Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas V. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti 2017 m. kovo 14 d. laidavimo sutartį Nr. BPVL2016-12/42 ir 2017 m. rugpjūčio 20 d. laidavimo sutartį Nr. 2017-07/14 negaliojančiomis, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas su atsakove uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „BnP Finance“ 2017 m. kovo 14 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. BPVL2016-12/42 (toliau – laidavimo sutartis Nr. 1), pagal kurią laidavo už atsakovės ir trečiojo asmens UAB „MDS Capital“ (savo darbdavio) sudarytą 2017 m. kovo 14 d. paskolos sutartį Nr. AF-GSPVHK9W (toliau – paskolos sutartis Nr. 1); minėtos paskolos sutarties suma – 15 000 Eur, paskolos grąžinimo terminas 18 mėn., paskolos mokėtina suma per mėnesį 983,93 Eur. Ieškovas su atsakove 2017 m. rugpjūčio 20 d. sudarė dar vieną laidavimo sutartį Nr. 2017-07/14 (toliau – laidavimo sutartis Nr. 2), pagal kurią laidavo už atsakovės ir trečiojo asmens UAB „MDS Capital“ (savo darbdavio) sudarytą 2017 m. liepos 20 d. paskolos sutartį Nr. AF-H5D5M6C6 (toliau – paskolos sutartis Nr. 2); minėtos paskolos sutarties suma – 20 000 Eur, paskolos grąžinimo terminas 24 mėn., paskolos mokėtina suma per mėnesį 991,02 Eur. 2019 m. gegužės 15 d. pagal paskolos sutartį Nr. 1 negrąžintas paskolos likutis sudaro 5 700,91 Eur, pagal paskolos sutartį Nr. 2 – 15 890 Eur; bendras negrąžintas paskolų likutis sudaro 21 590,91 Eur. Trečiajam asmeniui 2019 m. sausio 21 d. buvo iškelta bankroto byla, todėl atsakovė nurodė laiduotojui – ieškovui, grąžinti minėtas pasiskolintas lėšas. Įmonėje ieškovas dirbo paprastu transporto vadybininku; nebuvo įmonės valdymo organu ir (ar) akcininku, savarankiškai nepriiminėjo jokių svarbių sprendimų. Įprastai dirbdavo iš namų, su įmonės vadovu bendraudavęs per įvairias internetines programas, kuris jam teikdavo tokiu būdu nurodymus. Ieškovo darbo užmokestis sudarė nuo 36,20 Eur (125 Lt) iki 550 Eur, kuris dažnai vėluodavo, buvo sumokamas ne visas ir pan., todėl ieškovui tekdavo skolintis (iš kreditus suteikiančių įstaigų). Anot ieškovo, jo buvo paprašyta laiduoti už trečiojo asmens paimtas paskolas; buvo paaiškinta, jog įmonės finansinė padėtis po paskolų suteikimo pagerės, bus išmokami darbo užmokesčiai, todėl, bijodamas netekti pajamų šaltinio, laidavo už trečiojo asmens prievoles. Nagrinėjamu atveju ginčijamos laidavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis, visų pirma, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu, nes ieškovas minėtas sutartis buvo priverstas sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis. Ieškovas pažymi, kad brangino darbą UAB „MDS Capital“, dirbdamas transporto vadybininku, nenorėjo jo prarasti, nes, atsižvelgiant į turimą išsilavinimą – profesinis bakalaurinis (informatikos inžinierius), žinojo, jog kito darbo gali tekti ilgai ieškoti arba iš viso jo nesurasti. Be to, tuo metu turėjo skolinių įsipareigojimų, kuriuos kiekvieną mėnesį turėjo vykdyti, ko nebūtų galėjęs daryti netekęs darbo. Teigia, kad jis buvo priklausomas nuo savo darbdavio – trečiojo asmens, kurio vadovas, žinodamas ieškovo sunkią padėtį, juo manipuliavo, žadėjo geresnes perspektyvas, todėl jis buvo priverstas dėl susiklosčiusių aplinkybių laiduoti už trečiojo asmens prievoles, nors dėl to negavo jokios ekonominės ar kitos naudos. Dėl susidėjusių aplinkybių visiškai negalėjo tinkamai įvertinti situacijos (ieškovas norėjo gyventi oriai, padengti turimas skolas, gauti darbo užmokestį), todėl net neįvertinęs, jog ginčijamos laidavimo sutartys jam nenaudingos, jas sudarė. Be to, sudaręs laidavimo sutartį Nr. 1, ieškovas buvo priverstas sudaryti ir laidavimo sutartį Nr. 2, nes kitu atveju būtų prasidėjęs išieškojimas pagal minėtą laidavimo sutartį Nr. 1. Taip pat teigia, kad ginčijamos laidavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.89 straipsnio pagrindu, nes ieškovas dėl trečiojo asmens (jo vadovo) veiksmų, neišmokant atlyginimų, vėluojant juos išmokėti, žadant, jog ateityje situacija pasikeis, turint ankstesnių finansinių įsipareigojimų, buvo tokios nuolatinės sunkios psichinės ir stresinės būsenos, kad sudarė ginčijamas laidavimo sutartis; be to, jas sudarė, kaip minėta, ypač nepalankiomis sąlygomis (minėtos sutartys neatnešė ieškovui jokios naudos). Anot ieškovo, joks protingas, išorinės įtakos nepaveiktas asmuo nesudarytų tokių laidavimo sutarčių, pagal kurias laiduotojas tik prisiimtų įsipareigojimus grąžinti skolas, tačiau negautų jokios naudos. Ieškovas, be kita ko, ginčijamas laidavimo sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis remiantis CK 1.90 straipsniu, nes, anot ieškovo, jis buvo suklaidintas dėl trečiojo asmens finansinės būklės. Jis neturėjo pagrindo manyti, jog trečiojo asmens finansinė būklė yra prasta ir jam bus iškelta bankroto byla, todėl jis negalės vykdyti savo įsipareigojimų atsakovei (ir ši prievolė teks ieškovui). Pažymi, kad trečiasis asmuo, sudarant laidavimo sutartį Nr. 1, VĮ Registrų centrui buvo pateikęs visus reikiamus finansinės atskaitomybės dokumentus; be to, prieš laidavimo sutarties Nr. 2 sudarymą trečiasis asmuo net padidino savo įstatinį kapitalą. Taigi, šiuo atveju ieškovas suklydo/buvo suklaidintas dėl realios trečiojo asmens finansinės būklės; žinodamas realią būklę, ieškovas nebūtų laidavęs. Pažymi, kad atsakovė neabejotinai žinojo apie prastą trečiojo asmens finansinę būklę, nes jai, kaip verslininkei, keliami didesni sąžiningumo, protingumo ir atsakingumo reikalavimai. Atsakovė, sudarydama ginčijamas sutartis, klaidingai manė, jog ieškovas yra trečiojo asmens vadovas. Nagrinėjamu atveju jis nebuvo susijęs nei su trečiuoju asmeniu, nei su jo valdymo organais ar akcininkais. Anot ieškovo, įprastai tokias laidavimo sutartis sudaro įmonių vadovai, akcininkai, kurie yra suinteresuoti, jog įmonei būtų suteikta paskola. Nagrinėjamu atveju susidariusi situacija yra unikali, nes dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir stresinės situacijos už darbdavį laidavo silpnesnioji šalis – darbuotojas, kuriam ginčijamos sutartys buvo visiškai nenaudingos; be to, minėtas sutartis jis sudarė veikdamas išorinių veiksnių. Pažymi, kad iš esmės visais atvejais laiduotojas turi tam tikrą interesą laiduoti ir gauna iš to asmeninės naudos, ko šiuo atveju nebuvo. Jei įmonė būtų tinkamai ir laiku mokėjusi darbo užmokestį ir nebūtų susidariusi skola, ieškovas nebūtų turėjęs kitų skolinių įsipareigojimų, atitinkamai ir laidavimo sutarčių, iš kurių nieko negavo, nebūtų pasirašęs. Laidavimo sutarčių sudarymą lėmė jo priklausomybė nuo darbdavio. Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė, nesilaikydama Lietuvos banko nustatytų reikalavimų, neįvertino ieškovo finansinių galimybių laiduoti už trečiojo asmens suteiktas paskolas. Šiuo atveju pagal abi paskolos sutartis mokėtina suma per mėnesį sudarė 1 974,95 Eur, tuo tarpu ieškovo pajamos buvo kuklios (neviršijo 700 Eur), be to, ieškovas turėjo kitų skolinių įsipareigojimų, jo turtas buvo įkeistas, todėl jis nebuvo/nėra pajėgus įvykdyti laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Pažymi, kad tą suprato/turėjo suprasti ir atsakovė, tačiau vis tiek sudarė su ieškovu minėtas ginčijamas laidavimo sutartis; atsakovė turėjo suprasti, jog ieškovas laiduoja su valios trūkumais – dėl susidėjusios sunkios padėties, ir privalėjo jų nesudaryti; anot ieškovo, atsakovė tokiu atveju turėjo reikalauti, jog trečiasis asmuo papildomai įkeistų turtą, pateiktų banko garantiją ir pan. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1409-866/2019, kuria trečiajam asmeniui UAB „MDS Capital“ iškelta bankroto byla, buvo nustatyta, jog įmonė nuo 2016-2017 m. buvo nemoki, tuo laikotarpiu patyrė didelių nuostolių. Taigi, atsakovė šiuo atveju negalėjo sudaryti su trečiuoju asmeniu paskolos sutarčių, nes buvo akivaizdu, kad trečiasis asmuo negalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Atitinkamai atsakovė negalėjo sudaryti ir ginčijamų laidavimo sutarčių, nes ieškovas taip pat nebuvo pajėgus įvykdyti laidavimo sutartimis prisiimtų prievolių. Be to, atsakovės nurodomos taisyklės, kuriomis neva vadovavosi atsakovė, vertindama ieškovo kreditingumą, buvo patvirtintos gerokai po ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo, todėl tikėtina, jog atsakovė net nevertino ieškovo turtinės padėties. Remiantis minėtomis taisyklėmis, turėjo būti bent du laiduotojai, nes, kaip minėta, trečiojo asmens finansinė būklė paskolų suteikimo metu buvo bloga. Ieškovo manymu, ginčo laidavimo sutartys pripažintinos vartojimo sutartimis, o ieškovas atitinkamai pripažintinas vartotoju, nes ieškovas, būdamas fiziniu asmeniu, sudarė sutartis su verslininku bei tos sutartys nebuvo susijusios su ieškovo verslu, prekyba, amatu ar profesija. Vien ta aplinkybė, jog laidavimo sutartis pradėjo ginčyti vėliau, nesudaro pagrindo teigti, kad jis su jomis sutiko. Nagrinėjant bylą dėl skolų priteisimo pagal minėtas laidavimo sutartis tikėjosi sulaukti teismo šaukimo ir teismo posėdžio metu paaiškinti visas aplinkybes, tačiau jo nesulaukė, o gavo iš karto tik sprendimus už akių. Pažymi, kad dėl teisinio neišprusimo nesiryžo anksčiau ginčyti laidavimo sutarčių, bijojo dar labiau pabloginti situaciją (kad sprendimai nebūtų perduoti vykdyti antstoliams), atitinkamai dėl to skolą mokėjo dalimis, tačiau supratęs, jog įmokas mokės iki gyvenimo galo, ryžosi kreiptis teisinės pagalbos.

2. Atsakovė UAB „BnP Finance“ su ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti. Atsakovė neginčija aplinkybių, kad buvo sudarytos paskolos sutartys su trečiuoju asmeniu UAB „MDS Capital“ ir ginčijamos laidavimo sutartys su ieškovu. Pažymi, kad trečiajam asmeniui netinkamai vykdant savo įsipareigojimus, buvo kreiptasi į teismą dėl skolų priteisimo tiek iš trečiojo asmens, tiek iš ieškovo; tuo pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. ir 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimais už akių, priimtais atitinkamai civilinėse bylose Nr. e2-24447-595/2018 ir Nr. e2-24445-808/2018, ieškinius tenkino. Ieškovas nei po laidavimo sutarčių sudarymo, nei nurodytose bylose, nei vėliau laidavimo sutarčių neginčijo; priešingai, sutiko geranoriškai dengti skolą dalimis; sutartis pradėjo ginčyti tik po bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui. Šiuo atveju ieškovo nurodomos aplinkybės, kad jis tik buvo trečiojo asmens darbuotojas ir negavo jokios naudos iš laidavimo sutarčių, neturi įtakos laidavimo sutarčių sudarymui, nes laiduoti gali ne tik įmonės vadovas ar akcininkai, jų giminaičiai, tačiau ir bet kuris asmuo savanoriškai. Laidavimo sutartys neprivalo suteikti laiduojančiam asmeniui naudos, jos gali būti ir neatlygintinos. Tokios sutartys nepažeidžia nei įstatymų, nei bendrųjų civilinės teisės principų, laidavimo sutartimi tik siekiama užtikrinti prievolės įvykdymą. Šiuo atveju ieškovas ir trečiasis asmuo buvo nepriklausomi vienas nuo kito, todėl ieškovas savo rizika ėmėsi veiksmų, siekdamas padėti trečiajam asmeniui. Atsakovės manymu, ieškovas tik siekia išvengti civilinės atsakomybės, kylančios iš laidavimo sutarčių, ir elgiasi nesąžiningai kreditorės (atsakovės) atžvilgiu. Ieškovas laidavimo sutarčių sudarymo metu dirbo dviejose darbovietėse; tvarios jo pajamos sudarė apie 680 Eur, todėl ieškovas galėjo laiduoti ir nieko neverčiamas pasirašė ginčijamas laidavimo sutartis. Be to, ieškovas pats nebuvo informavęs atsakovės apie savo visus skolinius įsipareigojimus, kurie neatsispindi Creditinfo ataskaitoje. Ieškovas, turintis išsilavinimą, ne vienerių metų darbo patirtį, galėjo ieškotis kito darbo, gauti geresnį darbo užmokestį, jeigu, kaip nurodo ieškovas, jam nebuvo mokamas darbo užmokestis trečiojo asmens įmonėje; taip pat nėra duomenų, jog ieškovas būtų kreipęsis į Darbo ginčų komisiją dėl nesumokėto ar netinkamai mokamo darbo užmokesčio, teikęs pretenzijas darbdaviui ir pan. Pagal viešus duomenis ieškovas, po darbo santykių nutraukimo su trečiuoju asmeniu, tapo kitos įmonės vadovu. Ieškovas, prieš pasirašydamas ginčijamas laidavimo sutartis, turėjo teisę ir pakankamai laiko susipažinti su jų nuostatomis. Ieškovui buvo suteiktas įgaliojimas sudaryti sutartis (paskolos) įmonės vardu, todėl ieškovas negalėjo nesuprasti laidavimo sutarčių prasmės. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kaip su trečiuoju asmeniu buvo derinamas laidavimo sutarčių sudarymas. Taip pat byloje neįrodyta, jog ieškovas buvo verčiamas pasirašyti laidavimo sutartis, jam buvo grasinama (pavyzdžiui, kad bus atleistas ir pan.), daromas spaudimas ar kitas poveikis. Nagrinėjama byla nėra unikali ar išskirtinė nuo kitų, kuriomis siekiama nuginčyti laidavimo sutartis. Nėra jokių išskirtinių aplinkybių, prievartos ar spaudimo pasirašyti ginčijamas laidavimo sutartis įrodymų. Ieškovas tik bendrai pamini CK straipsnių normas, kurių pagrindu siekia nuginčyti laidavimo sutartis, tačiau jų nedetalizuoja; nenurodo, kuriuo iš jų konkrečiai remiasi šioje situacijoje ir kaip tai susiję su ieškovu. Atsakovės nuomone, šiuo atveju nei vienas iš ieškovo nurodomų CK straipsnių neatitinka nagrinėjamos situacijos, nes laidavimo sutartys buvo sudarytos teisėtai, vadovaujantis teisės normomis ir nepažeidžiant ieškovo interesų. Trečiojo asmens UAB „MDS Capital“ finansinė būklė paskolų suteikimo metu buvo gera, įmonė veiklą vykdė 6 metus, neturėjo areštų, pradelstų įsiskolinimų, darbuotojų skaičius augo, įmonė turėjo 7 automobilius, jokios neigiamos informacijos nebuvo; be to, įmonė tinkamai vykdė paskolos sutartį Nr. 1, iš viso sumokėjo 13 iš 18 įmokų, o pagal paskolos sutartį Nr. 2 – 9 įmokas iš 24. Teigia, kad šiuo atveju užteko ir vieno laiduotojo. Nagrinėjamu atveju, sudarant tiek paskolos sutartis, tiek laidavimo sutartis buvo vadovautasi Verslo klientų ir laiduotojų patikimumo ir kreditingumo vertinimo taisyklėmis, kurios buvo patvirtintos 2018 m. birželio 11 d. atsakovės direktoriaus įsakymu. Nors minėtos taisyklės buvo patvirtintos jau po minėtų sutarčių sudarymo, tačiau jomis faktiškai vadovautasi ir ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Šiuo atveju ieškovas atitiko visus minėtose taisyklėse nustatytus reikalavimus. Be to, atsakovė nėra nei kredito įstaiga, nei kredito unija, todėl ieškovo nurodomi teisės aktai (Lietuvos banko nutarimais patvirtinti nuostatai) atsakovei nėra taikomi ir atsakovė neprivalo jais vadovautis. Atsakovės vertinimu, ieškovas nebuvo eilinis darbuotojas, jis tarpininkavo tarp vadovo ir darbuotojų, matydavo įmonės ataskaitas, koordinavo jos veiklą, sudarinėjo sutartis įmonės vardu; ieškovo santykiai su įmonės vadovu buvo geri, jis nereiškė jokių pretenzijų dėl darbo sąlygų, atlyginimo ir pan.; ieškovas nebuvo priklausomas nuo trečiojo asmens, nepatyrė kažkokio spaudimo. Po paskolų suteikimo ieškovas gaudavo didesnį darbo užmokestį, todėl iš esmės gavo naudą ir iš minėtų sutarčių. Atsakovė nesutinka, kad ginčijamos laidavimo sutartys laikytinos vartojimo sutartimis.

19. Ieškovas (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti pripažįstant 2017 m. kovo 14 d. laidavimo sutartį Nr. BPVL2016-12/42 ir 2017 m. rugpjūčio 20 d. laidavimo sutartį Nr. 2017-07/14 negaliojančiomis, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnį. Nurodo, kad prieš sudarydamas laidavimo sutartis, ieškovas turėjo paimtą nekilnojamojo turto paskolą 29 750 Eur sumai ir kas mėnesį nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2046 m. spalio 12 d. mokėti virš 100 Eur paskolos grąžinimui. Ieškovas iki laidavimo sutarčių sudarymo ir po jų sudarymo pragyvenimui nuolat imdavo greituosius kreditus iš Moment Credit bendrovės. Trečiasis asmuo nuolat vėluodavo išmokėti atlyginimą. Pagrindinis ir vienintelis ieškovo laidavimo motyvas buvo tas, kad jis bijojo likti be darbo, be pinigų, su finansiniais įsipareigojimais, todėl, kai trečiojo asmens vadovas nurodė, kad arba ieškovas laiduoja, arba praras darbą, ieškovas sudarė laidavimo sutartį 1, nors tebuvo paprastas trečiojo asmens darbuotojas. Tokia situacija visiškai atitinka CK 1.91 straipsnio išaiškinimą, kai ekonomiškai silpnesnė ar iš esmės ekonomiškai priklausoma sandorio šalis yra privedama prie to, kad sudarytų jai ypač nenaudingą sandorį ir todėl laidavimo sutartys turi būti pripažįstamos negaliojančiomis.

19.2. Egzistuoja ir CK 1.91 straipsnio taikymo sąlyga, t. y. kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį, nes trečiojo asmens vadovas, žinodamas apie sudėtingą ieškovo finansinę situaciją ir pasiimtas paskolas, reikalavo sudaryti laidavimo sutartis. Nors tiesioginių įrodymų apie tai nėra, tačiau tai patvirtina netiesioginiai įrodymai. Atsakovas siekiant laidavimu užtikrinti paskolos sutartis, vadovavosi vėlesnėmis nei sutartys – 2018 m. birželio 11 d. „Verslo klientų ir laiduotojų patikimumo ir kreditingumo vertinimo taisyklėmis“, tačiau jas pažeidė ir buvo nesąžiningas. Šių taisyklių 6.3, 6.3.2., 6.3.3 punktuose įtvirtinta, kad paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui pakankamas vienas laidavimas tik tuomet, kai klientas (pagrindinis skolininkas) neturi pradelstų įsipareigojimų ir nustatomas teigiamas kliento pajamų ir sąnaudų santykis. Vadovaujantis Taisyklių 6.3, 6.3.2., 6.3.3 punktais atsakovas negalėjo spręsti, kad sudarant sutartis 2017 metais nemokiai įmonei pakanka vieno asmens laidavimo ir negalėjo reikalauti laiduoti tik ieškovą, bet turėjo priimti ir papildomus laiduotojus. Atsakovas, matydamas ir aiškiai suvokdamas, kad nemoki (finansinių sunkumų turinti) įmonė neišgalės įvykdyti paskolų sutarčių, aiškiai suprato, kad galiausiai paskolos išmokėjimas kris ant vienintelio laiduotojo ieškovo pečių.

19.3. Taip pat egzistuoja ir kita CK 1.91 straipsnio taikymo sąlyga – grasinimas ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų. Ieškovui buvo grasinama darbo vietos praradimu, jeigu ieškovas nelaiduos, o ieškovui darbo vieta buvo itin svarbi ne tik dėl to, kad būtų neišmokėtas atlyginimo įsiskolinimas už pradirbtą laiką, tačiau ir dėl to, kad neturėdamas darbo ieškovas neišgalės atsiskaityti su kredito įstaigomis, todėl praras turtą. Sudarant laidavimo 2 sutartį, visa situacija buvo dar sudėtingesnė, nes prisidėjo ir grasinimai, jog nesudarius laidavimo sutarties 2, bus pradėtas išieškojimas pagal laidavimo sutartį 1.

19.4. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime išdėstytais teiginiais, kad laidavimo sutartys buvo naudingos ieškovui, nes jis atgavo savo atlyginimą, ar kad gavo kitų pinigų iš trečiojo asmens. Tai, kad ieškovas atgavo savo atlygio skolą, nėra jokia nauda, proporcinga iš laidavimo sutarčių kilusiems įsipareigojimams. Teismo paaiškinimas, kad neva ieškovas gavo kažkokių kitų sumų, nesusijusių su darbo užmokesčio skola, iš trečiojo asmens po laidavimo sutarčių sudarymo yra visiškai niekuo nepagrįstas teiginys. Ieškovas teigia, kad viską, ką jis yra gavęs buvo atlyginimas (skola). Iš esmės visais atvejais laiduotojas turi tam tikrą interesą laiduoti ir gauna iš to asmeninės naudos. Viskas ką iš laidavimo sutarčių gavo ieškovas – tai tik išsaugota darbo vieta ir vėluojančio atlyginimo sumokėjimas. Laidavimo sutartys ieškovui sukėlė neproporcingai dideles neigiamas pasekmes – dešimties tūkstančių skolas, su beveik 2 000 Eur kasmėnesine mokėjimo atsakovui suma. Tokie sandoriai yra sudaryti akivaizdžiai nenaudingomis ieškovui sąlygomis.

19.5. Egzistuoja ir kita CK 1.91 straipsnio taikymo sąlyga – nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Be jokios abejonės, laidavimo sutartį sudarytų įmonės vadovas, akcininkas ir pan., tačiau neeilinis atvejis, kad laidavimo sutartį sudarytų paprastas įmonės darbuotojas, kuris su valdymo organais neturi nieko bendro ir kuris laiduoja už tos paskolos suteikimą, kurios naudojimui jokios įtakos negali padaryti. Šiuo atveju būtent taip ir nutiko – ieškovas, būdamas paprastas trečiojo asmens darbuotojas, kuriam dar ir trečiasis asmuo turėjo įsiskolinimą dėl darbo užmokesčio, sudarė laidavimo sutartis dėl paskolos, kurios panaudojimui jis jokios įtakos negalėjo daryti, kuri nesuteikė ieškovui absoliučiai nieko. Jeigu nebūtų ekonominio spaudimo, kuris pasireiškė grasinimu prarasti darbą, neišmokėti paskolų (o vėliau ir laidavimo sutarties 1), jeigu ieškovas būtų turėjęs kitų alternatyvų, jis niekada nebūtų laidavimo sutarčių sudaręs.

19.6. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnį ir nepagrįstai nepripažino, kad laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis. Šioje byloje negali būti formuojama tokia teisminė praktika, kai paliekamos galioti sutartys net ir tada, kai laiduoja tik paprastas darbuotojas, kuris neturi jokios įtakos sprendžiant dėl suteiktos paskolos realizavimo, negauna jokios naudos, laiduoja tik dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

19.7. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį. Apeliantas paaiškina, kad trečiojo asmens vadovas nuolat ramino ieškovą prieš jam sudarant laidavimo sutartis, kad įmonei gavus paskolą, visa situacija pagerės. Ieškovui nebuvo suteikta jokia informacija apie tai, kad trečiasis asmuo yra ypatingai blogoje finansinėje būklėje. Ieškovas manė, kad įmonė turi tik laikinų sunkumų, kurie yra lengvai įveikiami.

19.8. Taigi, egzistuoja abi CK 1.90 straipsnio taikymo sąlygos: 1) ieškovas suklydo dėl trečiojo asmens finansinės būklės, t. y. ieškovas nežinojo ir neturėdamas prieigos negalėjo žinoti, jam nebuvo suteikta informacija, kad įmonė laidavimo sutarčių sudarymo metu yra nemoki ir niekaip neišgalės vykdyti įsipareigojimų, o priešingai, buvo sudaromas įspūdis, kad trečiasis asmuo susiduria tik su laikinais sunkumais; 2) suklydimas buvo esminis - jeigu ieškovas būtų turėjęs asmeninį ryšį su įmone ir būtų žinojęs tikrąją (nemokią) įmonės finansinę situaciją, arba būtų turėjęs įgalinimus tai sužinoti, kad įmonė dar prieš sudarant laidavimo sutartis buvo nemoki ir jau buvo aišku, kad savo įsipareigojimų niekaip neįvykdys, tai ieškovas niekuomet nebūtų sudaręs laidavimo sandorių.

19.9. Apelianto nuomone, šioje byloje neabejotinai CK 1.89 straipsnis yra taikytinas, kadangi ieškovas paveiktas išorinių veiksnių (vėluojantis atlygis, atlygio įsiskolinimas, turimos paskolos, baimė prarasti darbą, sudarius laidavimo sutartį 1 nebeturėjimas kitos išeities kaip tik sudaryti laidavimo sutartį 2 ir kt.) suponavo tai, kad ieškovas itin nepalankiomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartis. Neabejotina, kad nesant išorinių veiksnių, joks protingas ir atidus žmogus, būdamas tik paprastu pagrindinio skolininko darbuotoju, niekada nesudarys už jį laidavimo sutarčių, juo labiau – už nemokų pagrindinį skolininką.