transporto priemonę naudotų savo laiką jos priežiūrai ir vežiojimui į sveikatos priežiūros įstaigas. Motina gyvena Šalčininkų mieste. Atstumas nuo jo gyvenamosios vietos iki jo motinos yra 348 km, todėl specialiosios teisės atėmimas sukeltų jam didelius nepatogumus naudojantis viešojo transporto paslaugomis, kadangi kelionių viešuoju transportu laikas ženkliai pailgėtų ir sukeltų jam didelių nepatogumų, dėl to automobilis jam yra vienintelė saugi ir patikima transporto priemonė persikeliant iš vienos vietos į kitą. Atsižvelgiant į tai, kad jo ir jo motinos gyvenamosios vietos yra skirtingose vietose, be vairuotojo pažymėjimo jis betarpiškai negalėtų rūpintis savo motina, dėl to, jam net ir laikinai praradus teisę vairuoti transporto priemones, nukentėtų jo ir jo šeimos narių socialiniai interesai, kadangi jo pagalba motinai ir jo šeimai yra labai reikšminga.

5.2. Jis vienintelis išlaiko savo šeimą, kadangi jo sutuoktinė J. P. nedirba ir yra registruota užimtumo tarnyboje. Nuo rugsėjo mėnesio jo nepilnametį sūnų A. P. iškilo poreikis vežioti į mokyklą, kuri yra nutolusi nuo namų, tačiau to padaryti jis negali, kadangi jam yra paskirtas specialiosios teisės atėmimas. 2017 m. spalio 23 d. jis yra sudaręs kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią turi kas mėnesį iki 2047 m. rugsėjo 26 d. mokėti kreditoriui AB „Swedbank“ atitinkamas sumas, dėl to atėmus teisę vairuoti transporto priemonę, jis negalės dirbti darbo, susijusio su transporto priemonių vairavimu ir gauti reikiamo darbo užmokesčio tam, kad tinkamai ir laiku vykdyti savo prievoles kreditoriui. Taigi, kiekvienas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo mėnuo yra itin reikšmingas ir svarbus visos šeimos gerovei.

6. Apeliaciniame skunde plačiai cituodamas ANK įtvirtintas nuostatas, susijusias su nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimu, ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turiniu, apeliantas pažymi, kad tais atvejais, kai byloje nustatytos visos administracinio nusižengimo aplinkybės (kaltininkas pripažino padaręs administracinį nusižengimą, nuoširdžiai gailisi ir padėjo jį išaiškinti) ir byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, administracinį nusižengimą nagrinėjanti institucija ir teismas privalo į tai atsižvelgti ir kiekvienu konkrečiu atveju, skirdamas administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, privalo išspręsti ir jų individualizavimo klausimą. Šioje dalyje apeliantas akcentuoja šias aplinkybes:

6.1. Administracinio nusižengimo padarymo dieną, t. y. 2024 m. vasario 24 d., jis alkoholinių gėrimų nevartojo, neneigė, jog vartojo alkoholinius gėrimus administracinio nusižengimo padarymo išvakarėse. Sėsdamas už automobilio vairo buvo įsitikinęs, jog jaučiasi gerai, įstatymo nepažeidžia ir yra pasirengęs tinkamai vairuoti automobilį, o alkoholio koncentracija iškvėptame ore buvo viršyta tik minimaliai – 0,07 promilės. Kaltę jis savanoriškai pripažino visiškai nuo pat administracinio nusižengimo nustatymo momento, nevengė administracinės atsakomybės, administracinį nusižengimą nustačiusiems pareigūnams iš karto davė teisingus ir išsamius parodymus, paaiškino visas administracinio nusižengimo tyrimui reikšmingas aplinkybes. Administracinį nusižengimą padarė neteisingai įvertinęs savo galimybę vairuoti automobilį, kadangi alkoholį vartojo administracinio nusižengimo protokolo surašymo išvakarėse, o atsikėlęs ryte visiškai nesijautė apsvaigęs. Lengvas neblaivumo laipsnis buvo nustatytas ankstyvą rytą – 6.43 val. Nusižengimą padarė visiškai atsitiktinai, jis nebuvo piktybinio pobūdžio, kadangi alkoholinius gėrimus vartoja labai retai, priklausomybės jiems neturi. Nuoširdžiai gailisi padaręs šį administracinį nusižengimą, supranta savo kaltę ir elgesio netinkamumą bei suvokia tokio savo elgesio priežastis ir būtinumą ateityje elgtis tinkamai bei teisėtai. Pareigūnams nesipriešino, su jais nesiginčijo, vykdė jų teisėtus reikalavimus, padėjo atskleisti administracinio nusižengimo tyrimui reikšmingas aplinkybes. Tai liudija apie tai, jog jis neigiamai vertina savo poelgį, kremtasi dėl padarytų veiksmų. Dėl padaryto administracinio nusižengimo nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, atsakomybę sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta. Kartu apeliantas mano, kad jo pilną prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi teismas turėtų pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir todėl, kad tai jis padarė savo noru, nieko neverčiamas bei iki bylos nagrinėjimo Institucijoje ir pirmos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme momento.

6.2. Pasak apelianto, pirmiau paminėtos aplinkybės ir minimaliai viršytas leistinas alkoholio kiekis organizme liudija apie tai, jog jis nėra grubus ir piktybinis pažeidėjas, todėl neabejotina, jog švelnesnės nei įstatyme numatytos minimalios administracinio poveikio priemonės skyrimas pasieks įstatymo keliamus tikslus, pakoreguos netinkamą jo elgesį ir atbaidys nuo bet kokių administracinių nusižengimų padarymo ateityje.

7. Papildomai apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog 2022 m. kovo 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą jam paskyrė akivaizdžiai per griežtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą 14 mėnesių, nors minimali administracinio poveikio priemonės riba yra 12 mėnesių. Nors jis pastarojo nutarimo neskundė, neturėjo jam profesionalią teisinę pagalbą galinčio suteikti teisininko, kuris minėtą nutarimą apskųstų, tačiau prašo į šią aplinkybę atsižvelgti šioje byloje.

8. Apelianto manymu, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytos faktines bylos aplinkybės, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2AT-2-387/2024 formuojamą teismų praktiką, jam paskirtas automobilio „Audi A6“ konfiskavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Jis įsitikinęs, jog administracinei nuobaudai keliami tikslai bus pasiekti neskiriant administracinio poveikio priemonės – turto (transporto priemonės) konfiskavimo.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu Institucijos atstovas prašo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Skunde nepateikta jokių naujų esminių duomenų, kurie teismui nebūtų buvę žinomi ir leistų suabejoti teismo išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10. Apeliacinis skundas netenkinamas.

11. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje administracinio nusižengimo byloje apeliantas teigia, kad Institucija ir pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ANK 16 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios sudarė pagrindą nutraukti jam pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį pradėtą administracinio nusižengimo bylos teiseną. Tuo atveju, jei išties nėra pagrindo administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukti, apeliantas mano, kad jam turėjo būt taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos ir neskirta administracinio poveikio priemonė – specialios teisės atėmimas arba ši priemonė paskirta trumpesniam nei įstatyme numatytam terminui, taip pat turėjo būti neskirta administracinio poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti.

Dėl būtinojo reikalingumo (ANK 16 straipsnio 1 dalis)

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Institucijos nutarimu nustatyta, jog A. P. 2024 m. vasario 24 d., 6.43 val. Šalčininkuose, Vilniaus g. 2, pakartotinai vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai nustatytas 0,47 promilės girtumas ir nuo jam anksčiau paskirtos analogiškos administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos nepraėjo vieneri metai ir tokia jo veika kvalifikuota kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 427 straipsnio 1 dalyje. Tokios aplinkybės byloje pagrįstos surinktais ir laikantis ANK 569 straipsnio 5 dalyje tinkamai įvertintais įrodymais, jų proceso metu neginčijo ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas A. P., jis jų neginčija ir apeliaciniu skundu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

13. Vis dėlto, apeliantas, neginčydamas administracinio nusižengimo padarymo fakto ir jo teisinio kvalifikavimo pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį pagrįstumo, apeliaciniame skunde tvirtina, kad tokia jo veika padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis (ANK 16 straipsnio 1 dalis), kadangi 2024 m. vasario 24 d., anksti ryte, jo motiną ištiko (duomenys neskelbtini) priepuolis, dėl to jis nusprendė kuo skubiau nuvežti ją į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę ir kitaip pasielgti negalėjo, t. y. būdamas neblaivus vairavo siekdamas pašalinti jo motinai gresiantį pavojų, šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, todėl apeliantas teigia veikęs būtinojo reikalingumo sąlygomis, atitinkamai mano, kad administracinio nusižengimo bylos teisena jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta ANK 591 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. P. skundą, skundžiama nutartimi jo teiginius dėl būtinojo reikalingumo motyvuotai atmetė ir konstatavo, kad nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną A. P. atžvilgiu nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad priešingi apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti, atitinkamai jie atmestini.

14. ANK 565¹ straipsnio 4 punkte (teismo pastaba: tiek skunde, tiek skundžiamoje nutartyje minimos netekusios galios ANK 591 straipsnio nuostatos) numatyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai yra šio kodekso IV skyriuje nurodyta ar kita šiame kodekse nustatyta atleidimo nuo administracinės atsakomybės aplinkybė. Viena iš tokių ANK IV skyriuje numatytų aplinkybių yra būtinojo reikalingumo institutas, kuris įtvirtintas ANK 16 straipsnyje, nustatančiame, kad asmuo neatsako už ANK numatytus nusižengimus, kuriuos jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad būtinasis reikalingumas – tai tokia situacija, kurioje tam tikram įstatymo saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam, interesui. Taikant būtinojo reikalingumo nuostatas (ANK 16 straipsnis), turi būti nustatyta, kad veika padaryta esant visoms šioms sąlygoms, o būtent: 1) pačiam asmeniui, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams turi grėsti pavojus; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padaryta žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-12-689/2020, 2AT-61-495/2022).

15. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmiau nurodytų, teismų praktikoje išgrynintų, būtinojo reikalingumo instituto taikymo sąlygų visuma šiuo atveju nebuvo nustatyta pagrįstai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta viena iš svarbių ir esminių būtinojo reikalingumo sąlygų, t. y. kad A. P. motinai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, t. y. nedarant administracinio nusižengimo. Šioje dalyje pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad I. P. gydymo įstaigos negalėjo pasiekti kitu būdu. Apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami tam, kad suabejoti tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Išties, Šalčininkuose yra greitosios medicinos pagalbos skyrius, dirba greitosios medicinos pagalbos ekipažai, ko apeliaciniu skundu neginčija ir pats A. P. Nepaisant to, nei jis, nei jo motina galimybe iškviesti greitąją medicinos pagalbą nepasinaudojo. Maža to, jie net nesikreipė nei į Bendrąjį pagalbos centrą, nei tiesiogiai į Šalčininkų greitosios medicinos pagalbos centrą ne tik dėl pagalbos suteikimo, bet ir dėl konsultacijos, kaip elgtis esant tokiems simptomams ir sveikatos būklei. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad A. P. nei su skundu dėl Institucijos nutarimo, nei su apeliaciniu skundu apskritai nepateikė duomenų apie nustatytą (duomenys neskelbtini) ir kad ši liga kėlė realų ir akivaizdų pavojų jo motinos sveikatai tokia apimtimi, kad ją nedelsiant, esant pačiam neblaiviam, reikėjo automobiliu pristatyti į gydymo įstaigą. Pažymėtina, kad deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas yra A. P. apeliacinio skundo argumentas, kad motina serga (duomenys nekelbtini) ir kitomis ligomis bei turi negalią, todėl tuo metu svarbi buvo kiekviena minutė. Priešingai, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad remiantis I. P. parodymais apie tai, kad po įvykio išgėrusi vaistų motina į medikus nebesikreipė, galima daryti išvadą, jog pavojus, jei toks išties kilo, galėjo būti ir buvo pašalintas kitomis priemonėmis. Kartu pažymėtina, kad A. P. apeliacinio skundo argumentai bei byloje esantys I. P. medicininiai dokumentai tik rodo įvykio išvakarėse 2024 m. vasario 23 d. nustatytą I. P. sveikatos būklę ir jai nustatytas ligas, kurias nustačius ji buvo tą pačią dieną išleista namo. Vis dėlto, minėti dokumentai niekaip nerodo I. P. sveikatos būklės 2024 m. vasario 24 d., o taip pat niekaip nepagrindžia būtinojo reikalingumo, esant tokioms ligoms ir jaučiant deklaruojamą (duomenys neskelbtini) sukeltą skausmą, ją nedelsiant savarankiškai vežti į gydymo įstaigą. Pažymėtina, kad net ir esant tokioms diagnozėms, vien artimo asmens jaučiamas skausmo pojūtis savaime nesudaro pagrindo savarankiškai, net nepasikonsultavus su medikais, spręsti, kad tokio asmens sveikatai ar gyvybei gresia realus ir akivaizdus pavojus, kas taip pat turi būti nustatyta konstatuojant, jog kaltininkas veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad kreipimasis Bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 arba naudojimasis taksi paslaugomis užimtų ženkliai daugiau laiko, apskritai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

16. Atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra ANK 16 straipsnio 1 dalyje numatyto būtinojo reikalingumo instituto sąlygų, pagrįsta ir teisėta, todėl šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną ANK 565¹ straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

Dėl administracinio poveikio priemonių taikymo

17. Apeliantas skunde teigia, kad jam turėjo būt taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos ir neskirta administracinio poveikio priemonė – specialios teisės atėmimas arba ši priemonė paskirta trumpesniam nei įstatyme numatytam terminui, taip pat turėjo būti neskirta administracinio poveikio priemonė – turto konfiskavimas.

18. Šio apeliacinio skundo argumento kontekste apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad ANK 22 straipsnio 2 dalis apibrėžia administracinių nuobaudų paskirtį: 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. ANK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad administracinės nuobaudos paskirčiai įgyvendinti asmeniui kartu su administracine nuobauda gali būti skiriamos administracinio poveikio priemonės, tarp jų ir ANK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas bei 2 punkte numatytas turto konfiskavimas.

19. ANK 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. ANK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą. ANK 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas administracines nuobaudas ir poveikio priemones parinkti iš kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Institucija ar teismas, spręsdami klausimą dėl administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo taikymo, turi atsižvelgti į administracinių nuobaudų paskirtį (ANK 22 straipsnis), vadovautis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 2 dalis), taip pat ANK 34 straipsnio 3 dalimi. Pažymėtina, kad ANK 34 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

20. ANK 427 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta administracinė atsakomybė ir tam, kas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) [...], kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda už šioje dalyje, šio kodekso 420 straipsnio 4, 5 dalyse, 422 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 dalyse, 423 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 6 dalyje numatytus administracinius nusižengimus, jei nepraėjo vieni metai nuo paskirtos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos [...]. ANK 427 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių eurų. Kartu ANK 427 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo ketverių iki septynerių metų arba asmenims, kuriems nustatytas neblaivumas (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės), teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki šešerių metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų šešių mėnesių iki dvejų metų. Taigi, už ANK 427 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą nustatytas imperatyvus įpareigojimas skirti administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą. Kitų alternatyvų, suteikiančių galimybes svarstyti administracinio poveikio priemonės neskyrimą, ar skyrimą švelnesnės nei įstatymo sankcijoje numatyta administracinio poveikio priemonė, įstatymas nenustato, išskyrus atvejus, kai yra pagrindas administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.

21. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. P. tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo prašė jo atžvilgiu taikyti šias nuostatas ir neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti atėmimo arba nustatyti šios administracinio poveikio priemonės terminą trumpesnį, nei jis numatytas įstatyme.

22. Šioje byloje A. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 427 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 000 Eur bauda bei administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 36 mėnesiams ir draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, 18 mėnesių bei konfiskuotas jam priklausantis automobilis „Audi A6“. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto A. P. skundą dėl Institucijos nutarimo, pagrįstai ir motyvuotai sprendė, kad taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliantui nėra faktinio ir teisinio pagrindo, kadangi nenustatyta svarbių aplinkybių, rodančių, kad įstatyme numatytos administracinio poveikio priemonės (nutartyje klaidingai nurodyta „nuobaudos“) taikymas konkrečiam asmeniui akivaizdžiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios administracinio poveikio priemonės A. P. paskirtos nepažeidžiant ANK 34 straipsnio 1 ir 3 dalių (specialiosios teisės atėmimo atveju) reikalavimų.

23. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo netaikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų ir nešvelninti A. P. paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti atėmimo, pažymėtina, kad toks sprendimas atitinka tiek faktinę situaciją, tiek teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai reikšmingai išvadai, kad A. P. elgesio negalima vertinti kaip atsitiktinio, kadangi jis ne pirmą kartą nubaustas už vairavimą esant neblaiviam, t. y. šį administracinį nusižengimą padarė nepraėjus metams po administracinio poveikio priemonės, kuri jam buvo skurta už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto analogiško administracinio nusižengimo padarymą – už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, termino pabaigos. Šioje dalyje pažymėtina, kad A. P. apskritai nėra drausmingas kelių eismo dalyvis, kadangi yra anksčiau baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp jų ir už ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą (vairavimą, kai teisė vairuoti sustabdyta), kurį jis padarė 2024 m. kovo 1 d., t. y. nepraėjus net savaitei po šioje byloje nustatyto neblaivumo ir teisės vairuoti sustabdymo. Tokios aplinkybes, rodo, kad nei skiriamos nuobaudos, nei taikomos administracinio poveikio priemonės teigiamos įtakos A. P. elgesiui neturi, jis ir toliau elgiasi priešingai teisės aktų reikalavimams. Vertinant patį padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą, pažymėtina, kad A. P. padarė vieną šiurkščiausių administracinių nusižengimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, taip kėlė didelį pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, jų turtui, sveikatai bei gyvybei, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, kad A. P. padaryto administracinio nusižengimo pavojingumas siejamas ne tik su nustatytu neblaivumo laipsniu (0,47 promilės), bet ir su kita itin reikšminga aplinkybe, t. y. kad jis neblaivus vairavo pakartotinai, kas rodo jo neigiamą požiūrį tiek į įstatymo keliamus reikalavimus, tiek ir neatsakingą bei nepagarbų požiūrį į kitus eismo dalyvius, jų saugumą kelyje. Ta aplinkybė, kad jo veiksmai nesukėlė niekam jokių pasekmių, apylinkės teismo teisingai įvertinta kaip laimingas atsitiktinumas, o ne kaip rūšinį šio administracinio nusižengimo pavojingumą mažinanti aplinkybė, kadangi tuo atveju, jei tokie padariniai būtų kilę, A. P. apskritai būtų taikyta kitokia atsakomybė ANK rėmuose arba net baudžiamoji atsakomybė, priklausomai nuo kilusių padarinių.

24. Apeliantas, skunde plačiai aprašydamas jam ir jo šeimos nariams kilsiančius nepatogumus dėl to, jog jis ilgam neteks teisės vairuoti, teigia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą jam netaikyti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti atėmimo, arba nustatyti trumpesnį, nei įstatymo numatytas, šios administracinio poveikio priemonės terminą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog tiek skiriama nuobauda, tiek administracinės nuobaudos paskirčiai įgyvendinti skirta administracinio poveikio priemonė, taikomos siekiant nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-387/2024). Nagrinėjamu atveju apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su jo asmenine ir jos šeimos bei artimųjų gerove nėra visiškai pagrįstos, tačiau tiek kiek pagrįstos, jos neabejotinai svarbios, tačiau tik sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonės individualizavimo ANK 427 straipsnio 2 dalyje numatyto šios poveikio priemonės termino ribose. Šioje dalyje pažymėtina, kad tos aplinkybės, jog, A. P. teigimu, jis vienintelis išlaiko savo šeimą, kadangi jo sutuoktinė nedirba ir yra registruota užimtumo tarnyboje, kad nuo rugsėjo mėnesio jo nepilnametį sūnų iškilo poreikis vežioti į mokyklą, kuri yra nutolusi nuo namų, kad yra sudaręs kredito sutartį, pagal kurią turi kas mėnesį iki 2047 m. rugsėjo 26 d. mokėti kreditoriui AB „Swedbank“, kad negalės dirbti darbo, susijusio su transporto priemonių vairavimu ir gauti reikiamo darbo užmokesčio tam, kad tinkamai ir laiku vykdyti savo prievoles kreditoriui, kad negalės betarpiškai rūpintis savo motina, nes vykimas pas ją autobusu sukels daug nepatogumų, nesudaro pagrindo jam taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Viena vertus apeliantas pateikė tik duomenis apie turimus kreditus AB „Swedbank“, taip pat informaciją apie jo šeimos sudėtį, tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių skunde jo dėstomas aplinkybes, kad jis vienintelis išlaiko šeimą, kad sutuoktinė nedirba ir neprisideda prie šeimos išlaikymo, kad yra būtina vežioti vaiką į nutolusią mokyklą ir to be jo niekas kitas padaryti negali. Antra vertus, net ir pateikus tokius duomenis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jie iš esmės pirmiau paminėtos teismų praktikos kontekste nesudarytų pagrindo švelninti jam administracinio poveikio priemonę, kadangi tokie nepatogumai asmeniniame gyvenime, taip pat draudimas vairuoti transporto priemones, kuris riboja jam galimybę dirbti darbą, susijusį su vairavimu, yra natūralus A. P. padaryto šiurkštaus ir pavojingo teisės pažeidimo rezultatas. Apelianto teiginiai, susiję su sergančia ir neįgalia motina, taip pat nelaikytini sudarančiais pagrindą A. P. atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nepaisant to, jog byloje pateikta nemažai A. P. motinos sveikatos būklę apibūdinančių duomenų, visgi tai nerodo, jog ja būtina nuolatos ir reikšmingai dažnai rūpintis ir ją vežioti į gydymo įstaigas ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats A. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad gyvena 348 km atstumu nuo motinos, kas leidžia spręsti, jog tokio atstumo įveikimas negali būti kasdienis, o kartu rodo, jog kasdieniame gyvenime ji turi galimybę savimi pasirūpinti. Kita vertus, pastebėtina, kad, kaip jau minėta, A. P. gyvena Šalčininkų rajone, tuo tarpu Šalčininkuose yra greitosios medicinos pagalbos skyrius, dirba greitosios medicinos pagalbos ekipažai, taigi, esant poreikiui, neatidėliotina medicinos pagalba jai neabejotinai bus suteikta. Tuo tarpu planine tvarka teikiama medicinos pagalba, nors tam tikra apimtimi ir pasunkės sūnui neturint galimybės ją nuvežti į gydymo įstaigas, tačiau netaps neįmanoma, kadangi priklausys nuo gebėjimo iš anksto ją suorganizuoti ar administracinėn atsakomybėn patrauktam A. P., ar pačiai motinai.

25. Pasak apelianto, tos aplinkybės, kad 2024 m. vasario 24 d. jis alkoholinių gėrimų nevartojo, neneigė, jog vartojo alkoholinius gėrimus nusižengimo padarymo išvakarėse, kad sėsdamas už automobilio vairo buvo įsitikinęs, jog jaučiasi gerai ir įstatymo nepažeidžia, kad alkoholio koncentracija iškvėptame ore buvo viršyta tik minimaliai – 0,07 promilės, kad pripažino kaltę savanoriškai, nevengė administracinės atsakomybės, iš karto davė teisingus ir išsamius parodymus, liudija apie tai, jog jis nėra grubus ir piktybinis pažeidėjas, todėl švelnesnės nei įstatyme numatytos minimalios administracinio poveikio priemonės skyrimas pasieks įstatymo keliamus tikslus, pakoreguos netinkamą jo elgesį ir atbaidys nuo bet kokių administracinių nusižengimų padarymo ateityje. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šių aplinkybių vertinti kaip išimtinai reikšmingų, sprendžiant dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, kadangi tai įprastos daugeliu panašių atvejų nustatomos aplinkybės, kurios esminę reikšmę turi tik sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonės taikymo ANK 427 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytose ribose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ANK 427 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad asmenims, kuriems nustatytas neblaivumas (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės), privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki šešerių metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų šešių mėnesių iki dvejų metų. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju, Institucijos nutarimu A. P. už ANK 427 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą be 1 000 Eur dydžio baudos, paskirta ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 36 mėnesiams ir draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, 18 mėnesių. Taigi, tiek teisės vairuoti atėmimas, tiek draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nustatyti minimaliam sankcijoje numatytam terminui.

26. Pažymėtina, kad nors skundžiamame Institucijos nutarime išsamiai nenurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgta nustatant administracinio poveikio priemonės terminus, išskyrus atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o pirmosios instancijos teismo nutartyje reikšmingos aplinkybės aptartos lakoniškai, tačiau tokie Institucijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai atitinka ANK 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad A. P. padarė šiurkštų administracinį nusižengimą, susijusį su transporto priemonės vairavimu esant neblaiviam, nusižengimas pakartotinis, keliantis grėsmę tiek jam pačiam, tiek kitiems eismo dalyviams, jų turtui, sveikatai ir gyvybei, nors esant neblaiviam vairuota ankstyvą rytą, tačiau tai padaryta Šalčininkų mieste. Šios aplinkybės, nepaisant to, kad A. P. nustatytas ne itin ženkliai minimalią ribą viršijantis 0,47 promilės neblaivumas, rodo, kad rūšinis nusižengimo pavojingumas, kartu įvertinus ir paties A. P. asmenybę (aptarta anksčiau), jo ankstesnį baustumą už analogišką nusižengimą, nėra mažas ir nereikšmingas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, kad A. P. teigė 2024 m. vasario 24 d. alkoholinių gėrimų nevartojęs bei nurodė juos vartojęs išvakarėse, tvirtino, kad sėsdamas už automobilio vairo buvo įsitikinęs, jog jaučiasi gerai ir įstatymo nepažeidžia, šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti jo elgesio kaip mažiau pavojingo. Pažymėtina, kad A. P. pats nurodė, jog išvakarėse vartojo alkoholį, jis buvo baustas už vairavimą neblaiviam, t. y. turėjo tokios patirties, taigi neįsitikinęs, kad yra blaivus ir vėl sėsdamas už vairo, jis veikė tyčine kaltės forma. Būtent toks aiškinimas pateikiamas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-387/2021). Pažymėtina, kad nors skunde akcentuojama, jog tiek teismas, tiek Institucija turi įvertinti atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip sudarant įspūdį, jog šios aplinkybės nebuvo vertintos, tačiau pastebėtina, kad iš skundžiamo Institucijos nutarimo matyti, jog byloje buvo nustatyta A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi, ši aplinkybė skundžiamuose procesiniuose sprendimuose įvertinta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išskaidyti ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę į dvi – 1) prisipažinimą padarius administracinį nusižengimą ir nuoširdų gailėjimąsi ir 2) prisipažinimą padarius administracinį nusižengimą ir padėjimą jį išaiškinti, kadangi teismų praktikoje net ir nustačius visus šioje teisės normoje nurodytus požymius, nustatoma tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. P. padaryto nusižengimo pobūdis, kaltės forma ir rūšis, taip pat pirmiau aptarti jo asmenybę, artimą aplinką ir gyvenimo aplinkybes apibūdinantys duomenys, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sudarė pagrindą Institucijai spręsti dėl skirtinos administracinio poveikio priemonės ANK 427 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose, kas ir buvo padaryta nustatant minimalius šios administracinio poveikio priemonės terminus, tačiau nesudarė pagrindo taikyti A. P. ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti administracinio poveikio priemonės – specialios teisės atėmimo arba šią priemonę paskirti trumpesniam, nei įstatyme numatytas, terminui.

27. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo pasisakyti dėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad 2022 m. kovo 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą A. P. paskyrė akivaizdžiai per griežtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą 14 mėnesių, nors minimali administracinio poveikio priemonės riba yra 12 mėnesių. Šis nutarimas įsiteisėjęs, jis nebuvo apskųstas ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

28. Apelianto manymu, atsižvelgiant į jo apeliaciniame skunde išdėstytas faktines bylos aplinkybės, kuriomis jis grindžia būtinybę taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2AT-2-387/2024 formuojamą teismų praktiką, jam paskirtas automobilio „Audi A6“ konfiskavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, o administracinei nuobaudai keliami tikslai bus pasiekti neskiriant administracinio poveikio priemonės – turto (transporto priemonės) konfiskavimo. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

29. ANK 427 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti transporto priemonės konfiskavimą. Tai reiškia, kad už šį nusižengimą yra nustatytas imperatyvus įpareigojimas teismui skirti administracinio poveikio priemonę – turto konfiskavimą.

30. ANK 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas. Pagal ANK 29 straipsnio 1 dalį, konfiskuotas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatymo leidėjas, nustatydamas ANK 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą administracinio poveikio priemonę, vertino pavojingų nusižengimų paplitimo mastą, galimus sunkius padarinius, kitas aplinkybes, todėl teigti, kad įstatyme įtvirtinta neproporcinga poveikio priemonė, nėra pagrindo. Teismų praktikoje yra pasakyta, kad, nepaneigiant proporcingumo principo svarbos ir galimybės jį taikyti sprendžiant dėl privalomos administracinio poveikio priemonės skyrimo – automobilio konfiskavimo arba, nesant galimybių automobilio konfiskuoti, jo vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, proporcingumo principo taikymas galimas tik esant išimtinėms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-387/2024). Nukrypimas nuo bendrųjų administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklių galimas tik atsižvelgus į visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytą administracinį nusižengimą, tiek nusižengimą padariusį asmenį, tiek kitas aplinkybes, nurodytas ANK 34 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-38-387/2023).

32. Šioje byloje apeliantas iš esmės nepateikia savarankiškų argumentų dėl ANK 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos administracinio poveikio priemonės taikymo pagrįstumo, darydamas apibendrinančią nuorodą į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kurias jis prašo įvertinti ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo kontekste, neskiriant jam teisės vairuoti atėmimo ar skiriant atėmimą trumpesniam, nei įstatymo numatytas, laikotarpiui. Vis dėlto, šioje nutartyje jau aptartos priežastys ir aplinkybės, kurios nesudaro pagrindo A. P. taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Tos pačios priežastys nesudaro pagrindo taikyti šias nuostatas ir sprendžiant turto konfiskavimo klausimą. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad ANK 427 straipsnio 41 dalyje numatytą administracinį nusižengimą padariusio asmens finansinės, darbinės, šeiminės aplinkybės, jo elgesys po nusižengimo padarymo (prisipažino, gailisi, padarė teisingas išvadas), negali būti pripažintos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti turto ar jo dalies konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-38-387/2023, 2AT-2-387/2024, 2AT-43-648/2024). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas jau pirmiau išdėstytų argumentų nekartoja, apibendrintai pažymėdamas, kad nei veikos pavojingumas, nei A. P. asmenybė, nei jo finansinės, darbinės, šeiminės aplinkybės, elgesys po nusižengimo padarymo, nesudaro pagrindo netaikyti jam turto konfiskavimo.

33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį nepakeistą ir A. P. (A. P.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Marijus Kursevičius