Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. A. skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija), priteisti jam 230 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad pagal 2010 m. sausio 30 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 519805 2010 m. sausio 29 d. buvo priimtas sprendimas priverstinai nuvežti pareiškėjui priklausantį automobilį, motyvuojant tuo, kad automobilis buvo paliktas stovėti kliudant kitų transporto priemonių eismui ir tuo pažeidžiant Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 155.10 punkto reikalavimus. Institucijos Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2010 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 519805 (toliau – ir Nutarimas) nustatyta, kad pareiškėjo automobilis buvo pastatytas kampu į važiuojamąją dalį leistinoje stovėti vietoje, tačiau pažeidžiant KET 150 punkto reikalavimus (nes automobilis pastatytas ne lygiagrečiai važiuojamajai daliai). Pareiškėjo manymu, jis automobilį paliko stovėti leistinoje vietoje, nebuvo jokių stovėjimą ribojančių ar draudžiančių ženklų, pastatytas automobilis netrukdė kitų eismo dalyvių eismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (b. l. 29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 269 straipsnio 7 dalį, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 3.1.1 punktą ir darė išvadą, kad šiuose teisės aktuose nustatyta, jog padarius pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnyje, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Paaiškino, kad Institucijos Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės pareigūnas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti pareiškėjo automobilį, vadovaujantis ankščiau paminėtais teisės aktais, savo įgaliojimų neviršijo, todėl, atsakovo manymu, pasielgė teisėtai. Teigė, kad automobilis buvo paliktas stovėti kampu į važiuojamąją dalį, kai nėra tokį stovėjimo būdą nurodančių kelio ženklų ir (arba) ženklinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu skundą tenkino ir priteisė G. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Institucijos, 230 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalis, 6.246, 6. 247, 6.249 straipsnius, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A756-559/2007, A143-913/2008, A822-619/2009, nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. birželio 8 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.13.-3121-387/2010, išnagrinėjęs G. A. skundą dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo pripažinimo neteisėtu, jo skundą tenkino bei pripažino, kad pareiškėjo automobilis buvo neteisėtai priverstinai nuvežtas.

Teismas, vadovaudamasis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. įsiteisėjusiame nutarime administracinėje byloje Nr. A2.13.-3121-387/2010 konstatuotais faktais, priėjo išvadą, kad policijos pareigūnai, priverstinai nutempdami pareiškėjui priklausantį automobilį, veikė neteisėtai ir nepagrįstai. Konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra visos būtinos civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygos, t. y. neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tiesioginiai nuostoliai.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 50-51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008 pažymėjo, jog teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Aptariamu atveju prejudicinių faktų taisyklė netaikoma ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtiems sprendimams, nutarimams ir pan. Atsakovo manymu, teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo ne tik remtis nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, bet ir motyvuotai pagrįsti žalos padarymo ir prisidėjimo prie žalos kilimo aplinkybes, paties pareiškėjo veiksmų parkuojant automobilį priešingai nei tai nustatyta KET įtaką sprendimui nuvežti automobilį bei kitus bylai svarbius aspektus. Pabrėžia, kad teismas šių aplinkybių netyrė, tuo pažeisdamas teisinio aiškumo principą.

Pažymi, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.) ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tvirtina, kad administracinėje byloje Nr. 1-2101-95/2010 tokie veiksmai konstatuoti nebuvo. Pabrėžia, kad pagal teismų praktiką policijos pareigūnai turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis viešosios tvarkos bei visų eismo dalyvių saugumo užtikrinimo reikalavimų, todėl daro išvadą, kad, įgyvendindami viešąjį interesą, kitų eismo dalyvių teisių apsaugą bei eismo saugumo užtikrinimą, pareigūnai, priimdami sprendimą nuvežti transporto priemonę, veikė teisėtai. Pabrėžia, kad, remiantis bendruoju teisės principu, iš neteisės neatsiranda teisė, todėl pareiškėjui nesuteiktina teisė į žalos, kilusios dėl įstatymų nesilaikymo, atlyginimą.

Pareiškėjas G. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56-57) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pabrėžia, kad žalą patyrė dėl neteisėto ir nepagrįsto pareigūnų sprendimo priverstinai nuvežti jam priklausantį automobilį. Mano, kad teismas neprivalėjo iš naujo tirti jo veiksmų, kadangi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kurioje dalyvauja tie patys asmenys (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgalioto pareigūno sprendimo priverstinai nuvežti jam priklausančią transporto priemonę. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas pareigūnas 2010 m. sausio 30 d. pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis 2009 m. sausio 29 d., apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini) g. 11, Vilniuje, vairuodamas automobilį pastatė ir paliko jį stovėti, kliudydamas kitų transporto priemonių eismui, ir tokiu būdu pažeidė KET 155.10 punkto reikalavimus, administracinė atsakomybė už šį pažeidimą numatyta ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje (b. l. 5). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgalioto pareigūno 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. F 519805 administracinio teisės pažeidimo kvalifikacija pakeista ir pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 50 Lt bauda už tai, kad jis 2010 m. sausio 29 d. pastatė automobilį kampu į važiuojamąją dalį, kai nebuvo tai leidžiančių kelio ženklų, tuo pažeidė KET 150 punktą (b. l. 6). Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas pareigūnas 2010 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą priverstinai nuvežti pareiškėjui priklausantį automobilį (b. l. 32). Išlaidos, susijusios su priverstiniu automobilio nuvežimu, – 230 Lt (b. l. 10).

Priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių. Pagal ATPK 264 straipsnio 1 dalį, tokios priemonės taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje, 124² straipsnyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 128 straipsnyje, 129 straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi, pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį, policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę tik tuo atveju, kai asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų ir asmens vairuota transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia išvengti turto sugadinimo, praradimo). Pažymėtina, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos, imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių.

Taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Todėl policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip jau buvo minėta, pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama jei yra padarytas atitinkamas ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

ATPK 271 straipsnis numato, kad priverstinį transporto priemonės nuvežimą, kaip ir kitas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, suinteresuotas asmuo gali apskųsti aukštesniajam organui (pareigūnui) arba rajono (miesto) apylinkės teismui. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, organas (pareigūnas) ar apylinkės teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir spręsdamas, ar tokia priemonė konkrečiu atveju buvo taikyta teisėtai ir pagrįstai, turi nustatyti ne tik tą aplinkybę, kad asmuo yra padaręs vieną iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, bet ir įvertinti, ar šiuo atveju transporto priemonė trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 8 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.13.-3121-387/2010, išnagrinėjęs G. A. skundą dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo pripažinimo neteisėtu, nutarė jo skundą patenkinti bei pripažinti, kad pareiškėjo automobilis, stovėjęs (duomenys neskelbtini) g. 11, Vilniuje, 2010 m. sausio 29 d. buvo neteisėtai priverstinai nuvežtas (b. l. 39). Šiame nutarime teismas inter alia konstatavo, jog šiuo atveju buvo suabejota pareiškėjo įvykdyto pažeidimo kvalifikavimu bei padaryta neteisinga išvada apie pastatytos transporto priemonės trukdymą transporto eismui. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsniu bei Teismų įstatymo 9 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje, o ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 8 d. nutarimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgalioto pareigūno sprendimas priverstinai nuvežti pareiškėjui priklausančią transporto priemonę buvo pripažintas neteisėtu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl neteisėto priverstinio transporto priemonės nuvežimo pareiškėjo patirti nuostoliai yra atlygintini.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.