Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo

Ž. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje (2011 m. rugsėjo 24 d. nusikaltimas), ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Ž. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje (2011 m. rugsėjo 24 d. nusikaltimas), ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

Ž. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 15 d. nusikaltimas), ir jam paskirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams;

Ž. G. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 1 d. veika), ir jam paskirtas areštas 20 (dvidešimčiai) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje, subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, šios subendrintos bausmės subendrintos, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė subendrinta su 2012 m. vasario 23 d., 2012 m. vasario 29 d. ir 2012 m. gegužės 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Pirmosios instancijos teismas K. Ž. ir Ž. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį (2011 m. spalio 25-26 d. nusikaltimai), 302 straipsnio 1 dalį (2011 m. lapkričio 15 d. nusikaltimas) išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių.

Į paskirtą subendrintą bausmę įskaitytas Ž. G. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d. (dvi paros), ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo, bei bausmės, iš dalies atliktos pagal 2012 m. vasario 23 d., 2012 m. vasario 29 d. ir 2012 m. gegužės 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžius.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Teismas nukentėjusiųjų T. V. ir A. V. civilinius ieškinius tenkino visiškai. Teismas priteisė iš kaltinamojo Ž. G. 179 Lt T. V. ir 750 Lt A. V. turtinei žalai atlyginti.

Teismas nukentėjusiosios L. L. civilinį ieškinį 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti tenkino iš dalies ir priteisė iš kaltinamojo Ž. G. 300 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmetė. Procesą dėl L. L. pareikšto 80 Lt civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti nutraukė.

Teismas nukentėjusiosios I. C. 615 Lt civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš kaltinamojo Ž. G. 300 Lt turtinei žalai atlyginti. Kitą bylos dalį dėl civilinio ieškinio nutraukė, nukentėjusiajai atsisakius dalies ieškinio.

Teismas procesą dėl nukentėjusiosios A. S. kaltinamiesiems Ž. G. ir K. Ž. pareikšto civilinio ieškinio 200 Lt turtinei žalai atlyginti nutraukė, nukentėjusiajai atsisakius ieškinio.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. Ž., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. G. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimą tuoj pat jį panaudoti, pagrobė svetimą turtą, bei už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. Ž. pasikėsino neteisėtai įgyti svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti:

2011 m. rugsėjo 24 d., apie 15.10 val., bute Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, Ž. G., grasindamas sumušti I. C., pagrobė 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C2-01“ su 5 Lt vertės „Pildyk“ SIM kortele, kurios sąskaitoje buvo 10 Lt, ir iš I. C. piniginės pagrobė 100 Lt. Atėjus į butą K. Ž., Ž. G., veikdamas bendrininkų grupe su K. Ž., du kartus ranka trenkė I. C. į ranką, o K. Ž. papurtė už pečių ir pagrasino ją sumušti, K. Ž. ir Ž. G. pareikalavo pasakyti I. C. vardu išduotos AB „Swedbank“ mokėjimo kortelės PIN kodą, tačiau, nukentėjusiajai atsisakius pasakyti PIN kodą, nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Be to, Ž. G. nuteistas už tai, kad įsibrovęs į patalpą pagrobė svetimą turtą:

2011 m. lapkričio 15 d., apie 15.25 val., nustūmęs buto, Sausio 15-osios g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, duris atidariusį T. V., jis kartu su K. Ž. neteisėtai įsibrovė į butą. K. Ž. iš buto išėjus, Ž. G., užrakinęs buto duris, pagrobė 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Omnitel“, 80 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, 20 Lt vertės dokumentų dėklą, pinigus – 2 Lt, 7 Lt vertės bibliotekos skaitytojo kortelę.

Be to, Ž. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti:

laikotarpiu nuo nenustatytos dienos iki 2011 m. gruodžio 1 d., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 3 tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,006 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 3 tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos – oksazepamo, ir 2 ampules, kuriose buvo 0,02 g psichotropinės medžiagos – diazepamo, kol apie 10.30 val. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto pirmajame policijos komisariate, Tilžės g. 34, Klaipėdoje, buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Nuteistasis Ž. G. apeliaciniu skundu prašo nutraukti jam baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. ir 214 str. 1 d., bei 180 str. 1 d., o dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., apeliantas prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jokių jam nepriklausančių daiktų ar pinigų iš I. C. jis nepagrobė. Jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad jis būtų pasisavinęs I. C. priklausantį telefoną ir 100 Lt, tokius parodymus davė viso proceso metu. Apeliantas pažymi, kad pati I. C. keitė parodymus ne vieną kartą, ir jie apskritai yra prieštaringi. I. C. nuolatos keitė parodymus, vengė bet kokio tyrimo, atsisakė teismo medicinos ekspertizės, tai rodo, kad ji pati prisidėjo prie duomenų, kurie neatitinka tikrovės, iškraipymo. 2011-10-10 apklausoje I. C. nurodė, kad po tariamo apiplėšimo nebematė Ž. G. Tyrėjui nurodė, kad nežino Ž. G. asmenybės ir kaip jį rasti. Nurodė, kad butą, esantį Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, verstis prostitucija jai išnuomojo T. V. Po tariamo jos apiplėšimo, ji nuolatos bendravo su juo, t. y. Ž. G., planavo, kaip patekti į T. V. butą, kuris buvo jos ir A. S. suteneris, siekiant paprašyti už vertimąsi prostitucija T. V. neišmokėtą I. C. ir A. S. susidariusią skolą. Taigi I. C. po tariamo jos apiplėšimo nuolatos bendravo su juo ir nesikreipė į policiją, o toliau bendravo su ją tariamai apiplėšusiu asmeniu bei planavo susigrąžinti iš sąvadautojo savo skolą. Nuteistojo (apelianto) įsitikinimu, tokie I. C. veiksmai prieštarauja nukentėjusiojo asmens sampratai.

Klaipėdos apskrities VPK pažymoje nurodyta, kad I. C. užsiima prostitucija, yra bausta administracine tvarka. Tariamo įvykio metu, kai dėl kažkokių priežasčių I. C. paskambino policijai, jo, Ž. G., apskritai nebuvo įvykio vietoje. Asmuo, likęs su I. C., neapklaustas, t. y. nenustatyta, ką jie ten veikė, todėl jis negali atsakyti už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo kaltės.

Nuteistasis akcentuoja, kad jokių mokėjimo (atsiskaitymo) kortelių iš I. C. taip pat neėmė, tik naudojosi jos kaip prostitutės paslaugomis ir su ja bendravo tik jos pačios iniciatyva. Dėl 2011 m. lapkričio mėn. padarytos veikos nuteistasis nurodo, kad nebuvo šio įvykio iniciatorius, dalyvavo I. C. ir A. S. prašymu ir raginimu, be to, kai atėjo, pats T. V. juos įleido į vidų.

Teismo posėdyje nuteistasis Ž. G. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Teismo posėdyje nukentėjusysis A. V. ir jo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo Ž. G. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Nuteistasis Ž. G. prašo nutraukti jam baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. ir 214 str. 1 d., bei 180 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą bei išsamiai įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog byloje yra neginčijamai nustatyta, kad Ž. G. 2011-09-24 padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. ir 214 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti, kad apeliantas 2011-09-24, apie 15.10 val., bute Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, grasindamas sumušti I. C., pagrobė 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C2-01“ su 5 Lt vertės „Pildyk“ SIM kortele, kurios sąskaitoje buvo 10 Lt, ir iš I. C. piniginės pagrobė 100 Lt. Atėjus į butą nuteistajam K. Ž., apeliantas, veikdamas bendrininkų grupe su K. Ž., du kartus ranka trenkė I. C. į ranką, o K. Ž. papurtė už pečių ir pagrasino ją sumušti, K. Ž. ir apeliantas pareikalavo pasakyti I. C. vardu išduotos AB „Swedbank“ mokėjimo kortelės PIN kodą, tačiau, nukentėjusiajai atsisakius pasakyti PIN kodą, nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Tai, kad Ž. G. 2011-09-24 padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. ir 214 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d., neginčijamai įrodo iš dalies kito nuteistojo K. Ž. duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjamo metu, nukentėjusiosios I. C. duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjamo metu, liudytojų V. N. ir A. S. parodymai, taip pat kiti įvairūs rašytiniai byloje esantys duomenys.

Pažymėtina, kad nukentėjusioji I. C. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. nuo 2011-09-24, kai pateikė pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai (policijai), davė nuoseklius, detalius, neprieštaringus parodymus apie tai, jog 2011-09-24, apie 14.30 val., gavo SMS žinutę, kad yra klientas, kuris nori masažo. Ji parašė, kad palauktų prie buto, adresu Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje. Apie 15 val. prie buto laukė vyriškis. Nukentėjusioji jį įsileido į butą ir sutarė, jog už masažą ar intymias paslaugas paims nuo 100 iki 150 Lt. Vyras davė jai 200 Lt, o ji pasakė, kad neturės grąžos. Tada vyras pasakė, jog grąžos nereikės. Kambaryje ji padarė jam masažą ir santykiavo apie 20 minučių. Baigus santykiauti, vyriškis pareikalavo grąžinti 200 Lt, atėmė jos mobilųjį telefoną „Nokia C2-01“, iškraustė jos rankinę, radęs piniginę paėmė iš jos buvusius 100 Lt. Radęs banko kortelę, reikalavo pasakyti PIN kodą. Tada klientas pradėjo ją mušti. Ji nesakė PIN kodo, tada vyriškis paskambino ir į butą atėjo dar vienas vyriškis. Abu vyrai reikalavo pasakyti PIN kodą. Atėjęs antrasis vaikinas buvo paėmęs už pečių ir papurtė. Ji nesakė PIN kodo, tada jie pasikvietė dar vieną vaikiną, kuris jos nemušė, bet saugojo, kad ji nepabėgtų. Jie išėjo, o ji pasiliko su tuo vaikinu, kuris ją saugojo. Vaikinui nuėjus į virtuvę, ji pabėgo per balkoną (b. l. 1, t. 1). Vėliau nukentėjusioji I. C. savo parodymus pildė ir tikslino ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 23–25, 26–27, 31–33, t. 1; b. l. 62–63, t. 4). Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos 2011-12-08 protokolas patvirtina, kad nukentėjusioji I. C. atpažino Ž. G. kaip asmenį, kuris 2011-09-24 bute Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, ją sužalojo po masažo su lytiniais santykiais bei kuris iš jos pagrobė mobiliojo ryšio telefoną bei pinigus, taip pat prieš ją vartojo fizinį smurtą. Nukentėjusioji nurodė, kad Ž. G. atpažįsta iš žvilgsnio, lūpų formos, akių, veido (b. l. 34–36, t. 1). Byloje esanti fotolentelė taip pat patvirtina, jog nukentėjusioji I. C. parodė į asmenį, vardu Ž., t. y. Ž. G., kuris 2011-09-24 lankėsi pas ją bute Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, ir po masažo su lytiniais santykiais ją apiplėšė (b. l. 37, t. 1).

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nuteistasis jokių jam nepriklausančių daiktų ar pinigų iš I. C. nepagrobė. Be to, po tariamo jos apiplėšimo, I. C. nuolatos su juo bendravo, todėl jos procesinė padėtis niekaip neatitinka nukentėjusiosios statuso. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs visus byloje surinktus duomenis sprendžia, jog tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o ta aplinkybė, jog po apiplėšimo nukentėjusioji I. C. bendravo su apeliantu, nepaneigia to fakto, kad 2011-09-24 jis padarė minėtas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi (BPK 28 str. 1 d.). Byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad I. C. dėl nusikalstamų Ž. G. veiksmų patyrė fizinę ir turtinę žalą, todėl ji visiškai pagrįstai ir teisėtai ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiąja.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vienas iš svarbiausių duomenų, įrodančių, jog Ž. G. 2011-09-24 padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. ir 214 str. 1 d. bei BK 180 str. 1 d., byloje yra liudytojos V. N. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nors ši liudytoja tiesiogiai įvykių (nusikalstamų veikų padarymo) nematė, tačiau jos nurodytos aplinkybės patvirtina nukentėjusiosios I. C. duotus parodymus bei kartu su jais sudaro pagrįstą ir aiškią loginę grandinę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojų parodymų teisingumas priklauso nuo liudytojo sugebėjimo tiksliai suvokti ir įsiminti tam tikrus įvykius ir reiškinius bei sugebėjimo perduoti išlaikytą informaciją apklausos metu. Šie liudytojo gebėjimai priklauso nuo jo fizinės ir psichinės sveikatos būklės, amžiaus, išsilavinimo, profesijos, liudytojo būsenos įvykio metu ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant liudytojo parodymus. Vertinant liudytojų parodymus turi būti atsižvelgiama ir į objektyvias aplinkybes – kokiomis sąlygomis tam tikrą įvykį liudytojas stebėjo ar kitaip suvokė.

Iš 2012-03-14 liudytojo apklausos protokolo matyti, kad V. N. nurodė, jog apie 15 val. išgirdo, kad jos bute, adresu Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda, antrame aukšte, kažkas beldžiasi į langą ir prašosi pagalbos. Tuo metu ji buvo kitame kambaryje, bet išgirdusi beldimą atėjo į kitą kambarį ir savo buto balkone pamatė išsigandusią ir apsiverkusią merginą. Šią merginą ji pažinojo iš matymo, nes anksčiau ją buvo mačiusi su vaiku vaikštinėjančią jų namo kieme ir žinojo, jog ji nuomojasi butą jų name, kitoje laiptinėje, antrame aukšte. Mergina buvo labai išsigandusi ir šaukė bei prašė iškviesti policijos pareigūnus. Merginos akys buvo paraudusios, todėl mano, jog mergina verkė ilgai. Be to, ji matė, kad merginai šviežiai buvo nubrozdinta kairė ranka, truputi žemiau peties. Ant to paties peties buvo tatuiruotė, kokia, neatsimena, o nubrozdinimai buvo žemiau tatuiruotės. Kaip minėjo, mergina jos paprašė pagalbos, tai ji savo mobiliojo ryšio telefonu surinko policijos numerį ir padavė merginai telefoną. Kai mergina iškvietė policijos pareigūnus, grąžino jai mobiliojo ryšio telefoną. Po to, kai mergina baigė kalbėti, ji pasiteiravo jos, kaip ji pakliuvo į jos (liudytojos) buto balkoną. Mergina paaiškino, kad ji nuomojasi butą gretimoje laiptinėje, ją užpuolė ir ji bėgdama nuo užpuolikų išlipo pro langą ir įlipo į kaimynų balkoną, o po to ir į jos buto balkoną. Ji neaiškino, kas ją užpuolė, tik visą laiką kartojo: „mano rankinukas“, „mano vaikas“. Maždaug po 10 minučių atvyko policijos pareigūnai (b. l. 71–73, t. 1).

Iš esmės analogiškai liudytoja V. N. parodė ir teisminio nagrinėjimo metu apklausiama teismo posėdyje Klaipėdos miesto apylinkės teisme (b. l. 150, t. 3).

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog ta aplinkybė, kad nukentėjusioji I. C. pabėgo per savo nuomojamo buto balkoną ir ieškojo pagalbos iš aplinkinių gyventojų, įrodo, kad ji siekė pasišalinti iš tos aplinkos (erdvės), kurioje, jos manymu, jai grėsė tiesioginis pavojus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtų visiškai nelogiška manyti, jog nukentėjusioji būtų bėgusi per buto balkoną bei ieškojusi pagalbos iš aplinkinių asmenų, jeigu prieš ją nebūtų buvęs pavartotas smurtas ir grasinimai siekiant išgauti banko kortelės PIN kodą. Šiuo atveju liudytojos V. N. parodymai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka natūralią bei logišką buvusių įvykių seką.

Be to, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą, jog Ž. G. 2011-09-24 padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d., 22 str. ir 214 str. 1 d., sustiprina ir kito nuteistojo K. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai.

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis K. Ž. parodė, kad šventė iki 11–12 val., susiskambino su prostitutėmis. Ž. G. vienas išėjo pas prostitutes. Po šiek tiek laiko Ž. G. paskambino ir jis užėjo į tą butą. Pamatė, kad I. C. apsiverkusi. Papurtė, klausė, ko ji verkianti. Fizinio skausmo nesukėlė. Nepasirodė sumušta, ji verkė. Jie išėjo su Ž. G. Iš jos rankinuko nieko neėmė, kortelių neėmė, kodų pasakyti neprašė. Ž. G. taip pat neprašė pasakyti. Jis telefono neėmė ir I. C. nemušė. Jokių muštynių nebuvo, tik kad ji verkė. Ž. G. jo klausė, ką darome, gal tu nori? Jis (K. Ž.) pasakė, kad ne (b. l. 188, t. 4). Apylinkės teismo teisėjai paskelbus ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo K. Ž. duotus parodymus, kaltinamasis nurodė: „Yra dalis tiesos. Lyg tai paėmė Ž. G. pinigus, negaliu prisiminti tos aplinkybės“.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2012-03-06 apklausiamas kaip įtariamasis K. Ž. nurodė, jog 2011 m. rugsėjo mėnesį Liepų g., skvere, prie K. Donelaičio skulptūros, geriant alkoholinius gėrimus, Ž. G. pasakė norintis pasinaudoti prostitutės paslaugomis. Siūlė su juo kartu eiti pas prostitutę, bet jis (K. Ž.) atsisakė. Ž. G. telefonu susisiekė su prostitute, parašydamas jai SMS žinutę. Kieno telefonu naudojosi Ž. G., rašydamas žinutę, jis neprisimena. Ž. G. pas prostitutę išėjo vienas. Po valandos jis paskambino jam (K. Ž.) ir pakvietė ateiti. Ž. G. pasakė buto, kuriame jis yra su prostitute, adresą. Butas buvo Danės g., antrame namo aukšte, adreso neatsimena. Bute buvo tik Ž. G. ir prostitutė, kaip vėliau sužinojo – I. C.. Jam atėjus į butą I. C. verkė, o ką darė Ž. G., jis neatsimena. Ž. G. jam girdint, pradėjo reikalauti I. C. pasakyti banko kortelių PIN kodus. I. C. vėl pradėjo verkti. Jis neatsimena, ar Ž. G. banko korteles surado jam jau esant bute, ar iki ateinant. Jis papurtė verkiančią I. C. už pečių ir pasakė jai kažkokį griežtą žodį. Jis neatsimena, ar jis pats reikalavo I. C. pasakyti banko kortelių PIN kodus. Jis nematė Ž. G. suduodant nukentėjusiajai smūgius. I. C. nesakė kortelių PIN kodų, todėl jis ir Ž. G. nusprendė trumpam išeiti iš buto, todėl jis pakvietė vieną iš sugėrovų, kad jis pasaugotų I. C. Banko korteles paliko I. C. bute, jomis pasinaudoti nebandė. Išėjęs iš buto Ž. G. pasakė, kad prostitutei už lytines paslaugas sumokėjo 200 Lt, o išeidamas pinigus atsiėmė. Ar Ž. G. paėmė I. C. telefoną, jis nežino. Apsilankymo pas I. C. metu jis nematė Ž. G. naudojantis nukentėjusiosios telefonu (b. l. 151–157, t. 2).

Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1). Tačiau šie ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo K. Ž. duoti parodymai iš dalies patvirtina visas nukentėjusiosios I. C. nurodytas aplinkybes. Be to, kaip jau minėta, šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nuteistasis K. Ž. iš dalies pats patvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas ignoruoti šių nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip pat negali.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamu nuosprendžiu K. Ž. taip pat yra pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, t. y. būtent už tai, kad 2011-09-24 veikdamas bendrininkų grupe su Ž. G. reikalavo pasakyti I. C. vardu išduotos AB „Swedbank“ mokėjimo kortelės PIN kodą, tačiau, nukentėjusiajai atsisakius pasakyti PIN kodą, nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Pažymėtina, kad nuteistasis K. Ž. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-16 nuosprendžio neskundė, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, jog su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis sutiko. Ši aplinkybė nelaikytina įrodymu, pagrindžiančiu Ž. G. padarius minėtas nusikalstamas veikas, tačiau teisėjų kolegija vertindama visų byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų visumą, negali jos ir ignoruoti, kadangi ji formuoja teismo vidinį įsitikinimą.

Tai, kad Ž. G., grasindamas pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartodamas, pagrobė nukentėjusiosios I. C. 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia CD01“ su 5 Lt vertės SIM kortele su 10 Lt vertės išankstiniu apmokėjimu, byloje patvirtina ir surinkti rašytiniai įrodymai.

Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos biuro pateikta informacija patvirtina, kad 2011-09-24 nukentėjusiosios I. C. naudotas išankstinio apmokėjimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“ buvo naudojamas telefono aparate IMEI „(duomenys neskelbtini)“. Paskutinį kartą SIM kortelė su numeriu „(duomenys neskelbtini)“ naudotasi iš telefono aparato IMEI „(duomenys neskelbtini)“ 2011-09-24 14.19 val., t. y. į nukentėjusiosios I. C. telefono Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kurio SIM kortelė tuo metu buvo aparate IMEI „(duomenys neskelbtini)“, gauta SMS žinutė iš telefono Nr. „(duomenys neskelbtini)“. Kitą dieną po nusikalstamų veikų padarymo, t. y. 2011-09-26, 14.14 val. į nukentėjusiosios I. C. telefono aparatą IMEI „(duomenys neskelbtini)“ įdėta ta pati SIM kortelė Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo su nukentėjusiąja buvo susisiekęs Ž. G.

Dėl visų aptartų motyvų teisėjų kolegija mano, jog visiškai įrodyta, kad Ž. G. 2011-09-24, apie 15.10 val., bute Danės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, grasindamas sumušti I. C., pagrobė 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C2-01“ su 5 Lt vertės „Pildyk“ SIM kortele, kurios sąskaitoje buvo 10 Lt, ir iš I. C. piniginės pagrobė 100 Lt. Atėjus į butą nuteistajam K. Ž., Ž. G., veikdamas bendrininkų grupe su K. Ž., du kartus ranka trenkė I. C. į ranką, o K. Ž. papurtė už pečių ir pagrasino ją sumušti, K. Ž. ir Ž. G. pareikalavo pasakyti I. C. vardu išduotos AB „Swedbank“ mokėjimo kortelės PIN kodą, tačiau, nukentėjusiajai atsisakius pasakyti PIN kodą, nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms atmestinas kaip nepagrįstas Ž. G. apeliacinio skundo reikalavimas nutraukti jam baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 214 str. 1 d., bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistajam Ž. G. už du tyčinius apysunkius nusikaltimus, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 214 str. 1 d. (laisvės atėmimas 2 metams) bei BK 180 str. 1 d. (laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams), jų dydžius nustatė mažesnius nei straipsnio sankcijoje numatyti šių bausmių vidurkiai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 214 str. 1 d.) padarė veikdamas bendrininkų grupe, todėl paskirtos bausmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pripažino nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d., bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 214 str. 1 d., sudarančias idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 5 d. 1 p., už šiuos nusikaltimus paskirtas bausmes subendrino griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę.

Apeliantas Ž. G. prašo dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., paskirti jam švelnesnę bausmę. Nurodo, kad nebuvo šio įvykio iniciatorius, dalyvavo I. C. ir A. S. prašymu ir raginimu, be to, kai atėjo, pats T. V. juos įleido į vidų.

Atsižvelgdama į tai, kad apeliantas savo skunde neginčija šios jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, teisėjų kolegija dėl jo kaltės nepasisako (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.). Taigi ginčo dėl to, jog apeliantas pagrįstai nuteistas už sunkaus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d.) nusikaltimo padarymą, byloje nėra.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. numatyta, kad tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Taigi minimali bausmė už šios nusikalstamos veikos padarymą yra 3 mėnesiai, maksimali – 7 metai (BK 50 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu Ž. G. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., padarymą paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu apylinkės teismas apeliantui už šio sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu (BK 61 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai nenustatė Ž. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, davė skirtingus parodymus. Byloje esantys Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenys apie fizinį asmenį, taip pat įsiteisėjusių nuosprendžių kopijos patvirtina, jog Ž. G. yra teistas net 16 kartų (b. l. 191–198, t. 2; 1–35, t. 3), be to, naujas tyčines nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jis yra recidyvistas (BK 27 str.). Papildomai pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, jog nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 214 str. 1 d., Ž. G. padarė bendrininkų grupe su K. Ž., ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantui už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., padarymą realiai galėjo būti paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė, t. y. tokia, kuri savo dydžiu būtų didesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis. Tačiau, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas Ž. G. už šios tyčinės nusikalstamos veikos padarymą paskyrė bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė už straipsnio sankcijos vidurkį. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirti dar mažesnę bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą Ž. G. nėra pagrindo. Todėl šis jo apeliacinio skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu Ž. G. galutinė subendrinta bausmė buvo paskirtas laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Taigi Ž. G. už vieno sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., dviejų apysunkių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 214 str. 1 d., bei vieno baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 str. 2 d., padarymą paskirta subendrinta bausmė nelaikytina per griežta.

Tai, kad, bendrinant bausmes, galutinė subendrinta bausmė Ž. G. buvo paskirtas laisvės atėmimas 5 metams ir 6 mėnesiams, lėmė tai, jog nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė prieš priimant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-23 nuosprendį bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-29 nuosprendį, kuriuo paskirta bausmė subendrinta su 2011-12-29 nuosprendžiu paskirta bausme ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendžiu. Todėl šios aplinkybės lėmė tai, kad apeliantui buvo nustatytas būtent toks galutinis subendrintos bausmės dydis (laisvės atėmimas 5 metams ir 6 mėnesiams).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšys bei jų dydžiai paskirti teisingai, jos nėra per griežtos. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ar galutinę subendrintą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą atmesti.