Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-228-626/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-08-22
Bylos Nr.: 1A-228-626/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00280-2023-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Vitalija Norkūnaitė, Evaldas Pašilis
Nuteistasis: D. L.
Nukentėjusysis: G. M.
Advokatai: Ramūnas Vanagas, Daiva Dereškevičienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-228-626/2024Teisminio proceso Nr.

1-01-1-00280-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.2; 1.2.7.1.2.3; 1.2.7.7; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Evaldo Pašilio,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistajam D. L., jo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,nukentėjusiosios G. M. atstovei advokatei Daivai Dereškevičienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu, dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 149 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas:

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

– pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

– pagal BK 153 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes ir D. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos įstaigoje.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruoti policijos įstaigoje iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos nepakeistos, pradėjus nuosprendį vykdyti – panaikintos.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio D. L. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. L. nukentėjusiajai G. M. priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iki G. M. pilnametystės šių priteistų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta jos įstatyminė atstovė A. K.

Iš D. L. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai išieškota 400 Eur antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajai G. M., išlaidoms padengti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1.1. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d., ir nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2022 m. sausio 31 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad G. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, sistemingai, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip 10 kartų, rankų pirštais lietė bei braukydavo per mažametės G. M. sėdmenis bei lytinius organus (makštį), tokiu būdu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti jaunesnių nei šešiolikos metų asmenų lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, ir tokiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį;

1.2. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 19 d. iki 2022 m. sausio 31 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji G. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, todėl negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, t. y., esanti bejėgiškos būklės, taip pasinaudodamas šia bejėgiška nukentėjusiosios G. M. būkle, prieš jos valią, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip 10 kartų, įvesdavo savo lytinį organą jai į makštį, tokiu būdu lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, taip išžagino mažametę G. M.;

1.3. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 2 punktą už tai, kad laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d., ir nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2022 m. sausio 31 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji G. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, todėl negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, t. y. esanti bejėgiškos būklės, taip pasinaudodamas šia bejėgiška nukentėjusiosios G. M. būkle, sistemingai tvirkindamas bei žagindamas mažametę G. M., gim. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai dėl šių nusikalstamų veikų įtakos sutrikdė esančios bejėgiškos būklės dėl amžiaus, mažametės G. M. psichinę sveikatą, padarydamas jai potrauminio streso sutrikimą (F43.1), kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado nuo jo nusikalstamų veiksmų, t. y. padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde prašo: 1) Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – jį išteisinti; 2) skundo nepatenkinus, paskirtas bausmes sušvelninti ir pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti galutinę subendrintą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad Kauno apygardos teismo padarytos išvados dėl jo kaltės ir veikų įvykdymo aplinkybių yra nepagrįstos ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, išvada dėl jo kaltės grindžiama, įrodymus byloje įvertinus atsietai ir neišsamiai, dėl ko buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nuteistojo vertinimu jam turi būti priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

2.2. Akcentuoja, kad jo kaltė grindžiama iš esmės vien nukentėjusiosios parodymais, kaip nuosekliais visų su nukentėjusiąja atliktų tyrimo veiksmų metu ir neturinčiais esminių prieštaravimų. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka ir pabrėžia, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tik vieną kartą. Todėl teismas, vertindamas nepilnametės parodymus, turėjo ypatingai atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis.

2.3. Nors teismų praktikoje draudžiama apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti prielaidomis, nepatikimais, prieštaringais, nenuosekliais ir tarpusavyje nesusijusias įrodymais, pirmosios instancijos teismas, nuteistojo vertinimu, šių nuostatų nesilaikė. Apelianto teigimu, vienintelis jo kaltės įrodymas byloje yra nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusioji lankydavosi jo bute. Tačiau vien šių aplinkybių buvimas nėra pagrindas konstatuoti, kad jis tvirkino bei žagino ilgą laiką nukentėjusiąją G. M.

2.4. Savo kaltę jis nuosekliai viso proceso metu neigė. Visgi, pirmosios instancijos teismas jo parodymus nepagrįstai vertino kaip nepatikimus bei kaip siekį išvengti atsakomybės, nors jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus, į visus jam užduotus klausimus atsakinėjo logiškai ir suprantamai.

2.5. Nukentėjusiosios G. M. jo apkalbėjimo motyvai jam nėra žinomi bei suvokiami. Tačiau, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjime teisme metu, net nebuvo siekiama nustatyti, ar tikrai vaiko parodymų šaltinis yra reali tiesioginė patirtis tariamai būtent su juo, o ne pavyzdžiui su nukentėjusiosios draugu U., su kuriuo, kaip tvirtina pati nukentėjusioji, ji turėjo lytinių santykių. Mano, kad remiantis parodymų turinio analizės metodu, nepakanka informacijos pateikti patikimą išvadą apie jos pasakojimų atitikimą realybei, ypač kai yra iškeltas klausimas dėl ilgalaikės nukentėjusiosios seksualinės prievartos. Pastebi, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pasakyti, ar G. M. patyrimas buvo tiesioginis (t. y. ar su ja pačia buvo atlikti šie veiksmai), ar netiesioginis (t. y. ar ji stebėjo kitų asmenų seksualinius veiksmus, matė pornografinio pobūdžio filmus, girdėjo suaugusiųjų kalbas, klausimus šia tema ir pan.). Šiuo metu tai nustatyti jau nebėra galimybių, nes vėliau mergaitė pernelyg dažnai buvo klausinėjama apie tai.

2.6. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančių duomenų apie tai, kad G. M. yra linkusi meluoti bei fantazuoti. Šias aplinkybes patvirtina liudytojos A. K., nukentėjusiosios motinos, parodymai, kadangi ji savo dukrą charakterizavo kaip nevaldomą, nekontroliuojamą, neturinčią jokio nuoširdumo ir kuri rūpinasi tik savimi. Liudytoja A. K. taip pat pažymėjo, kad nors mergaitė yra jos dukra ir ją labai myli, bet dukra yra melagė, tą pamato paprastuose buitiniuose pavyzdžiuose, ji tikrai yra manipuliatorė, moka prie žmogaus prieiti, kai reikia, moka pakalbėti ir gauti naudą. Be to, minima liudytoja parodė ir tai, kad dukra niekada jai nesiskundė dėl netinkamo jo elgesio prieš ją, joks dukters elgesys neišdavė, kad ji vengtų, bijotų jo, ji ir toliau noriai lankydavosi jų namuose. Taip pat liudytos S. P. parodymai apie tai, kad „G. fantazija yra labai laki, todėl ji gali ir meluoti“, kad pati mama dukrą apibūdinusi mokytojai kaip „pataloginę melagę“. Liudytojas V. K., nukentėjusiosios senelis, taip pat patvirtino, kad jo anūkė linkusi meluoti bei fantazuoti.

2.7. Nuteistasis pabrėžia, kad minėti liudytojai neturi byloje jokio suinteresuotumo, noro jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jų parodymus vertinti kritiškai dėl nukentėjusiosios polinkio meluoti bei fantazuoti, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Priešingai, A. K. ir V. K. yra nukentėjusios artimiausi šeimos nariai (motina ir senelis), jie yra patys artimiausi jai asmenys, kurie pažįsta ją nuo pat jos gimimo ir gali apibūdinti ją tiksliai ir išsamiai, bei suinteresuoti ginti jos interesus bei jai padėti, bet ne ją apkalbėti. Tad, nuteistojo vertinimu, lieka neaišku, kodėl nukentėjusioji tiek metų tylėjo apie patiriamą seksualinę prievartą, ir niekam apie tai nepapasakojo, toliau lankėsi jo namuose, bendravo su juo. Taip pat daug abejonių kelia aplinkybė, kad nukentėjusiosios norą papasakoti psichologei apie jį lėmė aplinkybė, jog prieš eidama į konsultaciją tiesiog pamatė jį parduotuvėje. Be to, psichologei K. S. ji neįvardijo konkretaus asmens, išprievartavusio ją, t. y. nesakė, kad tai buvo būtent jis ir nepaisė psichologės nurodymo papasakoti apie tai savo mamai. Pastarajai apie patirtą tariamą seksualinį dukters išnaudojimą pranešė K. S., bet ne pati nukentėjusioji. Pastebi ir aplinkybę, kad nukentėjusioji negali konkretizuoti nei laikotarpių, nei metų laiko, nei skaičiaus dėl patirto seksualinio išnaudojimo, visas aplinkybes nurodo tik abstrakčiai, kas leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos buvo išsigalvotos nukentėjusiosios.

2.8. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos bei teismų praktika. Tai, apelianto vertinimu, rodo, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus, teisminio nagrinėjimo metu nesiekė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, dėl ko buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

2.9. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nepagrįstai jo veiksmai buvo kvalifikuoti dar ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta – 3 punktas), netinkamai taikant šį baudžiamąjį įstatymą, buvo nukrypta nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, tuo atveju, jeigu dėl seksualinio prievartavimo metu panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas ar sukeliamas fizinis skausmas, veika papildomai pagal BK 138 straipsnį nekvalifikuojama. Pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiajai G. M. būtent tik po byloje nagrinėjamų įvykių atsirado laikinas psichikos sutrikimas. Liudytojo V. K. parodymais vaikystėje prieš nukentėjusiąją smurtavo patėvis, be to Anglijoje jos motina buvo sulaikyta policijos, todėl nukentėjusioji laikinai buvo paimta policijos darbuotojų ir kurį laiką gyveno pas laikinus globėjus. Šie ankstyvoje vaikystėje patirti nukentėjusiosios išgyvenimai nebuvo tiriami, nebuvo siekiama nustatyti, ar jie nėra tiesiogiai susiję su jai nustatytu potrauminio streso sutrikimu.

2.10. Apeliacinės instancijos teismui nesutikus su apeliacinio skundo argumentais, nuteistasis taip pat mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė. Tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas ir baustas administracine tvarka, leidžia teigti, kad jis nėra toks pavojingas, kad jį reiktų ilgam izoliuoti nuo visuomenės, jam galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, neatsižvelgiant į tai, kad jis visiškai neigia savo kaltę. Cituodamas Lietuvos aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-512/2013, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018 ir kt.) nuteistasis akcentuoja, kad visuma jo skunde išdėstytų aplinkybių leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant švelnesnę negu laisvės atėmimo bausmę.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios įgaliotoji atstovės – nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. L. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo D. L. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. L. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, BK 153 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė D. L. teisingas ir proporcingas bausmes bei tinkamai jas subendrino.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

4. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos bei teismų praktika. Tai, apelianto vertinimu, rodo, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus, teisminio nagrinėjimo metu nesiekė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, dėl ko buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas kuris turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties, priimtas nuosprendis yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-101-303/2020 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-137/2008, 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018, 2K-204-689/2019, 2K- 101- 303/2020). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, tai paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-489/2023).

6. Teisėtu gali būti laikomas tik toks teismo sprendimas, kurio ne tik forma, turinys atitinka BPK reikalavimus, tačiau ir procesas, kuriame atitinkamas sprendimas buvo priimtas, vyko laikantis įstatymuose įtvirtintų nuostatų, nepažeidžiant asmens teisių. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti motyvuotas, neprieštaringas, pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Ar įrodymai yra teisėti, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Nuteistojo D. L. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai ir šališkai vertino įrodymus, atmestini. Apeliantas nepateikia argumentų, patvirtinančių, kad visi ar dalis įrodymų byloje buvo gauti pažeidžiant BPK nuostatas, reglamentuojančias atitinkamų įrodymų rūšių gavimo tvarką (pvz.: liudytojai apklausti pažeidžiant BPK 78–83, 182–187 ir kt. straipsnių nuostatas, dokumentai neatitinka BPK 95–96 straipsnių reikalavimų ir pan.). Apeliaciniame skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų, kuriais apygardos teismas grindė savo nuosprendį, teisėtumu. Skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje analizavo ne tik įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, bet nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo duotus parodymus. Nuteistojo D. L. apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą. Tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo kaltė neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Taip pat nėra pagrindo abejoti nepilnametės nukentėjusiosios G. M. parodymų patikimumu. Nukentėjusioji davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus apie esmines bylos aplinkybes (kad D. L. lietė bei braukydavo per jos sėdmenis bei lytinius organus, kai jai buvo vienuolika metų, ją išžagino, lietė ją ir žagino iki jai suėjo trylika metų.) Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto išsakomos abejonės dėl nukentėjusiosios G. M. parodymų patikimumo grindžiamos tik nuteistojo asmeninio pobūdžio vertinimais. Tai nesumenkina nukentėjusiosios parodymų įrodomosios vertės. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tai, kad teismas atmetė apelianto versijas dėl jo nekaltumo, o patikimais įrodymais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus. Skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad teismo nuosprendis pagrįstas nekeliančiais abejonių duomenimis. Apygardos teismas išsamiai tyrė visas bylos aplinkybes, savo išvadas dėl D. L. kaltės grindė ištirtų duomenų (nukentėjusiosios, liudytojų A. K., K. S., S. G. parodymais, globos namų “Užuovėja” psichologiniu įvertinimu, teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktu, eksperčių paaiškinimais ir kt.) visuma. Tai paneigia apelianto teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu tendencingai buvo renkami tik nuteistajam nepalankūs duomenys, o teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, bylą nagrinėjo šališkai, vadovavosi išankstine nuostata dėl jo kaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra jokių duomenų, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs tendencingas, ar būtų kitų aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonių teismo nešališkumu. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai, objektyviai ir tinkamai užtikrino nuteistojo D. L. teises bei nepalankumo jam nerodė.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir D. L. veikų kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus

7. Skundžiamu nuosprendžiu D. L. nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, sistemingai tvirkino bei žagino mažametę G. M., šiais savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais sukeldamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį praeinančiu psichikos sutrikimu – kitomis reakcijomis į stiprų stresą (F43.8). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad išvadas dėl D. L. kaltės, jo veiksmų nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu, nustatant veikų kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes, teismas grindė visuma bylos duomenų, gautų išanalizavus ir įvertinus pačios G. M., liudytojų A. K., K. S., S. G. parodymus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. sausio 17 d. specialisto išvadą Nr. G206/2023, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2023 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. ekspertizės aktą Nr. 103MS-27/2023, Globos namų „Užuovėja“ Nepilnametės, galimai nukentėjusios nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą bei kitus byloje esančius rašytinius įrodymus.

8. Nuteistasis D. L. skunde prašo išteisinti jį dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas.

9. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. L. viso proceso metu savo kaltės nepripažino ir neigė išžaginęs bei tvirkinęs mažametę G. M. Nuteistasis D. L., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad grįžęs iš Anglijos, gyveno pas savo motiną J. L., kuri tuo metu gyveno su sugyventiniu V. K. ir jo broliu A. L. V. K. dažnai lankydavo jo šešerių metų anūkė G. Jo santykiai su G. buvo draugiški, piktumų tarpusavy nebuvo, neliesdavo jos, cigarečių nebuvo nupirkęs, kartą nupirko jai energetinį gėrimą; nebuvo taip, kad ji kažko prašytų jo nupirkti ir jis nebūtų jai nupirkęs. Būdavo atveju, kad namuose likdavo vieni jis ir G., bet jis jos neliesdavo. Jis nežino, kodėl G. psichologei pasipasakojo, kad jis su ja atlieka seksualinius veiksmus. Nebuvo jokio konflikto, barnio ar priežasties, dėl ko G. galėtų jį apšnekėti. Negalėjo taip būti, kad jis seksualiai lindo prie G. būdamas neblaivus ir to neatsimintų. Ikiteisminio tyrimo metu (2023 m. sausio 17 d. apklausa) apklaustas įtariamuoju D. L. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes kaip ir teisme, tik detaliau nurodė, kad turi problemų su alkoholiu, tačiau nėra įrašytas į psichinių ligų centrą ir neįtrauktas į priklausomybių ligų įskaitą. Maždaug prieš 3-4 metus grįžo ir Anglijos ir Lietuvoje gerdavo kasdien, tačiau jo atmintis gerai veikia. Gyvena pas motiną (duomenys neskelbtini) trijų kambarių bute, kuriame turi savo kambarį, kurį dalinasi su savo broliu. Draugės neturėjo, niekada nebuvo vedęs. Žino motinos sugyventinio V. anūkę G., žino, kad jai yra 11-14 metų, galimai paskutinį kartą ją matė vasarą. G. pastoviai viena ateidavo pas senelį, bet namuose būdavo jo motina ir V., buvo atvejų, kai ji likdavo namie su juo, kai jo motina ir V. išeidavo į parduotuvę ir palikdavo jam ją prižiūrėti, tačiau negali pasakyti, kiek kartų ir trumpam laikui ją palikdavo. Anksčiau G. likdavo nakvoti, miegodavo kambaryje-svetainėje, kuris buvo rakinamas. Jo su G. tarpusavio santykių niekada nebūdavo, kai G. likdavo viena su juo, jis tikrai jos neišnaudojo, tarp jų nebuvo lytinių santykių. Jis neturėjo jokių fiziologinių sutrikimų, nėra turėjęs jokių lytinių santykių nei su moterimi, nei su vyru, nei su vaikais. Jis net nežino, kur yra moters makštis. Niekada neturėjo konfliktu nei su G., nei su jos mama, nei su G. seneliu, nežino, kodėl G. jį apšneka. Yra atsisakęs nupirkti G. elektroninę cigaretę (t. 2, b. l. 145–146). 2023 m. gegužės 31 d. apklausos metu D. L., be to, ką anksčiau yra parodęs, paaiškino, kad gyvena trijų kambarių bute, kambarį dalinasi su broliu, į jo kambarį ateidavo ir G., kur žaisdavo su planšete. Šios apklausos metu D. L. taip pat neigė turėjęs lytinių santykių su G. M. ir nurodė anksčiau turėjęs lytinių santykių su vyresnėmis moterimis, taip pat, kad būdavo tokių atvejų, kai G. po mokyklos ateidavo pas jį į namus, kai namuose jo motinos ir jos sugyventinio nebūdavo, jie dirbdavo, tokių atvejų būdavo kokie 3 per savaitę, bet tada jis jos „neišnaudojo“, netvirkino, nežagino, todėl negalėjo sutrikdyti jos sveikatos. Kaip paaiškino D. L., jis niekada nepirkdavo G. M. nei alkoholio, nei cigarečių, nei energetinių gėrimų (t. 2, b. l. 160–162). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo D. L. parodymus, nuosekliai neigiant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

10. Bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiosios G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (kuomet G. M. buvo 14 metų), kurių metu ji nurodė, kad ji atvyko į Lietuvą, kai jai buvo 6 metai, gyveno pas močiutę, kartais nuvykdavo pas dieduką, pas kurį dieduko sugyventinės sūnus D. čiupinėjo jos privačias kūno vietas ir ją prievartavo. Jai čiupinėjo „šikną ir apačią – putę“, „lietinėjo“, braukydavo pirštais. Ji būdavo apsirengusi suknelę, „timkes“. Kai lietinėjo, kišdavo rankas į rūbus. Tai darė daug kartų, pas save kambaryje, ant sofos. Vienuolikos metų jis ją išprievartavo. Ji neatsimena, koks tai buvo mėnuo. Tuo metu buvo pas dieduką, žiūrėjo televizorių D. kambaryje. D. irgi buvo kambaryje. Jis, atėjęs, ją čiupinėjo, o paskui įkišo „savo reikalą“ į ją. Ji matė, kaip įkišo ir jai skaudėjo „bile kaip“. Viskas vyko ant sofos. Ji gulėjo pakėlusi kojas, o jis klūpojo ant kelių. Jis jai nieko nesakė, ji liepė jam baigti ir neliesti jos, kiek tai laiko truko, ji negali pasakyti. Išprievartavimo metu sakė D., kad baigtų, kadangi jis buvo vyresnis ir stipresnis, daugiau nieko jam nesakė, o jis žinojo, kad jam ji nieko nesakys. Po visko apsirengė, o po to grįžo diedukas. Apie tai papasakojo mamai ir psichologei. Pirmas kartas vyko, kai jai buvo 6 metai, viskas vyko iki jai buvo 13 metų, o vienuolikos metų ją išprievartavo. Nuo 11 iki 13 metų ją čiupinėjo ir prievartavo. Kiek buvo prisilietimų, negalinti pasakyti, o išprievartavimų buvo apie 10 kartų, paskutinis kartas buvo, kai jai buvo 13 metų. Būtent 6 metų jis lietė ją tik rankomis. Kai ji būdavo pas senelį, būdavo ir D. brolis, bet jis kažkur išeidavo. Kai vykdavo D. veiksmai, nieko namuose nebūdavo. Lytiniai santykiai yra tada, kai turi seksą. Sekso metu vyras įkiša moteriai savo „daiktą“. D. įkišo savo „daiktą į jos putę“. Po šių santykių su D. ji yra turėjusi lytinių santykių su U. Tai buvo 2022 m., nepamena tikslios datos. Anksčiau apie tai niekam nepasakojo, kadangi mama nelabai išklausydavo, bijojo, kad kiti „žiūrės“ į ją. Psichologė privertė pasisakyti mamai, kai ji buvo pas psichologę. Nuo 11 iki 13 metų D. jai pirko energetinius gėrimus, kad niekam nieko nesakytų (t. 1, b. l. 55– 57).

11. Apelianto teigimu nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tik vieną kartą, todėl teismas, vertindamas nepilnametės parodymus, turėjo ypatingai atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusioji yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis. Apelianto manymu, todėl apygardos teismas neturėjo jais remtis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo pačiu nuteistasis D. L. kelia klausimą dėl nukentėjusiosios G. M. parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą; jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas; nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2023 m. sausio 18 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas atliko nukentėjusiosios G. M. apklausą, kurioje dalyvavo nukentėjusiosios įstatyminė atstovė A. K., atstovė pagal įgaliojimą advokatė R. K., Alytaus apskrities VTAS atstovas A. P. Šioje apklausoje tuometis įtariamasis D. L. ir jo gynėjas nedalyvavo, tačiau 2023 m. sausio 17 d. jam buvo pranešta dėl G. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2023 m. sausio 18 d., 10.00 val. (t. 1, b. l. 99) ir jis dalyvauti apklausoje nepageidavo. Nukentėjusiosios G. M. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo filmuojama ir buvo daromas garso įrašas, užtikrinant galimybę apklausoje nedalyvavusiems asmenims, taip pat ir D. L. bei gynėjui, matyti ir girdėti, kaip vyko apklausa. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo ištirtas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-27/2023, kuriame nurodyta, kad rekomenduojama G. M. dėl emocinės būklės nedalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose (t. 1, b. l. 127–137). Taigi, nepilnametė nukentėjusioji G. M. pagrįstai viso proceso metu buvo apklausta vieną kartą (ikiteisminio tyrimo teisėjo), nepažeidžiant BPK normų, reglamentuojančių nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusių apklausą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šios apklausos metu duotais parodymais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

13. Teismų praktikoje pasisakyta, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 440/2010, 2K-309/2011, 2K-246-689/2019 ir kt.). Nesutiktina su apelianto argumentu, jog vienintelis jo kaltės įrodymas byloje yra nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusioji lankydavosi jo bute. Nagrinėjamu atveju nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos ne tik nukentėjusiosios G. M. parodymais, bet ir juos patvirtinančiais kitais teismo išsamiai ištirtais ir išanalizuotais įrodymais. Visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių. Pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismo išvados paremtos prielaidomis, nėra.

14. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K- 226- 976/2020 ir kt.). Nukentėjusioji G. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodytas esmines patirtos seksualinės prievartos aplinkybes papasakojo ir globos namuose „Užuovėja“ psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto bei Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu. Iš nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados matyti, kad globos namuose „Užuovėja“ 2023 m. sausio 16 d. – 2013 m. sausio 18 d. atliekant nepilnametės G. M. psichologinis įvertinimą dėl galimai patirto seksualinio smurto, ji nurodė, jog maždaug nuo šešerių iki trylikos metų amžiaus ją seksualiai išnaudojo jos motinos tėvo sugyventinės sūnus D.; kad kuomet senelis su sugyventine kažkur išvažiuodavo, šis asmuo pradėdavo prie jos lįsti, „kišdavo pirštus ten, kur nereikia“, kuomet jai buvo vienuolika metų – ją išprievartavo (t. 1, b. l. 102–104). Iš teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2023 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-27/2023 aprašomosios dalies („Psichikos būklė“) matyti, jog apie bylai reikšmingas aplinkybes bei D. L. veiksmus jos atžvilgiu tiriamoji (G. M.) pasakoja nuosekliai, nepateikdama daug detalių, nenoriai, nurodydama „išprievartavo dieduko sugyventinės sūnus D. Viskas prasidėjo, kai buvo 6 m., dieduko sugyventinės namuose (pradeda verkti). Kai buvo 11 m. man mėnesinės prasidėjo, tada mane išprievartavo. Kai Janina (senelio sugyventinė) pamatė, man buvo 8 m., kai man jis buvo sugrūdęs pirštą į mane, tada ji ant manęs rėkė. Pradžioje sakydavau, kad man nepatinka, priešindavausi, bet jis neklausydavo, paskui tiesiog pasiduodavau. Nuo 13 m. tiesiog nebeidavau pas dieduką <...>. Kai prievartaudavo, galvodavau, koks jis psichas ir dalbajobas. Kai pasakoju kyla pyktis ir šlykštumas.“. Apklausta pirmosios instancijos teisme ekspertė-psichologė A. Šiaulytė, paaiškino, jog pabendravusi su nukentėjusiąja, ji nustatė, jog dėl tiriamų įvykių, pasakojant apie juos G. M. itin emocingai išgyvena, o jos emocijos rodo parodymų tikrumą. Tai rodo, kad jai tikrai buvo taip ir, kad jai laiku nebuvo suteikta psichologinė pagalba, orientuota į šių psicho traumuojančių įvykių įveiką. Ji ir kita ekspertė atliekant tyrimą nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti jos parodymais, o ne aplamai apie jos gyvenimą ir ką ji veikia skirtingose situacijose. Ekspertizės metu buvo atliekama jos pasakojimo analizė, t. y., ką ji pasakoja ir tai, ką išgyvena. Šiuo atveju yra reikšmingas stebėjimo metodas, kai gretinama, ką iš gyvena ir ką transliuoja neverbalinė (kūno) kalba ir tai, ką pasakoja tiriamasis kiekvienoje temoje. Su tiriamąja G. M. buvo aptarta daug skausmingų temų. Pabaigoje jos emocinė raiška, kūno kalba buvo ypatingai stipriai išreikšta, kalbant apie byloje tiriamus įvykius. Pastebėjo jos padidintą jautrumą apskritai dėl jos gyvenimo aplinkybių, bet jautrumo kreivė stipriai šoko aukščiau, kada kalbėta apie tiriamus įvykius, buvo reikalingos pertraukos, laikas nusiraminti. Mergaitė sunkiai tramdėsi, kalbėdama apie kaltinamąjį, jo veiksmus jos atžvilgiu, įvardina jos 6 metų amžių.

15. Iš liudytojų A. K., K. S., S. G. parodymų matyti, kad iš esmės tokias pat seksualinės prievartos aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir joms. Liudytoja A. K., nukentėjusiosios motina, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad kai jos dukra G., būdama 6 metų, iš Anglijos grįžo į Lietuvą, savaitgaliais jos (A. K.) tėvas pasiimdavo G. į savo namus iš jos motinos namų (tėvai išsituokę). <...>. Kai ji grįžo iš Anglijos, pastebėjo, kad dukra šiek tiek pasikeitė. <...> Kaip parodė ši liudytoja, pirmus lytinius santykius (ji taip mano, kad buvo pirmi) G. turėjo su savo draugu U. A. šiemet pavasarį 2022 m. (2022 m. gruodžio 23 d. apklausa)), kai jai buvo 13 metų (pasak dukros, tik vieną kartą). 2022 m. gruodžio 23 d. dukros psichologė K. S. pranešė jai, kad jos dukra norės su ja pasišnekėti apie dėdę D. L. Dukra jai pasakė, kad pirmus lytinius santykius ji turėjo ne su U., o šešerių metų, tada dukra pradėjo verkti. Dukra pasakė, kad D. „padarė tai ir viskas tęsėsi iki šiol, jei tik aš pas dieduką, o dieduko su močiute nėra, jis daro, ką jam reikia“. Tuo metu dukra sakė, kad anksčiau jai nepapasakojo apie tai, nes bijojo, kad ji ja nepatikės <...>. Teisme apklausta liudytoja K. S., psichologė, parodė, jog pirmos konsultacijos metu (2022 m. lapkričio 3 d.) G. M. pasipasakojo jai apie jos atžvilgiu naudotą seksualinę prievartą, o būtent, kad ne vieną kartą buvo išprievartauta savo dėdės ir, kad primą kartą tai atsitiko, kai jai buvo 6 meti. Kitos konsultacijos metu (2022 m. lapkričio 9 d.) G. M. pasakė, kad apie šį įvykį ji nieko nepasakė mamai, o į trečią konsultaciją pastaroji išvis neatėjo. Tuomet ji paskambino G. M. motinai ir paprašė šios pasikalbėti su savo dukra apie pastarosios santykius su dėde. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja be kita ko patvirtino, kad G. M. tuo metu tiesiog nurodė, kad buvo „išprievartauta“, nepamena, kad būtų vartojusi sąvokas „išžaginta“ (t. 2, b. l. 42–43). Teisme apklausta liudytoja S. G., (duomenys neskelbtini) psichologė, patvirtino, jog nuo 2022 m. kovo mėn. apie 14 kartų teikė psichologinę pagalbą G. M., kuri jai papasakojo, kad nuo šešerių metų jos senelio namuose prie jos priekabiavo, seksualiai išnaudojo, ją lietė kažkoks D., jos senelio sugyventinės sūnus, kuris ją vienuolikos metų išprievartavo ir tai vyko iki jai suėjo trylika metų. G. M. buvo nemalonu apie tai šnekėti, ji graudinosi, pasirodė nuoširdi, atvira, sutrikusi, pasimetusi ir liūdna. Ji negalinti pasakyti, ar G. M. melavo apie šiuos įvykius, nes nėra specialistė, kuri tai sprendžia. Kai G. M. tai papasakojo, jau vyko teisminiai procesai dėl šių įvykių, jos kalbėjosi daugiau apie G. M. jausmus. Ji konsultavo G. M. dar prieš šį įvykį, 2022 m. kovo mėn., tada G. M. kalbėdavo apie savo santykius su klasiokais, su mama, minėjo, kad dažnai pykosi su mama, kad mama buvo griežta jos atžvilgiu, mušdavo ją ir bausdavo.

16. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose mažamečio ar nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai mažamečio ar nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Analizuojant nukentėjusiosios G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat jos paaiškinimus, duotus globos namų „Užuovėja“ psichologei psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto metu bei teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės atlikimo metu ekspertėms, apie patirtą D. L. seksualinę prievartą, jo atliktus veiksmus bei su tuo susijusius jos išgyvenimus, taip pat palyginus juos su aptartais liudytojų parodymais, matyti, kad ji nuosekliai tvirtindavo tapačias aplinkybes, kurios iš esmės nesikeitė. Nukentėjusioji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad D. L. čiupinėjo jos privačias kūno vietas ir ją prievartavo, kad jis čiupinėjo jos sėdmenis ir lytinius organus („šikną ir putę“), lietė juos, braukydavo pirštais, vienuolikos metų ją išprievartavo – atėjęs ją čiupinėjo, o paskui įkišo „savo reikalą“ į ją; ji matė, kaip įkišo ir jai skaudėjo, jog pirmą kartą ją pradėjo liesti, kai jai buvo 6 metai, viskas vyko iki jai buvo 13 metų, o vienuolikos metų ją išprievartavo; kiek buvo prisilietimų, negalinti pasakyti, o išprievartavimų buvo apie 10 kartų, paskutinis kartas buvo, kai jai buvo 13 metų. Sutiktina su apeliantu, jog nukentėjusiosios parodymuose nėra tam tikro konkretumo ir tikslumo apie D. L. seksualinių veiksmų laikotarpį, laiką bei skaičių, ji yra nurodžiusi, kad negali prisiminti, kiek buvo prisilietimų, kad išprievartavimų buvo apie 10 kartų, paskutinis kartas buvo, kai jai buvo 13 metų. Teisėjų kolegija šiuos netikslumus vertina, kaip įtakotus nuo įvykio praėjusio nemažo laiko tarpo, nukentėjusiosios psichologinės būsenos. Teisėjų kolegijos nuomone, nelogiška iš nukentėjusio nepilnamečio vaiko (nusikalstamų veikų padarymo metu ji buvo mažametė), kuris veikos padarymo metu negalėjo aktyviai priešintis nuteistajam dėl nepakankamo supratimo apie su ja atliktų veiksmų reikšmę bei jai būdingų individualių psichologinių ypatumų, reikalauti labai tiksliai prisiminti visas įvykio aplinkybes, nes to negalėtų padaryti netgi suaugęs žmogus, ypač kalbėdamas apie traumuojančias patirtis. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios G. M. parodymai yra pakankamai detalūs ir nuoseklūs, o paminėti netikslumai yra neesminiai ir nulemti minėtų objektyvių priežasčių. Seksualinė prievarta – tai įvykis, dėl kurio žmogus patiria didelį stresą, stiprius dvasinius sukrėtimus, todėl tai, kad nukentėjusioji G. M. apie D. L. seksualinės prievartos veiksmus gana ilgą laiką niekam nepasakojo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad ji išsigalvojo apie juos ir kalbėjo netiesą, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Paprastai tokio pobūdžio bylose vaikai dažniausiai nekalba apie seksualinį smurtą, nes: mano, kad niekas tuo nepatikės; patys jaučiasi kalti dėl buvusios prievartos; bijo būti nubausti; bijo prievartautojo grasinimų; jiems gėda apie tai kalbėti; gina prievartautoją, bijo, kad jį suims, ypač jeigu prievartautojas yra artimas vaikui žmogus; bijo tapti pajuokos objektu; neturi kam pasipasakoti; kartais vaikai nežino žodžių, kuriais galėtų įvardinti, kas su jais vyksta ir kt., tačiau vaikai gali ir spontaniškai papasakoti, kad patyrė seksualinį smurtą, ypač medikams, dirbantiems su vaikais. Nagrinėjamu atveju tokia panaši situacija ir buvo susiklosčiusi. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji niekam, net savo motinai, nepasipasakojo apie patirtą seksualinį smurtą, nes manė, kad ja nepatikės, jog mama nelabai jos išklausydavo, bijojo, kad „kiti žiūrės į ją“; kad psichologė privertė ją papasakoti viską mamai. Tai patvirtino ir teisme apklausta nukentėjusiosios motina, liudytoja A. K. Kaip nurodyta ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, G. M. dėl patirtos seksualinės prievartos linkusi slopinti emocijas, neatvirauti, noras pasipasakoti apie patirtą seksualinę prievartą psichologei kilo spontaniškai, t. y. po to, kai ji parduotuvėje sutiko D. L., ir tai nesukelia abejonių jos parodymų teisingumu. Šios ekspertizės akto tiriamojoje dalyje („Psichologinis įvertinimas“) nurodyta, jog nukentėjusioji ekspertėms santykius su mama apibūdino kaip komplikuotus („niekada nebuvo geras“). Teisme apklausta ekspertė-psichologė A. Šiaulytė apie tai, kodėl nukentėjusioji iš karto ar po neilgo laiko tarpo nepasipasakojo kitiems asmenims apie jos atžvilgiu patirtą seksualinę prievartą, paaiškino, jog šiame amžiuje (6 metai) tiriamoji (G. M.) negalėjo visiškai suvokti tų veiksmų reikšmės, todėl negalėjo visiškai jiems priešintis. Tokio amžiaus vaikas neturi žinių apie lytinius santykius, todėl niekaip negali tam priešintis, nes negali nuprognozuoti įvykių eigos. Vėliau, palaipsniui, ji iki trylikos metų įgijo žinių apie tai, kas yra lytiniai santykiai. Ji ir pati yra sakiusi savo mamai, kad kai suvokė, ką patyrusi, tai ir pasipasakojusi. Jeigu vaikas nežino, kas yra lytiniai santykiai ir seksualinė prievarta, tai vaikas ir nesipriešina, nes nežino, kad reikalinga yra priešintis, kokias pasekmes tai sukelia. Vėliau, G. M. žodžiais tariant, ji bijojo įtariamojo, bijojo, kad niekas ja nepatikės, abejojo, kad kas nors patikės ja, mergaite, o ne suaugusiu vyru. Priešinimasis susideda iš to, kiek vaikas suvokia. Jei vaikas suvokia, tai gali priešintis. Šiuo atveju pilno suvokimo ir žinių nebuvo, vadinasi, ji ir dėl savo žinių ir dėl savo tam tikros emocinės būsenos, – baimių, vienišumo, negalėjo aktyviau priešintis tiems veiksmams, negalėjo aktyviai išreikšti savo nesutikimo tiems veiksmams. Psichologine prasme atsivėrimas apie psichologinę prievartą yra labai sudėtingas. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Jei vaikas nesuvokė, kad tai yra seksualinė prievarta, kad tai yra neleistini veiksmai, tai ji ir negali atsiverti, nes nežino, kad tai reikia daryti, nes neturi apie tai žinių. Ji išgyveno tą jausmą, kad jos niekas neužars. Tai labiau atskleidžia jos santykius su suaugusiais artimaisiais. Ji neturėjo artimo žmogaus, kuriam ji galėtų atsiverti. Ji atsivėrė psichologei, nes tą dieną pamatė įtariamąjį parduotuvėje. Ir jai sutapo laike, kai ji tą dieną nuėjo pas psichologę. Jai tas kaltinamojo pamatymas sukėlė tokius neigiamus išgyvenimus, kad jai kilo noras pasidalinti su psichologe. Teisėjų kolegijos vertinimu logiška, kad nukentėjusioji, patyrusi psichologinę traumą, sukrečiančius patyrimus, susijusius su didžiuliu emociniu krūviu, neturėdama savo aplinkoje artimų žmonių, kuriems galėtų pasipasakoti, ilgą laiką niekam neprasitarė apie patirtą seksualinę prievartą. Todėl tai nepatvirtina apeliacinio skundo argumento, kad G. M. apskritai nebuvo žaginama ir tvirkinama. Taigi, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių G. M. galėtų būti suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį D. L. tariamų nusikalstamų veikų padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde.

17. Anot apelianto, byloje nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pasakyti, ar G. M. patyrimas buvo tiesioginis (t. y. ar su ja pačia buvo atlikti šie veiksmai), ar netiesioginis (t. y. ar ji stebėjo kitų asmenų seksualinius veiksmus, matė pornografinio pobūdžio filmus, girdėjo suaugusiųjų kalbas, klausimus šia tema ir pan.), pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančių duomenų apie tai, kad G. M. yra linkusi meluoti bei fantazuoti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, jog G. M. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas įtaigumas, padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis meluoti ar kt.), kurie galėtų iš esmės turėti įtakos jos gebėjimui suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti ir duoti apie tai parodymus. Ekspertė psichologė A. Š. patvirtino, jog polinkis sąmoningai ar nesąmoningai meluoti – tai bendražmogiška ypatybė, būdinga visiems. G. M., duodama parodymus, apibūdindama byloje minimų įvykių aplinkybes, yra nuosekli, panašias aplinkybes atskleidžia ekspertizės metu, pasakodama mamai, psichologei, kietiems asmenims, kuriems apie tai pasakojo. Pasak šios ekspertės, tyrimo metu nenustatyta, kad G. M. buvo daromas poveikis tam, kad ji duotų būtent tokius parodymus, kokius davė ar kad būtų nenuosekli. Kaip paaiškino ekspertė A. Šiaulytė, taip pat negauta jokių duomenų ir nenustatyta jokių aplinkybių, kuriems esant galima būtų abejoti jos parodymais apie konkrečius tiriamus įvykius, o ne apie jos gyvenimą ir veiklą skirtingose situacijose. Jos nuotaka, emocijos, verbalika atitinka pasakojimo turinį. Pastebima tam tikra vienovė. Jos verbalika rodo jai emociškai sudėtingas patirtis, susijusias su konkrečiais tiriamais įvykiais. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė-psichiatrė E. Karoblienė, nurodydama, kad pasakojant apie bylai reikšmingus įvykius, tiriamosios nuotaika dažnai keičiasi, ji tampa pažeminta, apsiverkia, vėliau kalbant apie tyrimą, pasireiškia disforiška nuotaika, stebimas emocijų labilumas, impulsyvumas, nerimastingumas – tai reiškia, kad tai, apie ką ji pasakojo, atsispindi ir jos emocijose, t. y. emocijos atitinka turinį.

18. Tai, kad nukentėjusioji G. M. turėjo lytinių santykių su kitu asmeniu po nagrinėjamų įvykių (pagal nukentėjusiosios parodymus – pastaruosius 2 metus iki ją apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2023 m. sausio 18 d.), nesudaro pagrindo išvadai, kad šis seksualinio pobūdžio patyrimas tiesiogiai turėjo įtakos jos duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, psichologėms bei ekspertėms parodymų bei paaiškinimų objektyvumui ir teisingumui.

19. Spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, pirmos instancijos teismas pagrįstai nesirėmė teisme apklaustų liudytojų J. L., S. P. bei V. K. parodymais apie G. M. gebėjimus meluoti, fantazuoti bei manipuliuoti. Apelianto teigimu, liudytojai, S. P., J. L., V. K., net nukentėjusiosios motina A. K. neigiamai charakterizavo nukentėjusiąją, kaip linkusią meluoti, fantazuoti bei manipuliuoti kitais, todėl apelianto nuomone, tai rodo, kad nukentėjusioji nepagrįstai apkaltino D. L. Liudytoja S. P., nukentėjusiosios anglų kalbos mokytoja, apklausta teisme, parodė, kad G. M. fantazija labai laki, gali dažnai pameluoti ir manipuliuoti, reikia visada galvoti, kada ji sako tiesą, o kada meluoja. Pasak šios liudytojos, dėl visų G. melų, komplikuotų pastarosios santykių su šeima ji ir padarė išvadą, kad G. galėtų pameluoti apie išprievartavimą. Aplinkybes apie nukentėjusios G. M. lakią fantaziją parodė ir liudytojas V. K., nukentėjusiosios senelis Apklaustas teisme jis teigė, jog nežino, kodėl G. apkalba D., jis netiki, kad pastarasis naudojo seksualinę prievartą, tam nebuvo sąlygų; jis savo anūkę gali apibūdinti kaip tikrą melagę, ją buvo sulaikiusi policija už vagystę. Apklausta teisme liudytoja J. L. paneigė nukentėjusiosios parodymus, kad ji (J. L.) matė, kaip D. L. „grabaliojo“ G. netinkamose vietose ir, kad ji už tai barė ne D. L., o G. Kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, ji taip pat tvirtino, jog G. M. visada meluodavo, iš kitos savo anūkės sužinojo, kad G. jai buvo užsiminusi, kad jei D. jai (G.) nenupirks cigarečių, pastaroji pasakys, kad jis ją išprievartavo.

20. Kaip matyti iš teisme apklaustos liudytojos, nukentėjusiosios motinos, A. K. parodymų, ji taip pat buvo nurodžiusi, kad visą laiką turėjo problemų dėl dukros melavimo, manipuliavimo, norėjimo pabandyti narkotikų, alkoholio, rūkalų, dėl ko jos dukra vaikščiojo pas psichologus ir tik vienai psichologei išdrįso pasisakyti apie D. seksualinę prievartą. Tačiau, tos pačios teisme apklausos metu ši liudytoja parodė, jog kai išaiškėjo visa tiesa, ji suprato, kodėl taip vyksta su jos vaiku; kad po to, kai dukra pasipasakojo psichologei ir jai apie patirtą seksualinę prievartą, dukrai pasidarė dar blogiau – ji pradėjo save žaloti. Be to ši liudytoja teigė, kad jos dukrai nebuvo ko pyktis su D. ir jį apkalbėti, ji savo vaiką žino ir mato, kada dukra meluoja; kai ji dukrai paaiškino, jog reikės viską papasakoti policijai, dukra nedelsdama sutiko ir jai nekilo abejonių, kad dukra meluoja, dėl to ji iškvietė policiją. Taigi, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytoja A. K. paneigė tai, kad jos dukra G. M. galėjo sumeluoti apie patirtą seksualinę prievartą ir dėl to melagingai apkaltinti D. L.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš 2023 m. balandžio 5 d. rašto matyti, kad ekspertizės įstaigai buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 128). Iš to galima spręsti, kad ekspertizės įstaigai buvo pateikta išsami tiriamoji medžiaga. Taigi, ekspertės turėjo galimybę susipažinti su aptartais proceso dalyvių parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie iš esmės nesiskyrė nuo parodymų, duotų teisme, todėl joms buvo žinomos apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad G. M. dar prieš nagrinėjamus įvykius turėjo neigiamų patirčių (tėvo mirtis, jos motinos sulaikymas Anglijoje, gyvenimas pas globėjus, galimas patėvio smurtas jos atžvilgiu ir t. t.), po aptariamų įvykių turėjo lytinių santykių su kitų asmeniu ir, kad mergaitė turėjo lakią fantaziją, apie, kitų nuomone, jos melavimą, manipuliavimą bei netinkamą elgesį. Kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. 103MS-27/2023, ekspertės įvertinusios šias aplinkybes bei kitus duomenis, konstatavo, kad nukentėjusiajai G. M. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas įtaigumas, padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis meluoti ar kt.), kurie galėtų iš esmės turėti įtakos jos gebėjimui suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti ir duoti apie tai parodymus. Ekspertės nenustatė priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti G. M. parodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šioje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija, taikytomis metodikomis ir pateiktomis išvadomis. Kaip matyti iš ekspertizės akto, eksperčių paaiškinimų, ekspertizės metu mergaitė tuos nemalonius jausmus taip pat jautė ir nukentėjusiosios reakcijos buvo pakankamai išreikštos į byloje nagrinėjamus įvykius, t. y. bendraujant abstrakčiomis temomis, apie jos ankstesnes patirtis ir išgyvenimus mergaitė buvo vienokia, o pradėjus kalbėti apie byloje nagrinėjamus įvykius, ji akivaizdžiai pasikeisdavo, pasikeisdavo jos elgesys, emocijos, kalbėsena. Šios eksperčių stebėtos emocijos labai akivaizdžiai siejosi su turiniu, tai, kad jai buvo nemalonu, buvo adekvatu pasakojimo turiniui. Taip buvo įsitikinta, kad vaikas pasakojo realius, su ja vykusius, o ne galimai jos stebėtus, kaip bando įtikinti nuteistasis ir jo gynėjas, dalykus. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusioji G. M. apkalbėjo D. L. fantazuodama, meluodama ar norėdama nuteistajam atkeršyti, ar dėl kitų asmenų jai padarytos įtakos.

22. Minėtų liudytojų nurodyti tam tikri atvejai, kai nukentėjusioji jų manymu meluodavo ir manipuliuodavo, teisėjų kolegijos vertintini kaip subjektyvi šių liudytojų nuomonė apie nukentėjusiosios tam tikrus veiksmus santykyje su jais ir nepaneigia jos parodymų teisingumo dėl nuteistojo atliktų nusikalstamų seksualinės prievartos veiksmų prieš ją.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios G. M. parodymais ir pagrįstai juos pripažino įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios G. M. parodymai apie patirtą seksualinę prievartą pagal jos amžių, raidą buvo detalūs, logiški, realistiški, dėl esminių aplinkybių – nuoseklūs. Akivaizdu, kad nepilnametės mergaitės parodymų turinys, tiek apibūdinant nuteistojo veiksmus jos atžvilgiu, tiek ir įvardinant konkrečias kūno vietas, atitinka būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias. Teisėjų kolegija mano, kad aptarti įrodymai patvirtina G. M. duotų parodymų patikimumą ir šios nukentėjusiosios tiesioginiais parodymais leidžia grįsti nuteistojo D. L. kaltę. Byloje ištirti įrodymai leidžia neabejotinai teigti, kad nukentėjusioji G. M. davė parodymus apie savo pačios išgyventas aplinkybes, šios aplinkybės yra patvirtintos ir kitais objektyviais įrodymais (ekspertizės aktu, psichologės įvertinimo išvada) bei liudytojų A. K., K. S., S. G. parodymais, kurie neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog D. L., pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės bei panaudodamas jos atžvilgiu fizinį ir psichologinį smurtą, išžagino bei tvirkino mažametę G. M. ir padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

24. Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad būtent jo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. L. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus. Kaip matyti iš globos namų „Užuovėja“ psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto, jame nurodyta, jog G. M. pasakojant apie tai, kad maždaug nuo šešerių iki trylikos metų amžiaus ją seksualiai išnaudojo jos motinos tėvo sugyventinės sūnus D.; kad šis asmuo prie jos lindo, „kišdavo pirštus ten, kur nereikia“, kuomet jai buvo vienuolika metų – ją išprievartavo, stebimi intensyvūs emociniai išgyvenimai, graudinasi, stebimi įtampai, pasišlykštėjimui, gėdos ir kt. jausmams būdingi požymiai. Išvadoje be kita ko nurodyta, kad <...> kalbant emociškai jautriomis temomis, mergina tampa uždaresnė, tačiau geba tai įvardinti, išsakyti, kuriomis temomis jai kalbėti skaudu bei nemalonu, kurių ji judinti šiuo metu iš viso nenori. <...>. Taip pat konsultacijų metu ant merginos rankos stebimas atrodantis gilus po savižalos likęs randas, G. dalinasi jo atsiradimo istorija, savižalos būdu. Iš vertinimo metu surinktų duomenų keliama prielaida apie merginos išgyvenimus, žemą savęs vertinimą, saugumo, stabilumo trūkumą, pripažinimo, priėmimo, supratimo poreikius ir kt., kurie, tikėtina, yra susiję su paauglės patirtimis artimoje aplinkoje, santykiais šeimoje bei išgyvenat galimai patirta seksualinės prievartos ilgalaike tęstine situacija (t. 1, b. l. 102–104). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje nukentėjusiajai G. M. konstatuotas potrauminio streso sutrikimas (F43.1) tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su D. L. veiksmais. Šiame ekspertizės akte, tyrimo aprašomojoje dalyje, be kita ko nurodyta, kad G. M. psichikos būsenoje stebimos kliniškai išreikštos emocinės reakcijos į ikiteisminiame tyrime nagrinėjamus įvykius – stebima dažnai kintanti nuotaika (pažeminta, disforiška), emocinis labilumas (graudinasi, verkia, išsako pyktį), impulsų kontrolės stoka (save žalojantis elgesys, suicidinės mintys ir ketinimai), nerimas (daug ir greitai kalba, gestikuliuoja, sunkiai nusėdi kėdėje). Tariamai būdingas dirglumas, nerimastingumas, priešiškumas, pradėjus pasakoti apie bylai reikšmingas aplinkybes. Taip pat pasireiškia atsiskyrimas nuo kitų žmonių (nesutarimai mokykloje su bendraamžiais, mokytojais, siauras interesų ratas), vengia traumą primenančių veiksmų ir situacijų (nenoriai pasakoja, nesilanko pas psichologą, kuriai atskleidė apie patirtą seksualinę prievartą). Staigus traumavusios situacijos prisiminimas išprovokuoja išreikštas emocines reakcijas (verkimas, pyktis), suicidines mintis (suicidinės mintys ir veiksmai), destrukcinį į save nukreiptą save žalojantį elgesį (muša, žaloja save, riboja maistą, nekenčia savo kūno, reiškiasi valgymo sutrikimai). Ekspertė E. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme patvirtino ekspertizės akte pateiktas išvadas ir paaiškino, kad ji konstatavo nukentėjusiajai G. M. potrauminio streso sutrikimą, susijusį tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kaltinamojo D. L. veiksmais ir nustatė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat ši ekspertė nurodė, kad nukentėjusiajai grįžus į Lietuvą ir pradėjus lankytis pas senelį namuose, pasikeitė jos elgesys, tuomet ji buvo konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro ir ji buvo gydyta vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje, buvo nustatytas prieštaraujančio neklusnumo elgesio sutrikimas. Nuo to momento matyti nukentėjusios prastėjantis elgesys ir blogėjanti psichologinė-psichinė būklė. Pasak šios ekspertės, tai galėjo būti nuo to, kad nukentėjusiosios žodžiais, buvo pirmas prievartos epizodas, kai jai buvo 6 metai – nukentėjusioji pati įvardino tokį amžių, nuo kada tai prasidėjo. Ekspertės nuomone, sunkinančios jos gyvenimo aplinkybės, t. y. kad G. M. buvo paimta iš mamos ir atiduota svetimiems žmonėms, tikrai turėjo įtakos pastarosios asmenybei, psichologiniams ypatumams. Bet, ekspertinio tyrimo metu, buvo stebimos jos emocinės reakcijos būtent minint byloje minimus įvykius. Dar ekspertė nurodė, kad, tiriamosios G. M. dažnas nuotaikos keitimasis, patiriamas pažeminimo jausmas, pasireiškianti disforiška nuotaika, verksmingumas, emocijų labilumas, impulsyvumas, nerimastingumas, pasakojant apie bylai reikšmingus įvykius, reiškia, kad tai, apie ką ji pasakojo, atsispindi ir jos emocijose, t. y. emocijos atitinka turinį. Tai parodo, kad kalbėti apie byloje nagrinėjamus įvykius tiriamajai ypatingai sunku. Tiktai, pradėjus kalbėti apie tai, ji apsiverkia. Reikėdavo duoti laiko jai nusiraminti. Paskui, ji vėl toliau tęsdavo pasakojimą. Ir toliau pasakojant, ji pradėdavo nervintis, pykti, kodėl yra klausinėjama apie tai – tai yra vadinama disforiška nuotaika, kai būna liūdna ir pikta tuo pačiu metu. G. M. pasireiškia gynybiškumas, nenoras daugiau pasakoti, išsako ir pyktį, ir šlykštumą. Tai rodo, kad tai, apie ką ji pasakoja, jai yra nemalonu prisiminti. Emocijų labilumas reiškia, kad jos emocijos labai greitai kinta. Vienu metu ji verkia, kitu metu ji pyksta, kitu metu ji nuliūsta, atsiriboja. Tokios išraiškingos reakcijos (nerimastingumas, impulsyvumas, emocijų kaita) pasireiškia jai, kalbant apie byloje minimus įvykius. Paprastai pradeda kalbėti apie bendrus dalykus, apie jos gyvenimą, apie jos santykius, kaip sekasi mokykloje, kaip sekasi bendrauti. Ji pasižymėjo tuo, kad apie visus nemalonius dalykus jos gyvenime, ji nenorėjo pasakoti. Bet tai nedavė tokių ryškių emocinių reakcijų, kaip kalbant apie byloje nagrinėjamus įvykius. Kalbant su ja apie kasdieninius reikalus, santykius, jos emocijos nebuvo tokios išraiškingos. Tas reakcijas pastebėjo ir nukentėjusiąją konsultavę psichologai ir psichiatrai, o būtent globos namuose „Užuovėjoje“ po pabendravimo, pakalbėjimo apie byloje minimus įvykius, buvo pastebėtas pasikeitęs nukentėjusiosios elgesys, jos nenoras kalbėti, pasipriešinimas, toks opozicinis elgesys. Ekspertė A. Š. taip pat patvirtino, jog G. M. ekspertizės atlikimo metu pastarosios neigiamų emocijų raiška buvo tokia išraiškinga, kad ji su kolege manė, kad jai reikalingas stacionarinis gydymas, todėl nusprendė nedelsiant kreiptis į psichinės sveikatos specialistus. Pokalbių su tiriamaja metu reikėdavo daryti pertraukas, nes ji sunkiai tramdė emocijas. Visą tai apibendrinus, galima teigti, kad byloje nagrinėjami įvykiai, turėjo įtakos eksperčių nustatytam G. M. elgesiui ir jų nustatytam nukentėjusiosios sveikatos sutrikimui.

26. Apelianto teigimu nukentėjusiosios patirti ankstesni išgyvenimai (vaikystėje prieš ją smurtavo patėvis, Anglijoje jos motina buvo sulaikyta policijos, todėl nukentėjusioji laikinai buvo paimta policijos darbuotojų ir kurį laiką gyveno pas laikinus globėjus) ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo tiriami ir tai galėjo būti tiesiogiai susiję su jai nustatytu potrauminio streso sutrikimu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje (Psichologinis įvertinimas) nurodyta, jog tiriamoji pasakoja apie savo gyvenime patirtus sunkumus (po tėvų skyrybų ji su mama išvyko į Angliją, ten mama susiradusi vieną vyrą, paskui kitą („jis buvo kriminalas“), kad „mamą uždarė į kalėjimą, atėmė mane, tada aš gyvenau kitoje šeimoje, tada mane vėl atsiėmė“, vėliau mama dingusi, o ji su mamos drauge parvažiavo į Lietuvą, (gyveno pas savo močiutę, o savaitgaliais – pas dieduką), mama grįžusi po 9 mėnesių, tada močiutė mirė nuo vėžio, po ko gyveno pas dieduką). Kaip minėta, ekspertizės įstaigai buvo pateikta išsami tiriamoji medžiaga ir ekspertėms, atlikusioms G. M. psichiatrinį ir psichologinį tyrimą, buvo žinomos šios nukentėjusiosios gyvenimo aplinkybės ir tai, kad buvo padidintas G. M. jautrumas dėl jos gyvenimo negatyvių įvykių, tačiau ekspertinio tyrimo metu buvo stebimos ypatingai padidintos emocinės reakcijos būtent minint tiriamus šioje byloje įvykius ir parodo, kad kalbėti apie juos nukentėjusiajai ypatingai sunku, ji iš naujo patiria negatyvius emocinius išgyvenimus.

27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nekyla jokių abejonių, kad būtent dėl nuteistojo D. L. atliktų veiksmų (sistemingo žaginimo, tvirkinamųjų veiksmų) nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Sveikatos sutrikdymas yra nustatytas kompetentingų ekspertų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Todėl abejoti anksčiau aptartų įrodymų patikimumu nėra jokio pagrindo. Taigi, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis D. L., būdamas suaugęs žmogus, suprato, kad jo atlikti seksualinės prievartos veiksmai prieš mažametį bejėgiškos būklės asmenį gali būti pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. L. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus.

28. Apeliantas skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam inkriminuotų veikų teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apygardos teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes bei nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

29. Nuteistasis D. L. viso proceso metu apskritai neigė nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu atlikęs kokius nors seksualinio pobūdžio veiksmus, teigia niekada neturėjęs lytinių santykių nei su moterimis, nei su vyrais, nei su vaikais, nežinantis, kas yra moters organas makštis. Tokią gynybos poziciją paneigia paties nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad jis visgi turėjo lytinių santykių su vyresnio amžiaus moterimis.

30. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis D. L. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka mažamečio išžaginimo ir jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Apygardos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, įstatymą taikė tinkamai. D. L. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, taip išžagino mažametę G. M., kuri buvo bejėgiškos būklės, nes dėl savo amžiaus negalėjo suprasti su ja atliekamų nusikalstamų reikšmės ir prasmės bei jiems tinkamai pasipriešinti. Pažymėtina, jog sprendžiant, ar išžaginimo metu mažametis buvo bejėgiškos būklės, svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra teismo medicinos, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados. Šiuo atveju teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-27/2023 konstatuota, kad nagrinėjamų įvykių metu G. M. suvokimas, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinį išsivystymą bei turimas žinias, byloje tiriamu laikotarpiu kito nuo fragmentiškų iki ribotų. Atsižvelgiant į visą tai bei jos būseną (fizinis silpnumas, įtariamojo baimė, nesaugumas, vienišumas ir kt.) G. M. negalėjo aktyviau priešintis įtariamojo jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas, eksperčių paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad nusikaltimo padarymo metu mažametė nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės ir negalėjo pasipriešinti D. L. su ja atliekamiems veiksmams. D. L. taip pat atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, ir tokiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį. D. L. veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė daromų pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį, kad pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės prieš jos valią, įvesdamas savo lytinį organą jai į makštį, lytiškai santykiauja su nukentėjusiaja bei, rankų pirštais liesdamas bei braukydamas per mažametės G. M. sėdmenis bei lytinius organus (makštį), atlieka mažametės tvirkinimo veiksmus, bei to norėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis D. L. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka išžaginimo, tvirkinimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Apygardos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, įstatymą taikė tinkamai.

Dėl bausmių

31. Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde prašo taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam paskirti švelnesnes bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.

32. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam D. L. yra teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamų bausmių rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios.

34. Baudžiamieji įstatymai, kuriais nustatoma bausmių sistema, turi paskirtį ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją. BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006).

35. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

36. BK numato du pagrindus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie pagrindai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė. Pagal galiojančią teismų praktiką, teismas svarsto galimybę taikyti BK 62 straipsnį, ir tik nesant tokios galimybės, gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 62 straipsnis gali būti taikomas ne tik atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, tačiau tik esant visumai šio straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų sąlygų. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį nėra pagrindų, kadangi nuteistasis savo noru neatvyko ir nepranešė apie savo padarytą nusikaltimą ir nėra nustatyta nė vienos jo atsakomybę lengvinančios atsakomybės. Taip pat nėra nustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų.

37. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K- 128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K- 377-489/2018, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Nusikaltimo pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms, tačiau taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 24- 1073/2018).

38. Pirmosios instancijos teismas nenustatė D. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas, nustatydamas D. L. skiriamų bausmių dydį, tinkamai įvertino jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog D. L. padarė du tyčinius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, iš kurių, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir numato laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų bei kitą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalis, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo penkerių iki penkiolikos metų. Taip pat D. L. padarė vieną tyčinį nusikaltimą (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 2 punktas) žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai ir numato taip pat vienintelę laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų. Nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, sukeliantys didžiulį pavojų visuomenei, nes buvo padaryti prieš mažametį asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas skiriamų bausmių dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, D. L. ankščiau nebuvo teistas (t. 2, b. l. 114–116), administracine tvarka nebaustas ( t. 2, b. l. 120), nedirbantis, teigia neketinantis dirbti, jį išlaiko motina, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, 10 klasių išsilavinimo, nevedęs, vaikų, išlaikomų asmenų neturi, Psichiatrinio gydymo įskaitoje, Priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas (t. 2, b. l. 119), nors teigia, kad nuolat vartoja alkoholį. Pirmosios instancijos teismas pagrindų taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalių bei 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatyta bausmę, byloje nenustatė.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos (toliau – Konvencija) 27 straipsnyje numatyta, kad kiekviena Šalis imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių siekdama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Be to, Konvencijos 28 straipsnyje įtvirtintos sunkinančios aplinkybės, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į toliau nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes nustatant dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas: nusikaltimu padaryta didelė žala fizinei arba psichinei aukos sveikatai; nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką; nusikaltimą padarė šeimos narys; nusikaltimą padarė bendrininkų grupė; kaltininkas jau anksčiau buvo teistas už tokius pat nusikaltimus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 432/2014). Nagrinėjamu atveju D. L. tris tyčinius nusikaltimus, tarp kurių vienas – labai sunkus, žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui ir vienas asmens sveikatai padarė prieš ypač pažeidžiamą auką, t. y. mažametį vaiką, kuriam buvo sukelti susirgimai, kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F43.1), kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. D. L. nusikalstami veiksmai tęsėsi gana ilgą laiką (nuo nukentėjusiosios šešerių iki trylikos metų). Nurodytos aplinkybės rodo itin didelį nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumą.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės – 6 metų laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, 2 metų laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, bei 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalyje 1, 2 punktuose, ženkliai mažesnės už sankcijose numatytiems šios bausmės rūšies vidurkiams, nėra akivaizdžiai per griežtos bei prieštaraujančios teisingumo principui.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo D. L. padarytus nusikaltimus ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam galėtų būti skirta mažesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga.

42. Visi pirmiau nurodyti motyvai duoda pagrindą išvadai, kad apeliantui už inkriminuotus nusikaltimus paskirtos teisingos bausmės, kurios yra proporcingos jo padarytoms nusikalstamoms veikoms, nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles ir yra tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, todėl jų mažinti ar kitaip švelninti nuteistojo teisinę padėtį nėra įstatyme numatytų sąlygų ir teisinio pagrindo.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų

43. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. birželio 17 d. ir 2024 m. birželio 18 d. buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose prašoma iš nuteistojo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 112,50 Eur už advokato R. Vanago suteiktą teisinę pagalbą nuteistajam ir 125 Eur už advokatės D. Dereškevičienės suteiktą teisinę pagalbą, atstovaujant nukentėjusiąją G. M.

44. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja, taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į kaltinamojo turtinę padėtį.

45. Nagrinėjamu atveju tiek nuteistajam gynėjas, tiek nukentėjusiajai įgaliotasis atstovas buvo paskirti teismo iniciatyva, pirmu atveju siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), antru atveju – nutarus, kad nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo dalyvavimas šiame procese yra būtinas, kadangi be įgalioto atstovo pagalbos jų teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 55 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad D. L. buvo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, jo finansinė padėtis nėra gera – nuteistasis neturi turto, nedirbantis, iš jo skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai G. M. buvo priteista pakankamai didelė neturtinės žalos atlyginimo suma (5 000 Eur), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nuteistajam D. L. ir nukentėjusiajai G. M. netenkinti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėVitalija NorkūnaitėEvaldas Pašilis