Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. K., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nedirbanti, Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruota, pagrindinio išsilavinimo, ištekėjusi, teista:

1) 2013 m. lapkričio 12 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį, 64¹ straipsnio 1 dalį – 6 MGL (780 litų) dydžio bauda, 2014 m. birželio 20 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartimi nesumokėta 2 MGL dydžio baudos dalis pakeista 12 valandų trukmės viešaisiais darbais, juos įpareigojant atidirbti per vieną mėnesį nuo nutarties įsiteisėjimo;

2) 2013 m. lapkričio 27 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 64¹ straipsnio 1 dalį – areštu 30 parų, 2014 m. vasario 13 d. paleista iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų atlikus arešto bausmę;

3) 2014 m. spalio 3 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 2 ir 4 dalis, 64¹ straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 9 dalį (su 2013 m. lapkričio 12 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme) – laisvės atėmimu 4 mėnesiams 18 dienų, 2014 m. spalio 30 d. paleista iš (duomenys neskelbtini) nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų atlikus laisvės atėmimo bausmę;

4) 2016 m. lapkričio 28 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį, 64¹ straipsnio 1 dalį – viešaisiais darbais 4 mėnesiams, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti po 30 valandų visuomenės labui, 2017 m. balandžio 19 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi neatlikta viešųjų darbų bausmė pakeista areštu 17 parų, bausmė atlikta,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

Kaltinamoji A. K. sunkiai sužalojo šeimos narį, tai yra 2020 m. vasario 1 d. apie 2.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu sutuoktiniui R. K. į pilvą, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajam durtinę – pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su kepenų ir kasos sužalojimais ir kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Įrodymai ir jų vertinimas

Kaltinamoji A. K. bylos nagrinėjimo teisme metu kalta prisipažino visiškai ir parodė, kad su nukentėjusiuoju R. susituokę jau trys metai. Santykiai jų buvo geri, anksčiau jokių tokių konfliktų nėra buvę. Datos neatsimena, bet galėjo būti 2020 m. vasario 1 d. naktis, apie 2 val. Dieną ji kartu su R. gėrė su draugais, į namus grįžo apie 1 val. nakties. Namuose abu dar išgėrė kambaryje šalia virtuvės. Begeriant įvyko konfliktas dėl vyro įtarinėjimų neištikimybe. Ji taip pat netylėjo, keikėsi ir panašiai. Konflikto metu R. ją stumdė, tačiau fizinio skausmo jai nesukėlė. Kažkuriuo momentu R. paėmė nuo spintelės peilį, padėjo jį ant stalo ir pasakė „durk“. Peilis buvo skirtas kiaulėms skersti. Ji paėmė peilį ir, laikydama jį dešinėje rankoje, dūrė R. į viršutinę pilvo sritį, pataikė tarp pilvo ir krūtinės. Dūrė tik vieną kartą. Dūrė nestipriai, tačiau, kiek peilis įsmigo, ji net neįsivaizduoja. Durdama nukentėjusiajam tikrai negalvojo, kad padarys kokius tai sužalojimus. Neįsivaizduoja, kodėl taip elgėsi, to paaiškinti negali. Tikrai nenorėjo R. nužudyti, nenorėjo jokių sunkių sužalojimų jam sukelti. Ji nesmogė peiliu nukentėjusiajam, o juo dūrė tiesiai. Iš pradžių jokių sužalojimų nematė, tik vėliau pastebėjo, kad per nukentėjusiojo rūbus pradėjo bėgti kraujas iš tos vietos, į kurią ji dūrė. R. pradėjo dusti, tada ji iškart iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Labai gailisi, kad taip pasielgė, blogai vertina savo poelgį. Blaivi tikrai taip nebūtų pasielgusi. Nukentėjusiojo atsiprašė, su juo susitaikė, planuoja ir toliau kartu su juo gyventi. Susitarė su ligonių kasa dėl žalos atlyginimo. Šiuo metu nebedirba. Iš darbo išėjo dėl mažo atlyginimo. Artimiausiu laiku planuoja įsidarbinti, ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą. Pažada, kad ateityje tokie dalykai nepasikartos. Po įvykio alkoholio nebevartoja. Su sūnumi G. bendrauja, skambina jam telefonu, planuoja jį susigrąžinti.

Nukentėjusysis R. K. parodė, kad kaltinamoji yra jo sutuoktinė, su ja santykiai geri. Nesijaučia nukentėjusiuoju šioje byloje, tą pačią sekundę (po įvykio) kaltinamajai jis atleido ir jie susitaikė. Sausio 31 dieną jie kartu išgėrinėjo. Abu buvo stipriai išgėrę. Grįždami namo dar nusipirko pakuotę alaus ir abu gėrė namuose. Begeriant jis dėl girtumo pradėjo A. kaltinti, jai priekaištauti, kilo konfliktas. Išgėrusi žmona labai drąsi, pradėjo kalbėti agresyviau, tada jis pastūmė A. ant lovos, vis jai priekaištavo, klausinėjo jos – „myli, ar nemyli“. A. nenusiraminus, jis paėmė peilį, skirtą skersti kiaulėms, kuriuo naudodavosi jo patėvis, pridėjo sau prie krūtinės ir pasakė (nukentėjusiajai) „durk“. A., matyt, buvo tiek įsierzinusi, kad stumtelėjo tą peilį. Nepamena, ar viena ranka ji dūrė, ar abiem. Tas peilis yra labai smailiu galu, aštrus. Smūgio stipraus tikrai nebuvo. Jeigu būtų buvęs kitoks peilis, buitinis, net rando nebūtų likę. Po įdūrimo A. rankomis užspaudė žaizdą ir ją laikė, kad kraujas nebėgtų. Jis nei sekundę nepyko ant A., nes pats ją išprovokavo taip pasielgti. Po operacijos A. lankė jį ligoninėje. Ligoninėje jis gulėjo 5-6 dienas. Jokių liekamųjų reiškinių neliko, šiuo metu yra sveikas. Su A. tikrai gražiai sutaria, anksčiau jokių konfliktų nėra buvę. Viskas įvyko todėl, kad jis prisigėrė, išprovokavo tą konfliktą, o A. irgi nenusileido. Jis su A. planuoja ir ateityje kartu gyventi. A. su jos sūnumi G. visą laiką bendrauja, per savaitę po 2-4 kartus kalbasi telefonu, kai turėjo automobilį, buvo pas A. sūnų ir nuvažiavę. Teismo prašo kaltinamosios išvis nebausti arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Po įvykio A. išvis nebevartoja alkoholio.

Iš 2020 m. vasario 1 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. J. tarnybinio pranešimo matyti, kokias įvykio faktines aplinkybes nustatė šis policijos pareigūnas (t. 1, b. l. 4).

Iš 2020 m. vasario 1 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus įvykio vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), rasti kraujo pėdsakai bei peilis, kuris buvo paimtas (t. 1, b. l. 15-21).

Iš 2020 m. vasario 1 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiosios patrulės K. K. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje matyti, kokias įvykio faktines aplinkybes nustatė ši policijos pareigūnė (t. 1, b. l. 40-43).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam R. K. padaryta durtinė – pjautinė kiauryminė pilvo žaizda su kepenų ir kasos sužalojimais ir kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimas padarytas 1 trauminio poveikio metu, (nukentėjusiojo kūną) paveikus duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu (t. 1, b. l. 58-59).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam R. K. nustatyta durtinė – pjautinė kiauryminė pilvo žaizda su kepenų ir kasos sužalojimais sukėlė kraujavimą į pilvaplėvės ertmę, dėl kurio buvo reikalinga pilvo operacija. Šis sužalojimas buvo pavojingas nukentėjusiojo gyvybei (t. 1, b. l. 64).

Iš (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pranešimo, civilinio ieškinio bei prie ieškinio pridėto gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už R. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas buvo sumokėta 4930,64 Eur (t. 1, b. l. 67-72).

Iš 2020 m. balandžio 15 d. specialisto išvados matyti, kad tirti pateiktas peilis (paimtas įvykio vietos apžiūros metu) yra pramoniniu būdu pagamintas virtuvinis peilis ir prie nešaunamųjų ginklų nepriskiriamas (t. 1, b. l. 98-100).

Iš 2020 m. gegužės 19 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus įvykio vietos apžiūros metu paimtą peilį, nustatyta, kad peilio geležtės ilgis yra 136 mm, plotis plačiausioje vietoje 20 mm. Ant peilio kraujo pėdsakų nerasta (t. 1, b. l. 102-105).

Iš 2020 m. gegužės 8 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo perklausytas telefoninis pokalbis tarp Bendrojo pagalbos centro operatorės ir moters, prisistačiusios A. K., pranešusios apie R. K. sužalojimą, taip pat užfiksuotas šio pokalbio turinys (t. 1, b. l. 109-110).

Iš 2020 m. vasario 1 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti informacija apie greitosios medicinos pagalbos suteikimą R. K. (t. 1, b. l. 113).

Iš neblaivumo nustatymo alkotesteriu kvito matyti, kad 2020 m. vasario 1 d. 3.44 val. A. K. buvo nustatytas 1,11 promilių girtumas (t. 1, b. l. 115).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. K. buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ir gydymo (F70.1), tačiau tai nėra psichikos sutrikimas, turintis neigiamos įtakos asmens gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 1, b. l. 158).

Iš 2020 m. gegužės 5 d. įtariamosios A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad šio procesinio veiksmo metu A. K. parodė kambarį, kuriame įvyko konfliktas su R. K.; vietą ant stalo, iš kur ji paėmė peilį; ant manekeno parodė, kaip ir į kokią nukentėjusiojo kūno vietą ji dūrė peiliu (t. 1, b. l. 192-199).

Iš 2020 m. rugpjūčio 5 d. žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutarties matyti, kad (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ir kaltinamoji A. K. sudarė sutartį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, o taip pat šios sutarties šalių pareigos bei atsakomybė (t. 2, b. l. 71-72).

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus faktinius duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir laikydamas juos įrodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis), konstatuoja, kad kaltinamosios A. K. kaltė sunkiai sužalojus nukentėjusįjį R. K. yra visiškai įrodyta.

Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Kaltinamosios A. K. ir nukentėjusiojo R. K. parodymais neabejotinai nustatyta, kad A. K., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu vieną kartą dūrė peiliu sutuoktiniui R. K. į pilvą, taip jam padarydama durtinę – pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su kepenų ir kasos sužalojimais ir kraujavimu į pilvaplėvės ertmę. Šiais kaltinamosios A. K. ir nukentėjusiojo R. K. parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie yra iš esmės vienodi, vienas kitą papildo, šiuos parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys (įvykio vietos apžiūra, A. K. telefoninio skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą turinys, teismo medicinos specialisto išvada dėl R. K. padarytų sužalojimų, A. K. parodymų patikrinimas įvykio vietoje), be to, nukentėjusysis R. K. parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Teismas taip pat laiko įrodyta, kad nukentėjusysis R. K. paėmė nuo spintelės peilį, jį (peilį) padėjo ant stalo ir pasakė A. K. „durk“, po ko kaltinamoji A. K. paėmė peilį nuo stalo ir juo dūrė nukentėjusiajam R. K. į pilvą, kadangi šią aplinkybę patvirtino tiek kaltinamoji A. K., tiek nukentėjusysis R. K., o duomenų, paneigiančių šiuos kaltinamosios ir nukentėjusiojo parodymus, byloje nėra. Tačiau teismas nesivadovauja nukentėjusiojo R. K. parodymais, kad jis peilį prisidėjo sau prie krūtinės (ir tada pasakė nukentėjusiajai „durk“), kadangi šie jo parodymai paneigti kaltinamosios A. K. parodymais, kad peilį ji pati paėmė nuo stalo (po to, kai tą peilį ant stalo padėjo nukentėjusysis). Šiais kaltinamosios parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi A. K. analogiškai parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 177-178) (šie parodymai BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu ir kaltinamoji juos patvirtino), be to, šiuos savo parodymus ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, aiškiai nurodydama, kad peilį ji pasiėmė nuo stalo (foto Nr. 4) (t. 1, b. l. 192-199). Teismas šiuos nukentėjusiojo R. K. parodymus vertina kaip siekimą sušvelninti kaltinamosios A. K. teisinę padėtį. Kadangi kiti aukščiau nurodyti įrodymai abejonių nekelia, teismas jų detaliau neanalizuoja.

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sveikatos sutrikdymą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, tai yra nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą.

Aukščiau minėtais įrodymais (kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais įrodymais) neabejotinai nustatyta, kad kaltinamoji A. K., tyčia peiliu durdama vieną kartą į pilvą nukentėjusiajam R. K. ir taip jam padarydama durtinę – pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su kepenų ir kasos sužalojimais ir kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. K. sveikatą. Neabejotina, kad nukentėjusiajam R. K. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kaltinamosios A. K. veiksmais (dūriu peiliu nukentėjusiajam į pilvą), todėl teismas konstatuoja, kad tarp minėtų kaltinamosios A. K. veiksmų (dūrio peiliu) ir pasekmių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys.

Kaip jau minėta, sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą kvalifikuojamas tada, kai kaltininkas sunkiai sutrikdo (sužaloja ar susargdina) savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatą. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Šiuo atveju kaltinamoji A. K. sunkiai sutrikdė šeimos nario – sutuoktinio R. K. sveikatą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, tai yra nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo), ir tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo, tai yra kaltininkas, darydamas veiką, suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, tai yra kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62/2014, 2K-17-648/2017, 2K-13-976/2018, 2K-75-689/2018). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, 2K-521/2013, 2K-13-976/2018).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės (konflikto metu durta vieną kartą buityje naudojamu peiliu nukentėjusiajam į pilvą (po krūtinkauliu) tokia jėga, kad buvo padaryta kiauryminė pilvo žaizda (apie 2 cm) (t. 1, b. l. 58-59), tikslo būtent sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar jį net nužudyti nebuvimas (ką patvirtina ir kaltinamosios veiksmai po įvykio – būtent kaltinamoji iškvietė pagalbą nukentėjusiajai) patvirtina, kad kaltinamoji A. K., atlikdama kaltinamajame akte nurodytus veiksmus (durdama peiliu nukentėjusiajam į pilvą), veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra suvokė, jog kelia pavojų sutuoktinio R. K. sveikatai, numatė, kad jį gali sužaloti, ir vienodai norėjo bet kurio iš padarinių (bet kokio sunkumo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo) atsiradimo. Todėl kaltinamosios A. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal atsiradusius padarinius, tai yra pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Nors nustatyta, kad kaltinamosios ir nukentėjusiojo konflikto metu, prieš A. K. duriant peiliu R. K. į pilvą, pastarasis kaltinamąją A. K. stumdė (kaltinamosios ir nukentėjusiosios parodymai), tačiau konstatuotina, kad šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnis). Nors akivaizdu, kad kito asmens stumdyti negalima, tačiau šiuo atveju situacija nebuvo tokia pavojinga, kad reikėtų griebtis atsakomųjų veiksmų, tuo labiau durti peiliu nukentėjusiajam į pilvą (pačios kaltinamosios teigimu, ji dėl nukentėjusiojo stumdymo fizinio skausmo nejautė, stumdymas truko neilgai). Be to, ir kaltinamoji A. K. nei vienoje apklausoje nenurodė, kad ji, durdama peiliu nukentėjusiajam į pilvą, siekė apsiginti.

Tikslintinas kaltinimas A. K., nurodant, kad ji nusikalstamą veiką įvykdė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė įrodyta pačios kaltinamosios A. K. parodymais, kad įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, blaivi taip nebūtų pasielgusi. Šiuos jos parodymus patvirtina nukentėjusiojo R. K. parodymai, kad įvykio metu A. K. buvo neblaivi, bei neblaivumo nustatymo alkotesteriu kvitas (iš kurio matyti, kad 2020 m. vasario 1 d. 3.44 val. A. K. buvo nustatytas 1,11 promilių girtumas (t. 1, b. l. 115)). Toks kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme galimas, kadangi nagrinėjimo teisme dalyviams apie tai nustatyta tvarka buvo pranešta (BK 255 straipsnis, 256 straipsnio 1 dalis), be to, ši aplinkybė buvo nurodyta kaltinamajame akte kaip A. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

IV. Bausmės skyrimas

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų be jokių kitų alternatyvių bausmių. Be to, įstatymas nenumato galimybės atidėti už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo (BK 75 straipsnio 3 dalis). Tačiau baudžiamasis kodeksas numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Šiuo atveju taikyti kaltinamajai A. K. BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas nėra šiose teisės normose numatytų pagrindų. Nors kaltinamoji A. K. pati pranešė apie jos įvykdytą nusikalstamą veiką (paskambino Bendruoju pagalbos centro telefonu ir pranešė, kad peiliu sužalojo nukentėjusįjį), prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra kitų jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių (apie jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – vėliau), tačiau neatlygino nei dalies nusikaltimu Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos turtinės žalos, o tai yra būtina sąlyga taikant BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Tačiau, kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, atsisakymas taikyti BK 62 straipsnį nepašalina galimybės, esant BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms, paskirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2005 ir kitos). Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas reikalauja visai kitokių pagrindų buvimo, o būtent išvados, kad esamoje situacijoje BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012 ir kitos). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje.

Nors kaltinamoji A. K. anksčiau teista keturis kartus už tyčinius nusikaltimus (t. 1, b. l. 116-120), naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, tai yra būdama recidyviste (BK 27 straipsnio 1 dalis), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ji nuo 2014 metų sausio mėnesio, kada įvykdė paskutinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, už kurią buvo nuteista Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžiu (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys), iki 2020 m. vasario 1 d., kai įvykdė nusikalstamą veiką, už kurią teisiama šioje byloje (daugiau nei šešerius metus), įvykdė vienintelę nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, už kurią buvo nuteista Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu, nuo kurios įvykdymo (2016 m. spalio 11 d.) iki 2020 m. vasario 1 d. taip pat praėjo pakankamai ilgais laiko tarpas – daugiau nei treji metai (teistumas neišnyko, nes po šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo trys metai nepraėjo (BK 97 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 1 punktas), be to, nusikalstama veika, numatyta BK 235 straipsnio 1 dalyje (melagingi parodymai baudžiamojoje byloje (t. 1, b. l. 121-122)), savo pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo nusikaltimo, už kurio įvykdymą kaltinamoji teisiama šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad anksčiau A. K. buvo teisiama išimtinai už nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir baudžiamojo nusižengimo padarymą. Kaltinamoji A. K. bausta administracine tvarka, tačiau nuo 2016 metų sausio mėnesio (daugiau nei ketverių metų laikotarpį) ji įvykdė tik tris administracinius nusižengimus, iš kurių du – važiavimas viešuoju transportu be bilieto (t. 1, b. l. 124-131).

Kaltinamoji A. K. pati pranešė apie jos įvykdytą nusikalstamą veiką (paskambino Bendruoju pagalbos centro telefonu ir pranešė, kad peiliu sužalojo nukentėjusįjį), taip padėdama išaiškinti jos įvykdytą veiką, nuo pat pirmos apklausos visiškai prisipažino padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką (t. 1, b. l. 177-178, 192-199) ir nuoširdžiai gailisi, kas pripažintina jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltinamosios A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintina ir tai, kad ji aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (kaip jau minėta, perdūrusi nukentėjusįjį, iškart paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 109-110)), kas, be abejonės, užkirto kelią sunkesnėms pasekmėms, kadangi operacijos metu nukentėjusiojo pilvaplėvės ertmėje buvo rasta apie 700 ml kraujo (t. 1, b. l. 58-59), o tai kėlė pavojų nukentėjusiojo gyvybei (t. 1, b. l. 64); be to, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo R. K. elgesys (būdamas neblaivus, išprovokavo žodinį konfliktą su neblaivia sutuoktine A. K., žinodamas, kad ji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, yra „drąsi“ (menkai save kontroliuojanti), konflikto metu stumdė kaltinamąją, o po to padėjo ant stalo peilį ir liepė jam durti, ką kaltinamoji ir padarė) (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai). Bausmės skyrimui labai svarbu ir tai, kad kaltinamoji A. K. atsiprašė nukentėjusiojo R. K., su juo susitaikė, nukentėjusysis kaltinamajai neturi jokių pretenzijų, civilinio ieškinio nereiškia, prašė kaltinamajai neskirti laisvės atėmimo bausmės, abu sutuoktiniai ir toliau planuoja kartu gyventi. Be to, kaltinamoji A. K. susitarė su (duomenys neskelbtini) teritorine ligonių kasa dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo (t. 2, b. l. 71-72), kas rodo jos siekį šią žalą atlyginti, pagal galimybes prisideda prie savo nepilnamečio sūnaus G. B., gimusio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 132), kurio atžvilgiu jai apribota tėvų valdžia (t. 2, b. l. 76), išlaikymo (UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. rugpjūčio 21 d. pažyma), jos pačios teigimu planuoja sūnų susigrąžinti į šeimą (tuo pačiu teismas pažymi, kad kaltinamoji nededa pakankamai pastangų šiam savo siekiui įgyvendinti (t. 2, b. l. 76)). Skiriant bausmę kaltinamajai atsižvelgtina ir į tai, kad ji nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. liepos 30 d. dirbo net dvejose darbovietėse (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) (t. 1, b. l. 135-136), artimiausiu laiku planuoja vėl įsidarbinti, ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per kurią darbo ieškojo ir anksčiau (t. 1, b. l. 137), taip pat į tai, kad kaltinamajai A. K. nuo 2018 m. lapkričio 21 d. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, kai reikia atkreipti dėmesį ir gydyti, ūminė reakcija į stresą (t. 1, b. l. 141), jos psichomotorinė raida yra nuo vaikystės sutrikusi (t. 1, b. l. 158). Nors šie psichikos sutrikimai neturėjo neigiamos įtakos kaltinamosios gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 1, b. l. 158), tačiau, be abejonės, trukdė (ir trukdo) priimti tinkamus sprendimus įvairiose gyvenimiškose situacijose (ką įrodo ir kaltinamosios darbinių santykių nutraukimas jos pačios noru, nors tuo metu vyksta baudžiamasis procesas ir ši aplinkybė yra svarbi bausmės skyrimui).

Kaltinamosios A. K. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio (ši aplinkybė įrodyta pačios kaltinamosios parodymais, kad įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir blaivi taip nebūtų pasielgusi, bei neblaivumo nustatymo alkotesteriu kvitu, iš kurio matyti, kad 2020 m. vasario 1 d. 3.44 val. A. K. buvo nustatytas 1,11 promilių girtumas (t. 1, b. l. 115)), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o taip pat tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė būdama recidyviste (BK 27 straipsnio 1 dalis) (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai).

Nors dėl kaltinamosios A. K. padarytos nusikalstamos veikos kilo reali grėsmė nukentėjusiojo R. K. gyvybei (t. 1, b. l. 64) ir kaltinimą šioje byloje palaikiusi prokurorė baigiamosiose kalbose prašė šią aplinkybę pripažinti kaltinamosios A. K. atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas), tačiau pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose, sunkūs padariniai ar kilusi grėsmė nukentėjusiojo gyvybei yra BK 135 straipsnyje numatyto nusikaltimo būtinasis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397-222/2016 ir kitos), todėl ši aplinkybė (tai, kad dėl kaltinamosios A. K. padarytos nusikalstamos veikos kilo reali grėsmė nukentėjusiojo R. K. gyvybei) nepripažintina kaltinamosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir, skiriant bausmę, į šią aplinkybę neatsižvelgtina (BK 59 straipsnio 2 dalis).

Nors A. K. įvykdė tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), tačiau, skiriant bausmę, būtina atsižvelgti į tai, kad kaltinamoji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nukentėjusysis R. K. buvo sužalotas virtuviniu peiliu (t. 1, b. l. 98-101), buvo durta tik vieną kartą, dūrimo metu padaryta palyginus nedidelė (2 x 0,5 cm) durtinė – pjautinė pilvo žaizda (t. 1, b. l. 58-59), o taip pat į tai, kad dėl laiku suteiktos medicinos pagalbos (prie ko prisidėjo ir pati kaltinamoji A. K., kuri iškvietė greitąją medicinos pagalbą) pavyko išvengti ne tik sunkių pasekmių (stacionare buvo gydoma tik penkias dienas (t. 1, b. l. 58-59)), tačiau ir bet kokių liekamųjų reiškinių (nukentėjusiojo tvirtinimu, jis nejaučia jokių sužalojimo pasekmių). Be to (kaip jau buvo minėta), byloje nustatyta, kad A. K. nukentėjusiajam R. K. į pilvą dūrė po to, kai konflikto metu nukentėjusysis padėjo ant stalo peilį ir pasakė jai „durk“, tokiu rizikingu elgesiu išprovokuodamas kaltinamąją. Teismo įsitikinimu, visos šios aplinkybės lemia mažesnį kaltinamosios A. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, o tai, kaip jau buvo minėta, yra viena iš sąlygų išvadai dėl paskirtos bausmės neatitikimo teisingumo principui padaryti. Įvertinus tai bei kaltinamosios A. K. asmenybę (apie ją buvo pasisakyta aukščiau) konstatuotina, kad nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga kaltinamosios paskutinių šešerių metų gyvenimo pasekmė, o jos pozityvus elgesys po nusikaltimo įvykdymo (iškart iškvietė pagalbą nukentėjusiajam, jo atsiprašė, su juo susitaikė, po nusikaltimo įsidarbino, naujų teisės pažeidimų nepadarė) parodo mažesnį jos asmenybės pavojingumą. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad yra net trys kaltinamosios A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (ir jos yra reikšmingesnės nei dvi minėtos jos atsakomybę sunkiančios aplinkybės), konstatuotina, kad bausmės tikslai nebūtų pasiekti paskiriant kaltinamajai nors ir minimalią BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Visuma anksčiau nurodytų aplinkybių (padaryto nusikaltimo pavojingumas, kaltinamosios A. K. asmenybė), leidžia konstatuoti, jog BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė (2 metai laisvės atėmimo) nėra teisinga, išeinanti iš BK 41 straipsnyje keliamų bausmės tikslų, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka kaltinamosios A. K. asmenybės ir dėl to prieštarauja teisingumo principui. Todėl, atsižvelgus ir į nukentėjusiojo R. K., kuris prašė kaltinamosios išvis nebausti arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, poziciją, kaltinamajai A. K. už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirtina švelnesnė bausmė, negu šio straipsnio sankcijose už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė, tai yra laisvės apribojimas (BK 48 straipsnis). Nustatant laisvės apribojimo terminą bei įpareigojimus atsižvelgtina į tai, kad kaltinamoji A. K. anksčiau teista, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šiuo metu nedirba ir nėra registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tačiau planuoja artimiausiu laiku įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje), nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, taip pat į tai, kad jos nusikalstama veika susijusi su smurto panaudojimu prieš kitą amenį. Atsižvelgus į kaltinamajai A. K. skiriamų pareigų bei draudimų kiekį, intensyvi priežiūra jai neskirtina (BK 48 straipsnio 3 dalis).

Skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę kaltinamajai A. K. atsižvelgtina ir į tai, kad jeigu kaltinamoji būtų atlyginusi nors ir nedidelę dalį nusikaltimu Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos turtinės žalos (o ne tik susitarusi su (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa dėl šios žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 71-72)), jai švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę būtų galima skirti ir BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Tai, kad kaltinamoji nepagalvojo iki įrodymų tyrimo pabaigos atlyginti nors dalį nusikaltimu padarytos turtinės žalos, o tik susitarė dėl jos atlyginimo (galbūt dėl savo psichikos sveikatos būklės), teismo įsitikinimu, negali žymiai pasunkinti kaltinamosios padėties šiame procese. Be to, kaltinamajai A. K. paskyrus švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, nebus nukrypta ir nuo formuojamos teismų praktikos tokio paties pobūdžio bylose, – 2018 – 2020 metais Šiaulių apygardos teisme buvo išnagrinėtos aštuonios baudžiamosios bylos, kuriose asmenys buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir net penkiose iš jų buvo skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė (laisvės apribojimas) (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys).

Teismo įsitikinimu, paskyrus kaltinamajai A. K. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, iš esmės bus pasiekta tik dalis BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų: ji bus nubausta, jai bus atimta ar bent labai apribota galimybė bausmės atlikimo metu daryti naujas nusikalstamas veikas, tačiau abejotina, ar tokia bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei taip paveiks kaltinamąją, kad ji po bausmės atlikimo laikytųsi įstatymų ir vėl nebenusikalstų (BK 41 straipsnio 2 dalies 4-5 punktai). Paskyrus kaltinamajai laisvės apribojimo bausmę, ji ilgą laiką bus kontroliuojama probacijos tarnybos pareigūnų, privalės laikytis tam tikrų pareigų, vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse. Teismo manymu, tokia probacijos tarnybos pareigūnų kontrolė padės A. K., turinčiai psichikos sutrikimų, priimti tinkamus sprendimus įvairiose gyvenimiškose situacijose ir daugiau teisės pažeidimų nebedaryti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamajai A. K. vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę (be pateisinamų priežasčių nevykdant paskirtų pareigų arba nesilaikant draudimų), ji gali būti pakeista areštu (BK 48 straipsnio 8 dalis), tai yra iš esmės tuo pačiu laisvės atėmimu (tik trumpalaikiu) (BK 49 straipsnio 2 dalis). Realus laisvės atėmimas, be jokios abejonės, labai pakenktų ir kaltinamosios A. K. socialinei adaptacijai (paskutiniu metu stebimi teigiami pokyčiai kaltinamosios gyvenime – ji ištekėjo, nuo 2019 metų spalio mėnesio pradėjo ieškoti darbo per tuometinę darbo biržą (t. 1, b. l. 137), nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. liepos 30 d. dirbo dvejose bendrovėse, artimiausiu laiku planuoja vėl dirbti) bei jos norui auginti nepilnametį sūnų G. B., gimusį (duomenys neskelbtini), kurio atžvilgiu jai apribota tėvų valdžia, o taip pat (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos interesams, kadangi kaltinamoji, atlikdama laisvės atėmimo bausmę, negalėtų įvykdyti žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutarties sąlygų (t. 2, b. l. 71-72). Svarbu ir tai, kad kaltinamoji A. K., būdama laisvėje ir dirbdama, prisidės ir prie valstybės gerovės (mokėdamas mokesčius), kai tuo tarpu atlikdama laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje būtų valstybės išlaikoma.

A. K. į atliktos bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 1 d. 2.40 val. iki 2020 m. vasario 1 d. 11.20 val. (t. 1, b. l. 166, 168), tai yra viena diena, kas prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktis, 66 straipsnis). Kardomoji priemonė A. K. iki nuosprendžio įsiteisėjimo neskirtina, nes nėra tam įstatyme numatytų pagrindų (BPK 119 straipsnis).

V. Civilinis ieškinys

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Nukentėjusysis R. K. byloje civilinio ieškinio nepareiškė ir nurodė, kad jis kaltinamajai A. K. neturi jokių pretenzijų.

(duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš kaltinamosios A. K. priteisti 4930,64 Eur žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajam R. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. 1, b. l. 67-72). 2020 m. rugpjūčio 5 d. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ir A. K. sudarė žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį, kuria A. K. įsipareigojo žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 4930,64 Eur, atlyginti per 60 mėnesių nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., kiekvieną mėnesį į sutartyje nurodytą banko sąskaitą įmokėdama po 82 Eur, o pirmąją įmoką (92,64 Eur) sumokėdama iki 2020 m. rugsėjo 30 d. (t. 2, b. l. 71).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalis ir 140 straipsnio 3 dalis numato, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali užbaigti civilinę bylą (išspręsti civilinį ginčą) taikos sutartimi, šis civilinio proceso institutas neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms, civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir kaltinamosios A. K. žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis), nuosprendžio priėmimo metu sutarties įvykdymo terminas dar nėra pasibaigęs, todėl ši civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir A. K. sudaryta žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis (taikos sutartis) patvirtintina, o procesas dėl šio civilinio ieškinio nutrauktinas (CK 42 straipsnio 1 ir 2 dalys, 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 5 punktas, BPK 115 straipsnio 1 dalis). (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai ir A. K. išaiškintina, kad A. K. nevykdant šio teismo patvirtinto susitarimo (taikos sutarties), (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka gali būti išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

VI. Daiktai ir proceso išlaidos

Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisminę praktiką BK 72 straipsnio nuostatų prasme konfiskuotinas turtas turi turėti ekonominę vertę, o jeigu nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – menkaverčiai ar uždrausti civilinėje apyvartoje daiktai (pavyzdžiui, netikri pinigai, savadarbis ginklas), jie ne konfiskuojami – paimami valstybės nuosavybėn, kaip nurodyta BK 72 straipsnio 1 dalyje ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet iš asmens paimami ir perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 arba 4 punktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-628/2019).

Peilis, paimtas 2020 m. vasario 1 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 15-21), kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis R. K., saugomas prie baudžiamosios bylos, pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintinas, kadangi yra menkavertis ir negali būti sunaudotas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lyginamieji pavyzdžiai (3 vienetai), saugomi prie bylos pakete Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini, kadangi yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Skaitmeninė laikmena su telefoninio pokalbio (su Bendrojo pagalbos centro operatore) garso įrašu, saugoma prie bylos (1 tomo viršelio), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina prie bylos.

Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis, įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 15 d.).

Nors A. K., kuri šiuo nuosprendžiu pripažinta kalta, gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas – advokatas Algirdas Zakrasas (t. 1, b. l. 60), tačiau gynėjas A. K. paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, todėl iš kaltinamosios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, nepriteistinos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Išlaidos, susidariusios dėl objektų tyrimo, nepripažintinos proceso išlaidomis ir nepriteistinos iš kaltinamosios A. K. kadangi šiuos tyrimus atliko policijos įstaigos ir valstybinių ekspertinių skyrių specialistai kaip tarnybinę užduotį (BPK 103 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintina nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, žodinio ir rašytinio apeliacinio proceso sąlygos (BPK 308 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-310 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. K. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir (pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies nuostatas) nubausti laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant ją per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei dirbti arba ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos visą bausmės laiką, o taip pat dalyvauti probacijos tarnybos nurodytose smurtinį elgesį kontroliuojančiose programose, jas išklausant (užbaigiant) per 1 (vienerius) metus nuo probacijos pradžios, ir pirmus 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 23 iki 6 valandos (išskyrus atvejus, kai iš namų tokiu laiku būtina išvykti dėl darbo), bei uždraudžiant visą bausmės laiką be gydytojo paskyrimo vartoti psichiką veikiančias medžiagas (tame tarpe alkoholį).

A. K. į atliktos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. vasario 1 d. 2.40 val. iki 2020 m. vasario 1 d. 11.20 val., tai yra vieną dieną, kas prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms.

Išaiškinti A. K., kad tuo atveju, jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) šio kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Iki nuosprendžio vykdymo (probacijos) pradžios A. K. kardomosios priemonės neskirti.

Patvirtinti 2020 m. rugpjūčio 5 d. žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį, sudarytą tarp civilinio ieškovo – (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė – (duomenys neskelbtini), ir A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kuria A. K. įsipareigojo žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 4930,64 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt eurų ir 64 centus), atlyginti per 60 (šešiasdešimt) mėnesių nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., kiekvieną mėnesį į sutartyje nurodytą banko sąskaitą įmokėdama po 82 Eur (aštuoniasdešimt du eurus), o pirmąją įmoką (92,64 Eur) sumokėdama iki 2020 m. rugsėjo 30 d.

Šios sutarties šalims išaiškinti, kad A. K. nevykdant šio teismo patvirtinto susitarimo (taikos sutarties), (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka gali būti išduotas vykdomasis dokumentas.

Procesą dėl civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutraukti.

Peilį, paimtą 2020 m. vasario 1 d. įvykio vietos apžiūros metu, saugomą prie baudžiamosios bylos, pripažinti nusikalstamos veikos įrankiu ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Lyginamuosius pavyzdžius (3 vienetus), saugomus prie bylos pakete Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Skaitmeninę laikmeną su telefoninio pokalbio (su Bendrojo pagalbos centro operatore) garso įrašu, saugomą prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.