Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. E. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. E. R. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus skyriui dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja I. E. R. (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2015 m. spalio 20 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas) patikrinimo aktą (toliau – ir Aktas).

Nors Akte nustatyta, kad ginčo statinys, esantis žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau teismas padarė išvadą, kad Akte nėra suformuluota pareiškėjai jokių nurodymų, jis neturi įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, todėl pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia. Teismas sprendė, kad ginčai dėl statybos užbaigimo yra civilinio teisinio pobūdžio, dėl to savo teises pareiškėja gali ginti įstatymų nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teisme, ir Akto, kaip vieno iš įrodymų, pagrįstumas galės būti vertinamas toje byloje (Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. liepos 16 d. nutartis).

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Skyriaus surašyto Akto teisėtumo ir pagrįstumo. Iš Akto turinio matyti, kad pareiškėja 2015 m. liepos 13 d. surašė deklaraciją apie pagalbinio ūkio nesudėtingo statinio naujos statybos užbaigimą, kurią 2015 m. rugpjūčio 6 d. pateikė tiesiogiai valstybės įmonei Registrų centrui. 2015 m. spalio 9 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad minėta deklaracija ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla buvo pagrindas įregistruoti elingą Nekilnojamojo turto registre kaip baigtą statyti pastatą. Skyriaus specialistas, atlikęs patikrinimą, Akte padarė išvadą, kad minėta deklaracija neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes pagal deklaraciją, kadastrinių matavimų bylą ir suderintą projektą yra elingas, o faktiškai statinys yra pirtis. Skundžiama 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą, motyvuodamas tuo, jog Aktas nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės Akto nelaikė administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Pareiškėja atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir nurodo, kad tik ji gali nuspręsti, ar skundžiamas teisės aktas pažeidžia ar nepažeidžia pareiškėjos teises ir / ar interesus. Pareiškėjos teigimu, Aktas sukelia pareiškėjai neigiamas pasekmes, todėl gali ir turi būti administracinio teisėtumo tikrinimo objektu, nes jis, kaip įrodymas, buvo pateiktas į kitą bylą. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji neturi kitų galimybių išvengti neigiamų Akto pasekmių, t. y. Akto buvimo prima facie (praktiškai nenuginčijamu) įrodymu, išskyrus jo ginčijimą administraciniame teisme. Pareiškėjos nuomone, nepriimant jos skundo dėl Akto panaikinimo, yra eliminuojamos pareiškėjos galimybės paneigti skundžiamame akte nurodytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ normas ir pagrįstai vadovavosi administracinių teismų praktika.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-550/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad statybos užbaigimas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) 24 straipsnyje, kurio 4 dalyje nustatyta, jog statinių paprastasis remontas, nesudėtingų statinių kapitalinis remontas, statinių ar patalpų paskirties keitimas, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai iš viso neatliekami, nesudėtingų statinių statyba (naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas), nekeičiant statinio kategorijos, užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Inspekcijos išduotų statybos užbaigimo aktų ir statytojų (savininkų, užsakovų, valdytojų, naudotojų, paveldėtojų) surašytų bei Inspekcijos patvirtintų arba tiesiogiai valstybės įmonei Registrų centrui pateiktų deklaracijų apie statybos užbaigimą teisėtumo tikrinimo tvarką nustato Aprašas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.).

Deklaracijos, kurioje statytojas nenurodė statybą leidžiančio dokumento, patikrinimas atliekamas surašant Deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas) patikrinimo aktą (Aprašo 19 p.). Baigęs patikrinimą, jį atlikęs Inspekcijos pareigūnas Aprašo 11, 18 ir 19 punktuose nurodytuose aktuose įrašo išvadą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos apie statybos užbaigimą atitikties teisės aktų reikalavimams (Aprašo 22 p.). Deklaracijos apie statybos užbaigimą, kurios neprivaloma patvirtinti ir įregistruoti Inspekcijoje, galiojimą panaikina statytojas arba teismas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 str. 6 d.). Taigi iš minėto reglamentavimo matyti, kad Inspekcija, nustačiusi, jog deklaracija apie statybos užbaigimą neatitinka teisės aktų reikalavimų, turi kreiptis į teismą dėl tokios deklaracijos galiojimo panaikinimo. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta, nes Inspekcija Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-38-272/2016 pateikė patikslintą ieškinį, kuriame, be kita ko, prašo panaikinti I. E. R. 2015 m. liepos 13 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą. O nagrinėjamoje byloje yra ginčijama, ar Skyriaus specialistas surašė teisėtą ir pagrįstą Aktą, kuriame nėra jokių valinio pobūdžio patvarkymų dėl minėtos pareiškėjos surašytos deklaracijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą ir įvertinusi pareiškėjos skundžiamo Akto turinį, daro išvadą, kad Akte tik konstatuoti Skyriaus specialisto atlikto patikrinimo metu nustatyti faktai (padarytos išvados) dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą atitikties teisės aktų reikalavimams, tačiau nei pareiškėjai, nei kitiems asmenims nėra pateikta jokių privalomo pobūdžio patvarkymų, nepritaikytos jokios poveikio priemonės. Taigi akivaizdu, kad Aktas, kuriame tik konstatuotos faktinės aplinkybės, savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai (taip pat ir kitiems asmenims) nenustato. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o skundą dėl Akto panaikinimo atsisakytina priimti teisminiam nagrinėjimui.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad nepriimant jos skundo dėl Akto panaikinimo, yra eliminuojamos pareiškėjos galimybės paneigti Akte nurodytas aplinkybes, nes pareiškėja turi teisę išdėstyti visus savo argumentus, kuriais ji grindžia Akto nepagrįstumą ir neteisėtumą (deklaracijos atitikimą teisės aktų reikalavimams), pagal Inspekcijos ieškinį pradėtoje Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-38-272/2016 dėl I. E. R. 2015 m. liepos 13 d. surašytos deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo ir jos įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismui priėmus ginčijamą nutartį, iš pareiškėjos buvo atimta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir kituose įstatymuose laiduojama teisminės gynybos teisė.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad Aktas sukelia pareiškėjai neigiamas pasekmes, todėl gali ir turi būti administracinio teisėtumo tikrinimo objektu, nes jis, kaip įrodymas, buvo pateiktas į kitą bylą, o nepriimant jos skundo dėl Akto panaikinimo, yra eliminuojamos pareiškėjos galimybės paneigti skundžiamame akte nurodytas aplinkybes. Nors ginčijamas Aktas buvo pateiktas bendrosios kompetencijos teismui, kaip rašytinis įrodymas civilinėje byloje Nr. e2-38-272/2016, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-828-261/2015) laikosi pozicijos, kad ne visi oficialūs rašytiniai įrodymai turi būti ginčijami teisme inicijuojant dėl to atskirą administracinį procesą. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įrodymas, kuris vertintinas konkretaus ginčo byloje pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, negali būti materialiojo pobūdžio reikalavimo dalykas atskiroje byloje ir ginčijamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2011; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2013). Atsižvelgusi į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Akto kaip įrodymo, pateikimas civilinėje byloje nepagrindžia aplinkybės, jog Aktas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes ir todėl gali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Šiuo atveju Aktas nesukuria materialiųjų teisinių padarinių ir turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes vertintinas tik kaip įrodymas civilinėje byloje.

Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėja iš esmės nepritaria administracinių teismų suformuotai praktikai, pagal kurią administraciniam teismui gali būti skundžiami ne visi viešojo administravimo subjekto priimti aktai ar veiksmai, o tik tie, kurie atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.), o minėto pobūdžio teismų praktika suformuota aiškinant ir taikant ABTĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria pareiškėja nesutinka atskirajame skunde.

Apibendrindama nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Akto panaikinimo. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. E. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.