- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-204/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Artūras Driukas, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- R. Z.
- Atsakovas
- D. G., R. B.-G.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Z. ir atsakovų D. G. bei R. B.-G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-466-159/2010 pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovams D. G. ir R. B.-G. dėl 170 000 Lt skolos, palūkanų priteisimo ir atsakovo D. G. priešieškinį ieškovui R. Z. dėl 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ir dėl 27 650 Lt nuostolių, patirtų atsakovo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei palūkanų priteisimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: D. Ž., K. P., V. Z.) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl atsakovų pareigos grąžinti paskolas pagal raštu sudarytas sutartis su fiziniu asmeniu ir dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo (jungtinės veiklos ar paskolos).
Šalies argumentai
Ieškovas R. Z. patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. G. ir R. B.-G. 170 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 170 000 Lt sumos nuo 2010 m. kovo 30 d. iki skolos grąžinimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo pradinio ieškinio padavimo dienos (2009 m. balandžio 27 d.) nuo teismo sprendimu priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą kildino iš dviejų su paskolos gavėju D. G. sudarytų paskolos sutarčių (2007 m. liepos 27 d. paskolos sutartimi D. G. paskolinta 70 000 Lt, o 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartimi – 100 000 Lt). Pagal abi sutartis paskola turėjo būti grąžinta iki 2010 m. liepos 27 d., tačiau ieškovui žinoma, kad atsakovas nedirba ir baigia parduoti turimą turtą.
Ieškovas R. Z. 2010 m. birželio 16 sumažino pirmąjį ieškinio reikalavimą iki 135 000Lt, kadangi 2010 m. birželio 16 d. iš atsakovo D. G. gavo 35 000 Lt pagal 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutartį (patvirtina pakvitavimas).
Atsakovas D. G. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį tariamu sandoriu (niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento) ir atmesti ieškovo reikalavimą dėl 100 000 Lt skolos priteisimo; 2) atmesti R. Z. reikalavimą dėl 35 000 Lt skolos priteisimo pagal 2009 m. liepos 27 d. paskolos sutartį; 3) priteisti iš ieškovo 27 650 Lt nuostolių, atsakovo patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 27 650 Lt sumos nuo priešieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Paaiškino, kad iki paskolos sutarčių pasirašymo šalys buvo susitarusios pirkti namą, jį rekonstruoti ir jame gyventi dviem šeimoms. Namo rekonstrukcijai buvo reikalingos lėšos, tačiau ieškovas atsisakė pasirašyti su banku kredito sutartį ir atsakovas iš banko „Swedbank“, AB paėmė paskolą. Pirmus kelis mėnesius ieškovas dengė ½ palūkanų už paskolą.
Pritrūkus lėšų, šalys 2007 m. liepos 27 d. sudarė 70 000 Lt paskolos sutartį, tačiau pagal ją pinigų atsakovas negavo. Buvo sutarta už 70 000 Lt finansuoti namo rekonstrukciją (pirkti statybines medžiagas, mokėti darbininkams).
Šalies argumentai
Ieškovo prašymu atsakovas 2008 m. balandžio 4 d. grąžino 10 000 Lt, vėliau dar 25 000 Lt, kuriuos gavo pardavęs sklypą Grudūšių km. Pasitikėdamas ieškovu pasirašyti nereikalavo.
Kita, t.y. 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis niekada realiai nebuvo sudaryta, nes tai realinė sutartis ir pagal ją pinigų atsakovas negavo (pinigų gavimas neįrodytas, nėra nei banko pavedimo, paskola neatsispindi deklaracijoje).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad 100 000 Lt buvo paskaičiuota kaip pelnas, kurį ieškovas gaus iš ½ namo, kuriame ieškovas nebeketino apsigyventi, pardavimo. Todėl 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis nepatvirtinta notariškai. Tačiau namo dalis nebuvo parduota pelningai, iš gautų lėšų padengta paskola bankui. Tikroji 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos pasirašymo priežastis – siekis užtikrinti, kad bus įgyvendintas finansavimas pagal ankstesnę, t.y. 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutartį dėl 70 000 Lt, pagal kurią lėšos buvo teikiamos dalimis statybinių medžiagų pirkimui. 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis yra tariamas sandoris ir pripažintina negaliojančia (CK 1.86 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:
priteisė iš D. G. ir R. B.-G. solidariai R. Z. 100 000 Lt negrąžintą skolą; taip pat solidariai 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 100 000 Lt sumą nuo 2010 m. kovo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat solidariai 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo 2010 m. kovo 30 d. už priteistą 100 000 Lt sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 300 Lt sumokėto žyminio mokesčio išlaidų, po 500 Lt patirtų išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą ir po 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą;
kitus patikslinto ieškinio reikalavimus atmetė;
atmetė atsakovo D. G. priešieškinio reikalavimus dėl 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutarties pripažinimo tariamu sandoriu, dėl 27 650 Lt nuostolių, patirtų atsakovo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 27 650 Lt sumos nuo priešieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;
Teismas sprendė į Klaipėdos apygardos teismo depozitinę sąskaitą D. G. ir už D. G. Z. J. įneštą 135 000 Lt piniginį užstatą, įsiteisėjus sprendimui, panaudoti sprendimu R. Z. priteistų ieškinio reikalavimų patenkinimui.
Dėl 2007 m. gruodžio 16 d. sutarties
Teismas, įvertinęs ieškovo R. Z., atsakovo D. G. ir trečiojo asmens V. Z. paaiškinimus, nustatė, kad 2007 m. gruodžio 16 d. sutarties pasirašymo dieną atsakovui D. G. 100 000 Lt pinigų suma nebuvo perduota, nes 100 000 Lt atsakovui buvo paskolinti anksčiau raštiškai neįforminus pinigų perdavimo. Ieškovo R. Z. ir trečiojo asmens V. Z. paaiškinimais nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 16 d. raštu buvo įforminti 2007 m. rugsėjo 27 d., 2007 m. lapkričio 16 d., 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d. tiesiogiai trečiojo asmens V. Z., dalyvaujant kartu ieškovui R. Z. ar jam nedalyvaujant, atsakovui D. G. 50 000 Lt; 20 000 Lt; 20 000 Lt ir 10 000 Lt sumų perdavimai. Šiuos pinigus trečiajam asmeniui V. Z. paskolino trečiojo asmens sesers D. Ž. vyras ir draugės vyras K. P. ir kad pagal susitarimą su D. G. pinigų perdavimas buvo numatytas įforminti po pinigų gavimo.
Esant šalių ginčui dėl 2007 m. gruodžio 16 d. sutarties turinio ir ja siektų tikslų, teismas tikruosius šalių ketinimus nustatė vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje ir CK 1.5 straipsnyje nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Teismas sprendė, kad nėra pagrindo 2007 m. gruodžio 16 d. sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia kaip fiktyvų sandorį (CK 1.86 str.), kadangi atsakovas neįrodė argumentų, kuriais grindė priešieškinį. Priešieškinio argumentus paneigia byloje neginčijamai nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 1) ieškovas R. Z. su atsakovu D. G. apie 13–14 metų buvo geri pažįstami ir pasitikėjo vienas kitu; 2) ieškovas be rašytinių pakvitavimų atsakovui yra paskolinęs ir 500 Lt, ir 1 000 Lt; 3) trečiasis asmuo V. Z. atsakovą D. G. pažįsta nuo 1989 metų ir su juo turėjo verslo santykių; 4) ieškovas su atsakovu pagal žodinį susitarimą iš pradžių buvo nutarę statyti sublokuotą gyvenamąjį namą, vėliau, pakeitę susitarimą, susitarė nupirktą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstruoti, abiem investavus apie 200 000 Lt, pritaikyti jį gyventi dviem šeimoms ir kartu apsigyventi; 5) ieškovo motina – trečiasis asmuo V. Z. – žinojo apie tokį šalių susitarimą, pritarė sūnaus R. Z. apsigyvenimui rekonstruoto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) dalyje; 6) atsakovas D. G. 2007 m. birželio 15 d. iš savo lėšų savo vardu už 1,5 mln. Lt nupirko gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstruoti pagal iš anksto paruoštą ir ieškovui R. Z. žinomą projektą; 7) trečiasis asmuo A. Z. patvirtino, jog pagal 2007 m. liepos 27 d. šalių sudarytą ir notarės patvirtintą sutartį sūnus R. Z. D. G. paskolino jai priklausančius 70 000 Lt gyvenamojo namo rekonstravimui; 8) atsakovas D. G., neigdamas 70 000 Lt grynųjų pinigų pagal 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutartį gavimo faktą, pripažino, kad ieškovas R. Z. nurodytą pinigų sumą investavo į namo rekonstrukciją, už tokią sumą nupirkęs statybines medžiagas bei sumokėjęs už darbus; 9) laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėnesio iki ginčo sutarties pasirašymo 2007 m. gruodžio 16 d. atsakovas vykdė gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) rekonstravimą ir jam buvo reikalingos tam tikslui lėšos. Atsakovas gyvenamojo namo pirmąją dalį baigė rekonstruoti 2008 m. rugsėjo mėnesį ir joje apsigyveno; 10) ieškovo R. Z. ir trečiojo asmens V. Z. nurodytomis datomis – 2007 m. rugsėjo 27 d., 2007 m. lapkričio 16 d., 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2007m. gruodžio 14 d., raštiškai neįforminus pinigų perdavimo, atsakovui D. G. buvo perduotos tokios grynųjų pinigų sumos – 50 000 Lt; 20 000 Lt; 20 000 L; 10 000 Lt gyvenamojo namo rekonstrukcijai.
Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti į bylą pateiktais tokiais įrodymais: 2007 m. lapkričio 15 d. sutartimi, pagal kurią V. Z. iš K. P. pasiskolino 50 000Lt; 2007 m. lapkričio 1 d.–2007 m. lapkričio 30 d.; 2007 m. gruodžio 7 d.–2007 m. sausio 14 d. sąskaitos išrašais iš ,,Swedbank“ AB, iš kurių matyti, kad 2007 m. lapkričio 15 d. K. P. į V. Z. sąskaitą pagal paskolos sutartį pervedė 50 000 Lt; 2007 m. lapkričio 16 d. V. Z. iš bankomato, esančio K. Donelaičio g. 19, Klaipėdos mieste, 20 000 Lt grynųjų pinigų, 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d. V. Z. iš bankomato, esančio Taikos pr. 98, Klaipėdos mieste, 20 000 Lt ir 10 000 Lt grynųjų pinigų paėmimo faktais; 2007 m. gruodžio 3 d. V. Z. su D. Ž. sudaryta sutartimi dėl 80 000 Lt paskolos.
Minimi įrodymai yra susiję su 2007 m. gruodžio 16 d. šalių pasirašyta paskolos sutartimi, taip pat įvertinus ginčijamą sutartį sąsajumo aspektu su ankstesne šalių sudaryta ir notarės patvirtinta 2007 m. liepos 27 d. sutartimi dėl 70 000 Lt paskolos, teismas darė išvadą, kad ir 2007 m. gruodžio 16 d. terminuota paskolos sutartimi buvo įformintas D. G. iš R. Z. ir trečiojo asmens V. Z. 2007 m. rugsėjo 27 d., 2007 m. lapkričio 16 d., 2007 m. gruodžio 7 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d. be rašytinių pakvitavimo tokių piniginių sumų 50 000 Lt; 20 000 Lt; 20 000 Lt ir 10 000 Lt sumų, iš viso 100 000 Lt, perdavimas gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Esminę įrodomąją reikšmę turi D. G. parašu sutartyje patvirtintas 100 000 Lt pinigų sumos gavimo faktas ir tai, kad D. G. neįrodė, kad pagal 2007 m. gruodžio 16 d. sutartį jis apskritai negavo 100 000 Lt (CK 6.875 str. 1 d.). Sutarties laisvės principas leido šalims tarpusavio susitarimu 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartimi raštu įforminti atsakovui perduotą 100 000 Lt pinigų sumą gyvenamojo namo rekonstrukcijai.
Iš atsakovų D. G. ir R. B.-G. solidariai R. Z. priteistina 100 000 Lt negrąžintą skolą pagal 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį, nes paskolos suteikimo metu atsakovai buvo sutuoktiniai ir jų atsakomybė yra solidari.
Dėl 2007 m. liepos 27 d. sutarties
Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas ieškovui pagal šią sutartį grąžino 35 000 Lt.
Atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (pakvitavimas (t. 1, b. l. 37)) įrodė, kad 2008m. balandžio 1 d. ieškovui skolos dalį, t. y. 10 000 Lt, pagal šią sutartį sugrąžino anksčiau sutartyje nustatyto termino (CPK 177 str. 4 d.). Nors ieškovas nesutiko, kad jam pagal 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutartį yra sugrąžinta dalis skolos (10 000 Lt), teismas nenustatė pagrindo minėtu rašytiniu įrodymu abejoti, minimą įrodymą sąsajumo aspektais įvertino su 2007 m. lapkričio 15 d. V. Z. ir K. P. sudaryta terminuota paskolos sutartimi, kurioje V. Z. įsipareigojo iki 2008 m. balandžio 1 d. sugrąžinti K. P. 50 000 Lt skolą ir su trečiojo asmens V. Z. paaiškinimais, kad atsakovas grąžino 10 000 Lt, nes K. P. prašė pinigų ir kad atsakovo 10 000 Lt skolos ieškovui sugrąžinimo data sutapo su V. Z. K. P. įsipareigojimu iki 2008 m. balandžio 1 d. sugrąžinti skolą.
Tarp šalių kilo ginčas ir dėl likusios dalies 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutarties įvykdymo, t. y. dėl 2008 m. gegužės mėnesį 25 000 Lt skolos grąžinimo. Šios sumos grąžinimo atsakovas leistinais rašytiniais įrodymais neįrodinėjo (CK 1.93 str. 2 d.), tačiau nurodė, kad šią sumą 2008 m. gegužės mėnesį prie Klaipėdos m. viešbučio mašinų stovėjimo aikštelėje, susitikęs ieškovą, jam sugrąžino, o ieškovas R. Z. jam neišdavė pakvitavimo apie 25 000 Lt gavimą, todėl buvo sutarta susitikti kitą dieną ir įforminti dalies paskolos grąžinimą, bet ieškovas vengė tai padaryti ir 25 000 Lt grąžinimas nebuvo įformintas. Ieškovas šias aplinkybes argumentus neigė.
Teismas, įvertinęs tiek atsakovo D. G., tiek R. Z. paaiškinimus, jų tarpusavio bei trečiojo asmens V. Z. santykius ir jų elgesį, perduodant vienas kitam pinigus, ieškovui R. Z., trečiajam asmeniui V. Z. be rašytinių pakvitavimų atsakovui D. G. ne kartą perdavus dideles pinigų sumas – 50 000 Lt, 20 000 Lt ir 10 000 Lt – ir tik po tam tikro laiko tarpo raštu įforminus pinigų gavimą, taip pat įvertinęs ieškovo R. Z. piniginių reikalų tvarkymą per savo motiną V. Z. bei trečiojo asmens D. Ž. paaiškinimus apie R. Z., vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 6 dalies 2–3 punktais teismui suteikta diskrecijos teise, sprendė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo D. G. paaiškinimais ir daro išvadą, kad 2008 m. gegužės mėnesį D. G. sugrąžino R. Z. 25 000 Lt skolą pagal 2007 m. liepos 27 d. sutartį.
Nesant ginčo, kad pagal 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutartį atsakovas ieškovui grąžino 35 000 Lt, dar 10 000 Lt ir 25 000 Lt grąžinimas nustatytas byloje, teismas sprendė, kad atsakovas iki galo įvykdė 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Dėl palūkanų
Teismas sprendė, kad atsakovai privalo mokėti 5 procentų dydžio palūkanas nuo 2010 m. kovo 30 d. iki skolos grąžinimo dienos nuo 135 000 Lt negrąžintos skolos (CK 6.874 str. 1 d., 6.210 str. 1 d.). Tiek 2007 m. liepos 27 d., tiek 2007 m. gruodžio 16 d. sutartyse buvo nustatytas 70 000 Lt ir 100 000 Lt paskolų sugrąžinimo terminas iki 2010 m. liepos 27 d.
Ieškinys dėl 170 000 Lt skolos priteisimo buvo pareikštas dar nepasibaigus prievolių įvykdymo terminui t.y. 2009 m. balandžio 27 d. Todėl teismas sprendė, kad palūkanų priteisimas nuo pradinio ieškinio teismui padavimo dienos (2009 m. balandžio 27 d.) prieštarautų ieškovo atsakovui rašytiniam pranešimui apie 2007 m. liepos 27 d. ir 2007 m. gruodžio 16 d. paskolų sutarčių nutraukimą ir reikalavimui iki 2010 m. kovo 29 d. sugrąžinti skolą.
Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti nuostolius, atsiradusius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo 27 650 Lt sumos nuo priešieškinio padavimo
Kadangi šioje byloje ieškinys tenkinamas, teismas atmetė (CPK 147 str. 3 d.) atsakovo D. G. priešieškinio reikalavimus dėl 27 650 Lt nuostolių, patirtų atsakovo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 27 650 Lt sumos nuo priešieškinio padavimo teismui dienos (2009 m. lapkričio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Gauti du apeliaciniai skundai.
Šalies argumentai
Ieškovas R. Z. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą pakeisti:
panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovo kiti ieškinio reikalavimai atmesti ir šioje dalyje patikslintą ieškinį iš dalies tenkinti ir priteisti solidariai iš atsakovų D. G. ir R. B.- G. 25 000 Lt skolos;
priteisti solidariai iš atsakovų D. G. ir R. B.-G. 5 procentų procesinių palūkanų nuo pradinio ieškinio padavimo dienos (2009 m. balandžio 27 d.) nuo teismo sprendimu priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisti papildomai pirmosios instancijos teisme turėtų 4000 Lt advokato išlaidų bei bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Atmestos ieškinio dalies dėl 10 000 Lt neskundžia, nors ir nesutinka su teismo išvadomis. Ieškovo pasirašytas pakvitavimas, patvirtinantis 10 000 Lt grąžinimą, nebuvo į paskolų sutartis patenkančios pinigų sumos grąžinimas, tačiau ieškovas negali rašytiniais įrodymais įrodyti, kad atsakovui 10 000 Lt paskolino atskirai.
2. Nepagrįsta teismo išvada dėl 25 000 Lt grąžinimo. Ieškovas šį faktą visą bylos nagrinėjimą neigė, šios sumos grąžinimas neįrodytas net netiesioginiais įrodymais. Pažymi, kad atsakovas yra labai apdairus asmuo ir grąžinęs 25 000 Lt sumą būtų paėmęs pakvitavimą kaip ir dėl mažesnės (10 000 Lt) sumos.
Šalies argumentai
3. Ieškovas taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad procesines 5 procentų palūkanos priteistinos tik nuo 2010 m. kovo 30 d. Procesinės palūkanos turėjo būti priteistos nuo bylos iškėlimo (CK 6.37 str. 2 d.).
4. Teismas nepagrįstai nepriteisė 4000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas priteisė 1000 Lt išlaidų pasamdžius advokatę M. K., tačiau advokato R. N. pateikto kvito 4000 Lt sumai nepaminėjo ir šių išlaidų nepagrįstai nepriteisė.
Atsakovai D. G. ir R. B.-G. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai, juos iš dalies tenkinti ir pripažinti 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį tariamu sandoriu - niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, atmesti R. Z. reikalavimą dėl 100 000 Lt skolos priteisimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, nesivadovavo teismų precedentu (Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-41-123/2009; 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-68-479/2009, Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-392/2009).
2. Teismas šalių sudarytas sutartis dėl pinigų skolinimo turėjo vertinti kaip jungtinės veiklos sutartį (CK 6.969 str.), o ne kaip paskolos sutartis. Pirminėje stadijoje, sudarius 2007 m. liepos 27 d. sutartį, šalių veikla vertintina kaip jungtinės veiklos sutartis - namo pirkimas, jo rekonstrukcija tikslu perstatyti namą į dvibutį ir jame šalims apsigyventi. Byloje atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, kad iš esmės visi 70 000 Lt buvo išleisti statybinėms medžiagoms pirkti, pats ieškovas neginčijo, kad pinigai buvo mokami dalimis, kad kartu buvo lankomasi pas architektę ir derinamas namo dalies rekonstrukcijos projektas. Ieškovas pripažino kad tris mėnesius mokėjo paskolos dalį už suteiktą paskolą namui įsigyti. Teismas sprendime dėl šių įrodymų nepasisakė, atsisakė apklausti atsakovų liudytoją architektę R. M..
Šalių interesai po 2007 m. gruodžio 16 d. sutarties pasirašymo taip pat buvo nukreipti bendram verslo tikslui pasiekti - rekonstruoti namą, jį perparduoti ir gauti ne mažiau kaip po 100 000 Lt pelno. Šias aplinkybes lėmė tai, kad, ieškovui dėl šeimyninių aplinkybių persigalvojus ir atsisakius pirkti namo antrąją dalį, atsakovams paskolos įmokos tapo per didelė našta, todėl bendru šalių sutarimu buvo nutarta namo dalį parduoti. Tą patvirtina įrodymas, kad 2007 m. gruodžio 16 d. sutartis sudaryta ne notarine tvarka (pirmoji paskolos sutartis trečdaliu mažesnei sumai buvo patvirtinta notariškai). Atsakovas 2007 m. gruodį neturėjo galimybės gražinti ieškovui 70 000 Lt.
Ekonominė krizė pakoregavo šalių planus ir realiai jungtinė veikla buvo nuostolinga: namas 2007 m. birželio 15 d. nupirktas už 1 150 000 Lt, namo rekonstrukcijai išleista apie 450 000 Lt, namo (duomenys neskelbtini) dalis 2009 m. rugsėjo 30 d. parduota už 800 000 Lt, namo (duomenys neskelbtini) dalis 2010 m. liepos 7 d. parduota už 600 000 Lt, sumokėta bankui palūkanų apie 100 000 Lt, taigi atsakovas šios jungtinės veiklos pasėkoje patyrė apie 300 000 Lt nuostolį, kuris dalintinas šalims proporcingai.
Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti įvairūs civiliniai santykiai - bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-l 81/2008). Vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir vieningas jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių.
Tarp šalių 70000 Lt paskola buvo suteikta jungtinei veiklai vystyti - namo (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai, iš kurio pardavimo, atsakovui atsisakius pirkti gyvenamojo namo dalį, ieškovas su atsakovu tikėjosi gauti po 100000 Lt pelną, kuris buvo apiformintas kaip 2007 m. gruodžio 16 d. sutartis.
3. Į bylą nepateikti rašytiniai įrodymai, kad V. Z. skolino pinigus ieškovui. Aplinkybė, kad ji dalimis skolinosi pinigus iš trečiųjų asmenų, nėra pagrindas teigti, kad šie pinigai buvo paskolinti ieškovui ir vėliau jo perskolinti atsakovui. Juo labiau, kad 100 000 Lt dalimis mokėjimas atsakovui neįrodytas rašytiniais įrodymais, o paskolos sutartys nedeklaruotos mokesčių inspekcijoje.
4. Teismas sprendime pasisakė tik dėl ieškovo argumentų ir motyvų, o netyrė, neanalizavo ir nevertino priešieškinyje nurodytų motyvų bei argumentų ir dėl jų sprendime nepasisakė taip pažeisdamas lygiateisiškumo, teismo nešališkumo, šalių rungtyniškumo ir kitus esminius principus.
Atsiliepimas
Ieškovas R. Z. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti iš atsakovų visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Rašytinis dokumentas – 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis yra tinkamas paskolos faktą įrodantis dokumentas (CK 6.871 str. 1 d.). Paskolos suteikimą atsakovui įrodo ir kiti byloje esantys įrodymai: ieškovo paaiškinimai, V. Z. paaiškinimai, paskolos sutartys tarp ieškovo ir V. Z., K. P. 50 000 Lt paskola pinigus pervedant į V. Z. sąskaitą banke, banko sąskaitos išrašas, iš kurio matosi pinigų išgryninimas dalimis ir tai, kad paskutinė išgryninta suma 2007 m. gruodžio 14 d., t.y. prieš pat paskolos sutarties pasirašymą.
Atsakovas neigia pinigų gavimo faktą tik siekdamas išvengti jų grąžinimo ir savo teiginiams pagrįsti įrodymų nepateikė (CK 6.875 str. 1 d.). Atsakovo argumentai, kad pasirašė paskolos sutartį negavęs pinigų yra neįtikinami, nes joks protingas žmogus nepasirašys gavęs tokią stambią pinigų sumą paskolos, jeigu iš tikro pinigų yra negavęs. Atsakovas yra patyręs verslininkas.
2. Atsakovo argumentas, kad 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta dėl būsimo pelno mokėjimo, nepagrįstas įrodymais ir neatitinka paskolos sutarties turinio. Šioje sutartyje nėra duomenų apie jungtinę veiklą ar pelno gavimą bei pinigų dalybas pardavus gyvenamojo namo dalį. Atsakovo versija apie pelno dalybas iškelta tik teismo proceso metu, ji nefiksuota nei paskolos sutartyje, nei kokiame kitame šalių pasirašytame dokumente.
3. Atsakovas savo paaiškinimuose painiojasi: vienur pripažįsta paskolinių santykių buvimą tik teigia, kad realiai pinigų negavęs, kitur aiškina apie pelno gavimą. Priešieškinyje atsakovas pateikė trečią paskolos sutarties įsirašymo versiją, nurodydamas, kad tikroji priežastis, dėl kurios atsakovas pasirašė 2007 m. gruodžio 16 d. sutarti - užtikrinti, kad bus įgyvendintas finansavimas pagal anksčiau tarp šalių pasirašytą 2007 m. liepos 27 d. paskolos sutarti dėl 70 000 Lt pinigu sumos atsakovui suteikimo, nes ši suma atsakovui buvo teikiama dalimis perkant namo statybai medžiagas.
Atsakovo argumentas dėl būsimo pelno pasidalinimo atmestinas ir dėl to, kad tokio pelno pasirašant 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį nebuvo galimybės nei numatyti, nei paskaičiuoti, tuo metu apie namo dalies pardavimą nebuvo kalbos. Šį teiginį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t.y. darbų priėmimo-perdavimo aktas, pagal kurį atsakovas priėmė darbus iš architektės I. M. dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) techninio projekto parengimo. Pasirašant ginčijamą 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį, dar nebuvo parengtas namo rekonstrukcijos projektas, namas dar nebuvo rekonstruotas.
Be to, atsakovo investicija, pasak jo paties, į namą jį įsigyjant bei rekonstruojant siekė 1 600 000 Lt, o ieškovo investicija, pasak atsakovo, - 70 000 Lt. Tokiu atveju pelno dalybos lygiomis dalimis – po 100 000 Lt būtų nelogiškos.
4. Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, atsakovas D. G. pasirašė taikos sutartį, kad iš teismo depozitinėje sąskaitoje esančių 135 000 Lt, 105 000 Lt būtų pervesti į ieškovo mamos V. Z. sąskaitą o likę 30 000 būtų pervesti į jo sąskaitą. Vargu, ar atsakovas būtų pasirašęs prašymą teismui dėl 105 000 Lt sumos pervedimo ieškovo motinai, jeigu nebūtų pinigų skolinęsis ir teismo sprendimą būtų laikęs neteisingu.
5. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neįrodinėjo jungtinės veiklos teisinių santykių, šią versiją iškėlė tik po atsakovams nepalankaus teismo sprendimo. Teismas pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip paskolos. Atsakovai nepateikė rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos, o sutarties formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia (CK 6.969 str. 4 d.).
Atsakovas plečiamai aiškina jungtinės veiklos požymius. Dviejų ar daugiau asmenų veiksmai siekiant tapti bendrosios dalinės nuosavybės subjektais negali būti laikomi jungtine veikla CK 6.969 straipsnio prasme. Jungtinės veiklos sutarčiai būdinga pelnos siekimas, veiklos tęstinumas.
Jeigu 2007 m. gruodžio 16 d. šalių susiklosčiusių teisinių santykių, atsakovų nuomone, negalima laikyti paskoliniais, reiškia atsakovas pinigus gavo be pagrindo, todėl vis tiek juos privalo grąžinti (CK 6.237 str.) kaip be pagrindo įgytą turtą.
6. Atsakovai klaidingai aiškina CK 1.86 straipsnį (tariamojo sandorio negaliojimas). Iš atsakovų argumentų matyti, kad jie kalba apie apsimestinį sandorį (CK 1.87 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškovo R. Z. apeliacinio skundo
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų D. G. ir R. B.- G. 25 000 Lt skolos.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 27 d. šalys sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas D. G. paskolino 70 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši suma ieškovui grąžinta. Atsakovas nesutinka su apygardos teismo išvada, jog šia sutartimi paskolinta sumos dalis, lygi 25 000 Lt, jam grąžinta. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimus dėl 25 000 Lt grąžinimo. Tokią išvadą teismas padarę įvertinęs atsakovo D. G. ir R. Z. paaiškinimus, jų tarpusavio bei trečiojo asmens V. Z. santykius ir jų elgesį, perduodant vienas kitam pinigus (ne kartą buvo perduodamos dideles pinigų sumos, o raštu pinigų perdavimas būdavo įforminamas vėliau), taip pat tai, kad ieškovui buvo įprasta piniginius reikalus tvarkyti per savo motiną V. Z., tai, kaip tretysis asmuo D. Ž. paaiškinimais apibūdino R. Z..
Atsakovo teigimu, 2008 m. gegužės mėnesį jis sugrąžino R. Z. 25 000Lt skolą pagal 2007 m. liepos 27 d. sutartį, susitarus su ieškovu susitikti kitą dieną ir įforminti dalies paskolos grąžinimą, tačiau ieškovas pakvitavimo neišdavė.
Byloje nustatyta, kad šalys dalinai pasitikėdamos viena kita, ne visus tarpusavio santykius, įskaitant pinigų sumų perdavimą, fiksavo raštu arba fiksuodavo ne iš karto. Byloje šalių paaiškinimai dėl esminių bylos aplinkybių nesutampa, rašytinių įrodymų nepakanka, kad teismas galėtų daryti neginčijamas išvadas apie pinigų perdavimo srautus tarp bylos šalių. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese teismai, aiškindami įrodymų pakankamumo taisyklę, savo praktiką nuosekliai plėtoja ta linkme, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, įskaitant ir apklaustų asmenų paaiškinimus, pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad 2007 m. liepos 27 d. sutartis pilnai įvykdyta, t.y. atsakovas grąžino ieškovui šia sutartimi pasiskolintą pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir aprašė susijusius įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu sutikdamas jo nekartoja. Šios bylos šalis sieja painūs tarpusavio santykiai, kurie iš pradžių buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu (šalys viena kitai perduodavo pinigų sumas ir šio fakto neįformindavo, žodžiu tarėsi dėl didelės vertės turto naudojimo), tačiau vėliau peraugo į nebepasitikėjimą vienas kitu (tą įrodo apeliacinių skundu pateikimo aplinkybės, kai iš pradžių šalys buvo sutarusios sprendimo neskųsti, vėliau ieškovas, abejodamas ar atsakovas susitarimo laikysis, padavė apeliacinį skundą sąmoningai su trūkumais, galiausiai sprendimą apskundė abi šalys). Esant tokioms bylos aplinkybėms ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė labiau tikėtina atsakovo nurodytas 25 000 Lt grąžinimo aplinkybes buvus. Todėl šioje dalyje naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.
Atmestini ir ieškovo argumentai, kad procesinės palūkanos turėjo būti skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Pagal 2007 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį, paskola turėjo būti grąžinta iki 2010 m. liepos 27 d. Kadangi ieškovas raštu pranešė paskolos gavėjui apie šios sutarties nutraukimą ir pareikalavo iki 2010 m. kovo 29 d. sugrąžinti skolą (CK 6.874 str. 1 d., t. 2, b. l. 54), palūkanos už negrąžintą paskolą iki 2010 m. kovo 30 d. negali būti skaičiuojamos, kadangi šiuo laikotarpiu dar nebuvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas.
Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas advokatui R. N. sumokėjo 4000 Lt. (T. 3. b.l. 60). Šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu, todėl ieškovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos didinamos 2000 Lt (atsižvelgus į 2004 m. balandžio 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus priteistinus dydžius).
Dėl atsakovų D. G. ir R. B.-G. apeliacinio skundo
Atsakovų apeliaciniu skundu teigiama, kad šalių 2007 m. liepos 27 d. ir gruodžio 16 d. sudarytos sutartys dėl pinigų skolinimo turėjo būti vertinamos kaip jungtinės veiklos sutartis (CK 6.969 str.), o ne kaip paskolos sutartys. Šiuo argumentu nebuvo grindžiama atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau vykdydamas pareiga teisiškai kvalifikuoti santykius, pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius pagrįstai vertino kaip paskolos ir nustatinėjo paskolos sutarčių vykdymo faktines aplinkybes, t.y. tyrė įrodymus, kuriais buvo įrodinėjama vykdant sutartis vykę pinigų perdavimo faktai.
Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas (CK 6.156 str. 1 d.) šalims leidžia sudaryti sutartis, labiausiai atitinkančias šalių ketinimus ir sutartyse nustatyti šalių teisių bei pareigų apimtį. Byloje nagrinėjamas dviejų sutarčių vykdymas. Tiek notariškai patvirtinta 2007 m. liepos 27 d. sutartimi (T. 1., b.l. 8), tiek rašytine 2007 m. gruodžio 16 d. sutartimi (T.1., b.l. 9) šalys aiškiai sutarė dėl tarpusavio teisių ir pareigų, būdingų paskolos sutartims. Taigi šiomis sutartimis šalys siekė fiksuoti, visų pirma, skolinamų pinigų sumų perdavimą/paskolinimą (2007 m. liepos 27 d. sutarties 1 p. antra pastraipa, 2007 m. gruodžio 16 d. sutarties 1 p.) atsakovui D. G., antra, numatyti paskolos davėjo pareigą pasiskolintas sumas paskolos davėjui (ieškovui) grąžinti. Tokios sutarties sąlygos būdingos būtent paskolos sutartims ir atspindi paskolinių teisinių santykių esmę. Abiejose minėtose sutartyse nėra nuostatų, nebūdingų paskolos sutartims, šalys į sutartis neįtraukė kitokioms sutartims būdingų sąlygų.
Atsakovas teiginius, jog tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos, o ne paskolos teisiniai santykiai, taip pat reikalavimą 2007 m. gruodžio 16 d. sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, grindžia argumentais, nukreiptais paaiškinti pinigų tarpusavio perdavimo tikslą, nurodo, kad šalis siejo ketinimas iš pradžių įsigyti ir apsigyventi dviems šeimoms pritaikytame name, vėliau – gauti pelną iš namo pardavimo. Atsakovo teigimu, ieškovas pinigus davė šio tikslo bendram įgyvendinimui. Vertinant tokius atsakovo argumentus, pažymėtina, kad namą, kuriame, atsakovo teigimu, ketino apsigyventi šalys, įsigijo vien atsakovas už jam vienam suteiktą paskolą. Taigi, ieškovas nėra šio namo savininkas, neįgijo teisių šiuo namu disponuoti, juo naudotis. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, šalys, būdamos protingai apdairios ir siekdamos raštu fiksuoti tarpusavio žodinius susitarimus ir išvengti ginčų ateityje, iš tiesų galėjo sudaryti dvi sutartis, kuriomis fiksuotų ieškovo pinigų perdavimą atsakovui. Toks elgesys atitiktų apdairų ir sąžiningą, protingai atsargų ir atsakingą šalių elgesio standartą.
Kaip jau minėta, abiem sutartimis šalys siekė fiksuoti pinigų atsakovui perdavimo faktą, tuo ieškovas siekė užsitikrinti teisinį pagrindą šiuos pinigus atgauti ir kad tai nepriklausytų vien nuo atsakovų sąžiningumo. Šalys nepasinaudojo galimybe sutarti dėl šių pinigų panaudojimo paskirties, dėl atsakovo įsipareigojimų leisti ieškovui gyventi jam priklausančiame name, dėl atsakovo teisės į dalį iš namo pardavimo numatomo gauti pelno. Taigi tikslų, kuriuos atsakovas nurodo kaip bendrus (įrengti namą ir jame gyventi, parduoti namą ir iš to gauti pajamas/pelną) ieškovas galėjo siekti kartu su atsakovu išimtinai tik atsakovui gera valia laikantis galimų žodinių susitarimų. Abejotina, ar šalys, būdamos tiek atsargios, kad suprastų būtinybę fiksuoti pinigų sumų perdavimą, nuspręstų nefiksuoti ir kitų šalių susitarimų, susijusių su didelės vertės turtu (namu), šio turto naudojimu ir nuosavybes teise į jį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dvi paskolos sutartys, dėl kurių vykdymo byloje nagrinėjamas ginčas, atitiko abiejų šalių suderintą valią dėl abiem šalims esminio, suderinto ir šalių valią atitinkančio susitarimo - atsakovo galimybės savam turtui pagerinti naudoti ieškovo pinigus ir šia apimtimi atsakyti prieš ieškovą (grąžinti šiuos pinigus, nepriklausomai nuo grąžinimo pagrindo, t.y. ar kaip paskolas, ar kaip dalį pelno, gavus parduotą turtą).
Dėl šių motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių tarpusavio teisinius santykius kvalifikavo kaip paskolinius ir nustatinėjo faktines aplinkybes, svarbias įrodinėjant paskolos sutarčių vykdymo aplinkybes.
Aplinkybės, kad atsakovas kartu su ieškovu lankėsi pas architektę, kad kelis mėnesius mokėjo paskolos dalį, nepaneigia argumentų, kad šalys galimų žodinių susitarimų dėl bendro naudojimosi namu nelaikė tiek svarbiais, kad fiksuotų kaip kad raštu buvo užfiksuotos pinigų sumos, kurias ieškovas suteikė atsakovui. Šalys ilgą laiką galimai derino veiksmus, susijusius su namo įsigijimu ir naudojimu, namui tvarkyti buvo naudojamos abiejų šalių lėšos, tačiau, kadangi, namas priklauso tik atsakovui, būdamos protingai apdairios šalys raštu užfiksavo ieškovo atsakovui perduotas pinigų sumas dviem paskolos sutartimis. Jų vertinimui nėra svarbu, kad tik pirmoji iš paskolos sutarčių patvirtinta notariškai, taip pat nėra svarbūs atsakovų argumentai iš karto, ar dalimis atsakovas gavo pinigų sumas. Svarbu, kad abi šalys suderinę bendrą valią dėl tarpusavio santykių, nutarė, jog tarpusavio interesų balansą apspindi ir siekiamų tikslų įgyvendinimo užtikrinimu yra dviejose paskolos sutartyse nurodyti šalių tarpusavio įsipareigojimai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, vienas paimdamas kreditą namui pirkti bei nusipirkęs namą ir taip tapęs jo vieninteliu savininku, turėjo suvokti, kad ieškovas ne tik neįgijo teisių į namą, bet ir nėra atsakingas už atsakovo paimto kredito grąžinimą, ieškovui netenka ir namo vertės kitimo nešamų nuostolių ar pelno rizika.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovų priteisė dvigubas palūkanas (5 procentų metines palūkanas bei 5 procentų procesines palūkanas) už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi atsakovai apeliaciniu skundu prašo atmesti ieškovo reikalavimą dėl 100 000 Lt priteisimo, ginčija ir už šią sumą priteistas palūkanas kaip išvestinius ieškovo reikalavimus, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas gali pasisakyti. Civilinėje teisėje nėra reglamentuojama, jog už vieną ir tą pačią skolą būtų skaičiuojamos dvigubos palūkanos. Kadangi pagal bylos aplinkybes palūkanos už atsakovų skolą pradedamos skaičiuoti jau po ieškinio padavimo, t.y. nuo 2010 m. kovo 30 d. (ieškinys paduotas 2009 m. balandžio 27 d.), ieškovui priteistinos tik 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Atitinkamai naikintina sprendimo dalis, kuria priteistos 5 procentų metinės palūkanos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi ieškovo apeliacinis skundas iš esmės netenkinamas, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos. Nors ieškovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas (ta apimtimi, kiek pirmosios instancijos teismas neįvertino 4000 Lt atstovavimo išlaidų sumokėjimo fakto), tai nesudaro pagrindo dalį ieškovo dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka turėtų išlaidų priteisti iš atsakovų. Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės nukreiptas į reikalavimą priteisti papildomus 25 000 Lt ir šis reikalavimas netenkinamas. Kadangi 4000 Lt ieškovo turėtų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme neįvertintos dėl teismo klaidos, už šios klaidos ištaisymą šalys neatsakingos ir šios klaidos ištaisymas šioje byloje neturi įtakoti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų skirstymo.
Pagal bylos duomenis, atsakovai už apeliacinį skundą sumokėjo 1500 Lt, o likusios dalies, lygios 1500 Lt sumokėjimas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartimi buvo atidėtas iki Lietuvos apeliacinis teismas priims sprendimą šioje byloje. Kadangi atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ši suma priteistina valstybei tokiomis dalimis: 1000 Lt solidariai iš atsakovų ir 500 Lt iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d.).
Pagal bylos duomenis procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pakeisti – padidinti iš D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. B.-G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui R. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteistiną išlaidų už advokato suteiktą pagalbą sumą priteisiant po 1500 Lt iš kiekvieno.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš D. G. ir R. B. – G. solidariai R. Z. priteista 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 100 000 Lt sumą nuo 2010 m. kovo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų D. G. ir R. B.-G. solidariai 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.
Priteisti valstybei iš ieškovo R. Z. 500 Lt (penkis šimtus litų) už atsakovų apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.