Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-12-07 · Civilinė byla Nr. e2A-730-798/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-07
Bylos Nr.
e2A-730-798/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02023-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Poškus, Antanas Rudzinskas, Egidijus Žironas
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Turto ir verslo sprendimai“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-730-798/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02023-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos:2.6.1.6.1.; 2.6.11.6.; 2.6.29.1.; 3.4.3.7.2. ; 3.3.1.20.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dvirida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dvirida“, atstovaujamos bankroto administratoriaus V. M., ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Turto ir verslo sprendimai“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti 2014 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, negaliojančia nuo jos sudarymo pradžios, taikyti restituciją natūra ir iš atsakovės priteisti 2014 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perduotą turtą: negyvenamąją patalpą – sandėlį ir gamybinį pastatą, juos grąžinant ieškovei. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4991- 565/2015 ieškovei iškėlė bankroto bylą. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog parduodamo turto kaina yra 550 000 Lt (160 739 Eur), pinigus pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš pasirašant šią sutartį, tačiau bankroto administratorius, patikrinęs ieškovės finansines operacijas bei bankinius pavedimus, nustatė, kad 550 000 Lt (160 739 Eur) suma už perleistą nekilnojamąjį turtą nebuvo sumokėta. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris yra priešingas ieškovės veiklos tikslams ir turėjo įtakos įmonės nemokumo padidėjimui ir negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. BUAB „Dvirida“ bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų suma yra 198 964,23 Eur, ieškovė turi įsipareigojimų kreditoriams, su kuriais atsiskaityti negalės. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartyje konstatavo, kad pagal ieškovės 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis UAB „Dvirida“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Šie prejudiciniai faktai patvirtina, jog ieškovė turėjo įsipareigojimų kreditoriams ir faktiškai buvo nemoki jau 2013 m. pabaigoje. Todėl visi kreditoriai turi neabejotiną ir galiojantį reikalavimą skolininkui BUAB „Dvirida“.Ginčijamas sandoris savo esme laikytinas neatlygintinu turto perleidimo sandoriu, todėl neatlygintinas turto perleidimas turėjo tiesioginės įtakos bendrovės nemokumo padidėjimui ir galimybei atsiskaityti su kreditoriais. Šį sandorį atsakovės vardu pasirašė ir jos vadovu bei akcininku buvęs D. G.. Tas pats D. G. buvo ir ieškovės faktiniu vadovu. Nors ginčo sandorio sudarymo metu ieškovės vadove buvo V. P., faktinis bendrovės vadovas bei dalyvis buvo D. G.. Ieškovė nuosavybės teisę į ginčo sandoriu perleistą nekilnojamąjį turtą įsigijo prieš pat sandorio sudarymą – 2014 m. vasario 18 d., kuomet priėmimo-perdavimo akto pagrindu jį perėmė iš BUAB „Saginda“, kurios vadovu bei vieninteliu akcininku buvo tas pats D. G.. Sandorio šalys, sudarydami ginčo sandorį, veikė nesąžiningai. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ginčo sandoris buvo atlygintinas. Ieškovė su BUAB „Saginda“ 2012 m. gruodžio 18 d. sudarė Be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią BUAB „Saginda“ perleido nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą - sandėlį ir gamybinį pastatą, o ieškovė įsipareigojo sumokėti BUAB „Saginda“ 630 000,00 Lt. Dėl vykstančių teisminių ginčų BUAB „Saginda“ bankroto byloje Turto priėmimo-perdavimo aktas buvo pasirašytas tik 2014 m. vasario 18 d. Už perleistą nekilnojamąjį turtą sumokėjo ne ieškovė, o atsakovė, pinigus pervesdama tiesiogiai į BUAB „Saginda“ sąskaitą banke. Kadangi ieškovė liko skolinga atsakovei 630 000,00 Lt, tarp šalių buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, todėl ginčijamoje sutartyje buvo nurodyta, jog pinigus pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš pasirašant šią sutartį ir šalys už parduotus daiktus pilnai ir tinkamai atsiskaitė. Ieškovės teiginį, jog turtas buvo parduotas už rinkos vertės neatitinkančią kainą, paneigia turto vertinimo ataskaitos Turto vertės nustatymo pažyma. Ieškovė nepateikė informacijos, kokiu laikotarpiu susidarė jos skolos kreditoriams. Ieškovė 2014 m. buvo veikianti ir vykdanti veiklą bei įsipareigojimus savo kreditoriams bendrovė, todėl privalu įrodyti, kokie pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu ir kokie įsipareigojimai kreditoriams nebuvo įvykdyti iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė 1 635,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Panaikino 2015 m. spalio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės atsakovei. Teismas nustatė, jog bylos duomenys paneigia ieškovės teiginį, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra neatlygintinė. Ieškovė dar 2012 m. gruodžio 18 d. nekilnojamą turtą įsigijo iš BUAB „Saginda“, sudariusi Be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016 apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, 30 punkte nustatė, kad pardavėja BUAB „Saginda“ pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą 770 000 Lt kainą sumažino iki 650 000 Lt. Taigi ieškovė iš BUAB „Saginda“ nupirko šį turtą už 650 000 Lt. Ieškovė BUAB „Saginda“ sumokėjo 20 000 Lt avansą, o 2014 m. vasario 14 d. mokėjimo pavedimu atsakovė sumokėjo BUAB „Saginda“ 630 000 Lt. Šių pinigų sumokėjimą šalys įformino 2014 m. vasario 14 d. tiksline Paskolos sutartimi, kuria atsakovė (paskolos davėjas) paskolino ieškovei (paskolos gavėjui) 630 000 Lt nekilnojamojo turto (sandėlio ir gamybinio pastato) įsigijimui. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016 30 punkte nurodė, kad ieškovė įsigijo turtą iš BUAB „Saginda“ už 650 000 Lt, sandorio kaina atitiko nekilnojamojo turto rinkos vertės ataskaitoje nustatytą ginčo nekilnojamojo turto vertę 2014 m. kovo 27 d. – 167 000 Eur. 2014 m. kovo 27 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė pardavė turtą (tą patį sandėlį ir gamybinį pastatą) atsakovei už 555 000 Lt be PVM (160 739,11 Eur), t.y. 95 000 Lt (27 513,90 Eur) mažesne kaina nei jį įsigijo. Kadangi perkant šį turtą už ieškovę pardavėjai BUAB „Saginda“ iš esmės (didesnę dalį) sumokėjo atsakovė, pastarajai įsigyjant tą patį turtą iš ieškovės, šalys atsiskaidydamos pagal ginčo sutartį, pagal CK 6.130 straipsnį galėjo daryti įskaitymą. Kaip matyti iš 2014 m. vasario 14 d. paskolos sutarties, ieškovė paskolos pinigus turėjo grąžinti atsakovei iki 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau pagal paskolos sutarties 3 punktą paskolos gavėjas turėjo teisę grąžinti paskolos pinigus prieš nustatytą terminą. CK 6.131 straipsnis nenumato privalomų reikalavimų nei įskaitymo turiniui, nei formai (būdui). Iš esmės vertinant ar ieškovė su atsakove atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, privalu atsižvelgti, ar abi šalys pripažino tą faktą, jog atsiskaitymas (įskaitymas) yra atliktas. Kadangi pardavėja buvo skolinga pirkėjai, šalys už perkamą-parduodamą turtą atsiskaitė įskaitymo būdu, nurodant pirkimo-pardavimo sutarties 4.1 punkte. Taigi, abi šalys pripažino įvykusį įskaitymą šiai sumai (630 000 Lt). Todėl ieškovė be pagrindo teigia, kad ginčo sutartis yra neatlygintinė. Ieškovė liko skolinga atsakovei pagal šalių įformintą paskolos sutartį 75 000 Lt (21 721,50 Eur).Teismas nustatė, kad turtas buvo parduotas už rinkos vertę. Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo aktas patvirtina, kad 2014 m. kovo 27 d. (sandorio sudarymo data) nekilnojamojo turto vertė buvo 167 600 Eur. Ieškovė šį turtą 2012 m. gruodžio 18 d. įsigijo už 188 253,01 Eur (650 000 Lt). Teismas, atsižvelgdamas į turto įsigijimo (650 000 Lt) ir pardavimo kainos (555 000 Lt) skirtumą bei laikotarpį, per kurį šie sandoriai buvo sudaryti, bei remdamasis turto įvertinimo kaina, konstatavo, kad turto pardavimo kaina atitiko rinkos kainą. Ieškovės pateiktas UAB „Ober-haus“ komercinio nekilnojamojo turto rinkos 2014 m. I ketvirčio komentaras, negali būti vertinamas kaip adekvatus įrodymas atsakovės pateiktai turto vertinimo ataskaitai. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis šio turto vidutinė rinkos vertė 2014 m. kovo 25 d. atlikta masinio vertinimo būdu buvo 174 930 Eur, todėl darytina išvada, kad sandorio kaina atitiko turto rinkos vertę, tuo labiau, kad individualus turto vertinimas visada vertinamas kaip tikslesnis ir teisingesnis, nei atliktas masinio vertinimo būdu. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė dėl ieškovės turimų įsipareigojimų (įsiskolinimų) nėra preziumuojama, tai yra fakto klausimas ir jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2014 m. kovo 27 d., todėl administratorius turėjo įrodyti, kad šio sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimai bendrovei buvo neabejotini ir galiojantys. Sudarytas sandoris nepažeidžia teisių tų kreditorių, kurie jais tapo sudarius ginčijamą sandorį. Ieškovė neįrodinėjo ir neteigė, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.Teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2-1977-241/2016 (kuria palikta nepakeista nutartis pripažinti bankrotą tyčiniu) nustatytomis aplinkybėmis ir padarė išvadą, jog nors ieškovės pradelstų įsipareigojimų suma 2014 m. balandžio 1 d. siekė 1 244 001,88 Lt bei jie viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau ir tokiomis sąlygomis ieškovė tęsė veiklą, atsiskaitinėjo su tiekėjais ir kreditoriais, tik 2014 m. pabaigoje įmonė pasiekė nemokumo ribą. Todėl teismas konstatavo, kad šalys sudarydamos ginčijamą sandorį, nepažeidė ieškovės kreditorių teisių ir interesų (kurių reikalavimų suma patvirtinta bankroto byloje), kadangi, net 2014 m. balandžio 1 d. esant pradelstiems įsipareigojimams, įmonė toliau tęsė savo veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir tiekėjais iki 2014 m. pabaigos, kita vertus, ginčijamo sandorio išskirtinumas yra tai, kad jo pirkėjas buvo asmuo, kuris ir finansavo ieškovę, šiai įsigyjant turtą, su kuriuo ieškovė sandorio sudarymo metu nebuvo atsiskaičiusi. Atsakovei nefinansavus ieškovės, pastaroji iš viso nebūtų įsigijusi turto. Jei atsakovė 2014 m. vasario 14 d. nebūtų sumokėjusi už ieškovę pardavėjai BUAB „Saginda“, ieškovė dėl netinkamo šios sutarties vykdymo tikėtinai būtų patyrusi papildomų nuostolių.Teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamojo sandorio, tačiau jo sudarymas atitiko atitinkamomis sąlygomis veikiančio įprasto ūkio subjekto elgesio standartą, ypač atsižvelgiant į šio sandorio sudarymo specifiškumą dėl apmokėjimo įsigyjant turtą. Paneigus aplinkybę, kad ginčo sandoris yra neatlygintinis, netaikytina CK 6.67 straipsnyje nustatyta prezumpcija. Teismas sutiko su atsakove, kad neturi reikšmės D. G. santykiai su BUAB „Saginta“, BUAB „Dvirida“ įsigyjant šį turtą. Ieškovė įsigijo šį turtą iš BUAB „Saginda“ rinkos verte, o sudarytas ginčo sandoris buvo naudingas abiems šalims.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Dvirida“, atstovaujama bankroto administratoriaus V. M., apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ji turėjo kreditorių, kurių reikalavimai ieškovei buvo neabejotini ir galiojantys. Teismui pateikti duomenys bei UAB „Dvirida“ bankroto byloje nustatytos aplinkybės ir esantys dokumentai patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas yra patvirtinęs Valstybinės mokesčių inspekcijos 124 617,29 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Ieškovė taip pat pateikė VMI 2015 m. spalio 22 d. pažymą, kuri patvirtina, jog BUAB „Dvirida“ 2014 m. kovo 31 d., t.y. ginčo sandorio sudarymo metu, buvo skolingas VMI 104 563,42 Lt (30 283,66 Eur). Teismas pats konstatavo, jog ieškovės pradelstų įsipareigojimų suma yra užfiksuota Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje, kurioje nustatyta, kad ieškovė 2014 m. balandžio 1 d. turėjo kreditorių, kuriems skolų mokėjimo terminas jau buvo suėjęs. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016 konstatavo, kad ieškovės pradelsti įsipareigojimai jau 2014 m. balandžio 1 d. viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu ne tik, kad turėjo įsipareigojimų kreditoriams, tačiau taip pat buvo ir nemoki. Ta aplinkybė, kad ieškovė po ginčo sandorio sudarymo dar pusmetį vykdė veiklą, negali būti laikoma įmonės mokumą patvirtinančiu įrodymu. Veiklos tęstinumas apskritai nėra laikytinas įmonės mokumo požymiu. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų kreditoriams ir, kad ginčo sandorio sudarymu kreditorių interesai buvo pažeisti. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo sandoris buvo abiems sutarties šalims naudingas. Sandorio dėl nekilnojamojo turto įsigijimo iš BUAB „Saginda“ užbaigimą įtakojo ne ieškovės poreikis įsigyti minėtą turtą, o atsakovės motyvai ir sprendimas jį įsigyti. Todėl atsakovė sutiko už jį skolinti 630 000 Lt. Jeigu nekilnojamojo turto vertė būtų mažesnė, akivaizdu, jog atsakovė nebūtų sutikusi skolinti lėšų jo įsigijimui. Atsakovės vadovas D. G. buvo kartu ir ieškovės konsultantu, konsultavusiu ją su verslu susijusiais klausimais. Nuo 2014 m. balandžio 1 d. ieškovę minėtais klausimais konsultavo atsakovė. Todėl atsakovė puikiai žinojo, kokia yra nekilnojamojo turto rinkos kaina ir, siekdama jį įsigyti, patarė ieškovei užbaigti minėto nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį iš BUAB „Saginda“ bei jį finansavo. Tai, kad ginčo sandoriu perleisto nekilnojamojo turto vertė buvo didesnė nei nurodyta sutartyje, iš esmės patvirtina ir atsakovės pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Vertinant, ar ginčo sandoryje numatyta nekilnojamojo turto kaina atitiko rinkos kainą, turėtų būti atsižvelgiama į atsakovės sprendimą finansuoti nekilnojamojo turto įsigijimą iš BUAB „Saginda“. Neabejotina, kad atsakovė nebūtų finansavusi turto įsigijimo sandorio, jei jis būtų nevertingas ar įsigyjamas už didesnę nei rinkos kainą. Pats teismas taip pat pripažino, jog nekilnojamasis turtas iš UAB „Saginda“ buvo įsigytas už rinkos kainą. Šios aplinkybės patvirtina, kad nekilnojamojo turto rinkos kaina buvo 650 000 Lt (188 253,01 Eur). Sudarius ginčo sandorį, atsakovei nekilnojamasis turtas buvo perleistas daug mažesne kaina, nei jo reali rinkos vertė, t.y. už 555 000 Lt (160 739,11 Eur). Ginčijamo sandorio sudarymu ieškovė prarado turtines teises į nekilnojamąjį turtą, iš kurio gautos lėšos galėjo būti panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti. Turto vertinimo ataskaitoje nekilnojamas turtas, palyginamuoju metodu, yra įvertintas 578 689 Lt (167 600 Eur). Vertinimo ataskaitoje nekilnojamasis turtas buvo vertinamas pajamų gavimo metodu. Vertinant sandėliavimo, gamybos bei kito komercinio nekilnojamojo turto vertę, dažniausiai yra taikomas pajamų metodas. Šio metodo esmė – turto teikiamos naudos grynųjų būsimųjų pinigų srautų perskaičiavimas į turto vertę. Apskaičiuojant grynuosius būsimuosius pinigų srautus, įtraukiamos pajamos, numatomos gauti nuolat naudojant turtą, numatomos išlaidos, susijusios su to turto naudojimu, remonto ir eksploatavimo išlaidos, reikalingos turtui išlaikyti tokios būklės, kuri leistų gauti pajamas pagal grynuosius būsimuosius pinigų srautus. Šiuo metodu nekilnojamasis turtas buvo įvertintas 603 998 Lt (174 930 Eur). Bet kuriuo atveju, nekilnojamojo turto vertė buvo didesnė nei ginčo sandoryje numatyta kaina – 555 000 Lt (160 739,11 Eur). Teismas turėjo taikyti bent dalinę restituciją, t.y. taikyti restituciją tokia apimtimi, kiek tai reikalinga kreditorių teisių pažeidimui pašalinti. Teismo išvada, jog ginčo sandorio sudarymas atitiko atitinkamomis sąlygomis veikiančio įprasto ūkio subjekto elgesio standartą, negali būti laikoma pagrįsta ir teisinga. Byloje buvo ginčijamas ne nekilnojamojo turto įsigijimo iš BUAB „Saginda“ sandoris, o minėto turto perleidimo atsakovei sutartis. Todėl turi būti analizuojamos ne turto įsigijimo aplinkybės bei turto įsigijimo kaina, tačiau įsigyto nekilnojamojo turto perleidimo atsakovei sandoris, jo kaina ir įtaka ieškovės kreditorių interesams. Teismo išvados dėl sutarties specifiškumo bei tikėtinų ieškovės nuostolių nėra pagrįstos jokiais argumentais ir remiasi vien atsakovės nurodytais teiginiais bei prielaidomis. Sprendimas vykdyti sandorį atsakovės nustatytomis sąlygomis ieškovei padarė didesnę žalą, nei galimas atsisakymas jį tęsti. Teismas turėjo įvertinti visas su sandorio sudarymu susijusias aplinkybes bei šalių tarpusavio santykius. Sandorio su BUAB „Saginda“ užbaigimui šalys 2014 m. vasario 14 d. sudarė paskolos sutartį, kurioje buvo numatytos 14 942 Lt palūkanos per mėnesį (tai sudaro apie 28 proc. metinių palūkanų). Ieškovė su atsakove taip pat sudarė to paties turto (patalpų) nuomos sutartį, pagal kurią perleistą turtą iš atsakovės nuomojosi tris kartus didesne nei rinkos kaina. Šią aplinkybę 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016 konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas. Ieškovės mokėjimų pagal minėtas sutartis vykdymą patvirtina byloje pateiktas banko sąskaitos išrašas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad teismo išvada, jog ginčo sandorio sudarymas atitiko atitinkamomis sąlygomis veikiančio įprasto ūkio subjekto elgesio standartą, yra neteisingos ir nepagrįstos. Teismas sandorio šalių sąžiningumą vertino ne ginčo sandorio sudarymo kontekste, o ieškovės ir BUAB „Saginda“ sandorio dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, kontekste. Toks vertinimas nėra teisingas. Teismas turėjo vertinti ieškovės ir atsakovės sąžiningumą ginčo sandorio kontekste. Aukščiau nurodytos su ginčo sandorio sudarymu susijusios aplinkybės patvirtina abiejų sandorio šalių nesąžiningumą. Nekilnojamojo turto pardavimas mažesne nei rinkos kaina negali būti pripažįstamas sąžiningu veiksmu. Tokio sandorio sudarymas nėra suderinamas su ieškovės bei jos kreditorių interesais ir yra žalingas įmonei. Ginčo sandoriu buvo sumažinta ieškovės turto vertė, taip sumažinant jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Sandorio šalių tarpusavio ryšiai bei kitos su ginčo sandorio sudarymu susijusios aplinkybės buvo išanalizuotos bei įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016. Teismas su minėta nutartimi buvo susipažinęs, tačiau pasisakydamas dėl šalių sąžiningumo ginčo sandorio sudarymo kontekste dėl jų nepasisakė ir jų nevertino. Teismas konstatavo, kad šalys pagal ginčo sandorį tarpusavyje atsiskaitė priešpriešinių reikalavimų būdu. Įstatymas draudžia tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus nesilaikant įstatymo pagrindu nustatytos eiliškumo tvarkos. Pagal CK 6.930¹ straipsnį skolininkas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti eiliškumo tvarka. Pagal nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, įmokos į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus vykdomos trečia eile, tuo tarpu atsiskaitymai pagal kitus mokėjimo dokumentus, yra vykdomi penktąja eile. Ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo 104 563,42 Lt (30 283,66 Eur) skolą VMI, tad priešpriešinių reikalavimų įskaitymas esamu atveju negalėjo būti atliekamas. Teismas atliktą įskaitymą turėjo įvertinti kreditorių teisių pažeidimo, šalių sąžiningumo ir sandorio teisėtumo aspektu.Atsiliepimu į ieškovės BUAB „Dvirida“ apeliacinį skundą atsakovė UAB „Turto ir verslo sprendimai“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovės kreditorių interesai pažeisti nebuvo, o atsakovei nebuvo suteiktas prioritetas. Ieškovė nepagrįstai remiasi VMI operatyvinio patikrinimo pažymose užfiksuotais duomenimis. Ieškovė neįrodinėjo ir neteigė, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Ieškovė privalėjo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Vien to fakto, kad kuris nors kreditorius sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimą ir to paties kreditoriaus reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, dar nepatvirtina Actio Pauliana sąlygos buvimo, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai. Pagal teismų praktiką, nepaisant to, jog yra kitų kreditorių, įstatymas nedraudžia skolininkui iki bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandorius su vienu iš kreditorių, jeigu tai atitinka įprastą verslo praktiką, tokio sandorio būtinumą padiktuoja verslo logika ir pan. Todėl ieškovės galimų finansinių sunkumų turėjimas 2014 m. nepatvirtina, kad vien dėl to yra pagrindas pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Ieškovei bankroto byla Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo iškelta 2015 m. liepos 1 d., t.y. praėjus beveik 1,5 metams nuo ginčijamos sutarties sudarymo. Todėl šios sutarties sudarymas neturėjo jokios įtakos ieškovės nemokumui ir net teoriškai negalėjo pažeisti jos kreditorių interesų. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016 buvo aiškiai konstatuota, kad ieškovė nemokia tapo tik 2014 m. pabaigoje, t.y. praėjus daugiau nei 9 mėnesiams nuo sutarties sudarymo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad turto kaina, numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje, atitiko jo tikrąją vertę, o ieškovė jokių turtinių teisių neprarado. Apeliacinio skundo argumentai nėra paremti jokiais bylos įrodymais, o daromi išimtinai prielaidų ir samprotavimų pagrindu. Nekilnojamo turto vertinimo ataskaita patvirtino, kad turtas buvo parduotas pagal rinkos vertę. Teismas tinkamai konstatavo, jog nesudarius ginčijamo sandorio ieškovė būtų atsidūrusi dar labiau nepalankioje situacijoje. Ieškovė jau buvo sumokėjusi 20 000 Lt avansą. Todėl, jei būtų nesumokėta visa kaina, pagal 2012 m. gruodžio 18 d. pirkimo pardavimo sutarties 4.4. punktą, ieškovė būtų turėjusi sumokėti dar papildomą 50 000 Lt baudą. Atsakovei nesumokėjus už ieškovę BUAB „Saginda“, ieškovė būtų neturėjusi ne tik turto, bet būtų dar papildomai sumokėjusi 70 000 Lt baudų. Tarp šalių atliktas įskaitymas atitiko CK reikalavimus ir ieškovės kreditorių interesų nepažeidė. Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui). Atsakovė už ieškovę sumokėjo BUAB „Saginda“ 630 000,00 Lt ir įgijo teisę reikalauti iš ieškovės 630 000,00 Lt. Todėl šalys galėjo susitarti, jog sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, turto kaina ieškovei bus sumokėta įskaitymo būdu. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad įskaitymas tarp šalių negalėjo būti atliktas dėl neva ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavusio ieškovės įsiskolinimo VMI. Ieškovė per 2014 m. VMI sumokėjo 442 844,93 Lt mokesčių, o 2014 m. spalio 15 d. skola sudarė tik 58 000 Lt, t.y. buvo beveik per pus mažesnė nei ginčijamo sandorio sudarymo metu. VMI apie šį sandorį buvo žinoma ir VMI jokių atskirų pastabų tiek dėl paties ginčijamo sandorio sudarymo, tiek dėl įskaitymo išreiškusi nebuvo. Šalys sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį buvo sąžiningos. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris. Byloje paneigus aplinkybę, kad ginčo sandoris yra neatlygintinis, netaikytina CK 6.67 straipsnyje nustatyta prezumpcija. Todėl ieškovė turėjo įrodyti tiek savo, tiek atsakovės nesąžiningumą, tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti 2014 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013). Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Nagrinėjamoje byloje ginčijama 2014 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė perleido atsakovei sandėlį ir gamybinį pastatą už 550 000 Lt (160 739 Eur), o atsakovė kaip atsiskaitymą pagal šią sutartį taikė įskaitymą ir įskaitė ieškovės 630 000 Lt skolą pagal 2014 m. vasario 14 d. tikslinę paskolos sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi UAB „Dvirida“ iškėlė bankroto bylą. Pirmos instancijos teismas, siekdamas nustatyti ieškovės nemokumo momentą bei jos pradelstus kreditorinius įsipareigojimus ginčijamo sandorio sudarymo metu, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, kuria BUAB „Dvirida“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje pripažino, jog yra neabejotina, kad 2014 m. pabaigoje UAB „Dvirida“ jau buvo pasiekusi nemokumo ribą. Taigi aukštesnės instancijos teismo įsiteisėjusia nutartimi buvo konstatuotas galutinis įmonės nemokumo momentas – 2014 m. pabaiga. Tuo tarpu ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2014 m. kovo 27 d. Todėl ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kurių jos kreditorių interesai buvo pažeisti, sudarant nekilnojamojo turto perleidimo sutartį ir įskaitymo sandorį. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje cituotoje Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje buvo nustatyta, kad ieškovė 2014 m. balandžio 1 d. turėjo pradelstų skolų, kurias sudarė: 796 357,90 Lt skola D. G. pagal suteiktas paskolas, 238 277,30 Lt skola SIA Aqua Pro, 77 670,81 Lt skola Bike Fun International s.r.o., 75 000 Lt skola UAB „Turto verslo sprendimai“, 71 195,87 Lt skola Scott Sports SA ir 60 500 Lt skola advokato padėjėjui P. P.. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi UAB „Dvirida“ bankroto byloje patvirtintame kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše iš cituotoje VMI pažymoje nurodytų kreditorių yra tik D. G. su 16 243,74 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Tačiau pastarasis kreditorius, būdamas atsakovės vadovu, ginčijamam sandoriui neprieštaravo. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. vasario 24 d. operatyvinio patikrinimo pažymoje nurodyta, jog 2014 m. vasario 12 d. UAB „Dvirida“ skola biudžetui sudarė 89 951,57 Lt, 2013 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas sprendimas išdėstyti 131 275 Lt mokestinės nepriemokos mokėjimą iki 2014 m. rugsėjo 20 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, jog ieškovės mokestinė nepriemoka 2014 m. spalio 15 d. sudaro 58 963,62 Lt, tuo tarpu 2014 m. rugsėjo 24 d. – sudarė 99 174,89 Lt. Operatyvaus patikrinimo metu bendrovė sumažino skolą valstybės biudžetui: 2014 m. rugsėjo 25 d. sumokėta 8 000 Lt ir dalis deklaruotų mokesčių bei išdėstytos mokestinės nepriemokos buvo įskaityta iš 32 406 Lt PVM permokos (skirtumo), susidariusio bendrovei pateikus PVM deklaraciją už 2014 m. rugpjūčio mėnesį.VMI pažymose užfiksuotos aplinkybės patvirtina, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu mokestinės nepriemokos mokėjimas ieškovei buvo išdėstytas iki 2014 m. rugsėjo 20 d. Tuo tarpu net po nekilnojamojo turto perleidimo ir įskaitymo taikymo ieškovė ir toliau mažino skolą VMI iki pat jos nemokumo konstatavimo 2014 m. pabaigoje. Todėl pripažintina, kad ginčijamų sandorių sudarymo 2017 m. kovo 27 d. metu ieškovė nebuvo nemoki, taip pat dėl šių sandorių ieškovė taip pat netapo nemoki, šie sandoriai nelėmė jos galimybės toliau tęsti savo veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimo.

Dėl parduoto nekilnojamojo turto vertės

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalies formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).Ieškovė viena iš pagrindinių jos kreditorių teises pažeidžiančių ginčijamo sandorio sąlygų nurodė, jog turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Tačiau pirmos instancijos teismas, paneigdamas tokią ieškovės prielaidą, rėmėsi tiek Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos 2014 m. kovo 25 d. buvo nustatyta 604 000 Lt (174 930,49 Eur) parduoto turto vidutinė rinkos vertė, tiek ir UAB „DAIK“ parengta Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. A15/12/10-1, kurioje nurodyta, jog sandėlio ir sandėlio patalpų vertė 2014 m. kovo 27 d. buvo 167 600 Eur. Pripažintina, kad abiem atvejais nustatytos turto vertės yra artimos jo pardavimo pagal ginčijamą sandorį kainai – 550 000 Lt (160 739 Eur).Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1977-241/2016 vertino ir 2014 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir nustatė, jog pardavėjos BUAB „Saginda“ kreditorių nuspręsta sumažinti parduodamo turto kaina iki 650 000 Lt iš esmės atitiko ir nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. A15/12/10-1 nustatytą ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę 2014 m. kovo 27 d. – 167 600 Eur. Šioje nutartyje taip pat buvo konstatuotos aplinkybės, jog parduotos patalpos buvo prastos būklės, joms buvo būtinas remontas.Ieškovė, įrodinėdama turto vertę, pateikė pirmos instancijos teismui tik UAB „Oberhaus“ Komercinio nekilnojamojo turto 2014 m. I-ojo ketvirčio rinkos komentarą, kuriame nurodyta, jog nuo 2010 m. yra fiksuojamas komercinės paskirties patalpų pardavimo bei nuomos kainų augimas. Tačiau šiame komentare nėra nurodyta jokių duomenų, kuriais vadovaujantis galima būtų paneigti Nekilnojamo turto registre ar UAB „DAIK“ atliktą vertinimą. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nepateikia jokių faktinių aplinkybių ar teisinių argumentų, dėl kurių būtų galima nesivadovauti byloje nustatyta turto verte. Pažymėtina, jog ieškovė, ginčydama nekilnojamojo turto pardavimo kainos pagrįstumą, net nenurodo jokios galimos orientacinės šio turto kainos, kuri atitiktų tikrąją turto vertę.Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog atsakovės vadovas yra nekilnojamojo turto valdymo specialistas, todėl gerai išmano šio turto rinkos kainas, negali būti pripažįstamos patvirtinančiomis per mažą ginčo turto pardavimo kainą. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto pardavimo kaina pagal ginčijamą sandorį buvo tik 8 procentais mažesnė už Nekilnojamojo turto registre nurodytą šio turto vidutinę rinkos kainą. Todėl negalima pripažinti, jog toks skirtumas galėjo padaryti žalą ieškovės kreditoriams.

Dėl ginčo sandorio sudarymo privalomumo ir šalių sąžiningumo

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje buvo vertinamos UAB „Dvirida“ privedimo prie bankroto aplinkybės ir buvo konstatuotas atsakovės vadovo ir faktinio ieškovės vadovo D. G. nesąžiningumas, lėmęs šios bendrovės nemokumą. Tačiau aplinkybė, jog įmonės bankrotas yra pripažintas tyčiniu, savaime nereiškia, kad visi nagrinėjamu laikotarpiu sudaryti sandoriai yra priešingi kreditorių interesams bei nulemti sandorio šalių nesąžiningumo.Ieškovės ginčijamų 2014 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto pardavimo bei įskaitymo taikymo sandorių negalima vertinti atsietai nuo 2012 m. gruodžio 18 d. ieškovės su BUAB „Saginda“ sudarytos Be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, kuria ieškovei buvo perleistos nuosavybes teisės į sandėlį ir gamybinį pastatą. Ieškovė, negalėdama pagal šios sutarties 4.3-4.4 punktų sąlygas laiku sumokėti turto kainos, būtų neatgavusi jau sumokėtos 20 000 Lt sumos bei būtų turėjusi papildomai sumokėti 50 000 Lt baudą. Todėl tuo metu priimtas sprendimas užbaigti šį sandorį, sumokant už jį atsakovės skolintomis lėšomis, nepatvirtina šalių nesąžiningumo, o atitinka įprastą verslo praktiką.Iš dalies sutiktina su ieškove, jog 2014 m. vasario 14 d. paskolos sutartyje Nr. 14/02/14 numatytos 14 942 Lt dydžio palūkanos per mėnesį nuo 630 000 Lt paskolos sumos yra didelės finansinių sunkumų turinčiai įmonei. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog šias palūkanas ieškovė būtų mokėjusi ar atsakovė jų būtų reikalavusi. Ieškovei perleidus turtą ir atsakovei taikius įskaitymą, atsakovė jokios papildomos palūkanų sumos iš ieškovės nereikalauja, taip pat nereikalauja ir likusios paskolos sumos dalies, nes turtas buvo perleistas tik už 555 000 Lt, kai tuo tarpu paskolos suma buvo 630 000 Lt. Taigi šis sandoris ieškovei buvo naudingas, nes sumažino jos turimos skolos dalį.Aplinkybė, jog ieškovės ir atsakovės 2014 m. kovo 21 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kuriuo atsakovė išnuomojo ieškovei ginčijamu sandoriu perleistas patalpas už 18 200 Lt nuomos mokestį per mėnesį, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo pripažinta pažeidžiančia UAB „Dvirida“ interesus, neturi įtakos ginčijamo sandorio vertinimui, kadangi nuomojamas turtas buvo perduotas pagal 2014 m. balandžio 1 d. negyvenamųjų patalpų perdavimo-priėmimo aktą, tai yra jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Pažymėtina, kad ir cituojamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje 2014 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pripažinta nenaudinga ieškovei. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sandoris atitiko atitinkamomis rinkos sąlygomis veikiančio įprasto ūkio subjekto elgesio standartą.Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė šių išlaidų dydžio ir nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Todėl pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas PoškusAntanas RudzinskasEgidijus Žironas