Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-648/2012

Teisėja Danguolė Šuminaitė Teisminio proceso Nr. 1-95-2-00012-2010-3 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2., 1.2.4.8.2.,

1.2.4.8.3., 2.1.7.4.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Vladislavo Lenčiko ir Jūratės Damanskienės,

nukentėjusiojo El. V. ir jo įstatyminio atstovo E. V. atstovui advokatui Mindaugui Paukštei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. V.-V. ir nukentėjusiojo El. V. įstatyminio atstovo E. V. bei jų atstovo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo I. V.-V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant ją per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios A. K..

I. V.-V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., jai nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nurodo, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi nuteisdamas ją pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., rėmėsi prielaidomis, o ne įrodymais, neginčijamai pagrindžiančiais jos kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias baudžiamosios bylos aplinkybes. Teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nustatė neteisingas baudžiamosios bylos faktines aplinkybes neatsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys yra prieštaringi, prieštaravimai tarp nukentėjusiosios A. K., jos ir liudytojų parodymų teisiamajame posėdyje nebuvo pašalinti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistosios I. V.-V. apeliacinio skundo

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina apeliantė, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių A. K. būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti nuteistąją, jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, nukentėjusiosios nurodyti sužalojimai atitinka specialisto išvadoje užfiksuotų jos sužalojimų lokalizaciją. Nėra jokių duomenų, kad A. K. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti kitu laiku. Atkreiptinas dėmesys, kad skundas dėl neteisėtų I. V.-V. veiksmų buvo parašytas įvykio dieną, t. y. 2010-11-09 (b.l. 1), o nukentėjusiajai buvo atlikta medicininė apžiūra kitą dieną – 2010-11-10. Įvertinus minėtas aplinkybes, nukentėjusiosios parodymai laikytini patikimais. A. K. parodymų patikimumui neturi jokios reikšmės, dėl kokios priežasties ji su vaiku ant rankų buvo kambaryje, kur vyko grumtynės. Apeliaciniame skunde teigiama, kad neaišku, kokiu būdu laikant žmogų už plaukų, galima dar papildomai užimtomis rankomis atlikti ir kitą veiksmą, t. y. rankų nagais drėksti veidą ir kaklą. Pažymėtina, kad A. K. baudžiamojo proceso metu nenurodė, jog nuteistoji laikė ją už plaukų abiem rankomis, tačiau paaiškino, kad apeliantė būtent rankų nagais apdrėskė veidą bei kaklą. Specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai pagal savo pobūdį galimai padaryti rankų pirštų nagais. Atsižvelgiant į tai, minėtas apeliacinio skundo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. I. V.-V. deklaratyviai, pateikdama tik savo subjektyvią nuomonę, abejoja nukentėjusiosios parodymais dėl jos sūnaus El. V. sužalojimo aplinkybių. Priešingai, A. K. nuosekliai aiškino, kaip mažametis vaikas patyrė sužalojimus, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. B. pirminėje apklausoje parodė, kad jis nematė, jog I. V.-V. būtų sudavusi A. K., tačiau jis pastebėjo, kad būtent nukentėjusioji laikė apeliantę už plaukų (b.l. 20). Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiamas šis liudytojas nurodė, kad I. V.-V. nesikišo į konfliktą su A. K., jis nematė, kad tarp jų būtų koks kontaktas ar jos stumdytųsi (b.l. 59-60). Teisiamajame posėdyje Ž. B. jau nurodė, kad tuo metu, kai I. V.-V. davė virvę jam siekiant surišti E. V., jis matė, kaip apeliantė ir nukentėjusioji tarpusavyje susistumdė, pastaroji griebė už plaukų nuteistajai. I. V.-V. tiesiog atstūmė A. K. (b.l. 171). Liudytojo Ž. B. parodymai šiuo atveju nebuvo nuoseklūs dėl to, ar jis matė, jog buvo konfliktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios. Be to, šis liudytojas tik teisiamajame posėdyje parodė, kad A. K., kartu su kūdikiu ant rankų stodamasi nuo E. V., kuomet bandė atrišti jam rankas, atsitrenkė į kambaryje esančius laiptus (b.l. 171). Pastaroji aplinkybė prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams, ji taip pat nebuvo nurodyta liudytojo Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. G. parodė, kad jis nematė, jog tarp I. V.-V. ir A. K. buvo muštynės (b.l. 25-26, 61-62). Tačiau teisiamajame posėdyje šis liudytojas jau tvirtino, kad tuo metu, kai I. V.-V. padavinėjo virvę, ji buvo traukiama atgal, apeliantė pastūmė nukentėjusiąją ir po to tarp jų buvo kontaktas (b.l. 172). Šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, akivaizdžiai tarpusavyje prieštarauja. Atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei teigė liudytojas L. G., I. V.-V. tvirtino, kad ji nestūmė A. K., o tik atitraukė nukentėjusiosios ranką (b.l. 168). Visi minėti nuteistosios ir liudytojų parodymų prieštaravimai leidžia vertinti jų parodymus kritiškai ir nesivadovauti nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, liudytojai Ž. B. ir L. G. yra apeliantės pažįstami, todėl suinteresuoti duoti jai palankius parodymus.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. reglamentuoja būtinąją gintį, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010, 2K-316/2012).

Baudžiamojoje byloje nėra aplinkybių, pagal kurias nuteistosios veiksmai atitiktų būtinosios ginties sąlygas. I. V.-V. teiginio, kad ji gynėsi nuo A. K. neteisėto užpuolimo, nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje surinkti objektyvūs įrodymai. Priešingai, šioje byloje nustatyta, kad pati apeliantė atliko baudžiamajam įstatymui priešingus veiksmus. Net ir nustačius, kad A. K. buvo sugriebusi I. V.-V. už plaukų, nuteistosios tolimesni veiksmai ir jų pobūdis, t. y. nukentėjusiosios pastūmimas į krūtinę, stvėrimas už plaukų, veido bei kaklo apdraskymas rankų nagais, nelaikytini veikimu būtinosios ginties sąlygomis. Atsižvelgiant į nukentėjusiajai padarytų sužalojimų kiekį, darytina išvada, kad I. V.-V. padarė tokius sužalojimus nevienkartiniu veiksmu, kai jau nebuvo jokio neva pavojingo kėsinimosi. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusioji siekė sutrukdyti nuteistajai padėti Ž. B. ir L. G. nutraukti nusikalstamus E. V. veiksmus, atmetama kaip nepasitvirtinusi šioje byloje. Taip pat pabrėžtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog apeliantė kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galimai A. K. neteisėtų veiksmų, kas, teigiant, jog nukentėjusioji iš tikrųjų elgėsi neteisėtai, yra nelogiškas asmens elgesys.

Nagrinėjamu atveju vertinamas I. V.-V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, todėl tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje E. V. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už fizinio skausmo sukėlimą Ž. B. ir L. G. bei jų nežymų sveikatos sutrikdymą, niekaip nepatvirtina nuteistosios nekaltumo dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu. Šiuo atveju apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nepažeidė nešališkumo ir procesinio lygiateisiškumo principų.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, I. V.-V. pagrįstai nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Dėl nukentėjusiojo El. V. įstatyminio atstovo E. V. bei jų atstovo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog I. V.-V. veikė El. V. atžvilgiu neatsargia kaltės forma. Priešingai, ji veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl ji padarė Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.), taip pat nukentėjusiojo kankinimas (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.) padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., taip pat ir šio straipsnio 2 d., jei taip nukentėjęs asmuo yra mažametis), tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-558/2006).

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad I. V.-V. pastūmė nukentėjusiąją į krūtinę, dėl ko ši, neišlaikiusi pusiausvyros, nugara kartu su vaiku, kurio galva buvo padėta ant jos peties, atsitrenkė į sieną. El. V. padarytos netaisyklingos formos poodinės kraujosruvos kairėje pusėje kaktikaulio gumburo projekcijoje ir kairiame antakyje. Atsižvelgiant į sužalojimų išsidėstymą, abi poodinės kraujosruvos yra vienoje plokštumoje, todėl sužalojimai galėjo būti padaryti vienmomentiškai tiesiogiai kontaktuojant su kietu pagrindu (b.l. 17). Vien tai, kad dėl A. K. pastūmimo nukentėjo El. V., negalima daryti pakankamos išvados, jog mažamečiui vaikui buvo siekiama tyčia padaryti nustatytus sužalojimus. Nukentėjusioji neparodė, kad nuteistoji, laikydama ją už plaukų ir rankų nagais apdraskydama veidą bei kaklą, taip pat kėsinosi į sūnaus sveikatą. Nenustatyta, kad dėl kitų I. V.-V. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu El. V. patyrė kokius nors kitus sužalojimus. Taigi, I. V.-V. elgesio analizė patvirtina, kad jos tyčia buvo nukreipta būtent į A. K., o ne į jos ant rankų laikomą sūnų.

Lietuvos Respublikos BK 15 str. 3 d. numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Teisės doktrinoje aiškinama, jog nenoras, kad kiltų pavojingų padarinių, reiškia, jog asmuo nesuinteresuotas, kad kiltų įstatyme numatytų padarinių, jis nenori jų, tačiau, kita vertus, nieko nedaro, kad tų padarinių nekiltų. Netiesioginės tyčios kaltė numato absoliutų abejingumą galimų padarinių atžvilgiu. Galimi objektyviai pavojingi padariniai kaltininko nejaudina ir kartu nesulaiko siekti pasirinkto tikslo – padaryti baudžiamajame įstatyme numatytą veiką.

Akivaizdu, kad I. V.-V., vieną kartą pastumdama į krūtinę A. K., kuri rankose laikė kelių mėnesių amžiaus kūdikį, neabejotinai suvokė savo veiksmo pobūdį, kita vertus, tai nereiškia, jog ji numatė, kad dėl to neišvengiamai nukentėjusioji neišlaikys pusiausvyros ir nugara kartu su vaiku atsitrenks į sieną, dėl ko pastarasis ir patirs sužalojimų. Todėl negalima teigti, kad šiuo atveju dėl A. K. pastūmimo mažamečiui vaikui padarinių (nežymaus sveikatos sutrikdymo) kilimo tikimybė buvo akivaizdi. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, toks I. V.-V. elgesys turi neatsargios kaltės požymių, o asmuo, nežymiai sutrikdęs mažamečio vaiko sveikatą dėl neatsargumo, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad apeliaciniame skunde neteisingai traktuojama, jog kaltininko veiksmuose gali būti netiesioginės neapibrėžtos tyčios požymių. Baudžiamosios teisės doktrinoje aiškinama, kad neapibrėžta tyčia yra tiesioginės tyčios atmaina. Esant neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau nedetalizuoja. Esant netiesioginei tyčiai, kaip minėta, asmuo padarinių nesiekia, jis yra abejingas atsiras padarinių ar ne. Taigi, šios dvi tyčios rūšys negali būti tarpusavyje derinamos nustatant asmens psichinį santykį su daroma veika.

Atsižvelgiant į tai, kad I. V.-V. veiksmuose nėra visų būtinųjų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, apylinkės teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį šioje kaltinimo dalyje.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistosios I. V.-V. ir nukentėjusiojo El. V. įstatyminio atstovo E. V. bei jų atstovo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinius skundus.