- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-24
- Bylos Nr.
- e2-1540-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00695-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- R. D., J. Č.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-2065-264/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Roplastitus“ ieškinį atsakovams J. Č. ir R. D. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir teisėtumo. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Roplastitus“ (toliau – BUAB ,,Roplastitus“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. Č. ir R. D. 134 278,14 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, kurių vertė ar suma neviršija 134 278,14 Eur. Teigia, kad ieškinio suma atsakovams, fiziniams asmenims, yra didelė, jie gali imtis priemonių siekdami apsunkti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino ir areštavo atsakovams J. Č. ir R. D. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai, piniginės lėšas, kurių suma ar vertė neviršija 134 278,14 Eur, leidžiant atsakovams disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 350 Eur per mėnesį ribos, atsiskaityti su ieškove. Teismas nustatė, kad ieškovė įregistruota 2003 m. balandžio 3 d.; kad nuo įmonė įsteigimo jos direktoriumi buvo atsakovas J. Č., kuris kartu su atsakovu R. D. yra ir bendrovės akcininkai, turintys po 50 proc. akcijų; kad Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą; kad įmonė jau 2011 m. buvo nemoki; kad atsakovai 2011 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; kad neįvykdžius laiku šios pareigos įmonės kreditoriai patyrė žalą. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškinys pareikštas fiziniams asmenimis, duomenų apie jų turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą ar banko sąskaitose esančias lėšas nepateikta, ieškinio pobūdį ir prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, vyraujantį viešąjį interesą, konstatavo, kad ieškinio suma atsakovas yra didelė ir egzistuoja grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu ir siekdamas užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nusprendė, kad pirmiausia tikslinga areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar jų banko sąskaitose. Teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartimi patikslinta 2016 m. birželio 1 d. nutartis, nurodant, kad atsakovui R. D. leidžiama disponuoti ne gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 350 Eur per mėnesį ribos, o leidžiama disponuoti gaunamo senatvės pensijos dalimi, neviršijančia 350 Eur per mėnesį ribos.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas R. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas, nepranešdamas atsakovams apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes nesant realios grėsmės, apribojo jų teisę pasisakyti dėl prašymo pagrįstumo. Nepagrįstai nebuvo išklausyta kita ginčo šalis. Teismo nutartis nemotyvuota, todėl egzistuoja absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nutartyje išdėstyti formalūs, šabloniniai argumentai, nėra nurodyti motyvai, kodėl šiuo atveju taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, jų taikymo būtinybė nėra pagrįsta jokiais įrodymais, teisės aktais.
Atsakovas J. Č. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį panaikinti.Atsiliepimą grindžia šiais argumentais: Skundžiama teismo nutartis pagrįsta ne objektyviais duomenimis, o tik ieškovės pamąstymais, nuogąstavimais bei deklaratyviais teiginiais, neturinčiais jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Teismo nutartis priimta iš anksto nepranešus apie tai atsakovams, tokiu būdu buvo pažeistas vienas iš pagrindinių civilinės teisės principų, audiatur et altera pars, t. y. nebuvo išklausytos abi ginčo šalys. Pagrįsti apelianto teiginiai, kad priimta teismo nutartis nemotyvuota, būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrįsta jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad priimta teismo nutartis yra nemotyvuota, pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes atsakovams nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia atsakovo atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Prieš pradedant nagrinėti skundo argumentus, susijusius su teismo pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą pažeidimu, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties teismas pasisakė dėl pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Įvertino aplinkybes, kad ieškovė reikalavimą dėl žalos, padarytos, jos nuomone, atsakovams laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ne tik pagrindė ieškinyje išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, bet ir pateikė, jos įsitikinimu, šias aplinkybės pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Teismas taip pat pasisakė ir dėl galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, įvertino pareikšto ieškinio sumą bei aplinkybę, kad nėra pateikta duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Teismas išvadą, kad paminėtos faktinės aplinkybės įrodo grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui padarė vadovaudamasis ne tik CPK normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių institutą (CPK 144 straipsnis), bet ir šiuo klausimu aktualia teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-160/2012). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, priimdamas skundžiamą nutartį teismas pasisakė dėl esminių prašymo argumentų, išanalizavo bylos faktines aplinkybes, prašymo pagrįstumą vertino vadovaudamasis CPK nuostatomis ir aktualia nagrinėjamu klausimu teismų praktika, todėl atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, susiję su netinkamu teismo procesinio sprendimo motyvavimu. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes klausimą išsprendė nepranešęs apeliantui ir todėl jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus. Nors atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė teisės jam pateikti savo argumentus iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pastebėtina, jog su atskiruoju skundu atsakovas taip pat nepateikė jokių jo gerą finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų ar kitų įrodymų, paneigiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje būtinumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, neišklausęs atsakovo pozicijos prieš laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl to priėmė iš esmės neteisingą ir naikintiną nutartį. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tada, kai teismas mano, jog tai būtina, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinybės pranešti apeliantui apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepažeidė procesinių teisės normų. Būtent tokios pozicijos laikomasi aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016; 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015). Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, kt.).Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.