Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs trečiojo asmens valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3072-614/2016 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, prašydama pripažinti negaliojančia su atsakovu 2011-08-18 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S003666, taikyti restituciją ir grąžinti 30 000 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė BAB bankui SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinį atmesti.

Vilniaus apygardos teismas 2014-07-04 nutartimi nutarė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 gavimo ir bylos išnagrinėjimo.

Vilniaus apygardos teismas 2016-08-17 nutartimi nutarė civilinės bylos nagrinėjimą atnaujinti, skirti bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2016-09-28, 16.00 val. Vilniaus apygardos teisme. Ieškovė ir ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, šaukimas ieškovei ir ieškovės atstovui per EPP įteikti, prašymų negauta.

Atsakovė LAB bankui SNORAS prašė palikti ieškinį nenagrinėtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016-10-13 nutartimi nutarė ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-3072-614/2016 palikti nenagrinėtą, priteisti iš atsakovės BAB banko SNORAS administravimui skirtų lėšų 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės L. Š. naudai, priteisti iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės L. Š. naudai, grąžinti L. Š. 41,99 Eur žyminį mokestį.

Teismas pagal bylos duomenis sprendė palikti ieškinį nenagrinėtu.

Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus.

Teismas nustatė, kad ieškovė 2014-05-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, prašydamas pripažinti negaliojančia 2011-08-18 indėlių sertifikatų įsigijimo sutartį, taikyti restituciją, ieškovės įmokėtą 30 000 Lt sumą grąžinti į mokėjimo sąskaitą, tai yra - faktiškai pripažinti ieškovės teisę į indėlių draudimo išmoką, priteisti iš atsakovės 231,69 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų surašymą. Vilniaus apygardos teismas 2014-07-04 nutartimi nutarė sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 gavimo ir bylos išnagrinėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje konstatavo, jog nagrinėjamu atveju indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, Bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema. Kasacinis teismas taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos pirmiau pateiktą išaiškinimą, kad ieškovo įsigytam indėlių sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, nelieka aplinkybės, dėl kurios ieškovas būtų galėjęs klysti ar būti suklaidintas, nes jis turi teisę į draudimo išmoką, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų dėl suklydimo nepasisako (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Teismas nurodė, kad atsakovė duomenis apie ieškovę ir jos lėšų sumą 2015-11-24/27 dienomis perdavė trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuris indėlių draudimo išmoką už indėlių sertifikatus ieškovei išmokėjo, 2015-12-14 pervedė 8 753,49 Eur sumą ieškovei į AB SEB banką. Dėl to teismas sprendė, kad trečiasis asmuo, išmokėdamas indėlio draudimo išmoką ieškovui, vadovavosi aukščiau nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-18 nutartis, 2016-03-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-639-823/2016; 201604-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-728-186/2016; 2016-05-12 nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 2-1876-516/2016; e2-889-943/2016; Nr. 2-923-178/2016; 2016-05-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924-236/2016; 2016-06-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1117-407/2016; 2016-07-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1116-407/2016; 2016-07-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1147-407/2016; 2016-09-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1197-407/2016 ir kt.) daugeliu atveju konstatuota, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo atsakinga yra atsakovė BAB bankas SNORAS, kuri ir privalo atlyginti ieškinius dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškusiems asmenims patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016 konstatuota, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos dėl abiejų atsakovių - taip pat ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veiksmų. Dėl to teismas sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika nebuvo vienareikšmė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016-09-06 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016 analogiškoje, kaip ši, situacijoje pripažino, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos patirtos tiek dėl atsakovės, tiek dėl trečiojo asmens veiksmų.

Teismas nurodė, kad ieškovė inicijavo teisminį procesą dėl to, kad jos lėšoms netaikyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatyta draudimo apsauga, o trečiasis asmuo procesiniuose dokumentuose, pritardamas atsakovei, inter alia įrodinėjo, kad indėlių sertifikatams draudiminė apsauga netaikytina. Trečiasis asmuo neteigė, kad draudimo išmokos negalėjo išmokėti tik dėl to, kad atsakovė nevykdė pareigos perduoti duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Jis ir jau esant iškeltai bylai, būdamas proceso dalyviu, nesutiko mokėti draudimo išmoką. Kaip šiuo atveju numatyta teisiniame reglamentavime, draudimo išmokas išmoka (sprendimus priima) būtent trečiasis asmuo, o ne atsakovė. Todėl iš esmės būtent nuo trečiojo asmens ir priklauso draudimo išmokų (ne)išmokėjimas. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo trečiasis asmuo ir priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems atsakovės BAB banko SNORAS indėlio sertifikatų turėtojams, taip pat ir ieškovei.

Teismas nustatė, kad atsakovė 2015 m. lapkričio mėnesį perdavė trečiajam asmeniui duomenis apie ieškovei priklausančią indėlių draudimo išmoką. Trečiasis asmuo pervedė išmokos sumą į AB SEB banką už ieškovės indelio sertifikatą, kurią ieškovė turėjo galimybę atsiimti tik 2015 m. pabaigoje, nors civilinė byla buvo pradėta 2014 m. Taigi, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo iki minėtos kasacinio teismo nutarties priėmimo laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nepagrįstas, be kita ko, dėl to, kad indėlio sertifikatas – atsakovės pasiūlytas finansinis produktas - nėra draudimo objektu pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, visi indėlio sertifikatai yra nedraudžiami indėlių draudimu. Ieškovė, prašydama taikyti restituciją, prašė ne grąžinti jai sumokėtas lėšas, o pripažinti jas lėšomis mokėjimo sąskaitoje banke, kas tokio pripažinimo atveju galimai būtų lėmę draudiminės apsaugos taikymą. Atsakovė, nepripažindama ieškinio iš esmės, faktiškai nesutiko ne tik su sandorio negaliojimu, bet ir su tokia ieškovės pozicija dėl lėšų mokėjimo sąskaitoje pripažinimo. Kaip minėta, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad draudiminė apsauga indėlių sertifikatams taikytina.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą sprendė, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens priešinga pozicija bei jos sąlygoti veiksmai (neveikimas) yra priežastiniame ryšyje su ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgdamas į naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, vadovaudamasis CPK 3 str. 1 bei 7 d., sprendė, kad ieškovė bylinėjimosi išlaidas faktiškai patyrė dėl abiejų - atsakovės ir trečiojo asmens veiksmų (neveikimo) ir abu jie lygiomis dalimis turi jas atlyginti, kadangi ieškovės neatvykimas į teismą sąlygotas jos reikalavimų patenkinimu ir ginčo objekto išnykimu.

Teismas sprendė, kad ieškovei grąžintinas žyminis mokestis, nes ji atleista nuo jo mokėjimo pagal įstatymą (CPK 87 str.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-10-13 nutartį toje dalyje, kurioje teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens ir šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė išmokėdama indėlių draudimo išmoką ieškovei, nepripažino ir nevykdė ieškinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, kad ieškovės įsigytam indėlio sertifikatui taikytina indėlių draudimo apsauga.Atsakovė BAB bankas SNORAS buvo atsakinga už duomenų apie indėlininkus perdavimą trečiajam asmeniui, todėl trečiasis asmuo negali būti atsakingas už atsakovės sprendimą šių duomenų neperduoti.Ieškovė bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti tik iš atsakovės, todėl teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens, peržengė ieškinio reikalavimų ribas (CPK 265 str.).Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl trečiojo asmens veiksmų, o dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad būtent šie atsakovės išleisti vertybiniai popieriai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, nepaneigia trečiojo asmens nuostatos, kad vertybiniai popieriai nėra indėlių draudimo objektas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad trečiojo asmens procesinis elgesys buvo netinkamas.Byloje nėra įrodymų, kad apeliantės procesinis elgesys buvo netinkamas, todėl nebuvo pagrindo iš jos priteiti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose, kuriose buvo atsisakyta bylinėjimosi išlaidas priteisti iš trečiojo asmens.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutarties dalis, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos iš trečiojo asmens, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, kuris subjektas – atsakovė, trečiasis asmuo ar jie kartu turi kompensuoti bylinėjimosi išlaidas byloje, kurioje ieškinys ieškovės iniciatyva buvo paliktas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tokia pareiga kyla tiek atsakovei BAB bankui SNORAS, tiek ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tiek atsakovės, tiek apeliantės pozicija dėl indėlių sertifikatams netaikytinos indėlių draudimo apsaugos nulėmė ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Apeliantė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodo, jog ji nėra atsakinga dėl ieškovės teisių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas su trečiojo asmens atskirajame skunde pateiktais argumentais iš dalies sutinka.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo atsakovė perdavė indėlių sertifikatų turėtojų duomenis apeliantei, kuri išmokėjo ieškovei draudimo išmoką. Taigi, ieškovės tikslas, pareiškus teisme ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu – atgauti už indėlių sertifikatą sumokėtą pinigų sumą, iš esmės buvo pasiektas, dėl ko ji prarado suinteresuotumą tolimesniu bylos nagrinėjimu. Nepriklausomai nuo vertinimo, ar buvo pagrindas pripažinti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl suklydimo, sudarant jos ginčytą sandorį, pagrįstomis ir taikyti būtent ieškinyje pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą (restituciją), pripažintina, kad ieškovės neatvykimas į teismą sąlygotas jos reikalavimų patenkinimu ir ginčo objekto išnykimu.

Apie tai nuosekliai pasisakoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose, kuomet buvo sprendžiami klausimai dėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo ieškovams, reiškusiems ieškinius atsakovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Šiuo atžvilgiu jau egzistuoja suformuota taisyklė, kad indėlio sertifikatų turėtojams draudimo išmokų sumokėjimas po minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo reiškia, kad ieškovai materialiuoju teisiniu požiūriu laimėjo bylą; tai, kad pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-876-516/2016; 2016-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1537-464/2016; 2016-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1559-464/2016).

Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat jau buvo konstatuota, kad vien aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, pati savaime taip pat nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016-04-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016; 2016-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktika ieškovės atžvilgiu turėtų būti keičiama. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovei teisę į bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo subjektą, kuris yra atsakingas už ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir todėl turi pareigą jas atlyginti.

Pirma, būtent tokio pobūdžio sandoris, dėl kurio dalykui taikytinos ar netaikytinos draudimo apsaugos ilgą laiką buvo neaiškumų ir abejonių, buvo atsakovės – privataus juridinio asmens, parengtas ir į rinką išleistas finansinis produktas. Vadinasi, šio produkto įgijėjai (įskaitant ir ieškovę), iniciavę daugybę teisminių ginčų, o vėliau pasielgę procesiškai teisingai – atsisakę nuo reikalavimų, kai galiausiai draudimo išmoka jiems buvo sumokėta, bylinėjimosi išlaidų patyrė dėl paties sandorio, už kurio sudarymą atsakomybė niekaip negali tekti apeliantei, rūšies. Atsakovė, o ne apeliantė buvo šalimi tokios sutarties, kuri, atsakovei bankrutavus, tapo teisminio nagrinėjimo objektu dėl iš karto netaikytos indėlių draudimo apsaugos.

Antra, apeliantė pagrįstai atkreipia dėmesį ir į draudimo išmokų mokėjimo teisinį reglamentavimą. Vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies nuostatomis, indėlių draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku taip pat atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis. Tokiu atveju būtent atsakovės pasyvus elgesys, laiku neperduodant trečiajam asmeniui duomenų apie ieškovės turimą indėlio sertifikatą, o ne apeliantės atsisakymas sumokėti išmoką, gavus atitinkamus duomenis, lėmė tiek ieškovės kreipimąsi į teismą, negalint pasinaudoti bankui patikėtų lėšų draudimo institutu, tiek ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Byloje nebuvo keliamas klausimas, kad valstybės įmonė (apeliantė) buvo apdraudusi ne tik banko nemokumo atveju tam tikrą indėlių sumą, bet ir kurių nors banko (atsakovės) veiksmų (ne)atlikimą. Todėl atsakomybė už atsisakymą pripažinti ieškovės lėšoms draudimo apsaugos taikymą pirmiausiai ir tenka pačiam bankui (t. y. atsakovei).

Trečia, bylinėjimosi išlaidų šaliai kompensavimas įstatymų leidėjo valia yra grindžiamas ne tik principu „pralaimėjęs moka“, bet ir priežasties teorija (CPK 93 str. 4 d., 94 str. 1 d.). Kaip pirmiau aptarta, ieškovės kreipimąsi į teismą, atitinkamai, ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė ne apeliantės, o atsakovės veiksmai. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, jog kurie nors apeliantės veiksmai būtų nulėmę bent dalies ieškovės bylinėjimosi išlaidų, siejamų su ieškinio bei dubliko parengimu, atsiradimą arba jų padidėjimą. Taigi, šioje byloje susiklosčiusioje konkrečioje situacijoje ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės neatitinka minėtos priežasties teorijos.

Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog ieškovė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti tik iš atsakovės, savaime nesudarė kliūties teismui savarankiškai nuspręsti dėl subjekto, privalančio šias išlaidas atlyginti. Tokį apeliacinio teismo vertinimą suponuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisinis reglamentavimas, pagal kurį bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra teismo kompetencijai priskirta veikla (CPK 93 str., 270 str. 5 d. 3 p.). Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo materialinis reikalavimas ir nesudaro ieškinio dalyko (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vadinasi, teismo sprendimas priteisti bylinėjimosi išlaidas ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės negali būti laikoma ieškinio ribų peržengimu CPK 265 straipsnio 2 dalies aiškinimo kontekste. Todėl tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nėra pagrįsti.

Pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su nukrypimu nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, pirmiausiai pabrėžtina, kad toks procesinis klausimas ir negali būti sprendžiamas visiškai vienodai visose be išimties bylose, nes kiekvienu atveju faktinės bylos aplinkybės, pareikštų reikalavimų turinys (ieškinio dalykas), byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis nėra identiški.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į vyraujančią Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje poziciją, kad dėl ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo analogiško pobūdžio bylose atsakinga yra pripažįstama būtent atsakovė BAB bankas SNORAS. Pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016 šiuo atveju nėra pagrindo remtis, nes toje byloje apeliantė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavo atsakovės procesinėje padėtyje. Kita Lietuvos apeliacinio teismo nutartis (civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016), kuria pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaip naujausia, aktualiausia praktika, nebuvo naujausia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu. Naujesnėje, civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016 priimtoje 2016-09-15 nutartyje taip pat buvo sprendžiama dėl apeliantės pareigos kompensuoti tos bylos ieškovams bylinėjimosi išlaidas (vienas iš esminių ieškovų atskirojo skundo argumentų) ir pripažinta, kad tokia pareiga jai nekyla.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė dalyvavo ne atsakovės, o trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinėmis teisėmis, be to, jai nebuvo pareikšti ir jokie savarankiški materialūs reikalavimai (pavyzdžiui, įpareigoti sumokėti draudimo išmoką). Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016, jau buvo akcentuota, kad nei CPK 93 straipsnyje, nei CPK 94 straipsnyje, kurio nuostatomis reikalinga remtis šiuo konkrečiu atveju, trečiųjų asmenų atsakomybės už šalių patirtas išlaidas neįtvirtina. Priešingai, iš šios procesinės teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad kalbama apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tik tarp ieškovo ir atsakovo, priklausomai nuo priežasčių, dėl kurių ieškinio reikalavimų yra atsisakoma.

Ir nors šalių bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos iš pareiškusių toje byloje savarankiškus reikalavimus, kurie teismo buvo netenkinti, trečiųjų asmenų arba iš pateikusių atskiruosius / apeliacinius / kasacinius skundus, kurie nebuvo patenkinti, trečiųjų asmenų, o kai kada gali susiklostyti dar ir kitokios, itin specifinės (išimtinės) sąlygos, kuomet pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas būtų nustatyta ne šalims, o tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų, nagrinėjamoje byloje analizuojama faktinė situacija šios išimties taikymo nesuponuoja.

Apibendrinant aukščiau minėtus argumentus konstatuotina, kad aplinkybių, kurios pateisintų didžiosios dalies Lietuvos apeliacinio teismo analogiškose bylose pateiktų išaiškinimų nepaisymą, šioje byloje nebuvo nustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisė iš atsakovės ir iš apeliantės. Tokiu būdu trečiojo asmens atskirasis skundas tenkintinas, o nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina, priteisiant ieškovei 231,69 Eur bylinėjimosi išlaidas tik iš atsakovės BAB banko SNORAS (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Ginčo dėl ieškovei kompensuojamo šių išlaidų dydžio apeliacinės instancijos teisme nekilo.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir priteisti L. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS (įmonės kodas 112025973) administravimui skirtų lėšų 231,69 Eur (du šimtus trisdešimt vieną eurą ir šešiasdešimt devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.