Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio ir Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Ž. ieškinį atsakovei T. Ž. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, P. B., antstolė V. D.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

15. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 1996 m. balandžio 2 d. atsakovė T. Ž. ir P. B. sudarė sutartį, pagal kurią P. B. pardavė, o atsakovė T. Ž. nupirko garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas – (duomenys neskelbtini), atitvaro Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1G1pb). Minėtos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovės T. Ž. nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1996 m. balandžio 2 d. Byloje taip pat nustatyta, kad antstolė V. D., vykdydama priverstinį piniginių lėšų išieškojimą iš atsakovės T. Ž., 2017 m. kovo 13 d. varžytynėse trečiajam asmeniui P. B. už 6 620 Eur pardavė atsakovei priklausiusį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), 2017 m. balandžio 4 d. buvo surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-17-4-8607. Minėto turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota P. B. nuosavybės teisė į negyvenamąją patalpą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini).

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo

16. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovei jau nuo 1996 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento buvo žinoma apie garažo nuosavybės teisės įgijimą atsakovės vardu, todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 1999 m. balandžio 2 d. Apeliantės teigimu, ji tik 2017 m. balandžio 5 d. atsitiktinai sužinojo, kad ieškovės šeimai priklausantis garažas buvo parduotas varžytynėse, nors iki tol ieškovė visada laikė save šio turto savininke, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti nėra pasibaigęs. Atsižvelgiant į paminėtus apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad esminis šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos klausimas yra ieškinio senaties termino pradžios momentas ieškovės reikalavimui dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia pareikšti.

17. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

18. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tai, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ir jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

19. 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 84 straipsnyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuriam pasibaigus, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis). Nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

20. Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą modifikuoti 1996 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LP-850 ir pripažinti ieškovę I. Ž. garažo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėja. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apie savo galbūt pažeistas teises ieškovė turėjo ir galėjo sužinoti jau 1996 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, todėl nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas ieškovės pažeistoms teisėms ginti. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą, su kuriuo turėtų būti siejamas ieškinio senaties termino pradžios momentas, ji sužinojo tik 2017 m. balandžio 5 d., tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais.

21. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pati ieškovė ieškinyje paaiškino, kad jai nebuvo svarbu, kieno vardu bus sudaryta turto pirkimo–pardavimo sutartis, ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovė sunkiai sirgo, todėl pirkimo–pardavimo sutartį sudarė atsakovė T. Ž. Ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijo ir atsakovė T. Ž., kuri papildomai paaiškino, jog šalys vėliau siekė perregistruoti nuosavybės teisę į ginčo garažą, tačiau dėl turtui taikyto arešto to padaryti nepavyko. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės paaiškinimai, jog iki 2017 m. balandžio 5 d. apeliantei nebuvo žinoma, kad ji neturi nuosavybės teisės į ginčo garažą, vertintini kaip deklaratyvūs ir neatitinkantys kitų byloje esančių įrodymų. Pažymėtina, kad jeigu ieškovė save vertino kaip tikrąją ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalį, tokiu atveju jau sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo ir galėjo subjektyviai suvokti save kaip tikrąją perkamo turto savininkę. Kadangi ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė atsakovė T. Ž., o po šios sutarties sudarymo tą pačią dieną, t. y. 1996 m. balandžio 2 d., Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į turtą, teisėjų kolegijos vertinimu, nuo šio momento ieškovė galėjo ir turėjo suvokti apie savo galbūt pažeistas teises. Akivaizdu, jog apdairus ir rūpestingas asmuo, laikantis save atitinkamo turto savininku, turėtų imtis veiksmų savo teisėms ginti paaiškėjus aplinkybei, jog jam priklausantis turtas yra įgyjamas ir įregistruojamas kito asmens vardu, šiuo atveju – atsakovės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamu atveju skaičiuotina nuo 1996 m. balandžio 2 d., t. y. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento.

22. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ieškovė savo apeliaciniame skunde nurodo faktines aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami šioje byloje jos pareikšti reikalavimai, pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdama, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Vis dėlto apeliantė nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių, jog pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl ieškovės sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie jos teisės pažeidimą šioje byloje buvo įvertintos netinkamai. Pažymėtina, kad vien tai, jog apeliaciniame skunde ieškovė kitaip vertina byloje esančius įrodymus, reikšmingus ieškinio senaties termino skaičiavimui, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

23. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė apie savo galbūt pažeistas teises turėjo ir galėjo suprasti jau 1996 m. balandžio 2 d., todėl nuo šio momento prasidėjo ieškinio senaties terminas ieškovės pažeistoms teisėms teismine tvarka ginti. Kadangi ieškinys teismui pareikštas 2017 m. rugpjūčio 31 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti ir tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 84 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

26. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme valstybės patirtos išlaidos už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.