Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „GINOTA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „GINOTA“ dėl be pagrindo įgytų pinigų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

16. Remiantis bylos medžiaga, tarp šalių 2016 m. balandžio 11 d. sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2016-1K1 (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo notarinės formos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu parduoti, o ieškovas už sutartyje nurodytą kainą, joje nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis nupirkti nekilnojamąjį turtą – statomą butą (sutarties 1 punktas). Sudarant sutartį, ieškovas 2016 m. balandžio 11 d. perdavė atsakovės direktoriui A. L. 10 000,00 Eur grynaisiais pinigais, o šis ranka į sutarties 1.7 punktą įrašė ,,gavau 10 000 (dešimt tūkst.)“, padėdamas parašą ir patvirtindamas, kad juos priėmė. Pagrindinę notarinę pirkimo-pardavimo sutartį šalys buvo įsipareigojusios sudaryti per 15 darbo dienų nuo pardavėjo pranešimo apie baigtus statybos darbus šioje sutartyje numatytomis sąlygomis, terminais ir tvarka (sutarties 2.1 punktas).

17. Įvertinus procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog šalims nesudarius pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties, iš esmės yra kilęs ginčas dėl 10 000,00 Eur avanso, perduoto ieškovo 2016 m. balandžio 11 d. atsakovės direktoriui A. L., grąžinimo fakto.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė 10 000,00 Eur avanso ieškovui grąžinimo fakto. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodė, kad iš faktinių bylos aplinkybių ir netiesioginių įrodymų buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pinigai grąžinti ir šalys viena kitai pretenzijų dėl prievolių, kylančių iš sutarties, neturi.

21. Iš esmės būtent nutarties 20 punkte nurodytų aplinkybių, išvardytų tiek vykstant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose, t. y. 2019 m. sausio 3 d. atsiliepime į ieškinį ir 2019 m. vasario 14 d. triplike, tiek ir 2019 m. birželio 20 d. apeliaciniame skunde, visuma, atsakovės nuomone, sudaro pagrindą pinigų grąžinimo fakto konstatavimui.

24. Kadangi šalių išdėstytos aplinkybės dėl 10 000,00 Eur grąžinimo akivaizdžiai skiriasi, esant abejonėms dėl fakto buvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmęsis byloje esančių įrodymų visuma, leidžiančia manyti esant labiau tikėtina 10 000,00 Eur avansą negrąžinus, nei jį grąžinus.

25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, t. y., kad 10 000,00 Eur avansas jam atsakovės grąžintas nebuvo, tuo tarpu tą teisę paneigiančius faktus, jog 10 000,00 Eur suma ieškovui buvo grąžinta, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą, turėjo pareigą įrodyti atsakovė.

26. Viena iš aplinkybių, kuria rėmėsi atsakovė, įrodinėdama, kad 10 000,00 Eur suma ieškovui grąžinta, buvo sutarties originalų suplėšymas, kuris, anot jos, reiškė sutarties nutraukimą. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog tokia atsakovės pozicija paneigta, ieškovo atstovui advokatui R. R. 2019 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje pateikus sutarties egzemplioriaus originalą. 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje apklaustas atsakovės direktorius A. L., vertindamas į bylą pateiktą minėtą rašytinį įrodymą, nurodęs, kad ieškovas yra teistas už dokumentų klastojimą ir parašo padirbinėjimą; nei paneigti, nei patvirtinti savo parašo tikrumo jis negali; daro prielaidą, kad jam buvo pateiktas suplėšymui ne originalas (teismo posėdžio garso įrašas nuo 41 min. 33 s iki 42 min. 25 s). Analogiškas argumentas dėl galimai ne originalaus sutarties egzemplioriaus atsakovės vadovui A. L. pateikimo nurodytas ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju atsakovės atsikirtimai į ieškinį iš esmės buvę paremti faktine aplinkybe, kad šalims sutarus sutartį nutraukti, sutarties egzempliorių originalai suplėšyti, todėl atsakovė, būdama atstovaujama profesionalaus teisininko, atsisakiusi ekspertizės skyrimo, prisiėmė jai kylančių padarinių riziką. Tai reiškia, jog byloje nesant duomenų, nustatytų ekspertinio tyrimo eigoje, kad pateiktas dokumentas ar jame esantys atsakovės direktoriaus A. L. ranka daryti įrašai – suklastoti, apeliacinio skundo argumentai dėl sutarties egzempliorių originalų suplėšymo laikytini neįrodytais. Atsižvelgiant į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą vieną pamatinių teisinės valstybės principų – nekaltumo prezumpciją, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažįstamas įteisėjusiu teismo nuosprendžiu, prielaida dėl sutarties egzemplioriaus kopijos pateikimo daryta neturint tam jokio teisinio pagrindo.

27. Kaip jau nutarties 20 punkte buvo minėta, atsakovės įsitikinimu, liudytojo G. P. parodymai patvirtino aplinkybę, kad šalių bendru sutarimu sudaryta sutartis buvo nutraukta, todėl pirmosios instancijos teismas, jos teigimu, šališkai juos interpretavo ieškovo naudai. Teisėjų kolegija iš liudytojo G. P. 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje duotų parodymų nustačiusi, jog šis nematęs, kad būtent ginčo sutartis tarp šalių būtų buvusi sudaryta ar nutraukta, jam aiškiai nurodžius, kad ieškovas buvo atėjęs į jų ofisą, buvusį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasirašė, paklausus atsakovės direktoriaus A. L., ką jis pasirašęs, šis jam pasakęs, kad su ieškovu pasirašė sutartį dėl buto pirkimo, ar pasirašant sutartį kažkas buvo perduota, nepastebėjo; kad ieškovas buto nepirko, sužinojo po geros savaitės; abu buvo sutarę sutartį sunaikinti, todėl matė, kaip ją suplėšė ir išmetė į šiukšlių dėžę; ne kartą yra matęs situacijas, kai atsakovės direktorius A. L. pasirašo su kitu asmeniu sutartį, sandoris neįvyksta ir ją suplėšo; iš šalių kalbos suprato, kad buvo šnekama apie ginčo sutartį, todėl nemanė, kad galėjo būti kalbama apie kokią kitą sutartį, ką patvirtino ir atsakovės direktorius A. L., jam po ieškovo apsilankymo pasakęs, kad suplėšė tą pačią sutartį; ar atsakovės direktorius A. L. ieškovui kažką perdavė, nematė (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 23 min. 57 s iki 1 val. 24 min. 21 s; 1 val. 26 min. 19 s iki 1 val. 26 min. 24 s; 1 val. 28 min. 4 s iki 1 val. 28 min. 8 s; 1 val. 29 min. 34 s iki 1 val. 29 min. 36 s; 1 val. 30 min. 6 s iki 1 val. 30 min. 43 s; 1 val. 35 min. 26 s iki 1 val. 36 min. 19 s; 1 val. 37 min. 30 s iki 1 val. 37 min. 58 s). Akivaizdu, jog liudytojas G. P. pats faktiškai nematęs nei, kad būtų buvusi sudaryta ar suplėšyta ginčo sutartis, apie konkretų dokumentą sužinojęs tik iš savo tuometinio vadovo – atsakovės direktoriaus A. L., nei kad ieškovas perdavė, o atsakovės direktorius A. L. grąžino 10 000,00 Eur avansą. Kadangi liudytojo G. P. parodymai, duoti 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje, priešingai negu buvo nurodžiusi atsakovė apeliaciniame skunde, paremti jo nuomone, ką jis galimai matė, ir atsakovės direktoriaus A. L., jam užklausus, duotais atsakymais, pačiam tiesiogiai nemačius nei pasirašinėjamo, nei suplėšomo dokumento teksto ar perduodamos / grąžinamos 10 000,00 Eur sumos, todėl sutiktina su ieškovu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai jais nesirėmęs, liudytojui G. P. negalėjus patvirtinti šalių ginčui teisiškai reikšmingų aplinkybių. Be kita ko, galima būtų paminėti, jog liudytojas G. P. – buvęs atsakovės darbuotojas, su kuria jis turi verslo reikalų, bei ilgametis atsakovės direktoriaus A. L. pažįstamas, todėl neatmestinas tokio asmens suinteresuotumas šalies naudai.

28. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodžiusi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakęs ir nevertinęs ieškovo 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio metu išsakyto patvirtinimo, jog atsakovė ieškovui pinigus už butą grąžino, 2017 m. balandžio 5 d. paskolos sutartį Nr. GNT-2017-04-05 atsakovės vadovui A. L. pasiūlius sudaryti, kaip šio fakto įteisinimą. Teisėjų kolegija su minėtu atsakovės argumentu neturi pagrindo sutikti. Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,LITEKO“ duomenimis nustatyta, jog ieškovui dalinai įvykdžius 2017 m. balandžio 5 d. paskolos sutartį Nr. GNT-2017-04-05, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33620-816-2018 iš jo atsakovės naudai priteista 8 000,00 Eur negrąžintos paskolos, 10,91 Eur palūkanų, 35,20 Eur delspinigių, 5,00 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 8 046,11 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 690,52 Eur bylinėjimosi išlaidų. Antstolių informacinės sistemos išrašas patvirtina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą aplinkybę, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-33620-816-2018 yra priimtas vykdyti antstolio G. B., užvedant vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini); nuo 2020 m. kovo 13 d. išieškoma suma – 7 720,57 Eur. Iš 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad ieškovas paminėjęs, jog pinigai jam buvo grąžinti kaip paskolinti pinigai už būstą, tik po 2-3 mėnesių, vykstant Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ikiteisminiam tyrimui, atsakovės direktorius A. L. sugalvojo, kad jam reikia viską tvarkingai įforminti ir po 3-4 mėnesių atvežė skolų suderinimo aktus, nurodydamas, kad tai neva paskola (teismo posėdžio garso įrašas nuo 27 min. 46 s iki 28 min. 37 s). Perklaustas dėl 10 000,00 Eur, ieškovas teigęs, kad ši suma jam grąžinta nebuvusi (teismo posėdžio garso įrašas nuo 28 min. 57 s iki 29 min.). Tuo tarpu atsakovės direktorius A. L., duodamas 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje paaiškinimus dėl 2017 m. balandžio 5 d. paskolos sutarties Nr. GNT-2017-04-05, nurodęs, kad ieškovas siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą šalia (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g., todėl paprašė jo paskolos, šis pasakė, kad asmeniškai šiuo momentu neturi pinigų, gali nebent paskolinti iš įmonės ir išvažiuodamas atostogauti pervedė jam paskolą, t. y. 10 000,00 Eur, kurios dalį, t. y. 2 000,00 Eur jis ir grąžino (teismo posėdžio garso įrašas nuo 34 min. 44 s iki 39 min. 17 s; 1 val. 55 s iki 1 val. 1 min. 10 s). Taigi, nepaisant atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, pagrįstų ieškovo duotais paaiškinimais 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje, pats jos direktorius A. L. paneigęs, kad 2017 m. balandžio 5 d. paskolos sutartis Nr. GNT-2017-04-05 galėjusi turėti apsimestinio sandorio požymių, ja ieškovo prašymu suteikus 10 000,00 Eur paskolą nekilnojamajam turtui – žemės sklypui (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje įsigyti. Sudarytų šalių sandorių atsiejamumą, kaip teisingai buvo pastebėjęs ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, neginčijamai patvirtina faktiniai bylos duomenys, jog 2017 m. balandžio 5 d. paskolos sutartis Nr. GNT-2017-04-05 ieškovo įvykdyta dalinai, grąžinus atsakovei 2 000,00 Eur, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. vykdomasis raštas Nr. e2-33620-816-2018 perduotas antstoliui G. B. vykdyti, atliekant priverstinį skolos išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog tokiu atveju, jeigu 2017 m. balandžio 5 d. paskolos sutartimi Nr. GNT-2017-04-05 iš tiesų būtų įformintas 10 000,00 Eur grąžinimo faktas, ieškovas nebūtų jos vykdęs, sumokėdamas atsakovei 2 000,00 Eur, o ši nebūtų kreipusis į teismą su ieškiniu dėl likusios skolos sumos priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardytų duomenų visuma suponuoja ne tik pačios atsakovės pozicijos prieštaringumą, tačiau ir jos argumentų, neatsižvelgiant į bylos proceso dalyvių nurodytas aplinkybes, nepagrįstumą.

29. Atsakovė apeliaciniame skunde išdėsčiusi savo nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendęs, jog pinigų grąžinimo faktą atsakovė turėjo įrodinėti rašytiniais įrodymais (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 12 straipsnio 1 dalis), t. y. raštu patvirtinusi pinigų gavimo faktą, ji privalėjo būti apdairi ir protinga atitinkamai (raštu) įformindama ir pinigų grąžinimo faktą ieškovui. Teisėjų kolegija su tokia atsakovės nurodyta pirmosios instancijos teismo pozicija neturinti pagrindo nesutikti. Pažymėtina, jog buhalterinės apskaitos dokumentai civiline teisine prasme reikšmingi patvirtinant ar paneigiant tam tikrą teisinę reikšmę turintį faktą, šiuo atveju – būtent pinigų grąžinimo faktą. Pagal BAĮ 2 straipsnio 1 punktą, apskaitos dokumentas – tai popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (BAĮ 12 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d.) 5 punkte nurodyta, kad juridiniams asmenims vykdant ūkinę komercinę veiklą, grynieji pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas (3 punktas). Iš kasos grynieji pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį (4 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad 10 000,00 Eur avansas, kuris turėjo būti įskaitytas į buto kainą, sumokėtas ieškovo 2016 m. balandžio 11 d. grynaisiais pinigais. Atsakovės direktorius A. L., 2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje klausiamas dėl jam perduotų 10 000,00 Eur, kuriuos savo parašu patvirtino gavęs, paaiškino, kad priėmęs juos iš ieškovė, laikė ne ofise, o vyriškoje rankinėje, kurią su savimi nešiojosi, nes tai buvusi saugiausia vieta (prie savęs); savaitę pralaikęs, būtent tuos pačius grynuosius pinigus, nes jų niekur nereikėjo panaudoti, grąžino ieškovui; kasos pajamų orderio neišrašius, nereikėjo ir pakvitavimo grąžinant (teismo posėdžio garso įrašas nuo 47 min. 17 s iki 48 min. 12 s). Kadangi atsakovės direktorius A. L. turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą finansų srityje, ilgametę statybų verslo patirtį, jis turėjo žinoti, kad tiek grynųjų pinigų perdavimas, tiek ir jų grąžinimas yra fiksuojamas raštu, pagrindžiant įvykusią ūkinę operaciją. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu atsakovės direktorius A. L. nepaaiškinęs, kodėl, visų pirma, 10 000,00 Eur suma nebuvo įnešta į atsakovės kasą, ieškovui atitinkamai išduodant kasos pajamų orderį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, jog juridiniam asmeniui keliami didesni atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010; kt.), todėl atsižvelgiant į atsakovės veiklos pobūdį, akivaizdu, jog pinigų grąžinimo faktas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, privalėjo būti įformintas raštu, laikantis atliekamoms ūkinėms operacijoms keliamų reikalavimų. Atitinkamai to nepadarius, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pažymi, jog neturi teisinės reikšmės ir atsakovės minima aplinkybė dėl 10 000,00 Eur sumos neįtraukimo į 2018 m. gegužės 18 d. skolų suderinimo aktą.

30. Atsakovė papildomai nurodžiusi, jog 10 000,00 Eur grąžinimo faktą netiesiogiai patvirtina aplinkybė, kad ieškovas ieškinį pareiškė praėjus dvejiems metams po sutartyje numatyto termino, iki kurio turėjo būti sudaryta pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis, į bylą nepateikdamas jokio rašytinio įrodymo, kad per laikotarpį, kai šalys dar vykdė bendrą veiklą ar po jos nutraukimo (išskyrus pretenziją prieš pat ieškinio pareiškimą) būtų kreipęsis į atsakovę dėl pinigų grąžinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-611/2019). Kadangi šalis siejo abipusio pasitikėjimo santykiai, neatmestina ieškovo nurodyta versija, kad šis dėl nurodytos priežasties galėjo delsti kreiptis tiek su rašytine pretenzija, tiek su ieškiniu į teismą, laukdamas, kol atsakovė turimą prievolę ieškovo atžvilgiu įvykdys geranoriškai. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį ieškovas su ieškiniu galėjo kreiptis, prašydamas apginti savo pažeistas teises, nebuvo praleistas, aplinkybė, kad jis savo teisę į gynybą įgyvendino tik praėjus dvejiems metams po sutartyje numatyto termino, pati savaime neįrodo, kad delsiama buvo dėl to, jog 10 000,00 Eur avansas – grąžintas, todėl šis atsakovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

31. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), priimdamas iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

33. Atsakovė prašė ieškovui skirti 5 000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisiant jai 50,00 procentų šios baudos.

34. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2570/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013).

35. Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškinio tikslas buvo ne apginti pažeistą teisę, o neteisėtai pasipelnyti, pasinaudojant tarpusavio pasitikėjimo santykiuose susiklosčiusiomis aplinkybėmis, jog šalys raštu neužfiksavo pinigų grąžinimo ieškovui fakto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisė kreiptis į teismą yra bendro pobūdžio, numatyta kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pats savaime ieškinio pateikimas pirmosios instancijos teismui, ginant pažeistą teisę įstatymų nustatyta tvarka, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, nenustačius ieškovo tyčinio nesąžiningo elgesio arba, konkrečiai, kaip atsakovė buvo nurodžiusi, ieškinio tikslo neteisėtai pasipelnyti, todėl atsakovės prašymas skirti ieškovui 5 000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkintinas (CPK 95 straipsnio 1 dalis, 151 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Kadangi atsakovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas už apeliacinio skundo parengimą ne dėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo, o dėl kito, t. y. Vilniaus miesto apylinke?s teismo 2019 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-252-925/2019, vien ši aplinkybė suponuoja jų nepagrįstumą. Apeliacinį skundą atmetus, o ieškovui, atsiliepime į apeliacinį skundą prašius priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų nepateikus, jų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2608-989/2019 palikti nepakeistą.