Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GRANGERAS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „GRANGERAS“ bankroto byloje Nr. eB2-4159-794/2016.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė atsakovės BUAB ,,GRANGERAS“ bankroto administratorei prašymą įtraukti ją į BUAB ,,GRANGERAS“ kreditorių sąrašą su 77 162,26 Eur finansiniu reikalavimu. Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 30 d. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (paskolos davėja) ir BUAB ,,GRANGERAS“ (paskolos gavėja) sudarė tikslinę paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja įsipareigojo suteikti paskolos gavėjai ne mažesnę kaip 270 000 Lt (78 197,40 Eur) paskolą paskolos gavėjos finansiniams įsipareigojimams UAB „Medicinos bankas“ dengti, o paskolos gavėja įsipareigojo paskolą grąžinti. Paskolos davėja įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. bankiniais pavedimais paskolino UAB ,,GRANGERAS“ iš viso 266 425,84 Lt (77 162,26 Eur), todėl UAB ,,GRANGERAS“ kilo pareiga atsiskaityti, tačiau šioji paskolos negrąžino.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi tenkino UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimą ir jos 77 162,26 Eur finansinį reikalavimą įtraukė į BUAB „GRANGERAS“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Teismas nustatė, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ su BUAB ,,GRANGERAS“ 2011 m. lapkričio 30 d. sudarė tikslinės paskolos sutartį, pagal kurią BUAB ,,GRANGERAS“ įsipareigojo suteiktą paskolą panaudoti savo įsipareigojimams UAB „Medicinos bankas“ dengti. Nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal sudarytą tikslinės paskolos sutartį pervedė pinigines lėšas atsakovei BUAB „GRANGERAS“, mokėjimo dokumentuose nurodęs, kad tokie pinigai pervedami kaip „paskolos dengimas“ arba „atsiskaitymui už paskolą“. Nustatęs šią aplinkybę teismas sprendė, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įrodė pinigų perdavimo atsakovei BUAB „GRANGERAS“ faktą, be to, šių aplinkybių neginčijo ir atsakovės bankroto administratorė. Teismas nesutiko su bankroto administratorės argumentais, kad atsakovė esą realiai pinigų negavo, nes nepateikta į bylą įrodymų, patvirtinančių tokią aplinkybę. Vien tai, kad bankroto administratorei nebuvo perduoti visi įmonės (atsakovės) veiklos dokumentai ir dėl šios priežasties administratorės galimybės įrodinėti faktines bylos aplinkybes yra ribotos, nesudaro pagrindo pinigų negavimo faktą laikyti įrodytu. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal sudarytą tikslinės paskolos sutartį pervedė pinigines lėšas atsakovei BUAB „GRANGERAS“. Tuo tarpu bankroto administratorė, manydama, jog sudaryta paskolos sutartis yra negaliojanti, nesinaudojo ĮBĮ įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą dėl sandorio nuginčijimo. Teismas pažymėjo, kad net ir esant abejonių dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ veiklos skaidrumo, administratorės nurodytos aplinkybės, susijusios su įrangos, pirktos iš UAB „Serneta“, buvimu ir naudojimu arba aplinkybės, susijusios su UAB „Serneta“ preliminariosios ir pagrindinės sutarties sudarymu, šioje byloje neturi teisinės reikšmės.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovė BUAB „GRANGERAS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir netenkinti UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja įrodė piniginių lėšų pagal 2011 m. lapkričio 30 d. tikslinės paskolos sutartį perdavimo atsakovei faktą. Teismas iš esmės rėmėsi tik ginčo šalių sudaryta 2011 m. lapkričio 30 d. tikslinės paskolos sutartimi bei pareiškėjos pateiktais mokėjimų pavedimais, tačiau neįvertino atsakovės įrodymų, o taip pat faktinių aplinkybių dėl kavinės ir sveikatingumo komplekso įrangos pirkimo sutarties sudarymo, kredito sutarties tarp atsakovės BUAB „GRANGERAS“ ir UAB „Medicinos bankas“ sudarymo, bei kredito lėšų pagal šią sutartį judėjimo. Tarp ginčo šalių faktiškai nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, kadangi būtent pareiškėja pasinaudojo kredito sutarties, sudarytos tarp atsakovės BUAB „GRANGERAS“ ir UAB „Medicinos bankas“, rezultatu – įgijo kavinės ir sveikatingumo komplekso įrangą, o taip pat gavo dalį kredito lėšų.Teismas neatsižvelgė į atsakovės 2016 m. balandžio 7 d. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, jog visi veiksmai dėl įrangos pirkimo bei kredito iš UAB „Medicinos bankas“ paėmimo buvo atliekami glaudžiai tarpusavyje susijusių asmenų.Pareiškėjos finansinės atskaitomybės dokumentai už 2011 - 2014 m. yra prieštaringi. Balanse už 2012 m. nurodoma, jog pareiškėjos per vienerius metus gautinos sumos sudaro 9 304 446 Lt, tuo tarpu balanso už 2013 m. grafoje „praėję finansiniai metai“ (t. y. 2012 m.) nurodoma per vienerius metus gautina suma – 9 387 811 Lt, kas leidžia abejoti pateiktų dokumentų atitikimu tikrovei. Paskutinį kartą VĮ „Registrų centras“ pareiškėjos veiklos dokumentai pateikti tik už 2007 metus. Pareiškėjos vengimas pateikti finansinius duomenis bylos svarstymui leidžia pagrįstai spręsti, jog ji neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę.Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės įsigyta įranga priklausė pareiškėjai, ar to, kad įrangą pareiškėja naudojo savo veikloje. Tai, kad pareiškėja buvo vienintelė atsakovės akcininkė, nereiškia, kad ji turi žinoti apie įrangos buvimo vietą. Atsakovė neįrodė aplinkybės, jog įrangą atsakovė įsigijo būtent pareiškėjos naudai.Pareiškėja pagal tikslinės paskolos sutartį pervedė pinigines lėšas atsakovei. Šalių sudaryta paskolos sutartis atitinka visus jai keliamus reikalavimus, o bankiniai pavedimai patvirtina paskolos suteikimo faktą. Atsakovės teiginiai apie tariamus pareiškėjos buhalterinėje atskaitomybėje fiksuotų duomenų neatitikimus ir šių duomenų nepateikimą VĮ „Registrų centras“ neturi jokios įtakos vertinant finansinio reikalavimo pagrįstumą. Finansinį reikalavimą atsakovei pareiškėja grindė ne savo finansinės atskaitomybės rinkiniais, o aiškiais pirminiais įrodymais (sutartimi ir mokėjimų pavedimais). Be to, teisės aktai nedraudžia tarpusavyje susijusiems asmenims sudarinėti teisėtų sandorių. Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo BUAB „Serneta“ prašo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad bankrutavusios įmonės valdymo organams neperdavus įmonės dokumentų, bankroto administratorius dėl objektyvių priežasčių negali visapusiškai įvertinti pareiškėjos finansinio reikalavimo, prašomo patvirtinti BUAB „GRANGERAS“ bankroto byloje, pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymas patvirtinti jos 77 162,26 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „GRANGERAS“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, 338 straipsnis).

Dėl faktinių aplinkybių

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsakovei UAB „GRANGERAS“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą.UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė bankroto administratorei prašymą dėl įtraukimo į UAB „GRANGERAS“ kreditorių sąrašą su 77 162,26 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, tačiau bankroto administratorė dėl šio reikalavimo įtraukimo į bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą nesutiko.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą įtraukti jos finansinį reikalavimą į bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų sąrašą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 1 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ginčijamas 77 162,26 Eur kreditorinis reikalavimas buvo pripažintas pagrįstu ir įtrauktas į bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. BUAB „GRANGERAS“, atstovaujama bankroto administratorės, su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi nesutinka. Pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumą įrodinėjo 2011 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartimi, sudaryta su UAB „GRANGERAS“, kuria šiai buvo suteikta tikslinė paskola įsipareigojimams UAB „Medicinos bankas“ dengti (1.1. punktas); sutarta, kad bendra paskolos suma negali viršyti 270 000 Lt (78 197 Eur) sumos (2.1. punktas); sutarta ir tai, kad paskola gali būti suteikiama atskirais pavedimais pagal bet kokios formos paskolos gavėjos pareikalavimą (2.2. punktas). Nustatyta ir tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atliko iš viso 50 mokėjimo pavedimų UAB „GRANGERAS“ atžvilgiu, kuriais iš viso pervesta 77 162,26 Eur (266 425,84 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos dengimas“ arba „atsiskaitymui už paskolą“. Byloje taip pat pateikta 2009 m. gruodžio 24 d. mažo kredito sutartis Nr. LOAN-106211, sudaryta tarp UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „GRANGERAS“ (kredito gavėjos), kuria kredito gavėjai buvo suteikta 350 000 Lt (101 367 Eur) kredito suma (2.1. punktas); kredito paskirtimi įvardijant kavinės baldų, kavinės virtuvės įrangos ir sveikatingumo komplekso įrangos pirkimui. Toje kredito sutartyje numatyta, kad kredito lėšos išduodamos pagal išlaidų pagrindimo dokumentus (2.3. punktas); šalys taip pat nustatė, kad galutinis kredito grąžinimo terminas – 2014 m. gruodžio 5 d. (2.5. punktas) bei nustatė kredito grąžinimo dalimis grafiką: 2010 m. gražinama 38 880 Lt; nuo 2011 m. iki 2013 m. – 77 760 Lt; 2014 m. – 77 840 Lt (2.5.1. punktas). 2009 m. birželio 28 d. tarp UAB „GRANGERAS“ (pirkėjos) ir UAB „Serneta“ (pardavėjos) buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis dėl įrangos įsigijimo, sulygstant, kad pardavėja įsipareigoja parduoti, o pirkėja nupirkti kavinės su pirčių ir sveikatingumo kompleksu, esančiu L. G. g. 15, Vilniuje, virtuvės įrangą, kavinės baldus ir kt. turtą (1.1. punktas); pardavimo kainą nustatant 430 035 Lt (2.1. punktas); šalys sutarė ir tai, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis pasirašoma iki 2009 m. gruodžio 31 d., o galutinis atsiskaitymo terminas nustatomas 2010 m. kovo 31 d. (2.2. punktas).

Dėl įrodymų ir įrodomųjų faktų vertinimo, leidžiančio spręsti dėl paskolos teisinių santykių

Nepriklausomai nuo bankroto administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorinių reikalavimų, teismas dar kartą juos tikrina. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Atsakovė BUAB „GRANGERAS“ pareiškėjos finansinio reikalavimo nepagrįstumą argumentuoja tuo, jog šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių 2011 m. lapkričio 30 d. buvo sudaryta paskolos sutartis ir atlikti bankiniai mokėjimo pavedimai, nepakanka daryti išvadai, jog tarp atsakovės ir pareiškėjos realiai susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Atsakovės BUAB „GRANGERAS“ įsitikinimu, paskolinių teisinių santykių egzistavimą paneigia tai, kad būtent pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ faktiškai naudojosi kavinės ir sveikatingumo komplekso įranga, įsigyta už kredito sutarties, sudarytos tarp UAB „GRANGERAS“ ir UAB „Medicinos bankas“, pagrindu gautas lėšas. Šią aplinkybę bankroto administratorė, atstovaudama atsakovės BUAB „GRANGERAS“ interesus, byloje įrodinėjo svarstymui pateiktais rašytiniais paaiškinimais, įmonių (BUAB „GRANGERAS“, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, BUAB „Serneta“) valdymo organų ir akcininkų ryšiais (bendrumu, sąsajumu) bei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ finansinės atskaitomybės dokumentų prieštaringumu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais BUAB „GRANGERAS“ administratorės argumentais. Įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje sudaro materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos, išskyrus aplinkybes, kurių pagal įstatymą nereikia įrodinėti (prejudicinius faktus) (CPK 182 straipsnis). Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje (šiuo atveju pareiškime dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo) nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos.Remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, be kita ko, remdamasis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo bei taikymo praktika bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, bei atsižvelgęs į pateiktą abiejų ginčo šalių 2011 m. lapkričio 30 d. sudarytą ir galiojančią rašytinę tikslinės paskolos sutartį, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ mokėjimo pavedimus bei juose įvardintą mokėjimo paskirtį, iš esmės atitinkančią suteiktos paskolos tikslą (paskirtį), padarė teisingą išvadą dėl pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimo, atsiradusio iš paskolos teisinių santykių, pagrįstumo. Pastebėtina, kad apeliantė iš esmės neginčijo paskolos dalyko (pinigų) perdavimo atsakovei (pervedimo į atsakovės sąskaitą) fakto, o įrodinėjo už kredito lėšas įgytų daiktų (įrangos ir baldų) neteisėto naudojimosi ir faktinio perėmimo paskolos davėjos – pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ vykdytai ūkinei komercinei veiklai (adresu (duomenys neskelbtini) ) aplinkybes. Būtent tokios aplinkybės, apeliantės teigimu, eliminuoja atsakovės pareigą grąžinti paskolos dalyką. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 1 d. nutartimi panaikinęs ankstesnę pirmosios instancijos teismo nutartį dėl ginčijamo kreditorinio reikalavimo, atsižvelgdamas į BUAB ,,GRANGERAS“ keliamus įgytos įrangos ir baldų naudojimo klausimus, pasisakė, kad tų klausimų išsprendimui tikslinga įvertinti 2009 m. birželio 28 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties esmę, nustatyti, ar jos pagrindu buvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, ar už perkamą įrangą UAB ,,GRANGERAS“ (pirkėjas) atsiskaitė su pardavėju (kaip tą nustatė preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 2.2. punktas), ar UAB ,,GRANGERAS“ apskaitė įgytą turtą savo balanse, kur tas turtas realiai yra. Be to, apeliacinės instancijos teismas akcentavo ir įrodymų nepakankamumą pagrindimui išvados, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atliko veiksmus tam, kad įgytų baldus ir įrangą nuosavybės teise valdomose patalpose esančiai kavinei įrengti (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2-621-798/2016). Kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad bankroto bylose esama viešojo intereso, todėl teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013 ir kt.).Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, pareiškia ieškinį dėl sudaryto sandorio nuginčijimo, teismas pasiūlo šalims pateikti reikalingus įrodymus, o esant poreikiui, kai dalyvaujantys byloje asmenys įvykdo ne visas savo pareigas įrodinėjimo procese, teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, juos tirti ir vertinti (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2014 ir kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis ir jais remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, šiuo atveju neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė įstatymų reglamentuojamą įrodinėjimo pareigą ir (ar) nesilaikė įrodinėjimo proceso taisyklių. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutarties išaiškinimus, 2016 m. kovo 15 d. nutartimi įpareigojo bylos šalis pateikti papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus, susijusius ginčijamu finansiniu reikalavimu. Nustatyta, kad vykdydama šiuos įpareigojimus, atsakovė BUAB ,,GRANGERAS“ 2016 m. balandžio 8 d. į bylą, be kita ko, teikė 2009 m. kovo 27 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB ,,GRANGERAS“ ir UAB „Serneta“, Nekilnojamojo turto bei Juridinių asmenų registro išrašus, UAB ,,GRANGERAS“ akcininkės sprendimą, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcininkų susirinkimo protokolą, 2009 m. gruodžio 30 d. ilgalaikio turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB ,,GRANGERAS“ ir UAB „Serneta“, 2009 m. gruodžio 30 d. UAB „Serneta“ kasos pajamų orderio kvitą, ieškinio, pareikšto UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kopiją ir kt. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paminėti įrodymai leidžia nustatyti atitinkamas faktines aplinkybes (pavyzdžiui, tai, kad tarp UAB ,,GRANGERAS“ ir UAB „Serneta“ nuo 2009 m. kovo 27 d. buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurios vėliau (nuo 2010 m. vasario 8 d.) nuosavybės teise priklausė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“; tai, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcininkai buvo priėmę sprendimą už UAB ,,GRANGERAS“ suteiktą 350 000 Lt kredito paskolą įkeisti UAB „Medicinos bankas“ naudai nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini); tai, kad UAB ,,GRANGERAS“ ir UAB „Serneta“ 2009 m. gruodžio 30 d. sudarė ilgalaikio turto pirkimo-pardavimo (t. y. pagrindinę) sutartį, ir kt.), tačiau tokie duomenys nepatvirtina atsakovės BUAB ,,GRANGERAS“ įrodinėjamų aplinkybių, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, suteikusi paskolą atsakovei BUAB ,,GRANGERAS“, faktiškai pati ir naudojosi kilnojamuoju turtu, įgytu už skolintas lėšas. Dėl šios priežasties paminėtų įrodymų turinio išsamesnė analizė nėra aktuali dėl jų sąsajų nebuvimo su juridinių faktų visetu, sudarančiu įrodinėjimo dalyką šioje byloje. Kitaip tariant, tai reiškia, kad BUAB ,,GRANGERAS“ pateikti duomenys neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų (CPK 180 straipsnis). Antra, teismo 2016 m. balandžio 12 d. protokoline nutartimi į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta BUAB „Serneta“, atstovaujama bankroto administratorės, nurodė negalinti išdėstyti savo pozicijos ir (ar) pateikti dokumentų, susijusių su BUAB „Serneta“ ir BUAB ,,GRANGERAS“ pirkimo - pardavimo teisiniais santykiais, kadangi po nutarties iškelti bankroto bylą BUAB „Serneta“ įsiteisėjimo bankroto administratorei nebuvo perduoti šios įmonės dokumentai bei turtas. Trečia, pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi išreikalauti BUAB „Serneta“ atsiskaitomųjų sąskaitų, turėtų UAB „Medicinos bankas“, išrašai, kuriuose užfiksuota, kad 2009 m. gruodžio 31 d. į UAB „Serneta“ sąskaitą UAB ,,GRANGERAS“ pervedė 350 000 Lt sumą, pervedimo paskirtimi nurodant „ išduodamos lėšos pagal čekį Nr. 136056“, ir tą pačią dieną (2009 m. gruodžio 31 d.) į UAB „Serneta“ sąskaitą lėšas (33 100 Eur, 40 500 Eur, 50 000 Eur ir 75 770 Eur sumas) taip pat pervedė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, mokėjimo paskirtimi nurodydama „už grynųjų pinigų išdavimą“ ir „mokėjimai pagal sutartį“, taipogi nepagrindžia apeliantės įrodinėjamų teiginių dėl įrangos ir baldų įsigijimo aplinkybių, ar aplinkybės, kad 2011 m. lapkričio 30 d. paskolos sutarties dalyką panaudojo pati paskolos davėja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Be to, teismo išreikalauti BUAB „Serneta“ sąskaitų išrašai nepatvirtino ir kito BUAB ,,GRANGERAS“ administratorės teiginio, išsakyto 2016 m. gegužės 24 d. prašyme, t. y. tai, kad BUAB „Serneta“ lėšas, gautas iš BUAB ,,GRANGERAS“, pervedė pareiškėjai UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BUAB ,,GRANGERAS“ argumentai dėl pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ finansinio reikalavimo nepagrįstumo didžiąja dalimi grindžiami būtent pačios bankrutuojančios įmonės (jos valdymo organų) galimu veiksmų neteisėtumu. Antai, už paskolintas pinigines lėšas įgytų kilnojamųjų daiktų (baldų bei įrangos) neapskaitymas (netinkamas apskaitymas) atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentuose galėtų reikšti tai, kad šie dokumentai buvo tvarkomi netinkamai. Tačiau pareiškėja, savo finansinį reikalavimą grįsdama piniginių lėšų paskolinimo faktu, šiuo atveju nėra atsakinga už tai, kaip pas atsakovę BUAB ,,GRANGERAS“ buvo tvarkoma finansinė apskaita, ir (ar) dėl šios įmonės trumpalaikio turto neperdavimo / neišsaugojimo ir pan.Nors atsakovės BUAB ,,GRANGERAS“ administratorė kelia prielaidas, kad pareiškėja, būdama glaudžiai susijusi su BUAB ,,GRANGERAS“, siekia nepagrįsto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, žinodama, kad bankroto administratorei nėra pateikti visi įmonės veiklos dokumentai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas tokio pobūdžio prielaidomis. Tokie apeliantės teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų, padarytų remiantis byloje surinktais įrodymais. Tai, kad bylose, susijusiose su bankroto teisiniais santykiais, teismo vaidmuo yra aktyvesnis, nereiškia, kad šios kategorijos bylose galėtų būti nepaisoma šalių rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) ir bendrųjų įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių (CPK 178 straipsnis). Atsakovės bankroto administratorė, disponuodama galimybe patikrinti įmonės dokumentus, turėjo pateikti teismui tiesioginius įrodymus, paneigiančius paskolos suteikimo faktą (jei tokie įrodymai apskritai egzistuoja).Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį, teisingai paskirstė šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą, teisingai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus (jų pakankamumą) ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovės atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.