Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. LVAT ne kartą yra akcentavęs jog tam, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 d. aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822- 619/2009). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011), todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, tiria minėtų sąlygų buvimo klausimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

Teismas taip pat pažymi, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020 ir kt.). Ir EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog 2024 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus kalėjimo administracijai pateikė prašymą dėl darbinės veiklos suteikimo Nr. NPS-25-6361. 2024 m. spalio 17 d. iš LKT pareiškėjas gavo atsakymą (dėl skundo išnagrinėjimo) Nr. 2S-5799, kuriame LKT aiškiai nurodė ir konstatavo, kad Vilniaus kalėjimo administracija pažeidė VAĮ 10 straipsnį ir LKT įpareigojo Vilniaus kalėjimo viršininką imtis priemonių, kad prašymai būtų nagrinėjami ir atsakymai į juos būtų pateikiami griežtai laikantis VAĮ nustatytų normų. Pareiškėjas teigia, kad nesulaukęs atsakymo į savo prašymą dėl darbinės veiklos suteikimo Nr. NPS-25-6361 kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybos viršininką ir nurodė, kad į pareiškėjo prašymą nėra reaguojama. Pareiškėjas teigia, jog patyrė nepatogumus ir išgyvenimus, kurių jis būtų nepatyręs jei būtų laikomąsi teisės aktų. Patyrė miego sutrikimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus kalėjimo administracijai pateiktas prašymas dėl darbinės veiklos suteikimo tą pačią dieną įregistruotas LKT naudojamoje Dokumentų valdymo bendrojoje informacinėje sistemoje DBSIS, suteikiant registracijos Nr. NPS-25-6361 bei nukreipiant svarstyti Vilniaus kalėjimo patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais posėdyje, tačiau rašytinis atsakymas pareiškėjui per VAĮ 10 str. nustatytą 20 darbo dienų terminą administraciniam sprendimui dėl asmens prašymo ar skundo priimti, pateiktas nebuvo. 2024 m. rugsėjo 25 d. LKT gavo pareiškėjo skundą (reg. Nr. 2G-2561) dėl Vilniaus kalėjimo viršininko nesutikimo perkelti pareiškėją į lengvąją grupę, kuriame, be kita ko, pareiškėjas nurodė, jog į jo prašymus Vilniaus kalėjimo administracija atsako žodžiu arba tiesiog neatsako. 2024 m. spalio 17 d. raštu Nr. 2S-5799 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ LKT pripažino pareiškėjo skundą dalyje dėl laiku nepateikto rašytinio atsakymo į 2024 m. rugsėjo 10 d. prašymą Nr. NPS-25-6361 pagrįstu bei informavo pareiškėją, kad šis jo prašymas nukreiptas svarstyti Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais posėdyje. Taip man minėtu raštu kreiptasi į Vilniaus kalėjimo viršininką, prašant imtis priemonių užtikrinti, kad suimtųjų ir nuteistųjų prašymai būtų nagrinėjami ir atsakymai į juos būtų pateikiami griežtai laikantis VAI normų. Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, jog Vilniaus kalėjimo administracijai pateiktas 2024 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjo prašymas nebuvo išnagrinėtas per VAĮ 10 str. nustatytą terminą.

Atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką, į pareiškėjo išvardintas aplinkybes, susijusias su nesavalaikiu atsakymo į pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 10 d. skundo Nr. NPS-25-6361 pateikimu, atsižvelgiant į šių aplinkybių trukmę ir intensyvumą, negalima konstatuoti, kad Vilniaus kalėjimo administracija būtų atlikusi pareiškėjo atžvilgiu intensyvius neteisėtus veiksmus, prilygstančius pagal Konvencijos 3 str. draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o vien tik galimo pažeidimo pripažinimas šioje skundo dalyje jau savaime laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Toks neturtinės žalos atlyginimo būdas, teismo vertinimu, yra adekvatus ir pakankamas pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Atsižvelgiant į išdėstytą pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad Vilniaus kalėjimo administracija tinkamai ir laiku neišnagrinėjo pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 10 d. prašymo dėl darbinės veiklos suteikimo Nr. NPS-25-6361 ir taip buvo pažeisti VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Vilniaus kalėjimo administracija laiku neišnagrinėjusi ir nepateikusi atsakymo į pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 10 d. prašymą dėl darbinės veiklos suteikimo Nr. NPS-25-6361 pažeidė pareiškėjo teisė gauti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.