- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-05
- Bylos Nr.
- I-1284-554/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02582-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- V. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. U. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2011-08-31 iki 2016-02-05.
Pareiškėjas skunde ir jo papildyme (b.l. 2-12, 79-80) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2011-08-31 iki 2016-02-05 laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje prieštaraujančiomis teisės aktams, netinkamomis, orumą žeminančiomis, Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, dalį šio ploto užėmė baldai. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos tik per atveriamus langus, tačiau langas buvo uždengtas grotomis, todėl vėdinimas buvo nepakankamas, patalpose trūko oro ir kaupėsi drėgme. Nors pareiškėjas nerūko, tačiau gyvenamosiose patalpose kiti nuteistieji rūkė. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, jam buvo skirta pasenusi ir netinkama naudojimui lova, dėl to skaudėjo nugarą. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas patalyne, čiužinys nebuvo dezinfekuotas, dažnai nebuvo suteikiamos skalbimo ir džiovinimo paslaugos. Sanitarinis mazgas buvo netvarkingas, jo durys neužsidarė, sienelė buvo žema ir neužtikrino privatumo. Pataisos namuose dažnai nebuvo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė išsimaudyti po karštu dušu. Maisto davinys buvo nepakankamai kaloringas, maisto kiekis ir kokybė netinkama. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi, pareiškėjo teigimu, Konvencijos 3 straipsnis bei Baudžiamojo kodekso nuostatos pažeidimams, susijusiems su kankinimais ir orumą žeminančiu elgesiu nenumato ieškinio senaties termino. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsiliepime pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Tvirtino, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime pateikia klaidinančius duomenis apie nuteistųjų skaičių, kadangi pataisos namuose buvo laikomi 982 nuteistieji. Nagrinėjamu atveju senaties terminas negali būti taikomas, kadangi pažeidimas buvo tęstinis.
Atsiliepimas
Atsakovo atsiliepime (b. l. 32-45) su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose. Pažymėjo, kad duomenų, kiek konkrečiai buvo asmenų ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Tačiau gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Akcentavo, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės, bloginančios jo gyvenimo kokybę, sąlygos. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos pro atveriamus langus. Kameros Nr. 6 ir Nr. 10 yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Šildymas tiekiamas centralizuotai, o, esant būtinumui, tinkamai temperatūrai palaikyti, nuteistiesiems išduodami šildytuvai, ventiliatoriai. Įstaigoje užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius gavęs pranešimą apie sugedusius šviestuvus, nedelsiant lemputes keičia naujomis, taiso šviestuvus. Sanitariniai mazgai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Sanitariniuose mazguose įrengtos atskiros kabinos. Pažymėjo, kad teisės aktai įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Nuteistiesiems išduodamos tvarkingos ir naudojimui tinkamos lovos, o sulūžusios lovos remontuojamos arba keičiamos naujomis. Čiužiniai dezinfekuojami specialioje tam skirtoje dezkameroje. Pareiškėjas su skundais į pataisos namų administraciją dėl netinkamo čiužinio nesikreipė. Pareiškėjas atlikdamas bausmę į Psichologinės tarnybos skyrių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų taip pat nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais. Prašė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2011-08-31 iki 2016-02-05.
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis - t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011-08-31. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-12-14 (b. l. 13), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes pareiškėjo skundas yra paduotas dėl kankinimo, o Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino šiems pažeidimams. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad pažeidimas dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų yra tęstinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo (laikymo) Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011-08-31 iki 2013-12-13 taikytina ieškinio senatis ir ši pareiškėjo reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013-12-14 iki 2016-02-05.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013-12-14 iki 2016-02-05 buvo kalinamas šiose Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose (būriuose): nuo 2013-12-14 iki 2014-09-25 – 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, plotas 34,89 kv. m., įrengtos 8 vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,36 kv. m. (34,89/8) ploto; nuo 2014-09-25 iki 2014-10-01 – 12 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, plotas 16,78 kv. m., įrengtos 3 vietos, taigi, vienam asmeniui teko 5,59 kv. m. (16,78/3) ploto; 2014-10-01 iki 2015-03-26 – 12 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, plotas 21,68 kv. m., įrengtos 4 vietos, taigi, vienam asmeniui teko 5,42 kv. m. (21,68/4) ploto; nuo 2015-03-26 iki 2015-08-11 – 7 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, plotas 35,78 kv. m., įrengtos 6 vietos, taigi, vienam asmeniui teko 5,96 kv. m. (35,78/6) ploto; nuo 2015-08-11 iki 2016-02-04 – 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, plotas 35,06 kv. m., įrengtos 7 vietos, taigi, vienam asmeniui teko 5,00 kv. m. (35,06/7) ploto (b. l. 47, 66-67). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie nuteistųjų skaičių gyvenamosiose patalpose bei rėmėsi Pravieniškių PN-AK 2013-07-26 pažyma Nr. 117-618 „Apie miegamųjų vietų skaičių 3-oje valdyboje“ (b. l. 81). Tačiau, teismas pažymi, kad minėtoje pažymoje pateikti duomenys ginčui neaktualiu laikotarpiu, todėl teismas spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą jais nesiremia, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas šiose Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose: nuo 2013-01-25 iki 2013-01-30 ir nuo 2014-09-01 iki 2014-09-16 - kameroje Nr. 10, kurios plotas 15,85 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 3,96 kv. m. (15,85/4) ploto; nuo 2013-11-29 iki 2013-12-06 - kameroje Nr. 6, kurios plotas 15,28 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 2,55 kv. m. (15,28/6) ploto (b. l. 54, 55). Daroma išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013-11-29 iki 2013-12-06 (7 paros) kamerų tipo patalpoje Nr. 6 nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu trūko 1,05 kv. m. ploto.
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, dalį kamerų ploto užėmė baldai. Teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti įskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamo vėdinimo ir apšvietimo gyvenamosiose patalpose.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta 200 lx., ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigoje užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas ir vėdinimas, minėtas aplinkybes patvirtina Kauno visuomenės sveikatos centro 2015-06-25 ir 2015-07-14 Patikrinimo aktai (b. l. 57-60, 61-65), iš kurių matyti, kad Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje dirbtinio apšvietimo parametrai atitiko nustatytus reikalavimus. Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punktą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl patiriamų sunkumų vėdinant gyvenamąsias patalpas taip, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo netinkamas vėdinimas ar apšvietimas nėra. Pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, jog gyvenamųjų patalpų apšvietimas ir vėdinimas neatitiko reikalavimų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl patalpų vėdinimo ir apšvietimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad yra nerūkantis asmuo, tačiau gyvenamosiose patalpose kiti nuteistieji rūkė.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, kalinimo įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, Pravieniškių PN-AK neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad jo lova buvo nepatogi, metalinė, dėl to jautė fizinius nepatogumus, skausmą. Teismas pažymi, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normą, patvirtintą 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, asmeniui yra skiriama metalinė lova. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017-03-31 pažymos Nr. 77-933 matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta standartinė dviejų aukštų lova (b. l. 66-67). Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK sulūžusios lovos yra remontuojamos arba keičiamos naujomis. Teismo vertinimu, nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl, jo nuomone, netinkamos naudojimui ar nepatogios lovos, netinkamo čiužinio, pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Nurodo, sanitarinis mazgas dažnai buvo netvarkingas, jo durys neužsidarė, sienelė buvo žema ir neužtikrino privatumo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant, ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos.
Atsakovo atstovas atsiliepime atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus pažymėjo, kad 3-jo sektoriaus 4, 6, 7, 12 būrių sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, sanitariniuose mazguose įrengtos atskiros kabinos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui - t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo Pravieniškių PN-AK įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju atsakovas turėjo pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge (dėl sanitarinio mazgo sienelės aukščio, durų uždarymo), tačiau jokių duomenų apie tai į bylą nepateikė. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo aprūpintas patalyne, jam nesuteiktos skalbimo ar džiovinimo paslaugos. Tačiau, teismas pažymi, kad reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl trūkstamo minkšto inventoriaus, nesuteiktų skalbimo paslaugų ar neturėjimo galimybės išsidžiovinti drabužius, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo argumentai dėl nedezinfekuotų čiužinių taip pat atmetami, kadangi, kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo, čiužiniai Pravieniškių PN-AK dezinfekuojami specialioje tam skirtoje dezkameroje. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017-03-31 pažymos Nr. 77-933 matyti, kad patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos teikiamos pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintą tvarką (b. l. 66-67).
Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose dažnai nebuvo šilto vandens ir jam ne visada buvo sudaryta galimybė išsimaudyti po karštu dušu.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje ar kamerose, jog nuteistieji galėtų praustis kiekvieną dieną. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Tačiau, teismas pažymi, kad bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas atsakovui būtų kėlęs pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų (neveikiančių dušų), ar, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi buvo nepakankamas, todėl konkrečiu atveju galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, o atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl to nenustatyti.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamai kaloringo maisto, nepakankamo jo kiekio ir kokybės. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas taip pat turėjo pareigą paneigti minėtus pareiškėjo argumentus dėl nepakankamai kaloringo maisto, netinkamos maisto kokybės ar kiekio, tačiau jokių duomenų apie tai į bylą nepateikė. Kaip jau buvo minėta, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su minėtais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu 7 paras neužtikrino pareiškėjui gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpose, taip visą ginčo laikotarpį (783 paros)– pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge bei liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Bylos duomenimis, pareiškėjas į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų sąlygų nesikreipė (b. l. 56). Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus konstatuotų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų trukmę ir mastą, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 301 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. U. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 301 Eur (tris šimtus vieną Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.