- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-160-154/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-41-3-00566-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė, Danutė Burbulienė, Danutė Matiukienė
- Atsakovas
- N. G.
- Ieškovas
- E. G.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-731-291/2013, iškeltoje pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovei N. G. dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo bei pagal atsakovės N. G. priešieškinį ieškovui E. G. dėl ginčo turto pripažinimo asmenine atsakovės nuosavybe.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. G. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą ieškiniu bei dviem patikslintais ieškiniais (t.1, b. l. 1-7, 140-142; t. 2, b. l. 1-2), prašydamas pripažinti gyvenamąjį namą, esantį atsakovei N. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), jo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe bei jį padalinti, priteisiant šalims po ½ dalį šio gyvenamojo namo.
Nurodė, kad gyvendami santuokoje su atsakove N. G. sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) iš A. B. įsigijo sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiu nebaigtu statyti sodo namu, o 1996-09-09 N. G. vardu iš Valstybės nusipirko šį 0.0740 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Buvęs sodo sklypo savininkas A. B. turėjo leidimą sodo namo statybai, namas buvo beveik pastatytas, tik neįrengtas. Įsigiję nekilnojamąjį turtą, jie iš karto pradėję daryti namo rekonstrukciją.
Žemesnės instancijos teismas
2002-02-11 teismo sprendimu buvo nutraukta jo ir atsakovės santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Joje be kitų sutarties sąlygų buvo nustatyta, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise palieka atsakovei N. G., tačiau sodo namo pasidalijimas šioje sutartyje nebuvo aptartas, kadangi tuo metu jis nebuvo teisiškai įregistruotas, be to, santuokos nutraukimas buvo tik formalus dėl galimo turto priverstinio pardavimo, nes jie abu liko toliau gyventi kartu šeimoje. Namą rekonstravo, tvarkė ir prižiūrėjo sklypą. Po teismo sprendimo nutraukti santuoką jie kartu su atsakove kaip šeima pragyveno iki 2011m. vasaros. Visą laiką iki tol, kol ieškovui teko 2011 metais palikti namus, jis tvarkė namą ir aplinką, t. y. iki 2011 m. jis name sudėjo grindis, įrengė nuotekų valymo, šildymo sistemas, atliko stogo, kiemo ir aplinkos tvarkymo darbus, taip pat montavo naujus pamatus, mūrijo priestatą, sutvarkė laiptinę ir visa tai jam kainavę apie 200 000 Lt. Į šią sumą ieškovas įskaičiuoja ir savo darbą, kadangi daugumą remonto darbų atliko pats arba jo giminės. Kadangi nekilnojamas turtas buvo įgytas santuokoje, o vėliau šalių bendrai tvarkomas, valdomas ir rekonstruojamas, mano, jog tai yra jų abiejų su N. G. bendroji jungtinė nuosavybė, todėl kiekvienas turi teisę į ½ dalį šio turto. Atsakovė iki šiol nebuvo namo įregistravusi Nekilnojamojo turto registre, todėl jo iniciatyva ir lėšomis 2013-05-15 buvo atlikti namo kadastriniai matavimai ir nekilnojamam daiktui- namui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
A. N. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe (t. 2, b. l. 23-26).
Nurodė, kad gyvendami santuokoje su ieškovu E. G., 1996-09-09 jos vardu iš Valstybės nusipirko 0,0740 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame buvusiu pastatu. Namas tuo metu buvo be vidaus apdailos ir netinkamas gyventi, todėl buvo atliekama namo rekonstrukcija. 2002-02-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta jos ir ieškovo E. G. santuoka bendru sutikimu bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią žemės sklypas nuosavybės teise teko jai (N. G.), o automobilis teko E. G.. Sudarydami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jie buvo sutarę, jog sklype esantis sodo namas liks N. G., tačiau to sutartyje nenurodė, nes sodo namas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tokį susitarimą sąlygojo tai, kad žemės sklypą jie įsigijo už jos užsienyje uždirbtus pinigus bei už tėvo R. B. dovanotus ir motinos B. B. paskolintus pinigus. 1996-12-21 jai (N. G.) buvo išduotas leidimas sodo namo rekonstrukcijai, o 1997 metais buvo parengtas sodo namo rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą projektas. Po santuokos nutraukimo jie liko gyventi kartu su E. G. dėl vaikų, tačiau ji viena rūpinosi namo remontu bei jo išlaikymu, nes E. G. neturėjo pinigų. Namą sutvarkė ir rekonstravo iš savo pajamų, t. y. uždarbio, neįgalumo pensijos, taip pat gautų lėšų už parduotą butą ir paimtos paskolos. Ieškovas E. G. savo lėšomis prie namo rekonstrukcijos neprisidėjo, tačiau surasdavo darbininkus, pristatydavo statybines medžiagas. Mano, kad įsigydama žemės sklypą asmenine nuosavybe, ji kartu įgijo ir gyvenamąjį namą, kuris taip pat yra jos asmeninė nuosavybė ir namas negali būti dalijamas. Kadangi iki šiol ginčo gyvenamasis namas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ji kaip savininkė negalėjo įgyvendinti savo teisių, tačiau 2013-04-22, E. G. užsakymu atlikus namo kadastrinius matavimus bei daiktą įtraukus į Nekilnojamojo turto registrą, tokia galimybė atsirado, todėl ji prašo pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe, o iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė.
Pripažino, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovui E. G. ir atsakovei N. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise. Padalino nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tarp ieškovo E. G. ir atsakovės N. G., priteisdamas kiekvienam po ½ dalį gyvenamojo namo. Priteisė iš atsakovės N. G. 2100 Lt atstovavimo išlaidų, 700 Lt už gyvenamojo namo kadastrinių matavimų parengimą, bei 1285 Lt patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ieškovui E. G.. Priteisė iš atsakovės N. G. 3880 Lt žyminio mokesčio ir 43,40 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė byloje patvirtino, jog po santuokos nutraukimo jie toliau gyveno šeimoje, kartu tvarkė buitį, kūrė asmeninėmis lėšomis ir darbu bendrą turtą, t. y. toliau remontavo ir gerino namą, pritaikydami jį gyvenimui, tvarkė aplinką ir naudojosi kartu visu tuo nekilnojamu, o kartu ir kilnojamuoju turtu, toliau palaikydami šeimyninius santykius. Konstatavo, kad tokie šalių santykiai rodo, jog santuokos nutraukimas buvo formalus, šalys nesiekė to rezultato ir padarinių, kuriuos realiai sukelia ištuoka. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas E. G. prašė pripažinti ginčo namą bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau nurodė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog šalys po santuokos nutraukimo 2002-02-11 toliau gyvendami kartu, bendrai remontuodami ir įrenginėdami namą, iš sodo namelio perstatydami į gyvenamąjį namą, įgijo bendrąją dalinę nuosavybę, kuri dalintina tarp buvusių sutuoktinių. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypas su nebaigtu statyti nameliu buvo šalių įsigytas bei remontuojamas santuokoje, vėliau, nutraukus santuoką, šalims ir toliau gyvenant kartu, buvo rekonstruojamas, gerinamas tiek ieškovo, tiek atsakovės lėšomis bei darbu, todėl konstatavo, jog abiejų buvusių sutuoktinių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios, ir abiems priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė N. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atsakovės priešieškinį patenkinti. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2002 m. vasario 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-953-15/2002, nutraukė atsakovės N. G. ir ieškovo E. G. santuoką. Teismas 2002-02-11 sprendime konstatavo, kad santuokiniai ryšiai nutrūkę, kartu sutuoktiniai negyveno daugiau kaip metus, bendro ūkio nevedė, šeimyninių ryšių nebepalaikė. Minėtu sprendimu teismas taip pat padalino turtą: atsakovei paliko sodo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovui E. G. - lengvąjį automobilį R. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Todėl apeliantė mano, kad teismo sprendimu pripažinus jai asmeninės nuosavybės teisę į sodo žemės sklypą, tuo pačiu ji įgijo nuosavybės teisę ir į gyvenamąjį namą, esantį ant minėto žemės sklypo. Pažymi, kad 1996-09-09 pagal žemės perleidimo sandorį tuo pačiu buvo perleista nuosavybės teisė ir į neįregistruotą ginčo namą.
2. Pagal CK 4.40 str. 1 dalį, žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Minėta norma taikoma asmeniui įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2006). Todėl ginčo santykiui kaip įstatymo analogija taikytinas CK 6.395 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui.
3. Ieškovas E. G. naujo bendro nuosavybės objekto po santuokos nutraukimo nebesukūrė, jis galėjo tik pagerinti N. G. asmenine nuosavybės teise priklausantį namą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kiek lėšų ieškovas skyrė ginčo namo pagerinimui, sprendime remtasi tik ieškovui artimų liudytojų A. Š., N. G., A. Č. parodymais dėl jo atliktų darbų, tačiau šių liudytojų parodymai nėra informatyvūs, sprendžiant, kiek ieškovas skyrė lėšų ir laiko, gerinant ginčo namą. Rašytinių dokumentų, patvirtinančių ieškovo investicijas į gyvenamąjį namą, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų apie ieškovo turėtas pajamas, turėtas lėšas nuo 2002 metų iki 2011 metų. Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-833-79/2012 matyti, kad E. G. laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2008 m. piniginių lėšų banke neturėjo, o iš pateiktų sąskaitų, pinigų priėmimo kvitų matyti, kad mokėtojas yra N. G.. Apklaustas teisme 2013 m. rugsėjo 27 d. E. G. negalėjo įvardinti sumos, kurią skyrė rekonstrukcijai. Iš to seka, kad neįrodyta, jog ieškovas prisidėjo prie atsakovei priklausančio namo rekonstrukcijos.
4. Nurodo, kad po santuokos nutraukimo namo rekonstrukcija, išlaikymu bei jo priežiūra rūpinosi atsakovė, kaip savininkė: apmokėjo nuotekų valymo įrenginio pastatymą, koridoriaus grindų įrengimą, 5 plastikinių langų įstatymą, kiemo tvarkymą ir visus kitus darbus, mokėjo mokesčius už ginčo objekto išlaikymą. Pajamų statyboms N. G. turėjo, nes dirbo ne tik Lietuvoje, bet ir J. K., be to, 2003-11-14 A. V. už 24 000 Lt atsakovė pardavė paveldėtą butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); ėmė paskolas iš kredito įstaigų (viso buvo paėmusi daugiau apie 40 000 Lt), jos mama B. B. dovanojo atsakovei lėšas, kurias gavo, pardavusi savo nekilnojamąjį turtą. Minėtas aplinkybes patvirtina prie bylos pridėti rašytiniai dokumentai.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl nesusituokusių asmenų teisių į gyvenant kartu įgytą turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.: 3K-7-332/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, aptarti santykiai, kuomet sugyventiniai, gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį iš bendrų lėšų, bendru darbu įgyja turtą. Tuo tarpu iš šios bylos duomenų matyti, kad atsakovė ir ieškovas po santuokos nutraukimo 2002 m. vasario 11 d. nebebuvo nei sutuoktiniai, nei sugyventiniai. Teismų praktikoje sugyventiniais laikomi asmenys, kurie gyvena kartu ir siekia sukurti šeimyninius santykius. Nagrinėjamu atveju šalių santuoka yra nutraukta, teismo sprendimas šiuo klausimu nepanaikintas. Be to, ieškovo išėjimas gyventi atskirai 2011 metais rodo, kad šalys iš tiesų nesiekė kurti bendros ateities. Ginčo namas ieškovui nereikalingas, nes jis gyvena kitur: (duomenys neskelbtini), neprisideda prie ginčo namo išlaikymo ir priežiūros.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas E. G. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
1. Iškėlus civilinę bylą teisme, apeliantė ne kartą siūlė ieškovui taikytis ir gera valia pasidalinti namą, tuo pripažindama, kad namas nėra jos asmeninė nuosavybė. Nuo pat civilinės bylos iškėlimo N. G. ieškojo būdų susitarti, o ne bylinėtis, tačiau ieškovui pateikus taikos sutarčių projektus, atsisakė juos pasirašyti, nors preliminariai su apeliantė buvo susitarta, tačiau ieškovas nesutiko apmokėti N. G. bylinėjimosi išlaidų.
2. Civilinėje byloje įrodyta, kad žemės sklypą ieškovas ir apeliantė N. G. pirko jau su pastatytu namu, ir tai patvirtino N. G. savo priešieškinyje, teigdama, kad santuokos metu su ieškovu E. G. pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo 1996-09-09 sutartį Nr. P91-96-1430 nusipirko 0,0740 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiu pastatytu, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruotu, sodo namu. Todėl namas, įgytas gyvenant santuokoje, atitinkamai buvo bendroji jungtinė ieškovo ir apeliantės nuosavybė, tačiau nutraukiant santuoką namas nebuvo padalintas. Šiame name ieškovas ir apeliantė gyveno kartu ir namu bei žemes sklypu rūpinosi kartu iki 2011 metų vasaros, atitinkamai rūpinosi kartu nekilnojamuoju turtu, kuris, nutraukiant santuoką, tarp sutuoktinių nebuvo padalintas.
3. Apeliantė teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad namą tariamai ji pirko, pardavusi butą (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
4. Apeliantės teiginiai apie tai, kad po santuokos nutraukimo ji viena rūpinosi namu, yra paneigti ieškovo teismui pateiktais dokumentais, taip pat liudytojų parodymais, ieškovo parodymais ir pačios apeliantės parodymais pirmosios instancijos teisme. Apklausiama pirmosios instancijos teisme apeliantė negalėjo nurodyti, kokie darbai yra atlikti name, kaip nuosekliai jie buvo atliekami. Tačiau byloje apklausti liudytojai nurodė, kad ieškovas atliko namo rekonstrukciją, taip pat gerino namo konstrukcijas tol, kol 2011 metais apeliantė liepė ieškovui išsikraustyti iš namo.
5. Apeliantė, teigdama, kad ji rekonstravo namą, nepateikė teismui rekonstrukcijos sąmatos, todėl jos teiginiai, kad ji rekonstravo namą iš gaunamo uždarbio, neįgalumo pensijos ir kitų pajamų, yra atmestini kaip neįrodyti. Taip pat apeliantė pirmosios instancijos teisme teigė, kad ji visiškai neturi lėšų pragyvenimui, reikalavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, teigė, kad negali išlaikyti vaikų, kad jai trūksta pinigų, dėl apeliantės nurodytos itin blogos turtinės padėties buvo pakeistas ieškinio dalykas, dabar apeliantė savo priešieškinyje ir apeliaciniame skunde teigia, kad ji turėjo pakankamas pajamas rekonstrukcijai vykdyti. Mano, kad apeliantė neįvertino įrodymų, kad esminė namo rekonstrukcija buvo padaryta ieškovui ir apeliantei gyvenant santuokoje, o vėliau buvo atliekami gyvenimo sąlygas gerinantys ir didesnį komfortą sukuriantys darbai, kurių atlikimu taip pat rūpinosi ieškovas, pats atlikinėjo darbus ir jiems atlikti samdė darbininkus, nes apeliantė dėl sveikatos būklės fiziškai negalėjo prisidėti prie namo rekonstrukcijos ir remonto darbų priežiūros bei tiesioginių darbų prie namo, todėl visas priežiūros ir darbo krūvis teko ieškovui. Apeliantė buvo abejinga namo rekonstrukcijos darbams ir medžiagų pirkimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimas panaikintinas dėl procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimo, ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasiūlė šalims pateikti bylai teisingai išspręsti reikalingus įrodymus, o esamų įrodymų pagrindu priėmė neteisingą sprendimą.
Byloje nustatyta, kad E. G. ir N. B. (G.) susituokė (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002-02-11 sprendimu E. G. ir N. G. santuoka buvo nutraukta, patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise atiteko N. G., o automobilis – E. G.. Ištuokos liudijimas išduotas 2002-03-06 (t. 1. b. l. 22).
Savo ieškiniu E. G. prašė pripažinti gyvenamąjį namą, esantį atsakovei N. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), jo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe bei jį padalinti, priteisiant šalims po ½ dalį šio gyvenamojo namo.
Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.100 straipsnis). Santuokos nutraukimas yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų (CK 3.100 straipsnio 4 punktas), todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Turto padalijimo klausimas turi būti išspręstas nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka. Bet kuriuo atveju, nutraukus santuoką, neturi likti nepadalyto sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas teisės normas, laikosi nuoseklios pozicijos, kad teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, jog daugiau bendro turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie visą dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti turtą turi abu sutuoktiniai (CPK 178 str.), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2010; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011 ir kt.;). Santuokos nutraukimo byloje neišsprendus visų klausimų, susijusių su bendro turto padalijimu, buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo (CPK 365 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2007). Tačiau proceso atnaujinimas civilinėje byloje galimas tik išimtiniais, įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka (CPK 365 straipsnio 1 dalis), yra ribojamas prašymų dėl proceso atnaujinimo padavimo terminų (CPK 368 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pripažino, kad turtas, kurį E. G. ir N. G. sukūrė arba pagerino po santuokos nutraukimo, negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir pripažino šį turtą bendrąja daline nuosavybe, tik neišsprendė, ar apskritai buvo galima padalinti turtą, kuris neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas; kokia šio turto vertė ir kokią konkrečią šio turto dalį sukūrė kiekvienas iš bendrasavininkių; kaip galės naudotis ½ dalimi namo bendrasavininkis E. G., kai visas žemės sklypas, ant kurio stovi namas, nuosavybės teise priklauso vienai N. G. ir patekimas prie nuosavybės teise paskirto daikto yra visiškai neišspręstas.
Iš bylos duomenų matyti, kad buvęs sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) narys A. B. parengė sodo namo projektą ir 1991-08-23 gavęs leidimą Nr. 197, pradėjo statyti sodo namą ant valstybinės žemės sklypo (t.1, b. l. 180-197). Byloje nenustatytu būdu ir nenustatytą datą, bet ne vėliau kaip 1995 metais, A. B. pardavė „žemės sklypą su nebaigtu statyti sodo namu“. Pirmosios instancijos teisme A. B., apklaustas liudytoju, nurodė, kad sodo namelis buvo įregistruotas jo vardu; kad neatsimena, kuriam (N. G. ar E. G.) jis pardavė žemės sklypą ir sodo namelį, patvirtino, kad namo buvo pastatyta atitinkamai: pamatai, sienos, pertvaros viduje, gegnės, šiferis (stogas), buvo išbetonuotas rūsys, langai buvo užkalti skydais, reikėjo sudėti langus, duris, nebuvo vidinės apdailos, nebuvo komunikacijų, buvo bendras su kaimynais šulinys, buvo pasodinti vaismedžiai (t.1, b. l. l76). Byloje nėra duomenų, ar sodo namas kaip nekilnojamojo turto objektas buvo įregistruotas A. B. vardu.
1996-09-09, santuokos metu, pagal 1996-09-09 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P91-96-1430, N. G. nupirko 0,0740 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris 1996-10-24 įregistruotas Nekilnojamojo turto registre N. G. vardu.
Ieškovas E. G. ir atsakovė N. G. byloje pripažįsta, kad 0,0740 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nupirko su jame esančiu nebaigtu statyti pastatu, tačiau nėra duomenų, kada nupirko ir kaip šis sandoris buvo įformintas.
Šiaulių rajono savivaldybė 1996-12-21 potvarkiu N. G. leido rekonstruoti sodo namelį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), sklype Nr. (duomenys neskelbtini), į gyvenamąjį namą (t. 2, b. l. 38). 1997 m. buvo parengtas sodo namo rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą projektas (t.1, b. l. 179-197). 1998-07-15 sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kaimynas V. Č. sutiko, kad N. G. statytų priestatą (garažą) ant jo sklypo ribos (t. 2, b. l. 37). Ginčo šalys byloje patvirtino, kad iki santuokos nutraukimo atliko kai kuriuos namo rekonstrukcijos ir sklypo sutvarkymo darbus, tačiau byloje nėra duomenų, ar gyvenamasis namas buvo rekonstruotas nepažeidžiant rekonstrukcijos projekto reikalavimų, t.y. ar apskritai šį gyvenamąjį namą kaip nekilnojamąjį daiktą galima registruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011). A. N. G. byloje nurodė, kad ji negalėjo įregistruoti namo Nekilnojamojo turto registre, nes kilo „nesklandumų, pvz. pamatai yra kaimyno teritorijoje“ (t.1, b. l. 46), o ieškovo atstovė advokatė J.B. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad „namas buvo gerinamas neturint leidimo“ (t. 2, b. l. 52), todėl byloje būtina įpareigoti šalis pateikti įrodymus, kad gyvenamasis namas yra pastatytas (rekonstruotas) nepažeidžiant rekonstrukcijos projekto, o taip pat pasiūlyti įregistruoti namą Nekilnojamojo turto registre ir tik tada spręsti dėl jo padalijimo (atidalijimo) tarp bendrasavininkių. Pagal Šiaulių apygardos teismo paklausimą, VĮ „Registrų centras“ 2014-02-18 raštu Nr. (8.4.3.) ŠG-355 nurodė, kad „nekilnojamas daiktas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir daiktinės teisės į jį, neįregistruotas, kadangi teritoriniam registratoriui įstatymų nustatyta tvarka, nepateikti dokumentai dėl nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimo“. Tai reiškia, kad priimtas teismo sprendimas gali būti neįvykdomas, nes jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011).
Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės teise, prašymą. Jeigu asmuo teisėtai pastato pastatą, tai jis įgyja nuosavybės teisę į tą pastatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Kadangi pastatai yra registruotini daiktai (CK 4.253 straipsnis), tai prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę asmuo gali panaudoti tik įregistravęs daiktą ir nuosavybės teisę į jį įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.256 straipsnis). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnį Nekilnojamojo turto registre registruojami pastatai ir statiniai. Šiame įstatyme nenurodoma apie nebaigtą statyti statinį kaip apie specialų objektą, kurį registruojant turėtų būti taikomos specialiosios, o ne bendrosios nuostatos, reglamentuojančios statinių registravimą. Taigi asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis). Bendrosios kompetencijos teismai tokių klausimų nenagrinėja. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruotini daiktai yra nekilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ar perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas yra laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi pastatų, statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimas yra ne teismo, o ūkinė, administracinė veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, į kurį abi šalys pareiškė atitinkamas civilines teises, nėra suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas, todėl bylos šalys pirmiausia turėtų inicijuoti viešojo administravimo procedūras dėl gyvenamojo namo įteisinimo įstatymų nustatyta tvarka. Be to, dalijant namą natūra, būtina nustatyti, kaip bendrasavininkiai naudosis žemės sklypu, ant kurio pastatytas šis namas.
Bylos šalys neginčijo, kad po santuokos nutraukimo, t.y. po 2002-02-11 iki 2011 m. vidurio, kartu gyveno rekonstruotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), tik skirtingai nurodė, kokie pastato (gyvenamojo namo) rekonstrukcijos ir gerinimo darbai šiuo laikotarpiu buvo atlikti ir kieno lėšomis. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės N. G. skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė, kiek ieškovas E. G. skyrė lėšų ir laiko ginčo namo pagerinimui ir kokios buvo šalių galimybės skirti šias lėšas.
Pažymėtina, kad sprendime yra neteisingai nurodytas namo unikalus numeris.
Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimas panaikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes reikalinga išreikalauti naujus įrodymus, nustatyti naujas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl bylą iš esmės išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeista proceso dalyvių teisė skųsti sprendimą apeliacine tvarka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.