- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-27
- Bylos Nr.
- e2-870-330/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00228-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Grant baltic“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties, kuria atsisakyta uždarajai akcinei bendrovei „Grant baltic“ iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3392-562/2017 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grant baltic“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė atsakovei UAB „Grant baltic“ iškelti bankroto bylą. Ieškovas nurodė, kad UAB „Grant baltic“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui didėja nuo 2014 metų ketvirtojo ketvirčio ir šiuo metu sudaro 13 203,46 Eur įmokų bei 530,08 Eur delspinigių. Ieškovo taikytos įsiskolinimo išieškojimo priemonės nebuvo veiksmingos. Ieškovo duomenimis, atsakovė neturi registruotino nekilnojamojo turto. Iš viešų duomenų matyti, kad 2015 metais atsakovė patyrė 29 423 Eur nuostolį. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi netenkino VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Po šios nutarties priėmimo atsakovės padėtis nepagerėjo.Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) nurodė sutinkanti su ieškovo prašymu dėl bankroto bylos iškėlimo. Informavo, jog atsakovės įsiskolinimas valstybės ir savivaldybių fondo biudžetams sudaro 8 515,39 Eur. Atsakovė UAB „Grant baltic“ prašė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti ir bylą nutraukti. Atsakovė nurodė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovės veikla buvo pelninga, finansinių dokumentų duomenimis pelnas sudarė 2 189 Eur, 2016 m. gruodžio 31 d. pelnas padidėjo iki 14 812 Eur. 2016 m. gruodžio 31 d. duomenimis bendrovės pradelsti įsipareigojimai ieškovui ir trečiajam asmeniui siekė 22 071 Eur, kai bendrovės turto vertė sudarė 296 235 Eur. Atsakovė nurodė, jog 2017 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymu ieškovui VSDFV Vilniaus skyriui buvo sumokėta 5 000 Eur.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakė kelti bankroto bylą atsakovei UAB „Grant baltic“.Teismas, remdamasis atsakovės 2016 m. balanso duomenimis, nustatė, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 22 071 Eur, o turto įmonė turi už 296 235 Eur, t. y. įmonės visi trumpalaikiai įsipareigojimai neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas įvertinęs rašytinius įrodymus, padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo iškelti atsakovei UAB „Grant baltic“ bankroto bylą. Akcentavo, kad atsakovė vykdo veiklą nuo 2010 metų ir nėra nutraukusi veiklos, 2015 ir 2016 metais įmonė veikė pelningai, o 2016 metais įmonės įsipareigojimai sumažėjo. Įvertinęs pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog įmonės vadovas sumokėjo dalį įsiskolinimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė stengiasi atsiskaityti su ieškovu, mažina savo įsipareigojimų dydį.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovei UAB „Grant baltic“ iškelti bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad atsakovė yra moki, kadangi paskutinį kartą iš atsakovės sąskaitos lėšos buvo nurašytos 2016 m. birželio 23 d. – 691,53 Eur, kurių pakako padengti dalį 2015 m. spalio 23 d. debeto mokėjimo nurodymo, daugiau jokių mokėjimų nebuvo atlikta. Ieškovas daro išvadą, jog draudėjo sąskaitose lėšų nepakanka. Iš antstolės vykdomo išieškojimo taip pat nėra gauta lėšų. Teismas turėjo remtis teismų praktikoje suformuota taisykle, leidžiančia įmonei iškelti bankroto bylą netgi tuo atveju, kai pradelsti įsipareigojimai nesiekia pusės balansinės turto vertės, t. y. tuo atveju, kai įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais. Atsakovės informacija apie dalies skolos sumokėjimą nepasitvirtino. Teismas neteisingai vertino aplinkybę, jog atsakovės skola nuo 2014 metų ketvirtojo ketvirčio tik didėja, įmonė priima naujus darbuotojus, tačiau draudumo įmokų nemoka.Atsakovė UAB „Grant baltic“ atsiliepime į ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsakovės atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Grant baltic“ finansinė padėtis gerėja, įmonė veikia pelningai. Įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, nes pradelsti įsipareigojimai 2016 m. gruodžio 31 d. buvo 22 071 Eur, o bendrovės turto vertė sudarė 296 235 Eur.Ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes nesant tam pagrindo pakartotinai kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovei UAB „Grant baltic“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – UAB „Grant baltic preliminarią 2007 metų pirmojo ketvirčio finansinę ataskaitą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, ieškovo naujai pateiktą dokumentą, susijusį su jo procesinio dokumento argumentais, priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje pateiktas naujas įrodymas kartu su atskiruoju skundu buvo išsiųstas byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jo priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi pareiškėjas atsakovei bankroto bylą prašo iškelti įmonės nemokumo pagrindu.Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Pirmosios instancijos teismas, ginčo šalių pateiktų įrodymų ir argumentų kontekste įvertinęs UAB „Grant baltic“ finansinės atskaitomybės dokumentus, konstatavo, kad įmonės finansinė – turtinė padėtis neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktos nemokumo sąvokos ir kriterijų. Ieškovas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, tvirtindamas, kad atsakovė yra nemoki. Šią aplinkybę, ieškovo nuomone, patvirtina ilgą laiką besitęsiantis neatsiskaitymo su ieškovu faktas. Pasak ieškovo, tai sudaro pagrindą konstatuoti atsakovės nemokumo faktą net ir nenustačius įstatyme numatytų nemokumo būklės sąlygų, t. y. kuomet pradelsti įsipareigojimai dar neviršija pusės į įmonės balansą įtraukto turto vertės. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti šiai apelianto pozicijai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Grant baltic“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 24 031,15 Eur sumą, kai į įmonės balansą įtraukto turto vertė siekia 296 235 Eur. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykis neleidžia konstatuoti įmonės nemokumo ar jam artimos finansinės padėties. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, ieškovas šios teismo išvados (dėl pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykio) neneigia. Ieškovo kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovės skola valstybinio socialinio draudimo biudžetui padidėjo, tačiau nežymiai. Kaip minėta, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Pagal bendrą taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Vis dėlto įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-312-381/2015). Pakartotinai ištyręs atsakovės pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus šalių išdėstytų argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė neatitinka nemokios įmonės būsenos, kaip ji yra apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tokią įmonės finansinę padėtį pagal nemokumo apibūdinimo kriterijus atspindi ne tik aritmetinis finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytų duomenų lyginimas, bet ir atsakovės pateikti apskaitos dokumentai, kurie pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad į įmonės balansą įrašytas turtas realiai egzistuoja. Be to, ir įmonės veiklos pelningumo dinamika bei įmonės samdomų darbuotojų buvimo aplinkybė patvirtina, kad įmonė realiai vykdo veiklą bei leidžia įžvelgti finansinės padėties gerėjimo perspektyvas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl į atsakovės balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio, kuris nesuponuoja išvados, jog bendrovės padėtis atitinka nemokumo ar bent jam artimą situaciją. Minėta, kad ieškovas šios išvados neneigia, tačiau tvirtina, kad tam tikrą laiko tarpą besitęsiantis neatsiskaitymas su kreditoriais leidžia bankroto bylą iškelti ir nenustačius ĮBĮ įtvirtintų nemokumo kriterijų. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti šia apelianto pozicijai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne) mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. Tačiau aptariamu atveju atsakovės pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įtraukto turto vertės santykis net nėra artimas nemokumo situacijai. Todėl ir tokių fakultatyvių aplinkybių vertinimas negali sąlygoti sprendimo (ne) iškelti bankroto bylą. Pažymėtina ir tai, jog vien formalus pagrindų iškelti bankroto bylą konstatavimas dar ne visuomet sudaro pagrindą bankroto bylos iškėlimui, nes net ir tuo atveju, kai įmonė, balansuodama žemiau nemokumo ribos, vykdo veiklą ir pateikia įrodymus apie pakankamai pagrįstas teigiamas veiklos perspektyvas, bankroto byla gali būti nekeliama (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1949/2013). Teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei – skolininkui, t. y. apribojama jo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2012, 2012 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2012 ). Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis ėmėsi pirminių veiksmų (pagal įstatymu suteiktus įgalinimus) atsakovės įsiskolinimui išieškoti (areštavo įmonės sąskaitas kredito įstaigose), o nesulaukęs jo interesus tenkinančio rezultato, kaip skolos išieškojimo būdą pasirinko bankroto bylos inicijavimą atsakovei. Tačiau teismui nebuvo pateikti reikšmingi įrodymai, objektyviai pagrindžiantys atsakovės nemokumą, vengimą atsiskaityti su kreditoriais, ar kitas aplinkybes, sudarančią pagrindą bankroto bylai iškelti. Ta aplinkybė, jog įmonės sąskaitose nėra lėšų, nesudaro pagrindo išvadai, kad išieškojimas iš įmonės turto taip pat neturi perspektyvų.Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl ieškovo atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs procesinį sprendimą nekelti atsakovei bankroto bylos, tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.