Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-06-02 · Civilinė byla Nr. 2S-1026-302/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-02
Bylos Nr.
2S-1026-302/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-35379-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Suinteresuotas asmuo
J. G., Ž. P.
Civilinė byla Nr. 2S-1026-302/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35379-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 101.; 122.3.; 122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties, civilinėje byloje pagal antstolio R. V. prašymą dėl baudos skyrimo už antstolio įpareigojimų nevykdymą, suinteresuoti asmenys J. G., Ž. P., išvadą teikianti institucija- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Antstolis V. Č. kreipėsi į teismą, prašydamas skirti skolininkei J. G. 500 Lt baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Antstolis 2013-10-23 priėmė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, kuriame nurodė, kad skolininkė J. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-08-31 nutarties Nr. 2-1739-868/2012 nevykdo, nesilaiko nutartyje nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos, nesudaro sąlygų išieškotojui Ž. P. susitikti su vaikais: 2013-10-09 ir 2013-10-11 Ž. P. negalėjo susitikti su vaikais, nes jam niekas neatidarė durų adresu Dominikonų g. 14-4, Vilnius.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo J. G. pateikė atsiliepimą, prašydama netenkinti antstolio prašymą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

1) CPK 771 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma, kadangi pagal šios teisės normos prasmę, ji gali būti taikoma tik nevykdant galutinio teismo sprendimo, įpareigojančio atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, pažeidžiančius civilinio teisinio santykio subjekto teises, o ne vykdant teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

2) Teismo 2012-08-31 nutarties, kurią vykdo antstolis, esmė yra ne įpareigojimas skolininkei būti nustatytu laiku gyvenamojoje vietoje, bet teisė suinteresuotam asmeniui Ž. P. paimti vaikus teismo nustatytu laiku, o nutartyje nurodyta vieta – tik prielaida sprendimui įvykdyti, o ne vykdymo galutinis rezultatas ir siekis. Kita vertus, antstolis reikalavimą taikyti atsakomybę sieja su deklaruota gyvenamąja vieta, tačiau teismo nutartyje nurodoma, kad vaikai paimami iš jų motinos gyvenamosios vietos. Šiame kontekste pažymėtina, kad J. G., vykdydama antstolio patvarkymą yra nurodžiusi, kad vaikai gali būti paimami ir iš kito adreso – (duomenys neskelbtini), kur vaikai kaip tik ir buvo antstolio akte nurodytu laiku, kadangi J. G. tuo metu buvo užimta mokymo įstaigoje.

3) CPK 771 straipsnio 5 dalis skolininko atsakomybę sieja su sprendimo neįvykdymo uždelsimu. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju gali būti kalbama tik apie vienkartinį sprendimo neįvykdymą, bet ne trunkamąjį pažeidimą. Taigi išdėstyti argumentai įrodo, kad nėra teisinių pagrindų CPK 771 straipsnio 5 dalies teisės normos taikymui.

3) Ž. P., nepaisant to, kad nutartis vykdoma priverstinai, vaikų nėra paėmęs teismo nutartyje nustatytu laiku dėl to, kad vaikai atsisako vykti su juo. Šiam teiginiui pagrįsti skolininkė pateikia teismui antstolio M. D. 2013-10-17 ir 2013-11-22 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kurie patvirtina vaikų atsisakymą vykti kartu su tėvu. Taigi, net pripažinus, kad J. G. nevykdė sprendimo, t.y. teismo nustatytu laiku nebuvo jos gyvenamosios vietos adresu, tai objektyviai neturėjo įtakos nutarties vykdymui, kadangi ji vis vien nebūtų įvykdyta dėl to, kad vaikai atsisako vykti su tėvu. Taigi tarp vaikų nebuvimo antstolio akte nurodytoje vietoje ir jų nepaėmimo nėra priežastinio ryšio, nes paminėti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai duoda pagrindą daryti išvadą, jog vaikai vis vien nebūtų vykę su jų tėvu. Manytina, kad surašydamas aktą antstolis siekė ne sprendimą įvykdyti realiai, t.y. pašalinti kliūtis dėl kurių vaikai atsisako vykti su tėvu teismo nustatytu laiku, bet tokiu būdu stengiasi parodyti vykdantis teismo nutartį.

Suinteresuotas asmuo Ž. P. pateikė atsiliepimą, prašydamas tenkinti antstolio prašymą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) J. G. piktybiškai nevykdo teismo nutarties dėl bendravimo su vaikais tvarkos. J. G. teikė skundą ir stengėsi priešintis jo bendravimui su vaikais, kas parodo jos aiškią poziciją šiuo klausimu. Tokios pozicijos ji nuosekliai laikėsi nuo 2011 metų gruodžio mėnesio ir iki šiol laikosi. J. G. piktybiškai ignoruoja teismų sprendimus. Ji tokios nuostatos laikėsi net ir gyvendama jam priklausančiame name (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimą dėl laikinos bendravimo tvarkos su vaikais ji suvokė iškreiptai – kaip apribojimą jam įeiti į savo namą ir juo naudotis. J. G. neįleisdavo jo į savo namą, laikydama užblokuotą spyną iš vidaus įkištu raktu kai ji pati ten su vaikais būdavo. Kai ateidavo jo bendravimo su vaikais laikas, J. G. arba atrakindavo duris, arba ne, priklausomai nuo to, ar jį lydėdavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja bei antstolis. Jei atvykdavo vienas, durų ji neatidarydavo. Itin dažnai būdavo ir taip, kad tuo metu kai ji privalo perduoti vaikus, jos namuose nėra. Jei laukdavo, kada ji su vaikais sugrįš, ji važinėdavo šalia namo automobiliu, kuriame sėdi vaikai ir stebėdavo, kada jis išvažiuos. Jei ateidavo bendravimo laiko pabaiga, J. G. pasiėmusi keturmetį (duomenys neskelbtini) ant rankų puldavo trankyti namo langus, rėkauti, kad dabar jau jos laikas gyventi šitame name, nes ji čia gyvena su vaikais pagal teismo nutartį, nors iš tiesų jokios teismo nutarties nebuvo ir nėra iki šiol. Vaiko teisių apsaugos skyriaus, antstolio ar policijos pareigūnų raginimų J. G. negirdi ir į juos reaguoja pagiežingai, įžeidinėdama jį ir pareigūnus.

2) J. G., priešindamasi jo ir vaikų bendravimui pažeidžia ne tik jo, bet ir vaikų interesus ir jų teisę į šeimos ryšius. 2013-01-29 antstolio R. V. akte aprašomas J. G. elgesys vykdant tesimo nutartį dėl bendravimo tvarkos: „Būnant namo patalpose, dalyvaujant vaiko teisių apsaugos institucijos atstovei ir išieškotojui Ž. P., J. G. elgėsi impulsyviai ir agresyviai, vaikų akivaizdoje jiems girdint pakeltu tonu garsiai emocingai priekaištavo Ž. P., nemandagiai su juo kalbėjo (išvadino šiukšle), bandė konfliktuoti <...>. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja įspėjo J. G. dėl netinkamo jos elgesio, tačiau pastaroji į pastabas nereagavo. <... > Nustatyta, kad dėl neadekvataus J. G. elgesio (antstolio nuomone) atvykus Ž. P. vaiką akivaizdoje sudaroma įtampa. Tokiame kontekste kartu dalyvaujant motinai J. G. išieškotojui Ž. P. neįmanoma ramiai bendrauti su vaikais ar be streso pasiimti juos iš namų, adresu (duomenys neskelbtini)“. 2013-01-21 antstolio akte konstatuota, kad „J. G. nurodytu adresu neatvyko“. J. G. piktybiškai nevykdo teismo patvirtintos laikinos bendravimo su vaikais tvarkos ir tai matyti iš pateiktos chronologinės lentelės, kurioje aprašoma kiekviena diena ir kaip tą dieną jam pavyko arba nepavyko bendrauti su vaikais. Tai fiksuota ir daugelyje antstolio aktų. J. G. nesutikimas dėl jo ir vaikų teisės bendrauti tarpusavyje yra užfiksuotas ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus pažymoje: „J. G. teigė nesutinkanti su ieškinyje siūloma bendravimo tvarka (2012-03-08 Buities tyrimo aktas Nr. A715-1307-(2.13.210-SR6). Nuo 2012-02-22 teisme patvirtintos laikinos bendravimo tvarkos praėjo beveik du metai. Pagal šią nutartį su vaikais jis turėjo bendrauti mažiausiai 235 dienas, tačiau net 202 dienas J. G. visiškai ignoravo šį teismo sprendimą, o 33 dienas (dažniausiai tai būdavo trečiadieniai, kuriais pagal teismo nutartį jis turi galimybę būti su vaikais tik keturias valandas) jam atvykstant pasiimti vaikų, visuomet kažkas dalyvaudavo (Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja, J. G. sesuo, jos vyras, kurie nuolat filmuodavo bendravimą su video kamera ir sukeldavo psichologinę įtampą).

3) 2013-06-26 vaikams buvo atliktos kompleksinės psichologinės ir psichiatrinės ekspertizės. Abiems vaikams yra diagnozuoti psichikos sutrikimai, o jo ir vaikų ryšys aktyviais J. G. bei jos giminaičių veiksmais yra sutrikdytas. 2013-10-13 Vilniaus apylinkės teismas, atsižvelgdamas į Teismo psichiatrijos tarnybos atliktas vaikų kompleksines ekspertizes, į Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyriaus raštus bei jo išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo vieną iš tėvų (J. G., Ž. P.) arba juos abu kreiptis į Vaiko raidos centrą dėl psichologinės pagalbos vaikams suteikimo. Jis kreipėsi į minėtą gydymo įstaigą ir užregistravo vaikus pirmajam vizitui spalio 24 d., tačiau vaikai nebuvo atvesti minėtą dieną į Vaiko raidos centrą. Kitas vizitas paskirtas lapkričio 4 d., apie tai J. G. buvo informuota ne kartą, tačiau ji neatvyko.

Išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad būtų tikslinga tenkinti antstolio R. V. prašymą dėl baudos skyrimo J. G. už antstolio reikalavimo nevykdymą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vaikai gyvena su motina, kuri jais rūpinasi ir išlaiko, skirti vaikų motinai minimalią baudą. Nurodė, kad J. G. nepateikė įrodymų, kad ji dėl objektyvių ir svarbių priežasčių negalėjo įvykdyti teismo nutarties, todėl manytina, kad antstolio reikalavimas neįvykdytas be pateisinamos priežasties. Jos neteisėtas neveikimas sukliudė nutarties vykdymą. Vaikai negalėjo bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, buvo pažeidžiami vaikų interesai, daroma žala.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi pareiškėjos prašymą patenkino iš dalies ir skyrė J. G. 300 Lt baudą už teismo nutarties, įpareigojančios skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, nevykdymą, išieškotojo Ž. P. naudai. Teismas skirdamas suinteresuotam asmeniui J. G. baudą atsižvelgė į tai, jog suinteresuotas asmuo J. G. informavo antstolį apie tai, jog jos pagrindinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad vaikai gali būti (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) Papildomai nurodydama, jog kiekvienos savaitės trečiadienį, penktadienį ir kartais šeštadienį jos mažamečiai vaikai būna pas jos seserį L. G. adresu (duomenys neskelbtini). Teismas, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad ji viena augina du nepilnamečius vaikus, kuriems tėvas neteikia išlaikymo, tačiau teismas iš esmės vadovavosi tuo, jog Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje, kuria buvo nustatyta laikina bendravimo su vaikais tvarka, nurodyta, kad vaikų tėvas Ž. P. pasiima vaikus iš jų motinos J. G. gyvenamosios vietos, kuri kaip ir nurodė pati J. G. yra (duomenys neskelbtini).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantė J. G. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 23 d. nutarties ir prašo skundžiamą nutartį panaikinti, o antstolio R. V. prašymo dėl baudos skyrimo netenkinti. Nurodo, kad teismo sprendimo, kuriuo skolininkas yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymas yra tęstinio pobūdžio. Tai reiškia, kad pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 str. 5 d. nustatytą baudą yra tol, kol sprendimas yra neįvykdytas. Pažymi, kad priešingai skundžiamos nutarties turiniui, J. G. niekada nevengė ir nevengia vykdyti 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyta, jog Ž. P. vaikus pasiima J. G. gyvenamosios vietos adresu, konkrečiai šio adreso nenurodant, o apeliantė antstolui skirtame 2013 m. spalio 10 d. rašte nurodė, jog jos gyvenamosios vietos adresas, iš kurių Ž. P. gali pasiimti nepilnamečius vaikus, yra šie adresai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad antstolis minėtą nutartį vykdė tik adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantės manymu, tik teismui nustatyta tvarka išaiškinus, jog vaikai turi būti paimami adresu Dominikonų g. 14-4, Vilnius, šiuo adresu vaikų nutartyje nustatytu laiku neradus, galimai būtų pagrindas skirti J. G. baudą. Be to, kaip neginčytinai nustatė pirmosios instancijos teismas, J. G. viena išlaiko nepilnamečius vaikus, kadangi Ž. P. išlaikymo jiems neteikia, t.y. jis nevykdo Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria iš jo iki teismo sprendimo priėmimo nepilnamečiams vaikams yra priteistas laikinas išlaikymas. Antra vertus, skiriant baudą tėvo pareigų nevykdančio asmens naudai buvo grubiai pažeisti ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, bet ir nepilnamečių vaikų interesai, nes pinigai, kurie būtini nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti yra skiriami vaikams išlaikymo neteikiančiam tėvui.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Ž. P. pateikęs atsiliepimą į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti ir padidinti baudą apeliantei. Nurodo, kad apeliantė iš viso nevykdo teismo sprendimo, susijusio su bendravimo su vaikais tvarka. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad suinteresuoto asmens bendravimas su vaikais nevyksta, o apeliantė savo aktyviais veiksmais stengiasi ne tik šį bendravimą padaryti neįmanomu juos slapstydama, bet ir nuolat trikdydama bei skatindama jų emocijų bei mąstymo sumišimą savo pramanytais pasakojimais, pykčiu, neadekvačiu elgesiu ir kliedesiais, kuriuos greičiausiai iššaukia apeliantei dar 2004 metais diagnozuotas ir ilgą laiką negydomas psichikos sutrikimas. Suinteresuoto asmens manymu, teismas pagrįstai konstatavo, jog jis vaikus turi pasiimti iš (duomenys neskelbtini), nes būtent šį adresą apeliantė nurodo, kaip savo gyvenamąją vietą. Pažymi, jog apeliantei buvo ne vieną kartą siūlyta ieškoti kompromiso vykdant nutartį dėl vaikų išlaikymo ir netgi tai susieti su bendravimo su vaikais nutarties vykdymu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bei vykdomosios bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Byloje nustatyta, kad antstolis R. V. 2012-09-12 priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012-08-31 nutartį Nr. 2-1739-868/2012, kurioje nutarta nustatyti ieškovo Ž. P. bendravimo su nepilnamečiais vaikais G. M. P., gim. 2004-07-16, ir B. L. P., gim. 2008-05-30, laikiną tvarką: Ž. P. pasiima vaikus G. M. P. ir B. L. P. iš jų motinos J. G. gyvenamosios vietos: 1. kas antrą penktadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios savaitės sekmadienį 20.00 val.; 2. kiekvieną trečiadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios dienos 20.00 val. Laikina bendravimo su vaikais tvarka nustatoma iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. P. ieškinį atsakovei J. G., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo (v. b. l. 3-4, 6). 2012-09-12 Ž. P. pateikė antstoliui R. V. prašymą priimti vykdyti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą 2-1739-868/2012 (v. b. l. 5). 2012-09-12 skolininkei įteiktas antstolio 2012-09-12 patvarkymas, kuriuo skolininkė įpareigota vykdyti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012-08-31 nutartį (v. b. l. 8, 12). 2013-09-09 patvarkymu dėl informacijos apie nuolatinę gyvenamąją vietą pateikimo J. G. įpareigota ne vėliau kaip per 5 dienas nuo šio patvarkymo gavimo raštu informuoti antstolį ir išieškotoją Ž. P. apie dabartinę nuolatinę gyvenamąją vietą, iš kurios Ž. P. gali pasiimti vaikus, šis patvarkymas įteiktas J. G. motinai 2013-10-04 (v. b. l. 92, 95). Ž. P. 2013-10-08 raštu informavo, kad J. G. šiuo metu gyvena jai priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) (v. b. l. 95). J. G. atsakydama į 2013-09-09 patvarkymą nurodė, kad jos gyvenamosios vietos yra šiais adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Apie visas mažamečių vaikų buvimo vietas žino ir Ž. P.. Papildomai informavo, kad kiekvienos savaitės trečiadienį, penktadienį ir kartais šeštadienį jos mažamečiai vaikai būna pas jos seserį L. G. adresu (duomenys neskelbtini) (raštas antstolio kontoroje užregistruotas 2013-10-10) (v. b. l. 98). Antstolis 2013-10-10 akte nurodė, kad 2013-10-09, 15:55 val., su Ž. P. buvo nuvykta J. G. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), ketinant pasiimti vaikus. Kelis kartus buvo skambinta į buto duris, tačiau durų niekas neatidarė (v. b. l. 97). Antstolis 2013-10-14 akte nurodė, kad 2013-10-11, 15:55 val., su Ž. P. buvo nuvykta J. G. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), ketinant pasiimti vaikus. Kelis kartus buvo skambinta į buto duris, tačiau durų vėlgi niekas neatidarė (v. b. l. 99). 2013-10-23 antstolis R. V. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, kuriame nurodyta, kad skolininkė J. G. nesilaiko teismo nutartyje nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos (b. l. 3).

LR CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiame straipsnyje įtvirtintas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomumo principas reiškia, kad teismo procesiniame sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys, nes teismo procesinio sprendimo nevykdymas vertintinas ne tik kaip išieškotojo teisių pažeidimas, bet ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Už antstolio reikalavimų įvykdyti sprendimą nevykdymą be svarbių priežasčių neįvykdžiusiam asmeniui teismas gali taikyti procesinio poveikio priemones – skirti įstatymo nustatyto dydžio baudas. Vykdymo procese bauda už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą (CPK 771 str. 5 d.), teismo skiriama išieškotojo naudai, kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Teismas pažymi, jog pagal CPK 771 str. 5 d. teismo skiriama bauda ne tik kompensuojami išieškotojo praradimai (nepatogumai), susiję su skolininko vengimu laiku įvykdyti teismo procesinį sprendimą, bet ir motyvuojamas skolininkas kuo greičiau įvykdyti jam paskirtą įpareigojimą. Atsižvelgdamas į tokio pobūdžio baudos skyrimo tikslus ir paskirtį, teismas kiekvienu atveju, gavęs antstolio prašymą skirti baudą už teismo sprendimu paskirto įpareigojimo nevykdymą (CPK 771 str.), dėl baudos skyrimo sprendžia tik įvertinęs, ar kreipimosi į teismą dieną yra tam įstatymo nustatytos sąlygos ir pagrindai.

Apeliantė pateikusi atskirąjį skundą nesutinka su teismo paskirta bauda ir nurodo, jog ji niekada nevengė ir nevengia vykdyti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat akcentuoja, jog ji antstoliui nurodžiusi kelis adresus, t.y. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), kuriais vaikai būna ir kuriais suinteresuotas asmuo Ž. P. gali juos pasiimti, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje, kuria nustatyta laikina bendravimo su vaikais tvarka nėra nurodytas adresas iš kurio suinteresuotas asmuo Ž. P. turėtų visada pasiimti nepilnamečius vaikus ir tik teismui išaiškinus, jog vaikai turi būti paimami adresu (duomenys neskelbtini) (kurį apeliantė įvardija kaip pagrindinį gyvenamosios vietos adresą) ir jų nutartyje nustatytu laiku neradus, galimai būtų pagrindas skirti apeliantei baudą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais ir pažymi, jog kaip matyti iš pateiktos vykdomosios bylos bei civilinės bylos medžiagos, tarp šalių yra susiklostę gana konfliktiški santykiai, ko pasėkoje jie stengiasi nekontaktuoti. Manytina, jog aplinkybė, kad nepilnamečių vaikų tėvai tarpusavyje nebendrauja ar konfliktuoja, niekaip neįtakoja įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria buvo nustatyta tėvo Ž. P. bendravimo su vaikais tvarka, teisėtumo ir bylos dalyviai vis tiek yra įpareigoti ją vykdyti ir laikytis nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos. Šiuo atveju, pastebėtina tai, ką iš esmės nustatė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė J. G. antstoliui atsakymą, kuriame nurodė adresus, kuriais vaikų tėvas Ž. P. gali pasiimti vaikus, pateikė tik 2013 m. spalio 10 d. ( v.b.l. 98), todėl apeliantės teiginiai dėl 2013 m. spalio 9 d., kuomet suinteresuotas asmuo pirmą kartą nuvykęs adresu (duomenys neskelbtini), nerado nieko namuose, negali būti laikomi pateisinančiais apeliantės elgesį. Dėl to, konstatuotina, jog 2013 m. spalio 9 d. nepilnamečių vaikų tėvas nebuvo informuotas apie tai, jog apeliantės ir vaikų, jo atvykimo pagal teismo nutartimi nustatytą laiką, nebus pagrindiniu apeliantės gyvenamosios vietos adresu, t.y. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad šiuo atveju Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje buvo nurodyta tik tai, kad vaikų tėvas Ž. P. pasiima juos iš jų motinos gyvenamosios vietos, ir nebuvo nurodytas tikslus apeliantės J. G. gyvenamosios vietos adresas, nedaro jokios įtakos, įsiteisėjusios nutarties vykdymui. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo ir pati apeliantė pripažįsta bei teikdama į bylą procesinius dokumentus, taip pat visada nurodo, jog jos pagrindinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o kiti antstoliui pateiktame atsakyme nurodyti adresai, t.y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra tik šalutiniai, kuriais vaikai kartais taip pat būna. Apeliacinės instancijos teismo manymu, jog tada, kai nepilnamečiai vaikai būna ne pagrindiniu apeliantės gyvenamosios vietos adresu, (duomenys neskelbtini), o kitu aukščiau paminėtu ir kai pagal nustatytą tvarką vaikų tėvas Ž. P. privalo juos pasiimti, apeliantė turėtų jį informuoti apie jų buvimo vietą tam, kad suinteresuotas asmuo Ž. P. galėtų naudotis jam nustatytomis teisėmis ir tinkamai įgyvendinti jam įstatymu nustatytas pareigas. Kitu atveju jis praleidžia galimybę pasimatyti su savo vaikais bei patyria tam tikrus nepatogumus. Pažymėtina, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu ar vaikai gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium ( LR CK 3.156 str.). Už vaikų auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai ( LR CK 3. 159 str.). Todėl, aukščiau paminėti apeliantės argumentai atmestini.

Apeliantė pateikusi atskirąjį skundą taip pat nurodo, jog vaikai atsisako išvykti kartu su savo tėvu, taip pat, jog Ž. P. nevykdo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria iš jo iki teismo sprendimo priėmimo nepilnamečiams vaikams yra priteistas laikinas išlaikymas, ko pasėkoje apeliantė viena išlaiko nepilnamečius vaikus, o skiriant baudą tėvo pareigų nevykdančio asmens naudai būtų grubiai pažeisti ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, bet ir nepilnamečių vaikų interesai, kadangi pinigai, kurie skirti tenkinti vaikų interesus, turės būti sumokėti savo pareigų nevykdančiam tėvui. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas taipogi nesutinka ir pažymi, jog aplinkybė, kad nepilnamečiai vaikai atsisako išvykti kartu su tėvu, nėra teisiškai pagrįsta ir ja remtis sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo klausimą, pagrindo nėra. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į vaikų amžių (gimę 2008 m. ir 2004 m. ), iš kurio matyti, kad tokio amžiaus vaikai būdami visą laiką tik su savo motina ir tėvui negyvenant kartu bei matant jį gana retai, jie iš esmės prisitaiko prie motinos sukurtų gyvenimo taisyklių ir atpranta nuo tėvo kompanijos bei jo buvimo. Be to, jie dar negali spręsti patys ir ne pilnai supranta kai kurių dalykų, kurie kartais vyksta gyvenime. Pažymėtina ir tai, jog ir kita apeliantės nurodoma aplinkybė dėl to, jog vaikų tėvas neteikia vaikams išlaikymo, taipogi nėra aktuali sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, kadangi apeliantė turėdama tam tikrų priekaištų vaikų tėvui dėl išlaikymo teikimo, gali pasinaudoti priverstine skolos išieškojimo tvarka, nes jai šią teisę numato įstatymas, o būtent CPK 42 str. 3 d. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliantės teiginys, kad ji baudą turės sumokės iš tų pačių pinigų, kurie skirtini vaiko interesų tenkinimui, yra manipuliacinio pobūdžio. Pažymėtina, jog bauda apeliantei paskirta, įvertinus neatsakingą jos, kaip asmens, elgesį, ko pasėkoje suinteresuotas asmuo Ž. P. patyrė nepatogumus, kurių jis patirti neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į šalių paaiškinimus, bylų medžiagas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudą, tinkamai parinko baudos dydį, kuris atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti paskirtos baudos dydį ar baudą panaikinti. Teismas nevertina kitų atskirojo skundo argumentų, kaip nesusijusių su šios bylos nagrinėjimo dalyku ir neturinčių teisinės reikšmės baudos skyrimui LR CPK 771 str. 5 d. pagrindu. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista, nes klausimas iš esmės išspręstas teisingai (LR CK 1.5 str., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 18 str., 313 str., 314 str., 320 str.,328 str., 334 str., 338 str., 585 str., 771 str.).

Be to, pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis ivilinėje bylojeNr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas pagrindžiančiais nutarties motyvais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė