Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-40-191/2017 pagal ieškovo J. R. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui D. R. dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nenustatinėjo vienos iš būtinų privatizavimo sąlygų – ar atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu.

Teismas ydingai vertino, kad ieškovas nebuvo net nuomininkas, nes jis bute gyveno teisėtai ir vykdė visas nuomininko pareigas bei naudojosi jam suteiktomis teisėmis.

Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovas nebuvo išreiškęs valios dėl privatizavimo, nes byloje yra duomenys apie tai, kad atsakovės struktūrinis padalinys iš ieškovo priėmė visus dokumentus, išreiškiančius jo ir jo šeimos narių valią dėl nuomojamo buto privatizavimo, užregistravo juos Nr. 31162P ir pradėjo privatizavimo procedūras. Atsakovė pati nurodė, kad pateikė tik išlikusius dokumentus, susijusius su buto privatizavimu, o tai reiškia, kad dokumentai buvo, tačiau jie nebuvo išsaugoti.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad reikalavimas dėl notarinio nuomininko ir jo šeimos narių sutikimo dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo buvo imperatyvus.

Teismas be pagrindo taikė ieškinio senatį, nes apie teisių pažeidimą apeliantas sužinojo tik 2016 m. birželio mėnesį.

Teismas pagrįstai neanalizavo aplinkybių, susijusių su privatizavimo objektu, nes dėl to byloje nekilo ginčo.

Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas negalėjo pateikti prašymo privatizuoti, nes su juo nuomos sutartis buvos sudaryta tik 1999 metais, taip pat nebuvo pateiktas tinkamos formos šeimos narių sutikimas privatizuoti.

Vien ta aplinkybė, kad buvo sudaryta buto inventorinė byla, nepatvirtina privatizavimo procedūrų tinkamo atlikimo, nes ji galėjo būti sudaroma ir kitais tikslais.

Ieškovas apie savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo suprasti 1999 m. sausio 6 d., kai sudarė nuomos sutartį, todėl praleido 10 metų ieškinio senaties terminą, termino atnaujinti neprašė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas teismo sprendimą skundžia iš esmės dviem pagrindais: 1) dėl netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK 185 str.) ir 2) dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Butų privatizavimo įstatymas, CK 1.127 str.). Toliau teismas pasisakys dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl privatizavimo sąlygų

Asmens teisė privatizuoti valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui priklausantį butą (gyvenamąsias patalpas) gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje numatyta, jog šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo – pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas.

Sprendžiant klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos tokios privatizavimo sąlygos: a) ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); b) ar ginčo gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 str.); c) ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip gyvenamosios patalpos privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo gyvenamosios patalpos privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kt. str.).

Pasisakant dėl pirmųjų dviejų sąlygų nurodytina, kad ieškovas su šeima ginčo bute gyveno nuo 1988 metų vasario mėnesio, butas jiems buvo suteiktas orderio pagrindu (b. l. 19), nuo 1988 m. kovo 15 d. ieškovas su šeima buvo deklaravę gyvenamąją vietą nurodyto buto adresu ir gyvena čia iki šiol (b. l. 23-24). 1999 m. sausio 6 d. tarp Kauno miesto savivaldybės ir ieškovo buvo sudaryta neterminuota buto nuomos sutartis (b. l. 20-21). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Taigi, sutinkamai su Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio antrosios dalies nuostatomis ieškovas buvo (ir yra) tinkamas subjektas, galintis privatizuoti butą; ginčo butas nėra įrašytas į Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą neprivatizuojamų objektų sąrašą, atitinka Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų objektų požymius, todėl konstatuotina, kad gali būti ir privatizavimo objektu.

Esminis ginčas byloje kyla dėl to, ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, atliko būtinus veiksmus įstatymu suteiktai teisei įgyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neįvykdė trečiosios sąlygos, nes ieškovui tinkamai nepradėjus gyvenamosios patalpos privatizavimo procedūros, jam neatsirado teisės tęsti jos privatizavimo procesą ir privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu faktinių aplinkybių vertinimu.

Tam, kad asmenį būtų galima laikyti įgijus teisę privatizuoti butą, visų pirma turi būti nustatytas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo galiojant Butų privatizavimo įstatymui kreipėsi į pirkimo – pardavimo subjektą, t. y. į vietos savivaldybę, kuri parduoda jai priklausančius butus, (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1 d.). Ieškovas nurodė, kad jis dėl buto privatizavimo, pritariant šeimos nariams, surinko visus dokumentus, užpildė pareiškimą ir dokumentus įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikė miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai, kur pareiškimas buvo priimtas ir įregistruotas. Kauno miesto savivaldybė 2016 m. birželio 21 d. ieškovo kreipimosi pagrindu pateikė turimus dokumentus, susijusius su ginčo buto privatizavimu. Sprendžiant, ar byloje yra pakankamai įrodymų ir duomenų, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl buto privatizavimo atsižvelgtina į byloje esančius įrodymus iš kurių matyti, kad 1992 m. balandžio 12 d. buvo sudaryta buto techninės apskaitos byla, kurioje savininku nurodytas R. J., P. (b. l. 11-14), 1994 m. sausio 7 d. išduotos pažymos apie tai, kad ieškovas ir jo sutuoktinė neturi jokio registruotino turto, pažymos skirtos privatizavimo tarnybai (b. l. 15-16), 1994 m. vasario 1 d. pareiškimu ieškovo sutuoktinė išreiškė valią, jog butas būtų privatizuotas jos vyro vardu. Pareiškimas skirtas Kauno miesto Butų privatizavimo tarnybai, jį patvirtino notarė L. V. (b. l. 17).

Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos procesu metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.) ir teismų praktikoje taikant įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas įtvirtintu tikimybių pusiausvyros principu, reiškiančiu, kad jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Pateikti duomenys apie tai, kad savivaldybės žinioje yra dokumentai, susiję su ginčo buto privatizavimu, taip pat iki 1992 metais parengta buto techninėms apskaitos byla ieškovo vardu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu buvo kreipęsis su prašymu dėl buto privatizavimo (nepaisant to, kad nėra pateiktas pats prašymas leisti privatizuoti) ir jo pagrindu buvo pradėtas privatizavimo procesas.

Byloje taip pat kilo ginčas dėl šeimos narių susitarimo, kuris iš jų taps buto savininku (bendrasavininkiu) privatizuoti butą tinkamumo. Pirmiausia nurodytina, kad privatizuojamo buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku ir tik tada susiklostydavo santykiai tarp asmens (asmenų), privatizuojančių butą, iš vienos pusės ir savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų minėto įstatymo 4 straipsnyje iš kitos pusės. Pažymėtina, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, o jau paskui asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu ir kad privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga.

Ginčo byloje šeimos narių susitarimas yra, jis patvirtintas notariškai, tačiau atsakovė išreiškė abejones dėl notarės patvirtinimo autentiškumo, kadangi notarė L. V. pateikė duomenis apie tai, kad notariniame registre nurodytą dieną jokių įrašų nėra padaryta (b. l. 55). Apeliacinės instancijos vertinimu, vien ši aplinkybė nepaneigia susitarimo tikrumo, tokio susitarimo neginčija ir trečiasis asmuo D. R., be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net ir apskritai nesant pateikto notariškai patvirtinto susitarimo ar nesant duomenų apie tokį susitarimą, tačiau pagal bylos aplinkybes esant aišku, jog tarp šeimos narių nebuvo ir nėra ginčo dėl buto privatizavimo, tokia aplinkybė negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti ieškinį dėl buto privatizavimo. Toks įstatymo atskiros nuostatos formalus taikymas reikštų, kad neįgyvendintas realus teisingumas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1121-622/2013, Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-129-436/2009).

Apibendrinant tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal byloje surinktus įrodymus yra pagrindas spręsti, kad ieškovas savo teisę pradėjo įgyvendinti galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl įgijo teisę privatizuoti butą (CPK 185 str.)

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Teismas, spręsdamas klausimą, ar ieškovo teisė privatizuoti butą turi būti ginama atsižvelgia į tai, kad ieškovas raštu į savivaldybę dėl buto pirkimo lengvatinėmis sąlygomis kreipėsi tik 2016 m. birželio 7 d. (b. l. 10-11), į teismą leisti baigti privatizavimo procedūras kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 3-5), atsakovė išreiškė prašymą byloje taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali privestinai įgyvendinti savo pažeistas teises (CK 1.124 str.). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos (CK 86 str., CK 1.127 str. 1 d.). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą ir kitos šalies nepripažįstamą teisę, priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tuo atveju teisės pažeidimas įsisenėja ir negali būti teismo pašalintas priverstinai, kitai šaliai tam prieštaraujant.

Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis taikant ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pažymėtina, kad ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas žmogus, turėjo domėtis savo teisėmis, viena kurių – buto privatizavimo proceso eiga. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, paskutiniai išlikę dokumentai privatizavimo tarnybai buvo teikti 1994 metais. Jokių įrodymų apie tai, kad ieškovas ar jo šeimos nariai nuo nurodyto laiko domėjosi privatizavimo procesu, byloje nėra pateikta. Byloje esanti buto nuomos sutartis, kurią 1999 m. sausio 6 d. pasirašė ieškovas su Šilainių butų ūkio tarnyba, ir gyvenamosios patalpos pasas, kuriame nurodytas buto savininkas – Kauno miesto savivaldybė, kaip teisingai nurodė byloje atsakovė, leido spręsti ieškovui apie tai, kad pradėta privatizavimo procedūra neduoda ieškovo siekiamo rezultato ir jo teisės yra pažeistos. Tačiau, kaip nustatyta byloje, ieškovas savo teisių pažeidimu realiai pradėjo rūpintis tik 2016 metais, t. y. praėjus daugiau nei 20 metų nuo dokumentų teikimo ir praėjus daugiau nei 15 metų nuo nuomos sutarties pasirašymo dienos. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie tai, kad ieškovas iki ieškinio pareiškimo dienos nesiėmė jokių realių veiksmų ginti savo teisių, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos. Ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) dar nepasibaigė. Atsižvelgiant į tai nagrinėjamo ginčo atveju taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 1999 m. sausio 6 d. (nuomos sutarties pasirašymo data), taigi pasibaigė 2009 m. sausio 6 d.

Įvertinus nurodytas aplinkybes laikytina, kad ieškovas, kreipęsis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, nors ir atliko privalomus atlikti veiksmus, tačiau gyvenamosios patalpos privatizavimo eiga nesidomėjo, nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti atitinkamų veiksmų neatliko, tokiu būdu nesilaikė pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Todėl, ieškovui pačiam arba per įgaliotus asmenis nesiekiant ginti savo pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą, nors tokias galimybes jis turėjo, jei manė, kad savivaldybės institucijos neveikimu atsisako sudaryti su juo gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutartį, nustatytos sąlygos leido pirmosios instancijos teismui spręsti apie ieškinio senaties praleidimo faktą, kartu sudarė ir pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Nurodytas faktinių aplinkybių vertinimas ir teisės normų aiškinimas ieškinio senaties taikymo privatizavimo procese klausimais atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).

Pažymėtina, kad dėl svarbių priežasčių praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, tačiau tokio prašymo ieškovas nepareiškė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir be pagrindo sprendė, kad ieškovas galiojant Butų privatizavimo įstatymui neatliko būtinų veiksmų teisei privatizuoti butą įgyti, tačiau pagrįstai nustatė, kad ieškovas savo teisėms ginti praleido ieškinio senaties terminą, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.