Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui J. R. a.k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) LT-48155 Kaunas ,ieškovo atstovei advokatei V. T.,

tret.asm. D. R. a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Kaunas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. R. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tret. asm. D. R. dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Gyvenamoji patalpa, (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei nuo 1995-03-20, tai patvirtina 2016-03-24 Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. 1988-02-18 Kauno miesto Panemunės rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Gyvenamosios patalpos orderiu Nr. 54, keturių asmenų ieškovo šeimai buvo leista apsigyventi gyvenamojoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. 1999-01-06 Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi, ginčo gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos ieškovui J. R. ir jo šeimai. Nuomos sutartis nenutraukta, galiojanti iki šiol(b.l.20-21), 2008-01-10 Pažymoje apie asmenis deklaravusius gyvenamąją vietą vienu adresu pažymima, kad pagal gyventojų registro prie Vidaus reikalų ministerijos 2007-11-30 duomenis, bute (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę: ieškovas J. R. nuo 1988-03-15, D. R.. 2016-10-06 pažymoje apie asmenis deklaravusius gyvenamąją vietą pažymima, kad pagal Valstybės įmonės „Registrų centras“ 2016-10-01 duomenis, bute (duomenys neskelbtini), Kauno m. gyvenamąją vietą buvo deklaravę ieškovas J. R. su sutuoktine treč.asm. D. R.. Ieškovas nurodė, kad jam teisė į lengvatinį privatizavimą kyla iš LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti Įstatymo 24 str.1d. nuostatų, nes ieškovas mano, jog ginčo gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo procedūros nebaigtos dėl atsakovo kaltės.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas; antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

LR butų privatizavimo įstatymo 4 str. įtvirtinti reikalavimai privatizavimo subjektui, norinčiam privatizuoti butą ar gyvenamąjį namą, t. y.:

- aukščiau minėto įstatymo įsigaliojimo diena asmuo buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkas ar nuomininkų šeimos narys, arba kuriam po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Pagal byloje esančius duomenis, nors Kauno miesto Panemunės rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto gyvenamosios patalpos orderiu Nr. 54, keturių asmenų ieškovo šeimai buvo leista apsigyventi ginčo gyvenamojoje patalpoje, dar 1988-02-18, tačiau nuomininkais

ieškovas ir jo šeima tapo tik sudarę 1999-01-06 Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį (b.l.20-21), akivaizdu, jog Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio nuostatos dėl imperatyvus reikalavimas būti nuomininku ar nuomininko šeimos nariu savalaikiai nebuvo išpildytas.

Ieškovas J. R. LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neatitiko įstatymo 4 str. nustatytos sąlygos, kad įstatymo įsigaliojimo dieną asmuo turi būti perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkas ar nuomininkų šeimos narys, o gyvenamoji patalpa ieškovui buvo išnuomota tik 1999 metais, t. y. jau gerokai pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, dėl ko darytina išvada, kad ieškovas LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jame nustatyta tvarka net negalėjo pateikti pareiškimo, taip pat ir privalomo šeimos narių susitarimo dėl būtent ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, kadangi šis įstatymas pilna apimtimi galiojo iki 1998-07-01.

Šios aplinkybės galimai paaiškina ir tai, kodėl ieškovas neatitinka ir trečiosios būtinos sąlygos - kad asmuo būtų išreiškęs savo valią pasinaudoti teise lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamas patalpas, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Kaip išaiškinta Teismų praktikoje, bei nurodyta atsakovo atsiliepime, tik tinkamo suinteresuoto asmens kreipimosi pagrindu savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras. Šiuo atveju, Savivaldybės administracijoje nėra prašymo, pateikto Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu dėl buto (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo. Akcentuotina, jog tai buvo pirminis ir pagrindinis dokumentas, kurio pagrindu buvo galima pradėti (pateikus Butų privatizavimo įstatyme numatytus kitus papildomus dokumentus ir atlikus privalomus veiksmus) išsinuomoto buto privatizavimą pagal minėtą įstatymą.

Šioje byloje neišpildytas ir kitas imperatyvus reikalavimas - nėra nuomininko ir jo šeimos narių notariškai patvirtinto susitarimo dėl buto pirkimo - kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Nesutarus pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 str. prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jos šeimos narių susitarimo, kas taps privatizuojamo buto savininkas, sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non).

Tokią tariamą išreikštą kitų šeimos narių valią notarine tvarka ieškovas grindžia 1994-02-01 D. R. pareiškimu(b.l.17). Šis dokumentas neatitinka aukščiau minėtų teisės aktų nuostatų, imperatyviai reikalavusių notariškai patvirtinto susitarimo, gi šiuo atveju tėra pateiktas vieno šeimos nario pareiškimas, kurio tik parašo autentiškumą tariamai patvirtino notaras. Ginčo atveju įvertintina tai, kad minėtose teisės aktų nuostatose buvo įtvirtintas minėtas imperatyvas, jo tikslas buvo tiesiogiai sietinas tiek su tokio sandorio teisėtumu, kurio sudarymo ir teksto teisėtumą įstatymiškai privalo užtikrinti notaras, bet ir su kitais teisės aktuose įtvirtintais notaro įgaliojimais, tokiais kaip pareiga išaiškinti sudaromo sandorio esmę, teisines pasekmes ir t.t. (tokio pobūdžio susitarimuose inter alia aktualu yra ir tai, ar kitiems šeimos nariams yra išaiškinta, kad jie tokiu susitarimu atsisako savo teisės privatizuoti pasirinktą butą ir kad įgyja teisę po privatizavimo naudotis tokiu būtu panaudos pagrindais). Todėl pagrįstai manytina, kad nesilaikius teisės aktuose įtvirtintų imperatyvių sandorio formai, turiniui ir tvirtinimui keliamų reikalavimų, byloje pateiktas tariamai notaro patvirtintas parašo autentiškumas negali būti laikomas tinkamu dokumentu, kokio reikalavo Butų privatizavimo įstatymo 5 str. ir jo lydimieji teisės aktai. Pagrindinis tokio tinkamo susitarimo tikslas, kad susitarimą sudarančių asmenų išreikšta valia būtų suderinta tarpusavyje, siekiant bendro tikslo, gi šiuo atveju tepateikta vieno asmens valia.

Pažymėtina, kad dėl byloje esančio 1994-02-01 treč. asm. D. R. pareiškimo autentiškumo, t.y. parašo tikrumo, tvirtinimo notariškai, remiantis Kauno miesto 15-ojo notaro biuro notarės L. V. pateiktu 2016-10-11 atsakymu Nr. 142 keliamos pagrįstos abejonės: 1994 m. vasario 01 d. notariniame registre jokių įrašų nėra, jokio notarinio veiksmo tą dieną notarė neatliko(b.l. 55). Nustatyti kitų aplinkybių dėl minimo dokumento sudarymo šiuo metu nėra galimybių, todėl darytina išvada, kad toks susitarimas ar vienasmenis pareiškimas arba nebuvo laiku sudarytas ir pateiktas, arba, jei ir buvo sudarytas, tai nebuvo tinkamai - t. y. notariškai patvirtintas, nors pagal teisės aktus ir teismų išaiškinimus jis buvo ir yra privalomas. Šeimos

narių sutikimas -susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas turtas, buvo ir yra būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non), tai buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta galiojant butų privatizavimo įstatymui.

Todėl, laikytina, kad iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur), ir tai yra pakankamas pagrindas nesudaryti ginčo buto privatizavimo (pirkimo- pardavimo) sutarties lengvatinėmis sąlygomis ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.

Ieškovo J. R. ir jo sutuoktinės treč.asm. D. R. teiginiai, jog visi dokumentai tariamai buvo tinkamai paruošti ir pateikti atsakovui dar 1992m. metais, pradėta formuoti buto tech. apskaitos byla ir kit., paneigtini aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, jie netenka teisinės prasmės. Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, t. y. byloje nesant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovas atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad buvo pateikęs atsakovės kompetentingiems organams pirminį pareiškimą/prašymą( o tokio jis ir negalėjo pateikti), tinkamai patvirtintą šeimos narių susitarimą, bei kad ieškovas toliau dėjo reikiamas pastangas ir atliko kitus būtinus veiksmus privatizavimo procedūroms tęsti.

Teismo manymu, jeigu ieškovas, kaip teigia buvo pateikęs visus reikiamus dokumentus dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo ( nors to nepatvirtinta jokie įrodymai byloje) , turėjo domėtis prašymo sprendimo eiga ,pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, taigi šiuo atveju sutarties sudaryme dalyvauja abi pusės ir abi pusės imasi visų reikiamų veiksmų tokio sandorio pasirašymui. Todėl nėra pagrindo teigti, jog sandoris, jei toks ir būtų galimas, nebuvo sudarytas dėl atsakovės kaltės (nerūpestingumo). Ieškovui neįgijus( o ir negalėjus įgyti) subjektinės teisės privatizuoti butą, negali būti ir šios teisės pažeidimo.

Taip pat pažymėtina, kad nei Savivaldybės administracijoje, nei pats ieškovas nepateikia jokių duomenų apie tai, kad jis ar jo šeimos nariai kada nors nuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pradžios iki 2016-06-07 būtų pateikę atsakovei kokį nors paklausimą, skundą, prašymą ar reikalavimą dėl patalpų privatizavimo, dėl privatizavimo procedūrų tariamo vilkinimo, ar kaip nors kitaip mėginę ginti savo tariamą teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Tai įrodo, jog ieškovas visą laiką laikė save nebent ginčo patalpų nuomininku, o ne teisėtu savininku ir jokiomis priemonėmis nesiekė įgyti nuomojamo turto savo asmeninės nuosavybės teise nepateisinamai ilgą laiką, elgėsi nerūpestingai, pasyviai.

Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė vien noras (siekis) privatizuoti butą dar nesukuria subjektinių teisių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; kt. LAT 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

Įvertinant kas įvardinta aukščiau, taip pat atsakovo pateiktame atsiliepime, laikytina, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų senaties terminas yra praleistas, jį skaičiuojant ir nuo 2001-01-01 (ne tik 1998-07-01 (Butų privatizavimo įstatymo galiojimo termino pabaiga)), kuomet teisės aktų nustatyta tvarka ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą, jei laikė, kad atsakovė, priskaičiuodama ir surinkdama nuomos mokestį pažeidžia jo teisę užbaigti tariamai tinkamai pradėtas privatizavimo procedūras, tačiau akivaizdu, kad to nedarė ir jokiais įrodymais neargumentuoja, kodėl savo tariamai pažeistų teisių negynė iki šiol, o delsė tokį ilgą laiką. Atsižvelgiant į nurodytą, taikytinas ieškinio senaties terminas dėl to ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu (CK 1.126 str. 1, 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Ieškinį atmetus, iš ieškovo nepriteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei, nesant nustatytos minimalios sumos (CPK 92, 96 straipsniai, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014-09-23 įsakymas Nr.1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.