Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. B. ir G. B. ieškinį atsakovams A. B. ir A. J. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

11. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

12. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovų reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

14. Nustatyta, kad ieškovams R. B. ir G. B. 2022 m. liepos 1 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-22-90-13057 pagrindu nuo 2022 m. liepos 1 d. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Kadangi buvęs turto savininkas J. A. J. neatlaisvino patalpų, Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-21505-1126/2022) nuspręsta iškeldinti atsakovą J. A. J. su visu jam priklausančiu turtu iš ieškovui G. B. nuosavybės teise priklausančio buto.

15. Antstolė S. V. 2023 m. birželio 23 d. pranešimu informavo ieškovą, kad skolininkas J. A. J. 2023 m. birželio 11 d. mirė. Po J. A. J. mirties, VĮ Registrų centro Testamentų registro įrašo duomenimis, palikėjo turtą 2023 m. liepos 19 d. priėmė A. B.

16. 2024 m. sausio 25 d. susitarimu A. B. patvirtino, kad nebuvo išvežti bute buvę daiktai, priklausę J. A. J., A. B. ir A. J., todėl įsipareigojo visus bute esančius daiktus išvežti iki 2024 m. vasario 3 d.

17. 2024 m. vasario 8 d. buto priėmimo–perdavimo aktu A. B. perdavė G. B. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Patalpų nuomos sutartimi Nr. 24/05/17 butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), išnuomotas nuomininkui nuo 2024 m. gegužės 17 d. iki 2025 m. gegužės 17 d. už 450,00 Eur mėnesinį nuomos mokestį.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Apeliaciniu skundu iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė datą, nuo kurios atsakovei kilo pareiga perduoti turtą ieškovams. Atsakovai taip pat mano, kad netinkamai buvo apskaičiuotas galimas nuostolių dydis, kadangi teismas priimdamas sprendimą vadovavosi prielaidomis, o ne galimais rašytiniais įrodymais. Teigiama, kad teismo sprendimo dalis, kuria buvo priteisti nuostoliai, turi būti panaikinta, kadangi negalima objektyviai įvertinti, ar ieškovai negavo būtent tokio dydžio pajamų ir ar apskritai jie būtų jas gavę. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio nuostatą, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žalos sąvoka, kuria žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.246 straipsnis).

20. Veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą visiškai atlyginti.

21. Ieškovai pareikštu ieškiniu reikalavo iš atsakovų atlyginti patirtus nuostolius, t. y. negautas pajamas, kurias ieškovai būtų gavę išnuomoję butą, už laikotarpį, per kurį atsakovai neatlaisvino buto. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovai po buto priėmimo (2024 m. vasario 8 d.) jį išnuomojo praėjus 3 mėnesiams (2024 m. gegužės 17 d.), todėl padarė išvadą, kad, atsakovams iš karto po palikėjo turto priėmimo 2023 m. liepos 19 d. perdavus turtą, ieškovai galėjo pagrįstai tikėtis išnuomoti perimtą turtą po 3 mėnesių laikotarpio, t. y. maždaug nuo 2023 m. lapkričio 1 d. Atsakovai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo vertinimu akcentuoja, kad teismas netinkamai nustatė datą, nuo kurios atsakovei atsirado pareiga perduoti turtą ieškovams, kadangi atsakovė turtą pagal apyrašą priėmė 2023 m. rugsėjo 29 d., todėl pareigos, susijusios su turto perdavimu, atsakovei galėjo atsirasti tik po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, t. y. 2023 m. rugsėjo 29 d.

22. Paminėtina, kad, vadovaujantis CK 5.66 straipsnio 1 dalimi, įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Pagal šią įstatymo nuostatą įpėdiniai gali, tačiau neprivalo kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nes nuosavybės teisės į paveldėtą turtą yra įgyjamos palikimo priėmimu, inter alia (be kita ko), į paveldimą turtą nukreiptais faktiniais veiksmais, išreiškiančiais įpėdinio valią priimti palikimą. Paveldėjimo teisės liudijimas – tai valstybės nustatytos formos dokumentas, kuris patvirtina, kad įpėdinis priėmė palikimą ir įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Taigi paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra įpėdinio paveldėtą turtą ir jo dalis konkretizuojantis dokumentas, kurio pagrindu atliekama įpėdinio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą teisinė registracija ir kurio išdavimas nekeičia nei nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento. Tai reiškia, kad palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo momento.

23. Visų pirma pažymėtina, kad iš byloje esančio 2024 m. rugpjūčio 9 d. Testamentų registro išrašo matyti, kad palikėjo J. A. J. palikimo priėmimo data – 2023 m. liepos 19 d., palikimas priimtas pagal turto apyrašą, palikimą priėmęs asmuo – A. B. Minėta, kad J. A. J. mirė 2023 m. birželio 11 d. Taigi, iš dalies sutiktina su atsakovų argumentais, kad atsakovė palikimą priimti turėjo teisę per 3 mėnesių laikotarpį t. y. iki 2023 m. rugsėjo 11 d., tačiau, kaip nustatyta byloje, ji kreipėsi anksčiau nei 2023 m. rugsėjo 11 d., t. y. palikimo priėmimo faktas užregistruotas būtent 2023 m. liepos 19 d., todėl pagrįstai manytina, kad būtent nuo minėtos datos atsakovei atsirado pareiga perduoti (atlaisvinti) turtą ieškovams, vien tai, kad paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2023 m. rugsėjo 29 d., nesudaro pagrindo teigti, kad pareigos, susijusios su turto perdavimu, atsakovei galėjo atsirasti tik po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, kadangi, kaip minėta, nuosavybės teisės į paveldėtą turtą yra įgyjamos palikimo priėmimu, inter alia (be kita ko), į paveldimą turtą nukreiptais faktiniais veiksmais, išreiškiančiais įpėdinio valią priimti palikimą.

24. Pažymėtina, kad atsakovai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jiems buvo žinoma apie pareigą atlaisvinti patalpas, be kita ko, byloje esantis el. laiškas, siųstas atsakovų atstovo (2023 m. rugsėjo 27 d.), patvirtina, kad atsakovai žinojo apie šią pareigą, tačiau jos geranoriškai nevykdė. Paminėtina ir tai, kad atsakovai neteikė ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių (CPK 178 straipsnis), kurios galėjo sutrukdyti įvykdyti ieškovų reikalavimą, todėl pagrįstai manytina, kad atsakovai turėjo pakankamai laiko priimti sprendimą dėl patalpų atlaisvinimo, tačiau šis klausimas nebuvo sprendžiamas tinkamai ir laiku, todėl ieškovai patyrė nuostolius.

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, taip pat atmeta atsakovų argumentus, kad netinkamai buvo apskaičiuotas galimų nuostolių dydis ir kad nuostoliai galėjo būti skaičiuojami tik nuo 2023 m. gruodžio 30 d. Visų pirma, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovai už išnuomotą turtą gauna 450 Eur nuomos mokestį. Antra, atsakovai neteikė jokių duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytos žalos dydį (CPK 178 straipsnis). Trečia, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovai neturėjo objektyvių galimybių atlaisvinti turtą vėliau nei 2023 m. lapkričio 1 d. Ketvirta, byloje esantis 2024 m. sausio 25 d. susitarimas nepaneigia ir nekeičia atsakovų anksčiau neįvykdytos pareigos. Todėl atsakovų argumentai, susiję su nuostolių dydžio nepagrįstumu, iš esmės laikytini deklaratyviais, kadangi jokiais rašytiniais įrodymais jie nepaneigti.

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai po buto priėmimo (2024 m. vasario 8 d.) jį išnuomojo 2024 m. gegužės 17 d., nusprendė, kad ieškovai galėjo tikėtis išnuomoti perimtą turtą po 3 mėnesių. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu ši sprendimo dalis nėra kvestionuojama (atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai šią sprendimo dalį laiko nepagrįsta), tačiau ieškovai apeliacinio skundo dėl atmestos ieškinio dalies neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, plačiau dėl šios sprendimo dalies nepasisako (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

27. Nors atsakovai taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovai teigia, kad teismas neanalizavo specifinių įrodymų, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Pažymėtina, kad atsakovai iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia atsakovų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik atsakovų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Įvertinęs visus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su atsakovų pareiga padengti ieškovams atsiradusius nuostolius, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo pakeisti ar panaikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

30. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

31. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašė priteisti iš atsakovų jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1 089 Eur sumą. Taip pat ieškovai į bylą pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus t. y. 2025 m. vasario 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. COR1514 bei 2025 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymą Nr. 3171, iš kurių matyti, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovai iš viso patyrė 1 089 Eur išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytais rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), atsižvelgdamas į ieškovų atstovo byloje atliktus veiksmus, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, konstatuoja, jog ieškovų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžių, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, ieškovui G. B. (kaip faktiškai sumokėjusiam) priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno, po 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. B. iš atsakovės A. B. 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovui G. B. iš atsakovo A. J. 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.