Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės ir nuteistojo Š. M. (Š. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Š. M. pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. I. M. ir Š. M. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų už nenustatytą piniginį atlygį per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius ir Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius, t. y. 2016 m. rugsėjo 11 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) apylinkėse, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir Lietuvos Respublikos teritorijoje – apie du kilometrus nuo valstybės sienos perėjimo vietos iki (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) – už nenustatytą piniginį atlygį neteisėtai gabeno vesdami pėsčiomis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: T. N. M., gim. (duomenys neskelbtini), K. N. P., gim. (duomenys neskelbtini), C. N. V., gim. (duomenys neskelbtini), T. T. C., gim. (duomenys neskelbtini), D. T. A., gim. (duomenys neskelbtini), B. T. N., gim. (duomenys neskelbtini), L. T. C., gim. (duomenys neskelbtini), V. N. H., gim. (duomenys neskelbtini), H. D. T., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. N. N., gim. (duomenys neskelbtini), kol 2016 m. rugsėjo 11 d., apie 21 val. 15 min., buvo sulaikyti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo I. M. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės ir nuteistojo Š. M. apeliaciniai skundai atmetami.

6.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus laiko nepagrįstais. Apeliantų teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo prieštarauja bylos medžiagai.

9.4. Pažymėtina, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą, vertina visus byloje surinktus faktinius duomenis, juos ištiria ir patikrina teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka ir daro išvadas dėl jų pripažinimo kaltinamų asmenų kaltę ar nekaltumą patvirtinančiais įrodymais. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju byloje duotų parodymų patikimumas nustatomas, įvertinus juos kartu su kitais bylos duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad teismas iš esmės tokį vertinimą atliko bei argumentavo, kodėl rėmėsi šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais, o ne vėlesniais ir teisme duotais parodymais. Pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra.

9.7. Taigi, esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, kad pirmose ikiteisminio tyrimo apklausose duotus nuteistųjų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste.

10. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, taip pat rėmėsi ir teisme liudytoju apklausto K. N. P. bei pagarsintais Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių T. N. M., C. N. V., T. T. C., T. N., D. T. A., H. D. T., V. N. H., L. T. C., T. N. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nors apeliantų nesutinkama su teismo padarytu šių asmenų duotų parodymų vertinimu, atitinkamai aiškinant, kad liudytojo K. N. P.parodymai teisme paneigia tiek jo paties, tiek kitų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, apeliantų manymu, buvo surašyti tendencingai, pateikiant tik tyrimui naudingus duomenis, su šiais apeliantų argumentais sutikti nėra pagrindo. Kolegijos vertinimu, apeliantai, nurodydami teisiamojo posėdžio protokole netiksliai užfiksuotus teisme duotų K. N. P.parodymų fragmentus, tuo pačiu selektyviai atrenka ir kitaip - iš esmės tik sau naudinga linkme, interpretuoja šio liudytojo teisme nurodytas tam tikras aplinkybes, todėl minėto liudytojo parodymus aiškina neteisingai. Sutiktina su skundo argumentu, kad liudytojo K. N. P. parodymai teismo posėdžio protokole užrašyti ne pažodžiui, tačiau matyti, kad parodymų turinys, atsakymų į jam užduodamus klausimus esmė yra užfiksuota. Be to, kolegijos vertinimu, minėto liudytojo teisme duoti parodymai ne tik nepaneigė jo paties ir kitų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teismo ištirtų parodymų byloje, bet ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl I. M. ir Š. M. kaltės, padarius nagrinėjamą veiką. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, liudytojas K. N. P. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis nurodė aplinkybes, susijusias su jo ir kitų vietnamiečių neteisėtu gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje, nuteistaisiais ir jų veiksmais (dviem kitataučiais, sulaikytais kartu su vietnamiečių grupe, ėjimu šiems iš paskos ir šių nurodymus gestais, kada ilsėtis, kada judėti toliau) (t. 2 b. l. 33-34). Be kita ko, liudytojas teisme papildomai parodė, kad būtent I. M. ir Š. M. yra tie asmenys, kurie juos (vietnamiečius) vedė; kad I. M. su Š. M. - vedliai ir paskui juos reikia eiti, nors pats su pastaraisiais nebendravo, liudytojas nurodė supratęs iš pastarųjų veiksmų viso vykimo, ėjimo kartu su jų grupe laikotarpiu. Posėdžio metu liudytojas parodė ir tai, kad nei jis, nei kiti vietnamiečiai žemėlapių neturėjo, tuo tarpu nuteistieji naudojosi telefonu, taip pat, jog pastariesiems kiti vietnamiečiai davė pinigų (t. 3 b. l. 68-69). Teisiamajame posėdyje pagarsintais T. N. M., C. N. V., T. T. C., T. N., D. T. A., H. D. T., V. N. H., L. T. C., T. N. N. duotais parodymais taip pat nustatytos reikšmingos aplinkybės, susijusios su nuteistųjų veiksmais ir jiems inkriminuota veika. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų jų parodymų, visi šie asmenys parodė ne tik apie jų vykimo į Europą aplinkybes, bet ir apie kartu su jų grupe vykusius du kitataučius (kaip nustatyta bylos tyrimo metu I. M. ir Š. M.), kad pastarieji, naudodamiesi telefonu ir eidami priekyje jų, visus juos vedė, gestais nurodydami, kada judėti ir kada ilsėtis (t. 2 b. l. 19-20, 51-52, 68-69, 86-87, 103-104, 125-126, 141-142, 156-157, 173-174). Kolegijos vertinimu, šių asmenų tarpusavyje neprieštaraujantys, iš esmės nuosekliai paaiškinantys įvykio aplinkybes parodymai papildo vieni kitus bei atitinka kitais byloje ištirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Be to, byloje nėra duomenų, kad šie liudytojai būtų buvę suinteresuoti nuteistuosius apkalbėti, tuo labiau, kad nei vienas iš jų anksčiau nuteistųjų nepažinojo. Apeliantų akcentuojami skirtumai tarp liudytojo K. N. P .teisme duotų parodymų ir jo parodymų ikiteisminio tyrimo apklausos metu, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytini esminiais, duodančiais pagrindą nesivadovauti jo ar kitų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių parodymais, ar tuo labiau vertinti juos, kaip paneigiančius teismo išvadas dėl I. M. ir Š. M. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Byloje nuteistųjų atsakomybės dėl asmenų gabenimo per valstybės sieną nepaneigia ir argumentai dėl liudytojo K. N. P. parodymų, fiksuotų nuosprendžio aprašomojoje dalyje, turinio. Sutiktina su tuo, kad teismas nuosprendyje lakoniškai išdėstė minėto liudytojo parodymus, taip pat neatliko jų (tarp jų ir kitų vietnamiečių parodymų) išsamios analizės, tačiau vien tai nėra pagrindas daryti išvadą, jog faktinės aplinkybės, susijusios su neteisėtu užsieniečių gabenimu ir šį gabenimą vykdžiusių asmenų identifikavimu, byloje nebuvo nustatytos. Pabrėžtina, kad, kaip jau minėta, liudytojas K. N. P., apklausiamas teisme, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaip teisingus. Tokiu būdu, įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija laiko, kad nebuvo padaryta esminių pažeidimų, galėjusių sukliudyti teismui priimti teisingą sprendimą. Minėtame kontekste, kaip nepagrįstas, atmestinas skundo argumentas dėl ikiteisminio tyrimo metu fiksuotų vietnamiečių parodymų identiškumo, kaip teigiama, rodančio tyrimo tendencingumą, tik tyrimui naudingų duomenų teikimą. Esminėse detalėse sutampantys parodymai dėl reikšmingų byloje nustatinėjamų aplinkybių, atsižvelgiant į įvykių kontekstą, savaime nerodo jų neteisingumo ir juo labiau nerodo siekio neteisingai apkaltinti I. M. ir Š. M.. Pažymėtina, kad nuteistųjų kaltė, dalyvavus nusikalstamos veikos padaryme, be minėtų liudytojų parodymų buvo įrodinėjama ir kitais ištirtais įrodymais, vertinant jų visumą. Apeliantų pateiktas subjektyvus byloje surinktų duomenų vertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

12. Anksčiau išdėstytų duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirminiuose nuteistųjų parodymuose, liudytojų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių parodymuose esantys duomenys, daiktų apžiūros protokole užfiksuotų pas nuteistąjį I. M. rasto telefono programoje esančių žodžių ir frazių turinys, palyginus ir įvertinus juos tiek tarpusavyje, bet ir su kitais šioje byloje surinktais duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių, leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad nuteistieji I. M. ir Š. M. dalyvavo neteisėtame valstybės sieną perėjusių ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių gabenime per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje, t. y. neteisėtai gabeno užsieniečius per valstybės sieną, kas sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnyje, sudėtį.

13.1. Nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma, siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą – piniginę, daiktinę, įgyti turtinę teisę, išvengti išlaidų ir pan. – sau ar kitiems asmenims. Savanaudiškos paskatos pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra būtinas šio kvalifikuoto nusikaltimo subjektyvusis požymis (motyvas), todėl įrodinėjama privalomai.

13.2. Pasisakydama dėl šio veiką kvalifikuojančio požymio buvimo nuteistųjų veiksmuose, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nuteistųjų I. M. ir Š. M. savanaudiškų paskatų grindė ne tik pastarųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais, kuriuose jie pripažino savo kaltę dėl neteisėto žmonių gabenimo iš savanaudiškų paskatų, bet ir teisme apklausto liudytojo K. N. P.parodymais, kad vedliams vietnamiečiai mokėjo pinigus. Teismas taip pat nurodė, kad šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas T. T. C.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei liudytojo K. N. P., nei T. T. C. parodymai apie 30 JAV dolerių davimą nuteistiesiems vienareikšmiškai nepatvirtina nuteistųjų savanaudiškų paskatų. Liudytojo K. N. P. parodymai apie pinigų sumokėjimą vedliams viso bylos proceso metu keitėsi. Ikiteisminio tyrimo metu patvirtinęs tokį faktą, teisme jis jau aiškino, kad tiesiogiai pinigų vedliams jokių nemokėjo, kartu teigdamas, kad kiti vietnamiečiai kelionės metu rinko po 30 JAV dolerių automobilyje. Savo ruožtu liudytojas T. T. C., ikiteisminio tyrimo metu patvirtinęs apie 30 JAV dolerių sumokėjimą vienam iš vedlių, kartu nurodė, kad jam nebuvo žinoma, už ką jis mokėjo. Pinigų mokėjimo fakto nuteistiesiems nepatvirtino ir kiti liudytojais apklausti Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiai. Akcentuotina ir tai, jog liudytojai K. N. P. ir T. T. C. netvirtino, kad jų minimi kelionės metu renkami (mokami) pinigai (30 JAV dolerių) buvo skirti būtent už jų gabenimą, be to, byloje esančiais tiek jų, tiek kitų užsieniečių parodymais buvo nustatytos kitokios aplinkybės, susijusios su pinigų sumokėjimu už šių asmenų kelionės suorganizavimą ir nugabenimą į kelionės valstybę. Dėl šių priežasčių minėtų liudytojų parodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad nuteistieji veikė, turėdami savanaudiškas paskatas. Kita vertus, vien šios nustatytos aplinkybės byloje nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl savanaudiškų paskatų buvimo nuteistųjų veiksmuose.

13.3. Iš I. M. ir Š. M. ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. rugsėjo 12 d. parodymų matyti, jog nuteistieji pripažino savo kaltę dėl neteisėto žmonių gabenimo už piniginį atlygį. Kaip jau minėta anksčiau, tuo metu I. M. parodė, kad Maskvoje susipažino su tadžiku vardu M., kuris už 1000 JAV dolerių pasiūlė pervesti per Lietuvos Respublikos sieną dešimt Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių; apie šį pasiūlymą ir kad už sėkmingą užsieniečių pervedimą M. būtų sumokėjęs – žinojo ir jo pusbrolis Š. M.. Pastarasis aiškino, kad I. M. pasakė apie vietnamiečių grupę, kuriuos reikėjo nuvesti į Lietuvą ir už ką turėjo būti sumokėta. Atkreiptinas dėmesys, kad tokias aplinkybės iš esmės nuteistieji parodė ir 2016 m. rugsėjo 13 d. teisme, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo klausimą (t. 1 b. l. 113-115, 167-169). Vėlesnėse apklausose I. M. ir Š. M., neigdami padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą, jau nurodė, kad asmuo vardu M. už 2000 JAV dolerių siūlė pagalbą patekant į Vokietiją, o kadangi jie visos sumos neturėjo, t. y. turėjo tik 1000 JAV dolerių, todėl siūlė vykti kartu su kita žmonių grupe (Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiais), ką šie ir padarė. Šie parodymai, kaip buvo nurodyta anksčiau, dėl nepasitvirtinusio jų pakeitimo motyvo ir dėl prieštaravimo kitiems byloje surinktiems įrodymams, laikytini pasirinktu gynybos būdu ir atmestini. Priminiai nuteistųjų parodymai, palyginus ir įvertinus juos ne tik tarpusavyje, bet ir kitų duomenų kontekste, yra pakankamai detalūs, papildantys vieni kitus ir esminėmis detalėmis sutampa bei atitinka kitus bylos įrodymus, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi, darant išvadas dėl nuteistųjų kaltės.

13.4. Be pirmiau nurodytų pirminių nuteistųjų parodymų iš teisiamojo posėdžio metu ištirtų ikiteisminio tyrimo metu duotų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių parodymų matyti, jog jie atvyko į Rusiją tikslu pasiekti tokias Europos šalis, kaip Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją, buvo sumokėję piniginius užstatus, o likusią pinigų sumos dalį jų giminaičiai turėjo sumokėti organizatoriams, asmenims pasiekus kelionės tikslą, t. y. sutartą valstybę. Taigi, iš minėtų liudytojų parodymų seka, kad už jų gabenimą piniginiai užstatai buvo sumokėti dar Vietname, o vėliau, pasiekus kelionės valstybę, pastarųjų giminaičiai likusią sutartą pinigų sumą turėjo sumokėti JAV doleriais (t. 2 b. l. 19-20, 33-34, 51-52, 68-69, 86-87, 103-104, 125-126, 141-142, 156-157, 173-174). Taigi, byloje apklausti neteisėtai gabenti užsieniečiai patvirtino, jog jie iš Vietnamo Socialistinės Respublikos į Rusiją ir iš Rusijos per Lietuvą į kitas Europos šalis buvo gabenami už piniginį atlygį.

13.5. Teisėjų kolegija laiko, kad baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, jog neteisėtas užsieniečių gabenimas buvo vykdomas iš savanaudiškų paskatų, o ne nuteistųjų, jų teigimu, asmeniniais tikslais Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad I. M. su Š. M., nebuvo užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorijoje sumanytojai ir organizatoriai, o vykdytojai. Todėl, kaip nustatyta byloje, jie, gabendami užsieniečius, su jais dėl atlygio už gabenimą ir nesitarė, pastarieji jiems už tai nemokėjo. Šias aplinkybes iš esmės ikiteisminio tyrimo metu patvirtino neteisėtai gabentų asmenų parodymai. Tai, kad nuteistiesiems atlygį mokėti turėjo organizatoriai, kurie ir organizavo Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių gabenimą nuo pat Vietnamo Socialistinės Respublikos, pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė ir patys nuteistieji. Tokiu būdu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistųjų veiksmus sąlygojusių savanaudiškų paskatų yra pagrįsta.

14. Kaip nustatyta, nuteistieji I. M. ir Š. M., atlikdami jiems inkriminuotus BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviąją pusę atitinkančius neteisėtus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia, puikiai suvokė savo neteisėtos veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti. Iš nuteistųjų duotų parodymų matyti, kad šiems buvo žinoma, jog, norint trečiųjų šalių piliečiams patekti į Lietuvos Respubliką, yra reikalinga viza ir asmens dokumentai. Tiek I. M., tiek Š. M. į Lietuvą pateko neteisėtai (nelegaliai), kartu gabeno užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius, dėl to pastariesiems buvo žinoma, kad tiek jie, tiek jų gabenti užsieniečiai Lietuvos valstybės sieną kirto ir Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo nelegaliai. Kad I. M. ir Š. M. suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, patvirtina ir į Lietuvą neteisėtai patekusių užsieniečių gabenimo būdas – vedimas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pėsčiomis, mišku, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šias aplinkybes patvirtina tiek pačių nuteistųjų, tiek gabentų užsieniečių, tiek byloje apklaustų liudytojų G. G., S. P., A. V. ir R. J. parodymai. Be to, aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje, išgirdę šunų lojimą ir supratę apie galimą pareigūnų patikrinimą, asmenys išsibėgiojo, siekdami išvengti patikrinimo ir sulaikymo, kas rodo, kad nuteistieji neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtumą.

15. Apeliantai tvirtina, kad nuteistieji sulaikomi prašėsi prieglobsčio, tačiau byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma paneigia šią jų poziciją. Iš liudytojo R. J. parodymų apeliacinės instancijos teisme seka, jog, pastebėjus I. M. einant keliu ir šio pasiteiravus, kas jis ir kur eina, šis nenurodė, kad yra nelegaliai kirtęs sieną asmuo, juo labiau prieglobsčio prašytojas, gi, rusų kalba aiškino, jog eina namo, kryptį nurodydamas rankos mostu; ir tik nesugebėjęs įvardinti kaimo, į kurį ėjo ar kitaip pateisinti savo buvimo teritorijoje, pripažino, kad yra „nelegalas“. Pareigūnams ieškant kitų neteisėtai sieną kirtusių asmenų tarnybinio šuns pagalba buvo aptiktas Š. M., kartu su dar vienu užsieniečiu besislapstantis, kas nustatyta 2016 m. rugsėjo 11 d. aktu (t. 1 b. l. 19). Taip pat iš liudytojo R. J. parodymų matyti, kad Š. M. iš vietos, kurioje slėpėsi, išėjo tik jį pastebėjus ir pareikalavus pasirodyti. Taigi, darytina išvada, kad nuteistasis I. M., sutikęs pareigūnus, iš karto neatskleidė tikrųjų jo buvimo Lietuvos Respublikos valstybės teritorijoje aplinkybių, priešingai bandė susidariusią situaciją pakreipti sau naudinga linkme, tuo tarpu nuteistasis Š. M. slėpėsi, stengėsi likti pareigūnų nepastebėtas, tačiau buvo surastas besislapstantis prie laiptų tarp krūmų. Taip pat nenustatyta, jog nuteistieji nuo jų sulaikymo iki pristatymo į užkardą momento ar vėliau būtų prašę prieglobsčio, kaip tai akcentuojama apeliantų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų veiksmai, kai jie, kaip tvirtina, norėdami prašyti prieglobsčio į Lietuvos Respubliką, atvyksta su dar dešimties kitos tautybės – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai, grupe atrodo nelogiški. Negalima nepastebėti ir to, kad bylos duomenys patvirtina, jog ši nuteistųjų versija dėl prieglobsčio prašymo buvo išsakyta prieš galutinio įtarimo jiems įteikimą pasikeitus gynėjams, kas sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl šios nuteistųjų pozicijos, kaip gynybinės, siekiant švelninti jų teisinę padėtį. Todėl kaip nepagrįsti atmestini argumentai, kad I. M. ir Š. M., neteisėtai patekę į Lietuvos Respubliką, prašėsi prieglobsčio, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistieji, patys neteisėtai kirsdami Lietuvos Respublikos valstybės sieną, gabeno kitus asmenis (dešimt Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių) ir nuteistųjų veiksmai yra tinkamai kvalifikuoti, jų veiką kvalifikuoti pagal BK 291 straispnio 1 dalį nėra pagrindo,

16. Tokiu būdu, įvertinusi visų šių išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas I. M. ir Š. M. neteisėtus veiksmus pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nustatyta, kad nuteistieji, realizuodami šios nusikalstamos veikos sudėtį, ne tik per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius ir Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius, bet tai darė iš savanaudiškų paskatų, t. y. atliko alternatyvius minėtame straipsnyje numatytus nusikalstamus veiksmus.

17. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo konstatuota ir aplinkybė, jog nuteistieji jiems inkriminuotą sunkų nusikaltimą padarė, veikdami bendrininkų grupe.

17.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas, darant nusikalstamą veiką. Baudžiamajame įstatyme bendrininkavimas apibūdinamas, kaip tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis, todėl būtinas jo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-214/2011). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, jog kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, jog tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.

17.2. Kaip buvo minėta šioje nutartyje, byloje ištirtais įrodymais (pačių nuteistųjų pirminių apklausų metu duotais parodymais, liudytojų K. N. P., T. N. M., C. N. V., T. T. C., T. N., D. T. A., H. D. T., V. N. H., L. T. C., T. N. N. parodymais) nustatyta, jog I. M. ir Š. M. veikė išvien. Kaip jau minėta, nuteistasis I. M. patvirtino, kad jis kartu su Š. M. vedė iš Baltarusijos į Lietuvos teritoriją vietnamiečių grupę; būdamas Maskvoje susipažino su asmeniu, kuris pasiūlė už piniginį atlygį (1000 JAV dolerių) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pervesti dešimt Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių ir jis su tokiu siūlymu sutiko, apie šį pasiūlymą žinojo ir Š. M., su kuriuo gautus už vietnamiečių pervedimą į Lietuvos Respublikos teritoriją pinigus būtų pasidalinę per pusę. Savo ruožtu nuteistasis Š. M. parodė, kad būtent I. M. jam pasakė apie vietnamiečių grupę, už kurių sėkmingą pervedimą per Lietuvos Respublikos sieną jiems bus sumokėta. Dėl to jis su I. M. iš Maskvos atvyko į Baltarusiją ir iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, pėsčiomis, pervedė (gabeno) vietnamiečių grupę, pirmas – rodydamas kelią – ėjo I. M., po to sekė vietnamiečių grupė, o jis, I. M. nurodymu, ėjo gale, kad niekas iš grupės neatsiliktų. Byloje apklausti Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiai taip pat patvirtino, kad jų grupė buvo vedama dviejų asmenų, kaip jie nurodė – kitataučių (kaip nustatyta tyrimo metu – I. M. ir Š. M.), kurie naudodamiesi telefonu rodė ne tik jiems kelią, bet ir gestais - kada judėti ir kada ilsėtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog nuteistieji, gabendami užsieniečius (neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną praėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teritorijoje neturinčius asmenis), veikė bendrai, žinojo apie vienas kito atliekamus veiksmus ir vienas kito veiksmams pritarė. Jų veiksmai buvo suderinti, skirti realizuojant BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Jų veiksmų bendrumą įrodo ne tik žinojimas apie neteisėtą veikos pobūdį, sutikimas tame dalyvauti, bet ir nustatytų veiksmų atlikimas, norimam tikslui pasiekti. Tokiu būdu, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismas išvada, jog I. M. ir Š. M., gabendami neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, veikė bendrininkų grupe, kaip bendravykdytojai, t. y. siekdami to paties nusikalstamo rezultato įgyvendinimo, dėl to pagrįstai šią aplinkybę (bendrininkavimo formą) pripažino ir nuteistųjų atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems už padarytą nusikalstamą veiką bausmes, pažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas, paskyrė aiškiai per griežtas ir bausmės paskirčiai prieštaraujančias bausmes.

18.1. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas vertina, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir atsižvelgia į kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį.

18.2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. ir Š. M. bausmes už jų padarytą nusikaltimą, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų (BK 41, 54 ir 61 straipsniai) nepažeidė. Jis atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padarytas nusikaltimas valdymo tvarkai, kuris pagal savo pobūdį priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų, gabenant neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius ir Lietuvos Respublikos teritorijoje užsieniečius, buvo veikiama bendrininkų grupe. Skiriant bausmes, taip pat atsižvelgta į kaltininkų atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra nustatyta I. M. ir Š. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tuo tarpu pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog ši veika buvo padaryta, veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18.3. Nors nuteistojo Š. M. apeliaciniame skunde nurodoma, jog jis pripažino neteisėtai perėjęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Tais atvejais, kai kaltininkas, pripažindamas dalį padaryto nusikaltimo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo konstatuoti, kad yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi, ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

19.5. Byloje Š. M. parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Antai, ikiteisminio tyrimo pradžioje pripažinęs, vėliau (tiek tęsiant tyrimą, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu) neigė, iš savanaudiškų paskatų neteisėtai gabenęs per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius ir Lietuvos Respublikos teritorijoje užsieniečius – vietnamiečius (tas pats pasisakytina ir apie I. M. parodymus). Matyti, kad nuteistasis nepripažino esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, be to, stengėsi jas apibūdinti sau palankesniu aspektu bei tokiu būdu sumenkinti savo paties vaidmenį nusikalstamoje veikoje, įtikinėjant, kad padaryta veika, numatyta švelnesniame baudžiamojo įstatymo straipsnyje. Todėl, atsižvelgiant į nuteistojo poziciją nėra pagrindo pripažinti Š. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

18.6. Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė irapeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

18.7. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, jog, skiriant nuteistiesiems bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir byloje esančius nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos duomenų, tiek I. M., tiek Š. M. Lietuvoje nebuvo teisti, duomenų apie tai, kad jie būtų bausti administracine tvarka, byloje taip pat nėra. I. M. vedęs, turi mažametį vaiką.

18.8. Pažymėtina kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę. Individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų nesuteikiama išskirtinė reikšmė. Nors kaltininko asmeninės, šeiminės aplinkybes yra reikšmingos, jos vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste ir jų reikšmė skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama.

18.9. Įvertinus visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistųjų asmenybes, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei tai, kad nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. visoms šioms aplinkybėms pagrįstai skiriant vienodą dėmesį, nė vienos iš jų nelaikant išskirtine, individualizuojant bausmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai I. M. ir Š. M. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu mažesnes už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Nėra pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirta bausmė ir jos dydis yra neteisinga, neproporcinga, neatitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio ir per griežta. Kadangi bausmės už padarytas veikas kiekvienoje baudžiamojoje byloje asmenims yra skiriamos, atsižvelgus į toje byloje nustatytas konkrečias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. ir Š. M. bausmes, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose.

19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės, pažymi, kad veikos padarymo metu galiojusi straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija galiojusi nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) redakcija leido atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems ir už sunkius nusikaltimus, kuriems paskirta ne didesnė kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Taikant BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, įstatymas, lengvinantis nuteistųjų teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią.

19.1. Sprendžiant klausimą dėl paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimo, teismo vertinama, ar atidėjus bausmės vykdymą, asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar asmuo supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Kartu pažymėtina ir tai, kad, svarstant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Taigi, bausmės vykdymo atidėjimas ir yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstai abejonei, šis institutas neturi būti taikomas.

19.2. Įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su pačių kaltininkų asmenybėmis, pagrindo išvadai, kad nuteistųjų resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, nėra. Kaip nustatyta, nuteistieji I. M. ir Š. M. padarė sunkų, tyčinį, baigtą, savanaudišką nusikaltimą, veikdami bendrininku grupe. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų skunduose nurodomos aplinkybės, susijusios su nuteistųjų asmenybėmis, veikos pavojingumu, I. M. šeimynine padėtimi, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tiek I. M., tiek Š. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas galėtų būti atidėtas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalies numatyta bausmės paskirtis. Darytina išvada, kad I. M. ir Š. M. buvo paskirtos tinkamos bausmės, todėl pagrindo jas keisti nėra.

20. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo I. M. (I. M.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės ir nuteistojo Š. M. (Š. M.) apeliacinius skundus atmesti.