- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-25
- Bylos Nr.
- e2S-1384-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- R. G., I. G.
- Trečiasis asmuo
- D. B., V. B., N. B., A. B., L. B., R. Č., A. D., G. J. F., M. G., V. G., A. J., V. K., N. M., V. N., S. P., J. S., S. S., L. V., B. Ž., L. Ž., AB Šiaulių bankas, Advokatų profesinė bendrija Legal Solution Lietuva, BUAB „Neapolis“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiųjų asmenų (apeliantų) M. G. ir V. G. (V. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutarties, kuria pareiškėjams R. G. ir I. G. iškelta bankroto byla, tretieji asmenys byloje D. B., V. B., N. B., A. B., V. B., L. B., R. Č., A. D., G. J. F., M. G., V. G., M. G., A. J., V. K., N. M., V. N., S. P., J. S., S. S., L. V., B. Ž., L. Ž., AB Šiaulių bankas, Advokatų profesinė bendrija Legal Solution Lietuva, BUAB „Neapolis“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo centras“, kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, UAB „Sergel“, UAB „Kalmaras“, UAB „EU-RUS LAW Service“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, antstoliai V. D., L. P., B. T., M. T., G. J., G. K., J. P., A. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai R. G. ir I. G. prašė iškelti jiems bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Geraldis“.
Pareiškėjai nurodė, kad jų kreditoriniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Anot pareiškėjų, bendra jų įsiskolinimo suma siekia daugiau nei 2 289 672,47 Eur; tuo tarpu pareiškėjų nekilnojamojo turto vertė yra apie 993 699,23 Eur (nors faktiškai yra dar mažesnė), jokio kito turto pareiškėjai neturi; nurodė turintys vienintelius skolininkus – V. G. ir M. G. su 205 290,67 Eur skola. Pareiškėjų teigimu, jie negali vykdyti įsipareigojimų dėl to, jog gauna nedideles pajamas, lyginant su kreditorinių įsiskolinimų suma, neturi pakankamai turto, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai prašė iškelti jiems fizinių asmenų bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Geraldis“ ir nustatyti reikalingą 4090 Eur sumą bankroto procedūroms atlikti bei 600 Eur sumą pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti.
Pareiškėjai ir jų atstovas teismo posėdžio metu prašė tenkinti pareiškimą, remdamiesi pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo išdėstytais motyvais. Paaiškino, kad jų nemokumą iš esmės sukėlė pareiškėjo R. G. nuo 1993 m. vykdyti nekilnojamojo turto projektai, kuriems buvo reikalingos didelės investicijos, todėl tam tikslui buvo gautos paskolos. Pažymėjo, kad dėl 2008 m. prasidėjusios ekonominės krizės gerokai sumažėjo turto vertė, gaunamos pajamos, bankrutavo su pareiškėjo verslu siejamos įmonės. Pareiškėjų teigimu, jie šiuo metu gauna nedideles, bendrai apie 780 Eur dydžio per mėnesį, pajamas, todėl negali vykdyti įsipareigojimų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjas R. G. valstybės biudžetui skolingas 207 686,84 Eur ir papildomai 4102,20 Eur pagal vykdomuosius dokumentus; tuo tarpu pareiškėja I. G. valstybės biudžetui skolinga 175 396,51 Eur.
Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjas fondo biudžetui skolingas 1663,96 Eur, pareiškėja – 1658,01 Eur.
Trečiasis asmuo UAB „Sergel“ atsiliepime į pareiškimą iš esmės neprieštaravo dėl bankroto bylos iškėlimo, jei teismas nustatytų, jog pareiškėjai yra nemokūs ir nėra kitų aplinkybių, dėl kurių bankroto byla negalėtų būti iškelta.
Trečiasis asmuo R. Č. atsiliepime į pareiškimą iš esmės pritarė pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytiems argumentams dėl pareiškėjų finansinės padėties pablogėjimo priežasčių.
Tretieji asmenys B. Ž. ir L. Ž. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Tretieji asmenys laiko nesąžiningais pareiškėjų veiksmus po nemokumo atsiradimo, prisiimant papildomus įsipareigojimus bei teikiant duomenis apie pareiškėjų darbinę veiklą ir gaunamas pajamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, skolindamasis iš trečiųjų asmenų, nenurodė, jog turi milijonines sumas siekiančius įsipareigojimus.
Trečiasis asmuo kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“ atsiliepime į pareiškimą iš esmės neprieštaravo dėl bankroto bylos iškėlimo, jei teismas nustatytų, jog pareiškėjai yra nemokūs ir nėra kitų aplinkybių, dėl kurių bankroto byla negalėtų būti iškelta.
Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad laiko nesąžiningais pareiškėjų veiksmus nebendradarbiaujant su kreditoriumi ir tai, jog buvo prisiimami skoliniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams bei teikiant duomenis apie pareiškėjų gaunamas pajamas, taip pat sudarinėjant nesąžiningus sandorius.
Tretieji asmenys V. G. ir M. G. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Pažymėjo, kad pareiškimas paduotas pažeidžiant teismingumo taisykles ir yra teismingas ne Vilniaus miesto apylinkės teismui, o Klaipėdos rajono (miesto) apylinkės teismui, nes pareiškėjai faktiškai gyvena Klaipėdoje; aiškino, jog pareiškėjai tik prieš pat kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo savo gyvenamąją vietą deklaravo Vilniuje, siekiant suklaidinti teismą ir apsunkinant pareiškėjų kreditoriams dalyvauti bylos nagrinėjime. Nurodė, kad pareiškėjai yra nesąžiningi, nes, visų pirma, pateikė netikslius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos; antra, nepagrindė savo gaunamų pajamų; be to, pareiškėjas sudarinėjo nesąžiningus sandorius, siekdamas išvengti savo kreditorinių įsipareigojimų vykdymo; pareiškėjai pateikė neteisingus duomenis apie savo skolininkus, nes, anot trečiųjų asmenų, M. G. nėra skolinga pareiškėjams; pareiškėjai neįrodė savo nemokumo atsiradimo aplinkybių.
Trečiųjų asmenų V. G. ir M. G. atstovė teismo posėdžio metu prašė netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, remdamasi atsiliepime nurodytais motyvais. Paaiškino, kad ne visi pareiškėjų nurodyti kreditoriniai įsipareigojimai pagrįsti dokumentais ir įrodymais; pareiškė nuomonę, jog pareiškėjai yra nesąžiningi, nes prisiimti dideli kreditoriniai įsipareigojimai, dėl kurių dalies neteikiami dokumentai, o dėl kitos dalies kreditorinių įsipareigojimų susitarta dėl didelių, neproporcingų ir nepagrįstų palūkanų dydžio.
Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 13 d. nutartimi iškėlė pareiškėjams R. G. ir I. G. bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Geraldis“; nustatė 30 dienų terminą, skaičiuojant nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; patvirtino 4090 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; patvirtino 600 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; nustatė keturių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjų R. G. ir I. G. neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai sudaro apie 2 289 672,47 Eur (kurių terminai pasibaigę); pripažino, jog tai yra solidariosios pareiškėjų (sutuoktinių) prievolės; nurodė, kad bendros pareiškėjų gaunamos pajamos yra apie 780 Eur per mėnesį. Teismas vertino, kad pareiškėjų nurodyta asmeninių poreikių tenkinimui reikalinga suma (600 Eur per mėnesį) pagrįsta pateiktais paskaičiavimais ir nelaikytina pernelyg didele ar nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjams priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra apie 993 699 Eur, kuri būtų tikslinama ir galutinai nustatoma turto realizavimo metu, atsižvelgiant į tuo metu galiosiančias nekilnojamojo turto rinkos kainas; jokio kito turto pareiškėjai neturi; nurodė, jog pareiškėjai turi vienintelius skolininkus V. G. ir M. G. su 205 290 Eur dydžio neįvykdytų įsipareigojimų suma.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pareiškėjai dėl turtinės padėties negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o skolinių įsipareigojimų suma, lyginant su pareiškėjų gaunamomis pajamomis ir turimo turto verte, akivaizdžiai viršija 25 MMA. Pažymėjo, kad vykdymo procesas praktiškai nevyksta dėl pareiškėjų nedidelių pajamų; sprendė, jog pareiškėjų turto ir pajamų akivaizdžiai nepakanka įsipareigojimų vykdymui.
Taigi, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjai yra nemokūs, nes įsipareigojimų kreditoriams suma keletą kartų viršija pareiškėjų turto vertę ir gaunamų pajamų dydį.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos nesudarė tokių sandorių, kurių neprivalėjo sudaryti, dėl ko būtų tapę nemokūs, taip pat nenustatė pareiškėjų tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę padėtį prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismas vertino, kad pareiškėjai elgėsi sąžiningai, siekė atsiskaityti su kreditoriais (iš dalies su jais atsiskaitinėjo), tuo tarpu neįvykdyti kreditorių reikalavimai iš esmės susiję su pareiškėjo sukurto verslo žlugimu ir su šiuo verslu susijusių įmonių bankrotu.
Atsiliepimas
Teismas laikė nepagrįstais trečiųjų asmenų V. G. ir M. G. prieštaravimus, išdėstytus atsiliepime į pareiškimą ir teismo posėdžio metu, t. y. teismas sprendė, kad nėra pagrindo, vien remiantis trečiųjų asmenų nurodytomis aplinkybėmis, pripažinti nesąžiningais pareiškėjų veiksmus, teikiant duomenis apie turtinę padėtį, gaunamas pajamas, nes į bylą nepateikta jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo pareiškėjai nesudarė jokių sandorių, kurie pažeistų kreditorių interesus ir pareiškėjai dėl to būtų tapę nemokūs, neatliko veiksmų, kurie būtų vertinami tyčiniais, teikiant informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus, ar sudarant kitus sandorius, ar dėl sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaityti su kreditoriais, nes, anot teismo, pareiškėjų įsipareigojimai fiziniams asmenims susidarė 2008-2013 m. ir buvo susiję su pareiškėjų verslu nekilnojamojo turto srityje ir su jų verslu siejamų juridinių asmenų UAB „Senpaulė“, UAB „Pušų alėja“, UAB „Amadea“, UAB „Neapolis“ bankrotu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjų gyvenamoji ir deklaruota gyvenamoji vieta nurodyta Vilniuje, todėl pareiškimas dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas nepažeidžiant teismingumo taisyklių.
Taigi, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2, 4, 5, 6, 11 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Tretieji asmenys (apeliantai) M. G. ir V. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį bei atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjams R. G. ir I. G..
Apeliantai nurodo, kad pareiškimas, visų prima, buvo pateiktas pažeidžiant teismingumo taisykles ir yra teismingas ne Vilniaus miesto apylinkės teismui, o Klaipėdoje esančiam teismui. Pažymi, kad pareiškėjų pateikta pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniuje neatspindi tikrosios informacijos apie pareiškėjų gyvenamąją vietą, kuri yra Klaipėdoje (kurią pareiškėjai nurodydavo savo procesiniuose dokumentuose kitose bylose), nes būtent Klaipėdoje yra visas pareiškėjams priklausantis turtas, registruotos įmonės, kuriose dirba pareiškėjai. Anot apeliantų, pareiškėjai sąmoningai ir nesąžiningai pareiškimą pateikė ne pagal savo tikrąją gyvenamąją vietą, taip siekdami apsunkinti galimybę kreditoriams dalyvauti jų bankroto byloje.
Atsiliepimas
Trečiųjų asmenų teigimu, pareiškėjai buvo nesąžiningi tiek sukeldami savo nemokumą, tiek teikdami teismui duomenis dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjai nesąžiningai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl savo gyvenamosios vietos; be to, anot apeliantų, pareiškėjai buvo nesąžiningi teikdami informaciją apie savo gaunamas pajamas. Aiškina, kad įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais kitose bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio atidėjimo pareiškėjams, teismai konstatavo, jog pareiškėjų pateikti duomenys neatskleidžia tikrosios pareiškėjų turtinės padėties, o jų nurodomos pajamos yra nepagrįstai mažos. Apeliantai pažymi, kad ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nurodė gaunantys mažas pajamas, nors dirba trijų įmonių vadovais; trečiųjų asmenų teigimu, pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog jie stengėsi susirasti kitą, labiau apmokamą darbą. Taigi, anot apeliantų, pareiškėjai galimai slepia savo pajamas, nurodo fiktyvų darbo užmokestį, pateikia teismui neteisingą informaciją apie savo turtinę padėtį, nededa jokių pastangų susirasti geriau apmokamą darbą, todėl negali būti laikomi sąžiningais. Apeliantai aiškina, kad pareiškėjai taip pat pateikė nesąžiningą informaciją apie savo kreditorius ir skolininkus, nes bylos nagrinėjimo metu patys nurodė, jog jų nurodyti kreditorių reikalavimų dydžiai nėra teisingi, bei nepagrįstai kaip savo skolininkę nurodė M. G..
Trečiųjų asmenų vertinimu, pareiškėjai su savo finansais elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, prisiimdami daug prievolių, tokiu būdu didindami skolas, klaidinant kreditorius bei siekiant nurašyti šias skolas bankroto bylos pagalba. Pažymi, kad pareiškėjai per paskutinius trejus metus iki kreipimosi į teismą prisiėmė papildomų finansinių įsipareigojimų – 2015 m. rugpjūčio 26 d. buvo išduotas vekselis kreditoriui UAB „Kalmaras“, 2015 m. sausio 17 d. papildytas L. V. raštelis, 2015 m. vasario 22 d. pasirašytas paskolos raštelis su B. Ž.; papildomai pažymi, jog pareiškėjai, skolindamiesi, neatskleidė kreditoriams savo tikrosios turtinės padėties. Anot apeliantų, pareiškėjai taip pat nepateikė duomenų apie įsiskolinimų susidarymo laikotarpius ir sąlygas tam tikriems kreditoriams, todėl nėra galimybės patikrinti ar jie patenka į aktualų terminą. Tretieji asmenys teigia, kad pareiškėjai nemokiais tapo dar 2009 m., tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi tik 2016 m. gruodžio 12 d., tokiu būdu, anot apeliantų, pareiškėjai siekė nukelti trejų metų laikotarpį, per kurį turi būti tikrinami jų sudaryti sandoriai sąžiningumo aspektu. Be to, apeliantų vertinimu, pareiškėjai sąmoningai leido savo skoloms augti ir toliau neatsakingai bei rizikingai (su didelėmis palūkanomis) skolinosi, nesiėmė jokių veiksmų sumažinti palūkanas, restruktūrizuoti esamas skolas. Trečiųjų asmenų nuomone, pareiškėjai neįrodė kur buvo panaudotos jų pasiskolintos lėšos; be to, nurodė, jog kitose civilinėse bylose buvo įrodyta, kad pareiškėjas sudarinėjo neteisėtus sandorius, perleisdamas kitiems asmenims savo turtą, siekdamas išvengti savo kreditorinių reikalavimų vykdymo.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo BUAB „Neapolis“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo centras“, atsiliepime į atskirąjį skundą neprieštarauja skunde išdėstytiems argumentams, juos palaiko ir prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Pareiškėjai R. G. ir I. G. atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad, teikdami teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikė pažymą apie savo deklaruotą gyvenamąją vietą, kur pareiškėjai faktiškai šiuo metu ir gyvena. Pažymi, kad jų persikraustymą į Vilnių iš Klaipėdos lėmė tiek asmeninės, tiek objektyvios priežastys – didžioji dalis vykdomų darbinių projektų šiuo metu vykdoma Vilniuje, todėl pareiškėjams patogiau ir taupiau gyventi sostinėje, nei pastoviai važinėti iš Klaipėdos; taigi, pareiškėjų vertinimu, nagrinėjamu atveju teismingumas pažeistas nebuvo.
Pareiškėjai nesutinka su apeliantų teiginiais, kad kitose bylose yra nustatyta, jog jų nurodoma informacija apie pajamas negali būti laikoma teisinga ir sąžininga, bei pažymi, kad minėtose bylose pareiškėjų mokumas nebuvo vertintas, jose buvo pateikta tik dalis duomenų apie pareiškėjų finansinę padėtį. Pareiškėjai teigia, kad apeliantai neįrodė pareiškėjų pateiktų duomenų apie pajamas neteisingumo ir nesąžiningumo, apsiribodami tik subjektyvia nuomone. Anot pareiškėjų, jie pateikė pirmosios instancijos teismui visus ĮBĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus. Pareiškėjai aiškina, kad apeliantų teiginiai dėl pareiškėjų nesąžiningumo yra visiškai nepagrįsti ir paremti tik subjektyvia nuomone, tuo tarpu bankroto bylose galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigta tik pateikus objektyvius ir neginčytinus įrodymus, tuo tarpu apeliantai tokių įrodymų, anot pareiškėjų, nepateikė. Pareiškėjai pažymi, kad pateikė visus turimus duomenis apie savo kreditorius ir jų reikalavimus, tačiau teigia, jog šie reikalavimai gali būti netikslūs, tuo tarpu tikslūs kreditoriniai reikalavimai bus nustatyti vėlesnėse bankroto bylos stadijose, t. y. tvirtinant kreditorinių reikalavimų sąrašą. Papildomai nurodo, kad teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo dar nebuvo išnagrinėta byla dėl skolos iš apeliantų priteisimo, todėl pareiškėjai savo pareiškime, kaip skolininkus, buvo nurodę abu apeliantus. Pareiškėjai nurodo, kad per paskutinius trejus metus iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nesudarė jokių sandorių, kurie galėjo įtakoti jų nemokumą, tuo tarpu apeliantų nurodomi pareiškėjų sandoriai/veiksmai nepatenka į FABĮ įtvirtintą trejų metų laikotarpį. Be to, teigia, kad pareiškėjai neslėpė savo finansinės padėties nuo kreditorių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Pareiškėjai kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus, pagrindžiančius jų paaiškinimus – VSDFV pažymas apie socialinį draudimą, medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, V. G. pranešimą dėl ketinimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, antstolės 2017 m. kovo 20 d. patvarkymą . Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomi prijungti prie bylos įrodymai iš esmės yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Dėl teismingumo
Apeliantai, visų pirma, pažymėjo, kad pareiškimas buvo pateiktas pažeidžiant teismingumo taisykles ir yra teismingas ne Vilniaus miesto apylinkės teismui, o Klaipėdoje esančiam teismui, nes faktinė pareiškėjų gyvenamoji vieta yra Klaipėdoje. Anot apeliantų, pareiškėjai sąmoningai ir nesąžiningai pareiškimą pateikė ne pagal savo tikrąją gyvenamąją vietą, taip siekdami apsunkinti galimybę kreditoriams dalyvauti jų bankroto byloje.
Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina šiuos apeliantų teiginius. FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka. Asmens, kuris gyvena keliose vietose, pagrindine gyvenamąja vieta pripažintina vieta, su kuria jis labiausiai susijęs (kur yra jo turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis ilgiausiai gyvena) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 2 dalis). Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai suformuluoti CK 2.17 straipsnyje, tačiau kai asmuo gyvena keliose vietose, būtina atsižvelgti į viešų registrų (Gyventojų registro) duomenis, t. y. kurią vietą jis deklaravo kaip savo gyvenamąją. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnis numato, jog kiekvienas fizinis asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Taigi, nustatant asmens gyvenamąją vietą, tūrėtų būti remiamasi visais galimais įrodymais, tačiau asmens viešame registre deklaruota gyvenamoji vieta yra vienas iš pagrindinių ir svarbiausių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų (CK 2.17 straipsnis).
Iš pareiškėjų kartu su pareiškimu pateiktos Gyventojų registro pažymos matyti, kad pareiškėjai savo gyvenamąją vietą nuo 2016 m. spalio 18 d., t. y. iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai šių aplinkybių nenuginčijo; vien tai, kad pareiškėjams priklausantis turtas ir įmonės, kuriose pareiškėjai dirba, registruotos Klaipėdoje, nesudaro pagrindo savaime teigti, jog faktinė pareiškėjų gyvenamoji vieta pareiškimo teikimo dienai buvo Klaipėdoje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pareiškimas priimtas ir išnagrinėtas nepažeidžiant teismingumo taisyklių, o apeliantų argumentai dėl pareiškėjų nesąžiningumo teikiant duomenis apie savo gyvenamąją vietą atmestini (CPK 12, 178, 185 straipsnis). Be to, teismo vertinimu, apeliantai neįrodė savo teiginių, jog tokiu būdu buvo apribotos galimybės pareiškėjų kreditoriams dalyvauti bylos nagrinėjime, nes visi procesiniai dokumentai pareiškėjų kreditoriams buvo siunčiami jų nurodytais gyvenamosios/buveinės vietos adresais, taip pat per Elektroninių paslaugų portalą (EPP), kreditoriai turėjo galimybes išreikšti savo nuomonę tiek teikdami teismui savo procesinius dokumentus raštiškai, tiek išsakyti savo nuomonę posėdžio metu pirmosios instancijos teisme (norintys tai padaryti pasinaudojo šiomis teisėmis); kreditoriai dar pranešime apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo informuoti, jog pareiškimas bus teikiamas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Dėl teismo nutarties pagrįstumo
FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų pradelstų skolinių įsipareigojimų suma (2 289 672,47 Eur, kuri yra solidari) gerokai viršija 25 MMA dydį ir jie neturi galimybių jų įvykdyti, nes pareiškėjams priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra apie 993 699 Eur, o bendros pajamos per mėnesį siekia apie 780 Eur; papildomai nurodė, jog pareiškėjai turi debitorių su 205 290 Eur dydžio skola (bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta (priimtas teismo procesinis sprendimas), jog debitorius yra tik V. G.). Apeliantai atskirajame skunde iš esmės neginčija aplinkybės dėl pareiškėjų nemokumo, tačiau pažymi, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų dėl tam tikrų kreditorių ir jų kreditorinių reikalavimų atsiradimo, o kiti kreditorių reikalavimai galimai yra netikslūs.
FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo laikomas nemokiu, kai pradelsti mokėjimai viršija 25 MMA ir jis jų negali įvykdyti. Kasacinis teismas, aiškindamas šį teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015).
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjimu atveju pažymi, kad net ir neįskaitant į bendrą pareiškėjų skolų masę kreditorių, kuriuos nurodė apeliantai, t. y. D. B., V. B., L. B., reikalavimų (dėl kurių reikalavimų pareiškėjai nepateikė duomenų) pareiškėjų pradelstų įsipareigojimų suma vis tiek gerokai viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 25 MMA dydį (ginčo byloje iš esmės dėl to ir nekilo). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl kreditorių reikalavimų tikslaus dydžio ir jų pagrįstumo bus sprendžiama vėlesnėse bankroto bylos stadijose, t. y. tvirtinant bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog pareiškėjai dirbtinai ar juolab nesąžiningai mažino ar nuslėpė savo pajamas-turtą, taip pat iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai neturi galimybių įvykdyti savo turimų skolinių įsipareigojimų (turto ir pajamų akivaizdžiai nepakanka įsipareigojimų įvykdymui), apeliantai konkrečių argumentų ir (ar) įrodymų dėl pareiškėjų finansinės padėties nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Remiantis nurodytais motyvais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjus pripažino nemokiais.
Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo iškelti pareiškėjams bankroto bylos, nes šiuo atveju egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto sąlyga – asmenų nesąžiningumas.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Kaip nustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, asmens sąžiningumo tikrinimas, dėl jo sudarytų sandorių ar kitų veiksmų, turėjusių įtakos nemokumo atsiradimui, atliekamas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjų pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas 2017 m. sausio 10 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjų sąžiningumas, apima laikotarpį nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 10 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad veiksmų vertinimo apibrėžtumas laike yra aiškus ir jo aiškinimas plečiamai neatitiktų FABĮ paskirties.
Šiuo atveju apeliantai pareiškėjų nesąžiningumą, be kita ko, vertino ir grindė pareiškėjo 2009-2011 m. atliktais veiksmais (sudarytais turto perleidimo sandoriais), kurie Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo pripažinti negaliojančiais, taip pat kitais pareiškėjų veiksmais, atliktais iki 2014 m. (lėšų, gautų 2006 m., panaudojimu ir kt.), tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų argumentais nesutinka dėl jau minėtos priežasties, t. y. dėl to, jog apeliantai vertina pareiškėjų veiksmus, kurie atlikti iki aktualaus laikotarpio, per kurį turi būti vertinamas fizinio asmens sąžiningumas, t. y. iki 2014 m. sausio 10 d. Be to, pažymėtina, kad nurodyto 3 metų termino pradžia skaičiuojama nuo nesąžiningų veiksmų atlikimo laiko, o ne nuo teismo sprendimo, kuriuo tie veiksmai pripažinti nesąžiningais, įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016).
Apeliantų vertinimu, pareiškėjai su savo finansais elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, prisiimdami daug prievolių ir didindami skolas, klaidinant kreditorius bei siekiant nurašyti šias skolas bankroto proceso pagalba; pažymėjo, kad pareiškėjai per paskutinius trejus metus iki kreipimosi į teismą prisiėmė papildomų finansinių įsipareigojimų.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).
Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatyta, kad pareiškėjai, skolindamiesi lėšas, žinojo, jog jų negalės grąžinti, bei to siekė (CPK 12, 178 straipsniai); be to, apeliantai neginčijo pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjai, pardavę dalį savo turto, taip pat vykdant išieškojimą iš jų turto, iš dalies jau padengė tam tikrų kreditorių reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, taigi nesąžiningumas turi būti įrodytas. Be to, pažymėtina, kad nepakanka konstatuoti asmens nesąžiningumo, bet turi būti padarytos aiškios išvados ir dėl nesąžiningo elgesio įtakos nemokumui, būtent aktualiu laikotarpiu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantų nurodytais teiginiais, kad pareiškėjas R. G. per aktualų trejų metų laikotarpį, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d., išdavė vekselį kreditoriui UAB „Kalmaras“ dėl 8560 Eur skolos grąžinimo ir 2015 m. vasario 22 d. pasirašė paskolos raštelį dėl 48 900 Eur sumos gavimo iš B. Ž. ir jos grąžinimo 2016 m. lapkričio 22 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų skolų prisiėmimas neturėjo reikšmingos įtakos pareiškėjų nemokumui, todėl būtų neproporcinga vien tuo pagrindu spręsti dėl pareiškėjų nesąžiningumo. Tuo labiau, kad pareiškėjai nurodė, jog minėti sandoriai buvo sudaryti suvedus ankstesnes skolas; apeliantai šių aplinkybių nenuginčijo (iš esmės ir neginčijo). Iš esmės šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad B. Ž., reikšdama kreditorinį reikalavimą pareiškėjams, nurodė, jog pareiškėjo įsiskolinimas sudaro 48 900 Eur (nurodyta suma atitinka minėtame 2015 m. vasario 22 d. paskolos raštelyje nurodytai sumai) ir susidarė jis nuo 2008 m. sausio 31 d. (o ne nuo paskolos raštelio pasirašymo dienos – 2015 m. vasario 22 d.). Pažymėtina, kad apeliantų nurodytame 2015 m. sausio 17 d. papildytame L. V. raštelyje tik nurodoma, jog skolos atsiskaitymas bus įvykdytais eurais, todėl tai negali būti vertinama kaip kažkokių papildomų įsipareigojimų prisiėmimas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateikta nepakankamai įrodymų apie tai, kad pareiškėjai, skolindamiesi lėšas, neatskleidė kreditoriams savo tikrosios turtinės padėties, todėl laiko šiuos apeliantų teiginius neįrodytais; tuo labiau, jog kreditoriai, suteikdami iš esmės pakankamai dideles paskolas fiziniams asmenims be jokių užtikrinimo priemonių (turto įkeitimų, trečiųjų asmenų laidavimo ir pan.) su pakankamai didelėmis palūkanomis turėjo ir patys įvertinti paskolų gavėjų turtinę padėtį bei prisiimti riziką dėl galimo įsipareigojimų nevykdymo.
Apeliantai pareiškėjų nesąžiningumą siejo taip pat su tuo, kad pareiškėjai nepateikė visos informacijos apie savo pajamas, galimai slepia savo pajamas, nurodo fiktyvų darbo užmokestį, pateikia teismui neteisingą informaciją apie savo turtinę padėtį, nekonkretizavo savo nemokumo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų teiginius vertina kaip deklaratyvius. Teismas pažymi, kad pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog jų nemokumą iš esmės lėmė žlugęs pareiškėjo verslas, kuriam vystyti ir išsaugoti pareiškėjai skolindavosi lėšas; teismo vertinimu, apeliantai šios aplinkybės nenuginčijo. Be to, byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjų šiuo metu gaunamas pajamas, kurių apeliantai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nenuginčijo, apsiribodami deklaratyviais teiginiais bei iškeldami abejones dėl jų realumo ir teisingumo, tačiau nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pareiškėjų pozicija, kad kitose bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio pareiškėjams (ne)atidėjimo, pareiškėjų mokumas nebuvo vertintas (kaip kad šioje byloje), todėl apeliantų nurodytose bylose konstatuotos aplinkybės iš esmės neturi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjų nurodytų pajamų ir turimo turto realumo bei tikrumo.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, viena vertus, pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje dėl bendradarbiavimo principo taikymo yra išaiškinta, kad šis principas reiškia, jog tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. O paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus, bankroto byla gali būti nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai, teikdami pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš esmės pateikė visus FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus; bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų nurodyti duomenys iš esmės nebuvo paneigti, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais dėl pareiškėjų nesąžiningumo pateikiant teismui aiškiai neteisingus duomenis apie savo turtą, pajamas ir pan.
Apeliantai taip pat pažymi, kad pareiškėjai nededa pastangų atkurti savo mokumą, nes neįrodė, jog stengėsi susirasti kitą, labiau apmokamą darbą.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis padėtį pabloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų argumentai apie pareiškėjų neveikimą siekiant atkurti mokumą (susirasti geriau apmokamą darbą), yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis; byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai turėjo galimybes gauti didesnes pajamas, tačiau sąmoningai jų nesiekė, priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai visą aktualų laikotarpį, t. y. paskutinius trejus metus iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dirbo ir gavo pajamas (pajamos didėjo).
Pažymėtina, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo aktyvus vaidmuo nepaneigia šalių pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, taigi nesąžiningumas turi būti įrodytas. Apeliantų argumentai dėl pareiškėjų nesąžiningumo yra bendro pobūdžio, kurie negali būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pažymėtina ir tai, kad nepakanka konstatuoti asmens nesąžiningumo, bet turi būti padarytos aiškios išvados ir dėl nesąžiningo elgesio įtakos nemokumui, būtent aktualiu laikotarpiu. Taigi, teismas sprendžia, kad apeliantų nurodomos aplinkybės nesuponuoja išvados dėl asmenų nesąžiningumo prezumpcijos paneigimo, o pagrįstų argumentų ar įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą dėl pareiškėjų nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nepateikta.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius (FABĮ 12 straipsnio 3 dalis), ir nustačius asmens nesąžiningumą, įskaitant ir pajamų slėpimą, tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimą, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teisę kreiptis dėl bankroto bylos nutraukimo, esant pagrindui asmenį laikyti nesąžiningu (pavyzdžiui, paaiškėjus, kad pareiškėjai pateikė neteisingą informaciją apie turimą turtą, pajamas ir pan.), turi ir kreditoriai (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 24 straipsnio 9 punktas).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai iškėlė pareiškėjams R. G. ir I. G. bankroto bylą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantų atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Trečiųjų asmenų (apeliantų) M. G. ir V. G. (V. G.) atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį, kuria R. G. ir I. G. iškelta bankroto byla, palikti nepakeistą.