- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-04
- Bylos Nr.
- 2A-198-160/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18811-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Zita Smirnovienė (pran.), Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- K. R.
- Atsakovas
- G. K.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-19 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovei G. K. dėl nuosavybės teisės pripažinimo bei kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Ginčo esmė
K. R. prašė pripažinti, kad ½ dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), yra ieškovo asmeninė nuosavybė ir priteisti iš atsakovės G. K. 10000 Lt kompensaciją už parduotą garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad su atsakove susipažino 1996-11-24 ir po trijų mėnesių pradėjo gyventi kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Maždaug tuo metu ieškovas įsteigė individualią įmonę, o atsakovė niekur nedirbo. Verslas sekėsi gerai, todėl nusipirko sodo namą prie (duomenys neskelbtini) kaime, kurį pardavė, o po dviejų mėnesių nusipirko sodo namą prie (duomenys neskelbtini) kaime, kuris buvo registruotas atsakovės vardu. 1999-03-03 šalims gimė dukra E. Dėl finansinių problemų versle pardavė sodo namą ir sklypą bei 1999 metų rudenį išsinuomojo butą V., pradėjo dirbti statybininku, o 2000 metų pavasarį šalys persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). 2002 metais atsakovė baigusi kirpėjų kursus pradėjo dirbti grožio salone, kuriame gaudavo apie 200-400 Lt atlyginimą. Atsakovės vardu taip pat buvo įsteigta reklamos įmonė, kurios pajamos buvo rodomos kaip atsakovės pajamos, ir kad pajamų būtų daugiau banko kreditui gauti, ieškovo atlyginimas per tarpininką buvo pervedamas į atsakovės sąskaitą, kaip užmokestis už atliktą užsakymą. Tuo metu ieškovas įsidarbino UAB „Vaineta“ statybos apdailos padalinyje, uždirbdavo apie 1500 Lt, tuo tarpu atsakovė darbą grožio salone metė. 2006 metais atsakovės vardu buvo suteiktas banko kreditas, už kurį šeimos poreikiams tenkinti buvo nupirktas ginčo butas, (duomenys neskelbtini), o vėliau ir ginčo garažas, esantis (duomenys neskelbtini). Ginčo butui įsigyti 50000 Lt taip pat davė ieškovo tėvai. 2004 metų kovo mėnesį buvo įsteigta (duomenys neskelbtini), kurios akcininke ir direktore tapo atsakovė, o ieškovas tapo įmonės statybos darbų vadovu, įmonės įstatinio kapitalo suformavimui buvo panaudotos ieškovo uždirbtos lėšos. Statybų verslas sekėsi labai gerai, todėl iš bendru darbu uždirbtų lėšų buvo grąžintas banko suteiktas kreditas bei įrengtas ginčo butas. 2008 metais Lietuvoje prasidėjus krizei, atsakovė pasidarė irzli, priekabi, pradėjo prieš ieškovą nuteikinėti dukrą. 2010 metų vasario mėnesį atsakovė neįsileido ieškovo į namus, o iškviesta policija ieškovą nuvežė į blaivyklą. Nuo tada ieškovas į butą daugiau negrįžo, nes atsakovė neįsileido pasiimti net savo asmeninių daiktų, grąžino tik dalį jo drabužių bei nesutiko geruoju pasidalinti turtą. Ginčo garažą atsakovė pardavė už 20000 Lt, todėl pusė šios sumos priklauso ieškovui.
G. K. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovo teiginiai apie sodo namų pirkimą neatitinka tikrovės, ieškovas niekada neturėjo pakankamų darbinių pajamų net normaliam pragyvenimui, šalys niekada negyveno kaip šeima, o tik epizodiškai, nes ieškovas visą laiką piktnaudžiavo alkoholiu, tapdavo agresyvus. Dėl ieškovo elgesio atsakovei su dukra ne kartą teko ieškoti prieglobsčio, kreiptis į policiją. Ieškovo elgesys buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji su ieškovu nesudarė santuokos. Ieškovas turėjo dvi oficialias santuokas, tačiau nei santuokose gimusiems vaikams, nei atsakovės dukrai išlaikymo niekada neteikė. Ir tik kai pareiškė šį ieškinį, ieškovas pradėjo dukros išlaikymui pervedinėti po 100 Lt per mėnesį. Žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje „Žaluma“ atsakovė įsigijo 1997-06-20 iš savo ir savo tėvų lėšų. Sklypą 1998-01-20 pardavė už 20000 Lt bei 1998-03-25 nusipirko žemės sklypą su pastatu sodininkų bendrijoje „Šaltupis“, kurį vėliau pardavė už 40000 Lt. Atsakovė visą laiką, išskyrus motinystės atostogas, dirbo, nevengė papildomų darbų: 2004 metais gavo 66363 Lt pajamų; 2005-2006 m. – 84399 Lt; 2007-2008 m. – 52458,00 Lt. 2004-08-12 buvo sudaryta preliminari ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė iš savo lėšų pardavėjui UAB „Atkirtos būstas“ sumokėjo iš viso 63500 Lt. Kadangi visos sumos už butą negalėjo sumokėti, atsakovė 2004-08-31 iš AB banko „Hansabankas“ pasiėmė 45282,37 EUR paskolą. Ieškovas nebuvo nei kredito gavėjas, nei laiduotojas, nei mokėjo kredito įmokas bankui, nei prisidėjo prie būsto išlaikymo. Ginčo garažą atsakovė 2007-06-22 taip pat pirko už 20000 Lt, o 2011-03-09 pardavė už tokią pačią sumą. Ieškovo teiginiai, kad jo mama, pardavusi savo butą, davė 50000 Lt sumą ginčo buto įsigijimui yra nepagrįsti, nes ieškovo mama butą pardavė 2000-03-08 už 89200 Lt, o ginčo butas buvo įsigytas tik po šešių metų, be to, ieškovas neįrodė, jog 50000 Lt suma būtų buvo išimta iš ieškovo motinos sąskaitos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-06-19 sprendimu ieškinį atmetė. Padarė išvadą, jog ginčo butas bei ginčo garažas negali būti pripažįstami bendru šalių turtu ir dalijami, kadangi šie objektai atsakovės buvo įsigyti kaip asmeninė atsakovės nuosavybė. Ieškovas neįrodė tų aplinkybių, kad ginčo butas ir ginčo garažas tarp šalių buvo įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, gyvenant partnerystėje, kadangi iš visos šios civilinės bylos medžiagos bei visų įrodymų viseto, labiau tikėtina išvada bei suponuojama tokia prielaida, kad ieškovas finansiškai neprisidėjo prie ginčo buto bei garažo įsigijimo. Tiek ieškovo paaiškinimai, tiek liudytojos R. R. (ieškovo mamos) parodymai apie tai, kad jam mama, pardavusi savo butą, davė 50000 Lt sumą ginčo buto įsigijimui atmesti ir vertinti kritiškai, kadangi byloje yra įrodymai jog liudytoja R. R. savo butą pardavė 2000-03-08 dieną ir už šį butą gavo 89200 Lt sumą, o šalių ginčo butas buvo įsigytas tik po šešių metų nuo to laiko, kai ieškovo mama pardavė savo butą, be to, 50000 Lt sumai turėjo būti išimti iš ieškovo mamos banko sąskaitos, t. y. finansiniai dokumentai, kurių nėra pateikta į bylą kaip rašytinis įrodymas. Atsakovė neneigė aplinkybės, jog šalys tam tikrais laikotarpiais turėjo tik epizodinį bendrą gyvenimą, be to, šalims yra gimusi bendra duktė, todėl visai yra logiška, kad šalys tam tikrais laikotarpiais bandė kurti bendrą gyvenimą kartu, tačiau šios civilinės bylos įrodymų visetas tvirtina, kad šalys niekada negyveno nuolat kaip faktinė šeima, nekūrė bendro ūkio ir turto iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis bei bendru jų darbu. Atsakovės banko sąskaitos išrašai, kuriuose yra mokėjimai bankui už grąžinamą kreditą ir mokamas palūkanas, jos pajamas įrodantys dokumentai bei pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškovo nurodytų aplinkybių apie jo realų ir galimą prisidėjimą prie ginčo turto ne tik įsigijimo, bet ir jo išlaikymo, įmokų už jį mokėjimo ir kt. Ieškinio reikalavimams dėl bendrosios jungtinės veiklos siekio buvimo pagrįsti neužtenka to fakto, kad šalims gimė bendras vaikas, kadangi šalys, net ir būdamos civilinėje ar bažnytinėje santuokoje turi teisę įgyti turtą asmenine nuosavybe, o toks aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas šalių turtas savaime pripažintinas bendrąja jungtine ar daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, o visų pirma pačią nuosavybės teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
K. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-19 sprendimą ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Paaiškino, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovo gyvenimas su atsakove buvo tik epizodinis, šalys niekada negyveno kaip faktinė šeima, nekūrė bendro ūkio ir turto iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis bei bendru darbu. Nepertraukiamo šeimyninio gyvenimo su atsakove faktą patvirtina dvi DVD plokštelės su nuotraukom ir video medžiaga, tačiau šis įrodymas nebuvo vertintas. Vaizdo medžiaga visiškai paneigia atsakovės iškviestų liudytojų D. M. ir I. N. parodymus, parodo jų prieštaravimą faktinei situacijai. Vaizdo aplanko „2005 pasitinkant“ įrašas nuo 00 min. 15 sek., kuriame įsigytas butas aiškiai įvardijamas kaip šalių namai, visiškai paneigia teismo išvadas nebuvus jų tarpusavio susitarimo siekti bendro tikslo. Filmuota medžiaga taip pat paneigia išvadas apie ieškovo alkoholizmą. Sprendimas negalėjo būti grindžiamas liudytojos R. L. G. parodymais, kadangi ši liudytoja šalių tarpusavio santykių pobūdžio negalėjo žinoti, o jos parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams (A. G., V. K.). Teismas visiškai nevertino ir kitų byloje esančių įrodymų: sutarties dėl atsakovei priklausančio automobilio perdavimo neatlygintinai naudotis ieškovui (t. I, b. l. 105), krovinio vežimo važtaraščio (t. I, b. l. 106), individualios įmonės fizinių asmenų pajamų mokesčio apskaičiavimo (t. I, b. l. 107), pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (t. I, b. l. 124-125), policijos komisariatų bei teismų dokumentų (t. I, b. l. 127-131), vienintelio akcininko G. K. sprendimo paskirti ieškovą įmonės direktoriumi (t. II, b. l. 1), kuriais ieškovas įrodinėjo buvus bendrą nepertraukiamą gyvenimą kartu, bendro ūkio vedimą, bendro verslo vedimą, nepertraukiamą gyvenimą tuo pačiu adresu iki pat santykių nutrūkimo pabaigos. Sprendime netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, kad sklypus s/b „Žaluma“ ir s/b „Šaltupis“ su juose esančiais statiniais atsakovė pirko tik iš asmeninių savo lėšų, o juos pardavusi gautus pinigus panaudojo buto pirkimui, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog tuo metu atsakovė turėjo pajamų ar santaupų. Priešingai, atsakovė iki 2001 metų apskritai neturėjo jokių pajamų (t. I, b. l. 89-92), o terminuoto indėlio banke išrašai prasideda tik nuo 2003 metų (t. I, b. l. 169-172), kai šalys buvo pragyvenę kartu jau 7 metus. Taigi tikimybių pusiausvyros principas liudija, kad ieškovas lėšas nekilnojamojo turto pirkimui uždirbo prekiaudamas Gariūnuose ir pagal patentą, sklypus s/b „Žaluma“ ir s/b „Šaltupis“ su juose esančiais statiniais nupirko iš savo lėšų bei užregistravo atsakovės vardu. Ieškovo nurodyta ir jo motinos teismo posėdžio metu paliudyta aplinkybė, kad ieškovas visas savo gaunamas pajamas atiduodavo atsakovei, taip pat labiau tikėtina nei netikėtina, kad bendras gyvenimas ir darbas kartu su ieškovu atsakovei sudarė sąlygas sukaupti ir sutaupyti lėšų. Teismo argumentai dėl ieškovo motinos duotų 50000 Lt ginčo buto pirkimui taip pat atmestini, nes pareigos pinigus laikyti banke nėra. Tuo tarpu atsakovės teiginiai apie motinos parduotus žemės sklypus bei gautas dovanas ar paveldėtas lėšas pripažintos kaip nustatytais faktais be jokių įrodymų. Terminuoto indėlio išrašai taip pat paneigia išvadą apie įmokų už buto kreditą mokėjimą atsakovės asmeninėmis lėšomis, kadangi terminuotas banko indėlis tuo metu, kai atsakovė gaudavo išmokas už žemę, ne mažėjo, o didėjo. Atsakovės pateiktos rangos sutartys bei priėmimo-perdavimo aktai, kurie neva tai patvirtina nurodytu laikotarpiu ženklų jos pajamų padidėjimą, yra fiktyvios sutartys, pagal kurias jokie realūs darbai ar paslaugos nebuvo atlikti ar suteikti, pinigai pagal sutartis nebuvo gauti. Sutartys buvo sudaromos tik tam, kad jas būtų galima pateikti bankui kaip įrodymą apie pajamų šaltinį, tam, kad būtų galima atitikti kredito gavėjui keliamus reikalavimus. Tokią poziciją patvirtina liudytojos M. N. parodymai, jog liudytoja jokių atsakovės darbų (dekoracijų) nėra mačiusi.
Atsiliepimas
G. K. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad į bylą pateiktoje vaizdinėje medžiagoje nuo 2005 metų yra užfiksuoti faktiškai epizodiniai šalių susitikimai, kurie buvo tik dėl dukros, dalyvaujant su ja įvairiuose renginiuose. Rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina, kad šalių santykiai buvo blogi, bendras gyvenimas buvo epizodinis dėl ieškovo K. R. agresyvaus charakterio ir piktnaudžiavimo alkoholiu, apeliantas neturėjo jokių finansinių galimybių prisidėti prie atsakovės asmenine nuosavybe įsigyto turto, jis neapmokėjo nė mažiausios dalies šio turto įsigijimo. Apelianto motyvai, kad teismas nesiaiškino ar liudytoja apelianto motina R. R., pardavusi butą gavo pinigus grynais ar pavedimu, nesiaiškino kur ir kaip pinigai buvo saugomi, visiškai nesuprantami, nes apeliantas šias aplinkybes turėjo įrodyti pats. Apelianto motyvai, kad teismas nepašalino liudytojų R. L. G. ir A. G. bei V. K. parodymų prieštaringumo, yra nepagrįsti, nes apeliantas su liudytoja R. L. G. nuo 2005 m. turėjo artimus santykius, o atsakovė su D. M. Liudytojų A. G. ir V. K. parodymai taip pat vertintini kritiškai, nes šie liudytojai su bylos šalimis beveik nebendravo. Apelianto motyvai, kad atsakovės priklausančiu automobiliu apeliantas vežė prekes pagal byloje pateiktą krovinio gabenimo važtaraštį, kad atsakovė buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą pas apelianto tėvą, kad atsakovei priklausančios įmonės direktoriumi buvo paskyrusi apeliantą neįrodo šalių bendro ūkio vedimą ir faktinę santuoką. Apelianto motyvai dėl neva fiktyvių rangos sutarčių taip pat nepagrįsti, nes šių sutarčių tikrumą pagrindžia į bylą pateikti SODROS bei kiti rašytiniai dokumentai. Tuo tarpu apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas įgytas jo lėšomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškinyje, bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniu skundu ieškovas siekia įrodyti, kad šalys gyveno drauge, ūkį tvarkė kartu, bendrą ūkį kūrė abiejų iš bendro ūkio gautomis lėšomis, taip pat jo asmeninėmis lėšomis bei bendru darbu ir tai rodo judviejų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, kurios rezultatas, pradedant 1997 metais yra butas (duomenys neskelbtini) ir garažo boksas (duomenys neskelbtini). Todėl nagrinėjant šį ginčą, turi būti sprendžiama, ar įrodyta, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis 1964 m. CK 472 str. 1 d. pagrindu. Pagal 1964 m. CK 472 str. jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ir bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. CK 6.969 str. 1 d. jungtinės sutarties (partnerystės) sampratą apibrėžia analogiškai – jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Butas ir garažo boksas, kuriuos ieškovas nurodo kaip bendros veiklos su atsakove rezultatą, įsigyti 2006-2007 metais. Rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Tačiau sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai šios kategorijos bylose leidžia teismui taikyti įrodymų leistinumo (rašytinių įrodymų) išimtį, jei būtų nustatyta, kad gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės nebus apgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose Nr. 3K-3-336/2009, Nr. 3K-3-553/2010). 1964 m. CK 474 str. 1 d. buvo nustatyta, kad pasiekti tikslui, nurodytam šio kodekso 472 str., jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu. Šio straipsnio 2 d. buvo nustatyta, kad sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Taigi ieškovas, siekdamas pripažinimo, kad dalis buto ir garažo yra jo bendroji dalinė nuosavybė, privalo įrodyti, kad gyvendamas kartu su atsakove ir vesdamas bendrą ūkį, pinigais, kitokiu turtu ar darbu ir kokia dalimi prisidėjo prie šio turto įsigijimo.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog butas ir garažas yra įsigytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė už jos asmenines lėšas, kurias ji turėjo po ištuokos su A. G. nusipirkusi žemės sklypą sodininkų bendrijoje „Žaluma“ 1997-06-20, gavusi kompensacijas už neatkurtą nuosavybės teisę į žemę, ginčo butą įsigijo už suteiktą 45282,37 EUR kreditą, kurį grąžino savo asmeninėmis lėšomis, o ieškovo 2008-12-24 – 2009-06-14 laikotarpiu pervestas lėšas ieškovei ji grąžino laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2010-03-23. Ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, smurtavo prieš ieškovę, buvo baustas administracinėmis baudomis, vertė pasirašyti atsakovę skolos raštelį 650000 Lt sumai, turi išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimą iš kitos santuokos, liudytojų parodymai netvirtina jų bendro gyvenimo bei kitos aplinkybės rodo, kad turtą atsakovė įsigijo iš savo lėšų, o ieškovas prie turto įsigijimo neprisidėjo.
Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, kad teismas tokias išvadas padarė nepilnai ištyręs bylos aplinkybes, o kai kuriuos faktus įvertino priešingai, nei rodo į bylą pateikti įrodymai. Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant tam tikri faktai gali būti nustatyti, o kurios sąlygos daro tokių faktų nustatymą neleistinu. Taigi faktų nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ieškovas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 179 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloje 3K-3-513/2004 pabrėžia, jog bendra taisyklė, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų.
Ieškovas nurodo, kad su atsakove pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį 1997 m., (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra E. (t. II, b. l.134), kurios gimimo vieta nurodoma (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė tvirtina, kad šalys faktiškai tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini). Pažymos apie asmens duomenis ir gyvenamąsias vietas (t. I, b. l. 124, 125) tvirtina, kad 1997-07-09 – 1999-01-14 ieškovas ir atsakovė savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę kartu – (duomenys neskelbtini), taigi vėlesnis jų gyvenamųjų vietų deklaravimas skirtingais adresais nepatvirtina, kad jie gyveno atskirai. 2009-2010 m. administracinėje teisės pažeidimo byloje ieškovo gyvenamoji vieta nurodoma (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame bute, kuriame gyvena ieškovė ir dėl kurio nuosavybės teisės yra kilęs ginčas (t. I, b. l. 127-130). Todėl šie dokumentai tvirtina, kad nuo 1997 m. šalys gyveno kartu. Tai patvirtina ir liudytojų V. Č., Z. M., R. R. parodymai. Kad šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nepaneigia ir liudytojų R. L. G. bei I. N. parodymai, kurios tvirtino, kad šalys kartu gyveno epizodiškai bei tarp jų buvo nesutarimų. Šių aplinkybių vertinimui pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti ir dėl pateiktų įrašų elektroninėje laikmenoje. Raštelis „Pikčiurniukui“ nerodo laikotarpio, kuriuo jis buvo rašytas, o 2008-10-16 ieškovo reikalavimas pasirašyti paskolos sutartį rodo, kad tarp šalių nesutarimai dėl turto pradėjo kilti 2008 metais ir ieškovas laikė, kad atsakovė jam yra skolinga (t. I, b. l. 54-56). Liudytojo D. M. parodymai, kad jis su atsakove artimai bendravo nuo 2005 m. nepaneigia tos aplinkybės, kad bendras gyvenimas ir bendro ūkio vedimas tarp šalių nebuvo nutrūkęs iki 2010 metų.
Ieškovas paaiškino, kad bendrai gyvendami su atsakove jos vardu įregistravo (duomenys neskelbtini), kurios adresas (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šioje bendrovėje jis dirbo nuo pat pradžių ir vykdė visus darbus, kartu su atsakove uždirbtomis lėšomis buvo mokamos kredito įmokos. Informacija apie socialinį draudimą tvirtina, kad G. K. draudžiamas pajamas nuo 2004 m. balandžio mėn. gavo iš (duomenys neskelbtini), tačiau jos nebuvo tokio dydžio, kad galėtų dengti kreditą (neatskaičius mokesčių per 2004 metus 8663,71 Lt, per 2005 metus – 6263,76 Lt, per 2006 metus – 7136,59 Lt, per 2007 metus 8333,31 Lt, per 2008 metus – 9225 Lt) (t. I, b. l. 89-92). Darbo sutartis tvirtina, kad nuo pat bendrovės įkūrimo bendrovėje ieškovas dirbo darbų vykdytoju, nuo 2010-03-01 – direktoriumi (t. II, b. l. 1-5), jo draudžiamos pajamos taip pat nebuvo didelės (neatskaičius mokesčių per 2004 metus - 4237,23 Lt, per 2005 metus – 3168,63 Lt, per 2006 metus – 3467,76 Lt, per 2007 metus – 5337,35 Lt, per 2010 metus – 1561,73 Lt, per 2011 metus – 2097,60 Lt (t. I, b. l. 102-104). Šios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atidžiai išnagrinėti, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis buvo paimtas kreditas butui pirkti, išsiaiškinti, kokiu pagrindu ir kokias konkrečiai sumas gali įrodyti šalys, kad už buto pirkimą sumokėjo ne bendromis, o savo asmeninėmis lėšomis. Į bylą nėra išreikalauta net kredito sutartis bei įrodymai, kokiomis sumomis buvo dengiamas kreditas ir kada jis baigtas dengti. Aplinkybė, kad 2004 metais atsakovė turėjo sutarčių dėl įvairių dekoracijų gamybos, nepatvirtina, kad jį atlikusi šias užduotis gavo asmeninių pajamų – į bylą nėra pateikta įrodymų, kad VŠĮ Darboholikų televizija ar kita organizacija pagal sutartis, pavedimu ar pinigų išmokėjimo dokumentu (išlaidų orderiu) būtų atsakovei sumokėjusi už darbus. Be to, kai kurias sutartis su atsakove pasirašė M. N., kuri 2004-06-09 – 2011-04-08 dirbo (duomenys neskelbtini) antraeilėse vyr. finansininkės pareigose (t. I, b. l. 69-86, t. II, b. l. 160). Todėl kad paneigti ieškovo argumentą, jog visos darbų atlikimo sutartys sudarytos tik pateisinimui, kad gauti paskolą iš banko, į bylą turėtų būti išreikalauta tiek verslo liudijimo Nr. V0152405 kopija, tiek dokumentai, kad pagal sudarytas sutartis užsakovai sumokėjo atsakovei pinigus. Į bylą taip pat nėra išreikalauta įrodymų, kurie pagrįstų asmenines atsakovės tokio dydžio pajamas, kurios būtų leidę jai vienai asmeniškai įsigyti butą ir garažą ir dar savo asmenines lėšas 2006-02-01 sutartimi 10000 Lt ir 2007-12-27 sutartimi 100000 Lt paskolinti (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 157-158). Aplinkybė, kad Ž. K. 1998-03-27, 1999-08-13, 2000-12-13 sutartimis pardavė žemės sklypus, neįrodo nei kokias pinigų sumas ji gavo už parduotą žemę, nei kad gautus pinigus perdavė G. K. butui įsigyti (t. I, b. l. 116-123). Todėl teismas nepagrįstai šiuos įrodymus vertino atsakovės naudai, o analogiškus įrodymus dėl R. R. buto pardavimo lėšų perdavimo ieškovui, atmetė.
Taigi pateiktų įrodymų nepakanka daryti išvadai, jog šalys kartu negyveno, nevedė bendro ūkio ir butą bei garažą atsakovė įsigijo savo asmeninėmis lėšomis. Todėl teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo, kad būtų išreikalauti papildomi įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadas apie ginčo turto įsigijimo aplinkybes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-19 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.