Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės J. M. ir nuteistojo M. M. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalyje (2014-03-13 įstatymo Nr. XII-776, įsigaliojusio 2014-03-25, redakcija) ir nuteistas 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Remiantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant dirbti arba būti registruotam darbo biržoje ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą bausmės metu prisiartinti prie nukentėjusiosios K. M., gim. 2001 m. sausio 13 d., draudžiant bendrauti, ieškoti ryšių (skambinant telefonu, rašant laiškus ir kt.) su nukentėjusiąja, draudžiant lankytis vietose (nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje ir kitose vietose), kuriose būna ar yra nukentėjusioji.

Iš M. M. priteista 79,09 Eur proceso išlaidų valstybei už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2014 metų lapkričio mėnesį, tiksliau teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose (duomenys neskelbtini), savo lovoje, paprašęs dukros K. M., gim. (duomenys neskelbtini) nusirengti, rodė jai kompiuteryje nuogos moters nuotrauką, po to, nukentėjusiajai K. M., gulinčiai nuogai lovoje, rodydamas pirštu į jos krūtinę ir lytinius organus, aiškino tai, kur koks organas yra ir kaip vadinasi, vėliau, miegodamas su nukentėjusiąja vienoje lovoje, du kartus ranka lietė jos apnuogintą krūtinę. Be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2015 metų kovo – rugsėjo mėnesiais, tiksliau teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose (duomenys neskelbtini), savo lovoje, paprašęs dukros K. M. nusirengti, laikė savo rankose jos apnuogintą krūtinę, prašė nukentėjusiosios praskėsti kojas, po to, jai, gulinčiai ant nugaros, nuogai, praskėstomis kojomis, ranka praskėtusiai savo lytinių organų lytines lūpas, jis savo mobiliojo ryšio telefonu fotografavo jos lytinius organus, tokiais savo tyčiniais veiksmais, galinčiais sukelti nepilnamečiam vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, tvirkino jaunesnę, nei šešiolikos metų, dukrą K. M..Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad bausmės tikslai M. M. atžvilgiu gali būti pasiekti paskyrus laisvės apribojimo bausmę, o taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo.Apeliaciniame skunde nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminė atstovė J. M. (toliau – nukentėjusiosios atstovė) prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendį taikant M. M. atžvilgiu BK 38 straipsnį, t. y. M. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat prašo netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo bausmės metu prisiartinti prie nukentėjusiosios K. M.. Skunde nukentėjusiosios atstovė nurodo, kad, jos manymu, M. M. paskirta bausmė yra neteisinga. Teismui buvo pateiktas susitaikymo protokolas ir prašoma bylą nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu. Teismas atsisakė tvirtinti susitaikymo protokolą motyvuodamas tuo, kad teismas daro išvadą, jog kaltinamojo padarytos veikos pobūdis, kaltinamojo elgesys, jo prisipažinimo turinys neleidžia teismui daryti išvados, kad yra visos sąlygos, numatytos BK 38 straipsnyje. Nukentėjusiosios atstovės įsitikinimu, tokia išvada yra neteisinga ir prieštaraujanti įstatymams bei teisingumo, protingumo principams. Skunde taip pat nurodoma, kad neteisinga ir per griežta yra teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas prisiartinti prie nukentėjusiosios. Pasak nukentėjusiosios atstovės, teismo paskirtas įpareigojimas ardo šeimą, nuo to kenčia ir kita dukra, kuri labai nori bendrauti su tėvu, tačiau tėvo bendravimas su dukterimi yra apsunkintas.Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendį: taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą bausmės metu prisiartinti prie nukentėjusiosios, t. y. bendrauti, ieškoti ryšių su ja, lankytis vietose, kuriose būna ar yra nukentėjusioji. Skunde nuteistasis nurodo, kad supranta, jog pasielgė netinkamai, todėl savo kaltės neneigia. Tikslas buvo dukters lytinis švietimas, tačiau teismas konstatavo, kad lytinis švietimas peraugo į nusikalstamus veiksmus ir tapo tvirkinamaisiais veiksmais. Nuteistasis nurodo sutinkantis su veiksmų kvalifikavimu, tačiau mano, kad nuosprendis yra neteisingas dėl paskirtos bausmės. M. M. pažymi, kad nuo įtarimo pareiškimo momento iki šiol negali gyventi kartu su šeima, uždrausta bendrauti su dukra. Skaudu žiūrėti, kai iki laiptinės, kur jis gyvena, ateina abi dukros, tačiau pas jį užeina tik viena, o kita lieka prie laiptinės, nes ir jai išaiškinta, kad negali bendrauti. Tai labai nehumaniška ir neteisinga. Teismui buvo pateiktas susitaikymo protokolas, tačiau teismas jo nepatvirtino. Nuteistojo manymu, teisėja pasielgė neteisingai netvirtindama susitaikymo protokolo ir neatleisdama jo nuo baudžiamosios atsakomybės. Jei teismas negalėjo patvirtinti susitaikymo protokolo, tai baudžiamojo poveikio priemonė yra aiškiai per griežta. Dėl tokios baudžiamojo poveikio priemonės kenčia ne tik apeliantas, bet ir visi šeimos nariai, kuriems suvaržymai neturėtų būti taikomi. Teismas, priimdamas nuosprendį, turėtų vadovautis ne tik įstatymais, bet ir teisingumo, humaniškumo principais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pasielgė neteisingai ir apeliacinės instancijos teismas šią klaidą gali ištaisyti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo K. M. gynėjas jo apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Taip pat prašė tenkinti nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės apeliacinį skundą. Prokurorė prašė nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir nuteistojo apeliacinius skundus atmesti. Nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės J. M. ir nuteistojo M. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisant, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas susitaikymo protokolas ir prašymas atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikymo protokolo nepatvirtino ir nepagrįstai nurodė, kad, įvertinus bylos faktines aplinkybes, taikyti BK 38 straipsnio šiuo atveju nėra pagrindo. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, yra pagrįstas ir motyvuotas, nuosprendyje aiškiai nurodyti tokio sprendimo motyvai, su kuriais apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka. BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų arba apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatytos tam tikros sąlygos: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl jos atlyginimo ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, kad net ir nustačius numatytų sąlygų visumą, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, teismai nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą, ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2011, 2K-589/2011). Be to, kaip minėta, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis dėl nusikalstamos veikos prisipažino, byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir dėl to bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nuteistasis ir nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminė atstovė susitaikė, nuteistajam atleido, civilinis ieškinys nepareikštas, nukentėjusioji pretenzijų neturi. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, svarstydamas BK 38 straipsnio nuostatų taikymo galimybę, pagrįstai vertino ne tik minėtame straipsnyje nurodytas formaliąsias sąlygas, bet ir padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, nuteistojo požiūrį į savo veiksmų pavojingumą. Nusikalstamais veiksmais, dėl kurių pripažintas kaltu ir nuteistas M. M., buvo pasikėsinta į asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, nusikalstami veiksmai buvo nukreipti prieš mažametį asmenį – dukrą. M. M., nors ir nurodydamas, kad kaltės neneigia, dėl savo veiksmų gailisi, vis tik bandė pateisinti savo veiksmus tvirtindamas, kad jo atlikti veiksmai, teismo įvertinti, kaip tvirkinamieji, buvo švietėjiški. Nuteistasis M. M. apie savo atliktus veiksmus mažametės dukros prašė niekam nepasakoti. Paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš esmės pripažįsta tik patį faktą, kad buvo atlikti tam tikri tvirkinamieji veiksmai mažametės atžvilgiu, tačiau nepripažįsta aplinkybės, kad tokie veiksmai yra nusikalstami. Visa tai leidžia pagrįstai abejoti kaltininko prisipažinimo ir gailėjimosi nuoširdumu. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad padarytos veikos pobūdis, kaltininko elgesys, jo prisipažinimo turinys neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad šiuo konkrečiu atveju BK 38 straipsnio nuostatų taikymas yra galimas ir nukentėjusiosios interesai kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės nebus pažeisti. Apeliaciniuose skunduose nenurodoma jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą apylinkės teisme ir šio teismo liko neįvertintos. Subjektyvus apeliantų įsitikinimas, kad yra visos sąlygos taikyti BK 38 straipsnį, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, kurios yra argumentuotos, pagrįstos visapusišku byloje surinktų duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu.

Dėl BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės.

Kolegija nepagrįstais laiko ir apeliacinių skundų argumentus dėl baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo artintis prie nukentėjusiojo asmens – paskyrimo. Pasak nuteistojo M. M. ir nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės J. M., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ardo šeimą, turi neigiamą poveikį apeliantų dukroms, dėl suvaržymų kenčia ne tik nuteistasis, bet ir visa šeima, todėl šis draudimas turi būti panaikintas.Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, paskyręs M. M. laisvės apribojimo bausmę, nusprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas kartu su bausme skirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą kaltininkui bausmės metu prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens (draudžiant bendrauti, ieškoti ryšių su nukentėjusiąja, lankytis vietose, kuriose yra ar būna nukentėjusioji). Kolegijos vertinimu, priešingai, negu skunduose teigia apeliantai, baudžiamojo poveikio priemonė, įvertinus šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, paskirta pagrįstai siekiant užtikrinti ne tik bausmės paskirtį, bet ir nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Nusikalstama veika, dėl kurios nuteistas M. M., padaryta prieš mažametį asmenį – šeimos narį (dukrą), nusikaltimas padarytas gyvenamojoje vietoje, kurioje asmuo turėtų jaustis saugus. Nors nukentėjusioji nurodė kaltininkui (tėvui) atleidžianti, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios atleidimas yra sąlyginis (kaip nurodė nukentėjusioji – jei nepasikartos tas pats). Paminėta aplinkybė rodo, kad nukentėjusioji nerimauja dėl galimo tėvo elgesio grįžus į namus, bijo, kad toks elgesys gali pasikartoti, o jos atleidimas yra labiau sietinas ne su jos sąmoningu atleidimu, o noru, kad mama ir tėvas būtų laimingi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad nukentėjusioji yra priklausoma nuo tėvų, kas taip pat turi įtakos jos subjektyviam situacijos suvokimui ir vertinimui (nenoras įskaudinti šeimos, prarasti artimųjų meilę, pasitikėjimą, nenoras būti išdaviku, kaltės, gėdos jausmas ir kt.), pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, ribojančią kaltininko bendravimą su nukentėjusiąja. Apeliacinių skundų argumentai, kad dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ypatingai kenčia visa šeima, nėra pagrįsti jokiomis objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis ir nepaneigia šios poveikio priemonės taikymo tikslingumo. M. M. bendravimas su kitais šeimos nariais – žmona ir jaunesniąja dukra – nėra apribotas, duomenų, kad dėl šios priemonės taikymo nukentėjusioji patirtų itin neigiamus dvasinius išgyvenimus, nėra pateikta. Kolegijos vertinimu, baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygoti apribojimai kaltininkui šiuo atveju yra pateisinami siekiu užtikrinti nukentėjusiosios interesus ir nuteistojo teisių nevaržo labiau, nei tai būtina bausmės tikslams pasiekti. Aukštesniojo teismo vertinimu, paminėtų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsnių nuostatų. Nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta tiek dėl BK 38 straipsnio taikymo galimybės, tiek dėl baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo prisiartinti prie nukentėjusio asmens – skyrimo tikslingumo. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės ir subjektyvus apeliantų vertinimas skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, todėl Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti, o apeliaciniai skundai atmetami. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus vedėja pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo M. M. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 40,53 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. M. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės J. M. ir nuteistojo M. M. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 40,53 Eur, iš nuteistojo M. M. nepriteisti.