Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidjaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės K. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-562-949/2015 pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, trečiajam A. M. dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ab initio ir baudinių palūkanų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei negaliojančiu, sutartimi nustatytų sąlygų panaikinimo.

Dėl bylos išnagrinėjimo ieškovei nedalyvaujant teismo posėdyje

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl vaiko ligos, motyvuodamas tuo, kad ši priežastis nėra laikytina svarbia. Ieškovė laiku informavo apie nedalyvavimą posėdyje ir pridėjo tai patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bylos nagrinėjimo iš esmės nedalyvaujant ieškovei atsižvelgė į tai, kad 2015-02-13 buvo gautas ieškovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl vaiko ligos, 2015-03-09 gautas analogiškas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (180-181, 192-193 b.l., 1 tomas ). Abiem atvejais teismas pripažino neatvykimo į teismo posėdį priežastis svarbiomis ir atidėjo bylos nagrinėjimą. 2015-03-13 pranešimu ieškovei vadovaujanti LR CPK 161 straipsniu pasiūlė pasirūpinti tinkamu atstovavimu, išaiškino, kad neatvykus į teismo posėdį ieškovei (jos atstovui) byla gali būti išnagrinėta ieškovei nedalyvaujant (196 b. l., 1 tomas). Teismas pažymėjo, kad atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumo kitose bylose (LR CPK 246 straipsnis). Neatvykus į 2015-04-07 posėdį, teismas atsižvelgdamas į tai, kad buvo išaiškinęs minėtas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei buvo pasiūlyta pasirūpinti tinkamu atstovavimu byloje, į tai, kad teismo posėdį dėl ieškovės vaiko ligos buvo prašoma atidėti jau trečią kartą iš eilės, K. M. pateiktoje medicininėje pažymoje nurodytas vaiko ligos kodas yra J00, kuris reiškia „ūminę viršutinių kvėpavimo takų infekciją“ (Dėl Privalomojo epidemiologinio registravimo, privalomojo informacijos apie epidemiologinio registravimo objektus turinio ir informacijos privalomojo perdavimo tvarkos patvirtinimo (Žin., 2003, Nr. 12-444)), ieškovės elgesį prašant atidėti teismo posėdžius dėl minėtos priežasties vertino kaip piktnaudžiavimą ieškovei suteiktomis procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, bylą išnagrinėjo ieškovei nedalyvaujant. Apeliacinis teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad ieškovė pareiškusi ieškinį savo procesinėmis teisėmis ir pareigomis privalo naudotis sąžiningai, rūpintis proceso operatyvumu, pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Ieškovė prieš pat posėdį pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nurodydama, kad susirgo vaikas. Antras posėdis taip pat buvo atidėtas dėl tos pačios priežasties, prieš trečią posėdį ieškovė pateikė tokį pat prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes susirgo vaikas. Atsakovo vertinimu ieškovės prašymas nepagrindė svarbių neatvykimo į teismą priežasčių. Ji nesiėmė priemonių pasirūpinti savo vaiko priežiūra, galėjo pasirūpinti aukle, jeigu vaikas negali likti vienas namuose ir pan.

Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir teisingą civilinės teisės reguliuojamų santykių srityje kylančių ginčų išsprendimą. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, taip pat kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Laikydamiesi šių principinių nuostatų visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypač priešingus interesus turinčių byloje asmenų teisių ir interesų, privalo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (LR CPK 7 straipsnio 2 dalis). Taip yra užtikrinamas civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Taigi proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Vienas iš LR CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Bylos duomenimis, šaukimai dėl dalyvavimo 2015 m. vasario 13 d. 10 val., 2015 m. balandžio 7 d. posėdyje įteikti nurodoma K. M. mamai G. K. ( b.l. 174, 177, 1 tomas). Todėl pagrįstai kyla abejonių ar ieškovė neturėjo galimybės prašyti, kad jos vaiku pasirūpintu kiti jos šeimos nariai, ar, kad jai negalint dalyvauti teismo posėdyje jos interesus atstovautų advokatas. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas turi atsižvelgti į individualias aplinkybes, konkrečią situaciją ir bylą nagrinėti šaliai nedalyvaujant tik tuomet, kai išsamiai įvertina aplinkybių visumą, tačiau be nurodytų medicininių pažymų, nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė objektyviai negalėjo visais trimis atvejais dalyvauti teismo posėdžiuose ir nors jai turėjo būti suprantama, kad teismas bylą gali išnagrinėti jai neatvykus, jokių išsamesnių duomenų dėl jos pačios ar ją atstovaujančio advokato neatvykimo, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, atsižvelgus tiek į ieškovės, tiek į atsakovo argumentus nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas LR CPK nuostatas išnagrinėjo bylą ieškovei nedalyvaujant ir tuo pažeidė jos teises.

Dėl informavimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad Būsto kreditavimo sutarties 13 punkte nurodoma, kad visi pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 kalendorinę dieną nuo išsiuntimo datos. 2011-12-08 pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo siųstas registruota pašto siunta su įteikimu, tai šios siuntos įteikimo pranešimas, kuriame nurodyta, jog K. M. neatsiliepė į pareiškimą, laikytini tinkamu įrodymu apie procesinių dokumentų siuntimą (120 b.l., 1 tomas). Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas informavo ieškovę registruotu laišku ne tik kredito sutartyje nurodytu ieškovės gyvenamosios vietos adresu, tačiau net dviem kitais minėtais atsakovui žinomais kredito gavėjos gyvenamosios vietos adresais išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą prieš terminą. Be to teismo posėdžio metu atsakovas taip pat pateikė duomenis, patvirtinančius, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), gyvena žmonės, kurie taip pat galėjo informuoti ieškovę apie jai adresuotą pašto korespondenciją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė apie šalių pareigą ( LR CK 6.200 straipsnis) bendradarbiauti. LR CK 2.17 straipsnio 3 dalyje numatytą fizinio asmens pareigą raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos nevykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog kredito gavėja yra pranešusi bankui apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstus pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ieškovės vengimas priimti jai adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito davėjo apie dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės - tai, kad ieškovė laiku nesusipažino su atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka ieškovei. Iš esmės atsižvelgiant į LR CPK nuostatas asmuo arba esant numatytiems atvejams atsisako priimti dokumentus arba jeigu procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai galimybei perduoti jį adresatui. Ieškovė pati privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, privalėjo pasirūpinti, kad jai siunčiama korespondencija būtų perduota laiku ir, kad ji jai rūpimą informaciją gautų laiku, be to nevykdydama sutartinių įsipareigojimų privalėjo suprasti ir numatyti, kad jos atžvilgiu gali būti priimti jos požiūriu nepalankūs jai sprendimai ir pati imtis iniciatyvos, domėtis, pasiaiškinti, bendradarbiauti su atsakovu. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovei pranešimai apie sutarties nutraukimą buvo išsiųsti ir įteikti tinkamai. Be to, pažymėtina, kad nors ieškovė nurodė ir kitas aplinkybes dėl jos neinformavimo, kad ji negavo iš atsakovo ne tik jokio įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo, bet negavo antstolio vykdomojo rašto ir tik iš www.evarzytynes.lt sužinojo, kad antstolis I. G. vykdo išieškojimą iš ieškovei bendra nuosavybe su vyru A. M. priklausančio turto, bylos duomenys patvirtina kitas aplinkybes. Antstolis I. G. atsiliepime nurodė, kad ieškovė klaidingai nurodo, apie sužinojimą dėl išieškojimo vykdymo. Nes byloje pateikti duomenys patvirtina, kad dar 2014-01-15 jai įteiktas raginimas įvykdyti sprendimą geruoju, patvarkymas dėl ekspertizės turto vertei nustatyti įteiktas 2014-07-26, patvarkymas dėl informacijos pateikimo apie paskelbtas varžytines įteiktas 204-09-06. Bylos duomenimis ieškovė į teismą kreipėsi 2014-11-17.

Dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo bei sutarties sąlygų panaikinimo

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl ieškovės pareikštų reikalavimų įvertino aplinkybes dėl būsto kreditavimo sutarties Nr. 07/03/90 GO priskyrimo vartojimo sutarčių kategorijai, įvertino ieškovės elgesį, banko elgesį ieškovės atžvilgiu, padarė išvadas, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakovu, nevykdė sutartinių įsipareigojimų vienuolika mėnesių iki sutarties nutraukimo, kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacija patvirtina, jog paskolos dalis buvo delsiama mokėti visa apimtimi nuo 2011-02-03. Teismas konstatavo, jog kreditorius, nutraukdamas sutartį nustatytomis byloje aplinkybėmis, nesinaudojo pranašumu prieš vartotoją, sutartis buvo nutraukta dėl vartotojos sutarties pažeidimo iš esmės pagal sutarties sąlygas, bei laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Ieškovės argumentą, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, teismas atmetė, pažymėdamas, kad pati ieškovė negalėdama tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusioms aplinkybėms, turėjo galimybę nedelsdama kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo pagal LR CK 6.204 straipsnio 3 dalį, tačiau to nepadarė ir į teismą kreipėsi jau po faktinio sutarties nutraukimo. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įvertinęs sutarties sąlygas, konkrečias faktines aplinkybes padarė išvadą, kad atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas prieš terminą buvo adekvati priemonė atsakovo kaip kredito davėjo teisių pažeidimui pašalinti, dėl to padarė išvadą, kad sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovės argumentus, kad atsakovo nustatytas terminas sutarties pažeidimams pašalinti yra per trumpas, kad sutarties 13 punktas, suteikiantis teisę nutraukti sutartį per 10 kalendorinių dienų nuo informavimo apie sutarties nutraukimą, negali būti pripažintas protingu ir sukelti tokias sunkias pasekmes ieškovei kaip vartotojai, nes galutinis kredito grąžinimo terminas buvo tik 2044-02-15, teismas pažymėjo, kad sutarties nutraukimo dieną buvę ieškovės įsiskolinimai nėra sumokėti nei per sutarties 13.1 punkte, nei per LR CK 6.218 straipsnyje nustatytą terminą, taip pat nėra toliau vykdomi mokėjimai pagal kreditavimo sutartį. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė neneigė, kad ji neturėjo galimybių padengti skolos nei per banko nustatytą, nei per įstatymo numatytą 30 dienų pranešimo apie sutarties nutraukimo terminą, todėl ieškovės ginčijamas, sutartyje nurodytas įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas, negali būti laikomas neteisėtu, negaliojančiu ab initio ar būti panaikintas, nes realiai jis ieškovei nebuvo taikomas.

Bylos duomenimis 2007 m. gruodžio 6 d. papildomu susitarimu kreditas buvo padidintas 15238,58 Eur suma, kredito naudojimo paskirtis papildyta tuo, kad dalis kredito buvo skirta įsigyto buto įsirengimui, kita dalis - skolos pagal 2007 m. kovo 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VK 07/03/32GO padengimui. Vėliau tarp šalių buvo sudaryti papildomi susitarimai, ką patvirtina byloje pateikti duomenys, ieškovei buvo taikytos lengvatos, ieškovė pripažino, kad pažeidinėjo mokėjimų grafiką, tačiau iki 2011 m. rugpjūčio 15 d. atidėtas kredito įmokų mokėjimas, paliekant pareigą mokėti tik palūkanas. Po 2011 m. vasario 3 d. papildomo susitarimo ieškovė jokių mokėjimų neatliko. Bankas ragino ieškovę ir laiduotoją pašalinti kredito sutarties vykdymo pažeidimus, 2011 m. balandžio 7 d. reikalavimu nurodė terminą padengti skolą iki 2011 m. balandžio 23 d., 2011 m. gruodžio 1 d. pranešimu pareikalavo padengti skolą ir pašalinti kitus sutarties vykdymo pažeidimus , 2011 m. gruodžio 1 d. reikalavimu iš laiduotojo buvo pareikalauta padengti skolą. Kadangi pažeidimai nebuvo šalinami ir vis didėjo, bankas 2011 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. OUT-5080 pareikalavo ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 23 d. pašalinti mokėjimo prievolių įvykdymo pažeidimus ir nepašalinus pažeidimų įspėjo, kad nuo 2011 m. gruodžio 23 d. vienašališkai nutrauks sutartį. Kadangi ieškovė pažeidimų nepašalino, nuo 2011 m. gruodžio 23 d. bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Paskutinį kartą bylos duomenimis ieškovė bankui yra mokėjusi 2011 m. vasario 3 d. 84,00 Eur sumą. Kadangi skola nebuvo padengta, bankas kreipėsi į Vilniaus m. 2 notarų biuro notarą ir 2013 m. lapkričio 22 d. notaras išdavė vykdomąjį įrašą.

Apeliantė teigia, kad bankas turėjo išnaudoti visas objektyviai įmanomas galimybes, kad išsaugoti sutartį, o ne prieš terminą nutraukti. Atsakovas privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti su ieškove, kad būtų pasiektas, jei tai objektyviai įmanoma, kredito sutarties tikslas. Apeliantės vertinimu teismas nepakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei formaliai vertino atsakovo prisiimtas pareigas susijusias su vienašaliu sutarties nutraukimu, nes įsiskolinimas pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą dienai 2012 m. gruodžio 1 d. sudarė iš viso 4048,12 Eur, t.y. nesumokėta kredito dalis sudarė tik 4,17 % visos kredito sumos, todėl apeliantės vertinimu vienašališkai nutraukti kredito sutartį yra nesąžininga ieškovės kaip silpnesniosios kredito sutarties šalies atžvilgiu. Atsakovas nesutikdamas su apeliantės argumentais be kitų argumentų pažymėjo ir tai, kad pačiai ieškovei yra keliama pareiga elgtis rūpestingai ir domėtis savo prievolių vykdymu, bet ne pasyviai laukti ir slėptis nuo kreditoriaus. Ieškovė nuomoja įkeistą, turtą, gauna nuompinigius, bet nedengė bankui skolos. Atsakovas šiuos argumentus grindė į bylą pateiktu antstolio I. G. surašytą įkeisto turto apžiūros aktu. Atsakovo vertinimu ieškovė neįrodė, kad ji pašalino ar objektyviai galėjo pašalinti pažeidimus nei per banko nustatytą terminą (15 dienų), nei per įstatymo nustatytą terminą (30 dienų) nei per kitą protingą terminą. Netgi teikdama apeliacinį skundą ieškovė nieko nepaaiškino dėl jos elgesio iki šiol nepadengus net 2011 m. gruodžio 8 d. pranešime Nr. OUT-5080 apie vienašališką nutraukimą nurodytos tai dienai buvusios 4048,12 Eur skolos sumos, kuri susidarė nuo 2011 m. vasario 15 d. Nors ieškovė teigia, kad jai buvo nustatytas per trumpas terminas pažeidimams pašalinti, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog kredito sutartis nebuvo nutraukta po vienos įmokos pradelsimo.

Apeliaciniam teismui nėra pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais atsiliepime į apeliacinį skundą bei pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip minėta bylos duomenys patvirtina, kad Ieškovė 11 mėnesių iš eilės pažeidinėjo mokėjimo grafiką, pažeidimų nepašalino net iki šiol, taip pat nepateikė duomenų su apeliaciniu skundu, kurie galimai paneigtų nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bankas elgėsi sąžiningai ir turėjo pagrindą nutraukti sutartį dėl padaryto esminio pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma vartotojų teisių apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis Nr. 3K-3-58/2012).Šalys sudarydamos kreditavimo sutartį susitarė dėl esminių sąlygų. Ieškovė įsipareigojo mokėti kiekvieno mėnesio 15 dieną ir atsakovo teigimu jokių išimčių iš mokėjimo grafiko sutartis nenustatė, grafikas nebuvo pakeistas. LR CK 6.874 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu skolininkas pažeidžia mokėjimų grafiką, kreditorius turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą suteiktą kreditą kartu su palūkanomis. Apeliacinis teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad apeliaciniame skunde ieškovė teigdama, kad 2011 m. gruodžio 8 d. pranešimo Nr. OUT-5080 apie sutarties nutraukimą parengimo dienai buvusi 4.048,12 Eur skola yra maža, nepateikia jokių duomenų, kad skolą ji padengė per protingą terminą. Sutiktina, kad ieškovė savo galimybių vykdyti kredito sutartį, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas sprendime, neįrodė (LR CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis plačiau dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų nepasisako. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad ieškovė prašydama pripažinti kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punktą, 10.1 punktą, 13 punkto nuostatas negaliojančiomis ab initio, tačiau, sprendžiant iš ieškovės nurodytų sąlygų turinio, matyti, kad ieškovės nurodytos ginčijamos sąlygos atitinka paskutinės redakcijos (2010 m. kovo 24 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 10/03/05VY) bendrosios dalies 8.2. 13.1 ir 15 punktų sąlygas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įrodymų visumą, pirmosios instancijos tesimo išvadas, apeliacinis teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas formaliai įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Nors, kaip minėta, apeliantė teigdama, kad atsakovas privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti su ieškove, kad būtų pasiektas kredito sutarties tikslas, apeliacinio teismo vertinimu pati nesielgė sąžiningai, apdairiai ir atsakingai. Nors ieškovė nurodo aplinkybes dėl galimai jos, kaip vartotojos pažeistų teisių, dėl aplinkybių susijusių su pranešimu dėl kreditavimo sutarties nutraukimo, taip pat dėl teismo procesinių veiksmų, išnagrinėjus bylą jai nedalyvaujant, tačiau yra pagrindo vertinti, kad pati ieškovė netinkamai naudojasi jai suteiktomis teisėmis bei pareigomis, nebendradarbiavo su atsakovu, neteikė papildomų įrodymų, kurie leistų padaryti priešingas išvadas nei nurodė atsakovas bei sudarytų pakankamą pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui kyla rizika dėl neigiamų padarinių, teismas gali ieškinį atmesti ir kt.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės argumentai dėl kreditavimo sutarties nepagrįsto nutraukimo nepagrįsti.

Dėl kreditavimo sutarties 8.2 punkte numatytų palūkanų dydžio, teismo vertinimu ieškovė neįrodė, jog numatytų palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis bei pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad vartojimo kredito įstatyme numatyta, kad netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kas sudarytų 18,25 procento palūkanų (0,05x365). Dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde ieškovė nepasisakė, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neginčijo, apeliacinis teismas iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės reikalavimų ir argumentų išsamiau nepasisako. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad teismas neatsižvelgė į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, kad ieškovė yra vartotoja, taip pat į kreditoriaus patirtinų nuostolių dydį, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, skolininkės elgesį, banko poziciją dėl papildomų susitarimų, terminų atidėjimo bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus pagrįstai sprendė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės nepatvirtina kredito sutarties vienašališko nutraukimo neteisėtumo, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti sutartyje numatytas metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, todėl padarė pagrįstas išvadas dėl ieškinio atmetimo.

Pažymėtina, kad apeliantė nurodydama, kad teismas nepakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, formaliai vertino atsakovo sutartimi prisiimtas pareigas apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2015 m. balandžio 24 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau apeliantė nenurodė, kokie įrodymai galintys turėti reikšmės teismingo sprendimo priėmimui teismui galimai nebuvo pateikti, kokių aplinkybių ir įrodymų teismas neištyrė ir neįvertino. Taip pat pažymėtina, kad nors LR CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, taip pat jei šių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui yra esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas. Tokiu atveju atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. B. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-348/213). Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Bylos duomenimis Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovei K. M. ir trečiajam asmeniui A. M. priklausančio įkeisto nekilnojamojo turto – 2477/1586200 dalies 158,62 arų bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/140 dalies 3793,77 kv. m bendro ploto požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3,96 kv. m sandėlio R-26, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 73,85 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išieškant skolą pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą būsto kredito sutartį ir vėlesnius jos pakeitimus, iki bus priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį ir tenkino atsakovės Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančios per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, prašymą – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Priteisė apeliantei Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančiai per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, iš ieškovės K. M. 21 Eur žyminį mokestį už atskirojo skundo pateikimą ir 182,23 Eur advokato pagalbos išlaidas.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovė neįrodė pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Atsakovė prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisti 728,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (62-66 b.l., 2 tomas ). Atsižvelgus į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti redakcija), į procesinio dokumento apimtį, jame išdėstytus argumentus, teisinį vertinimą, laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, iš ieškovės atsakovės naudai priteistini 728,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo apeliacinį skundą parengimą (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės K. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, naudai 728, 90 Eur ( septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 90 centų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.