Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3399-582/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „TVN“ ir V. A. dėl skolos, delspinigių bei nuostolių priteisimo, ir atsakovo V. A. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

2010-08-20 ieškovas kitoje byloje pareiškė ieškinį, kuriuo prašė jam priteisti solidariai iš atsakovų UAB „TVN“, T. V. ir V. A. 15 039,65 Lt pradelstų įmokų ir kompensacinių paslaugų už turto draudimą nuo 2009-02-05; 19456,83 Lt delspinigių nuo 2010-02-17 iki 2010-08-16 skaičiuojamų nuo 54046,76 Lt nesumokėtų įmokų; 5165,6 Lt atsiimto turto saugojimo išlaidas iki 2009-08-31; 9815,52 Lt saugojimo išlaidas nuo 2009-09-01; 1357,68 Lt atsiimto turto transportavimo išlaidų; 1400 Lt atsiimto turto remonto išlaidų; 308 Lt atsiimto turto draudimo išlaidų; 833 Lt atsiimto turto vertinimo išlaidų iki 2009-08-31; 1270,5 Lt atsiimto turto vertinimo išlaidų nuo 2009-09-01; bylinėjimosi išlaidas ir metines palūkanas.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi sujungė minėtas civilines bylas į vieną.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi priėmė ieškovo atsisakymą nuo pareikštų reikalavimų atsakovui T. V., t.y. dėl nuostolių atlyginimo, pradelstų įmokų pagal lizingo sutartis, kompensacinės paslaugos už turto draudimą, delspinigių, atsiimto turto saugojimo išlaidų, atsiimto turto transportavimo išlaidų, turto remonto išlaidų, turto vertinimo išlaidų, palūkanų prieisimo ir šią bylos dalį nutraukė. Bylą perdavė Kauno apygardos teismui, nagrinėjančiam atsakovo UAB „TVN“ bankroto bylą.

Atsakovas V. A. 2009-12-29 pareiškė priešieškinį ieškovui, juo prašė 2008-01-25 laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Atsakovas nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo V. A. 2008-01-25 buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. LS/07-08-103 ir Nr. LS/07-08-104 bei tarp ieškovo ir T. V. 2008-01-25 buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. LS/07-08-101 ir Nr. LS/07-08-102. Pagal šių laidavimo sutarčių 1.1 punktą V. A. ir T. V. neatlygintinai įsipareigojo, kaip solidarūs skolininkai atsakyti ieškovui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nagrinėjant bylą teisme, paaiškėjo, kad 2008-01-25 laidavimo sutartys Nr. LS/07-08-101 ir Nr. LS/07-08-102 tarp ieškovo UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ ir T. V. sudarytos nebuvo. Apie šių sutarčių pasirašymą T. V. sužinojo iš UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ 2009-01-14 gauto įspėjimo Nr. 01-09-476, dėl sutarties nutraukimo. Atsakovas buvo suklaidintas ir galvodamas, kad tikrai T. V. sutiko laiduoti ir pasirašė laidavimo sutartyse, jis taip pat pasirašė. Šiuo atveju šalių valia buvo išreikšta suklydus dėl kitos šalies ir trečiojo asmens R. J. apgaulės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neišsiaiškino visų bylai svarbių aplinkybių, neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, neteisingai vertino delspinigių paskaičiavimo senaties terminus, netinkamai taikė įstatymą, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Teismas turėjo įvertinti esminį suklydimą, t. y. tai, kad atsakovui pasirašant laidavimo sutartį jis buvo apgautas ir tokiu būdu pažeista jo valia, nes jis tikėjo ir žinojo, jog laidavimo sutartį pasirašė ir kitas akcininkas T. V., ir kad jie abu atsakys savo turtu solidariai, įmonei nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, tuo tarpu ieškovas tyčia jį suklaidino ir tokiu būdu nuslėpė svarbias sandorio sudarymo aplinkybes, kurias žinant atsakovas nebūtų jo sudaręs. Nesutikdamas su teismo motyvais, kad galėjo reikalauti, jog laidavimo sutartyse būtų nurodytas ir kitas laiduotojas, nurodo, kad šios sutartys yra sudaromos ieškovo ir jas pakeisti ir papildyti nesutinka nei vienas bankas ar lizingo bendrovė.

Be to, ieškovas, paėmęs transporto priemones, jų nepardavė aukciono būdu ar atsakovo pasiūlytam pirkėjui, o transporto priemones laiko iki šios dienos ir atsakovams skaičiuoja saugojimo išlaidas, jis be jokio teisinio pagrindo paimtas transporto priemones vertino kelis kartus, todėl, apelianto manymu, neteisingai atsakovams priskaičiuotos papildomos išlaidos ir delspinigiai nuo 2010-08-16.

Taip pat pažymi, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai ir 2008-10-07 liepė pasirašyti atsakovui vekselį 250 000 Lt sumai, kuri, anot ieškovo, atitiko neišmokėtą visą transporto priemonių sumą. Kadangi yra vykdomas išieškojimas pagal minėtą vekselį, todėl ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog 19 456,83 Lt delspinigių paskaičiavimas yra nepagrįstas, kadangi paskaičiuotas dvigubai, t. y. nuo pirmame ieškinyje nurodytos 39 007,11 Lt įmokos skolos, o antrame ieškinyje – nuo 54 046,76 Lt įmokos skolos ir kompensacijų, todėl turi būti atmestas.

Dėl nurodytų priežasčių apeliantas nesutinka su paskaičiuotomis 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis.

Nesutinka su apelianto argumentais dėl reikalavimo atlyginti papildomas išlaidas pagrįstumo, kadangi pagal lizingo sutartis atsakovai įsipareigojo atlyginti lizingo davėjui visus nuostolius ir išlaidas, kuriuos jis turėjo dėl turto grąžinimo lizingo davėjui.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas delspinigius, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šį klausimą. Taip pat teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-01-25 tarp ieškovo ir UAB „TVN“, atstovaujamo direktoriaus V. A., buvo sudarytos lizingo sutartys Nr. 10801103 ir Nr. 10801104, kuriomis UAB „TVN“ perduotos naudotis ir valdyti sutartyse nurodytos transporto priemonės: sunkvežimis (iki 16 t.) - autovežis Mercedes Benz 1827 su priekaba Rolfo 2V1275SO, 1998 m. gamybos, sunkvežimis (iki 16 t.) - autovežis DAF FA 75CF.360, 2002 m. gamybos, su priekaba GRAENEWOLD TSPH-LK, 1992 m. gamybos, bendra lizinguojamo turto kaina 115 640 eurų (399 281,79 Lt) ( (t. 1, b. l. 11-19). Tą pačią dieną, t. y. 2008-01-25, ieškovas su atsakovu V. A. sudarė laidavimo sutartis Nr. LS/07-08-103 ir LS/07-08-104, pagal kurias fizinis asmuo V. A. kaip solidarus skolininkas visu savo turtu įsipareigojo atsakyti ieškovui, jeigu UAB „TVN“, už kurį laiduojama, laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal 2008-01-25 lizingo sutartis (t. 1, b. l. 24-25). Lizinguojamas turtas UAB „TVN“ perduotas pagal 2008-02-01 transporto priemonių perdavimo – priėmimo aktus (t. 1, b. l. 30-33). Atsakovui UAB „TVN“ tinkamai nevykdant lizingo sutarčių, vėluojant mokėti mėnesines įmokas, susidarė įsiskolinimas - pagal ieškovo pateiktą debitorinio įsiskolinimo apskaičiavimą bei skolų išklotines (t. 1, b. l. 34-36), pradelsti mokėjimai iki 2009-01-08 sudarė 39 007,11 Lt, o delspinigiai, paskaičiuoti po 0,2 proc. už pradelstus mokėjimus nuo 2008-08-27 iki 2009-01-08 – 5 385,36 Lt; pradelsti mokėjimai nuo 2009-02-05 padidino įsiskolinimą iki 54 046,76 Lt, o delspinigiai, paskaičiuoti už pradelstus mokėjimus nuo 2010-02-16 iki 2010-08-16 – 19 456,83 (t. 2, b. l. 48-50). 2009-01-14 raštu ieškovas įspėjo atsakovą UAB „TVN“, kad nepadengus 44 822,65 Lt įsiskolinimo, iki 2009-01-21, bus nedelsiant pranešta apie sutarties nutraukimą (t. 1, b . l. 90). 2009-03-05 ieškovas pranešė atsakovui UAB „TVN“ apie tai, kad 2009-03-12 vienašališkai nutraukia sutartį (t. 1, b. l. 120). Pagal ieškovo pateiktus paskaičiavimus ir pridedamus įrodymus jis turėjo papildomų išlaidų lizinguojant turtą UAB „TVN“ bei po sutarties nutraukimo, susidedančių iš atsiimto turto saugojimo (14 981,12 Lt), transportavimo (1 357,68 Lt), remonto (1 400 Lt), turto draudimo (308 Lt) ir vertinimo (1 270,50 Lt), sudaro 20 150 Lt (t. 2, b. l. 51, 52-101).

Dėl civilinės bylos dalies, kurioje pareikšti reikalavimai UAB „TVN“, nutraukimo

Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų baze Liteko nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2010-11-15, Kauno apygardos teismo nutartimi atsakovui UAB „TVN“ iškelta bankroto byla, 2012-10-04 priimtas sprendimas dėl UAB „TVN“ pabaigos, o 2013-02-05 įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro kaip likviduotas juridinis asmuo. Teisėjų kolegija, įvertindama šias bylai reikšmingas aplinkybes, paaiškėjusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, jog atsakovas yra likviduotas dėl bankroto (Civilinio kodekso 2.106 straipsnio 2 punktas), ir tai, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.128 straipsnio 3 dalimi, prievolė baigiasi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, nenustačius iki apeliacinio skundo nagrinėjimo dienos, kad prievolę pagal ieškovo pareikštus reikalavimus būtų įsipareigoję įvykdyti ar perėmę kiti asmenys, daro išvadą, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pareikšti reikalavimai atsakovui UAB „TVN“ dėl skolos, delspinigių bei nuostolių priteisimo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, panaikinti ir šią civilinės bylos dalį nutraukti (Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 8 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamų laidavimo sutarčių negaliojančiomis Civilinio kodekso 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl suklydimo. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. kad atsakovas V. A., sudarydamas laidavimo sutartis su ieškovu, buvo apgautas, sutartis sudarė suklaidintas tos aplinkybės, kad kitas tuo metu buvęs įmonės akcininkas T. V. taip pat pasirašė laidavimo sutartis ir tokiu būdu laidavo už lizingo sutarčių tinkamą įvykdymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Civilinio kodekso 1.90 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, reikšmingus sandorių sudarymui, jis detaliai išanalizavo sandorių pasirašymo aplinkybes, ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos suklydus.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas V. A. suprato, kokias sutartis ieškovas reikalauja pasirašyti bei koks yra šių sutarčių turinys, tikslas ir pasekmės. Šių teismo padarytų išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors atsakovas pasirašė minėtas laidavimo sutartis kaip fizinis asmuo, tačiau reikšminga šioje byloje aplinkybė yra tai, kad jis tuo metu buvo ir UAB „TVN“ vadovas bei 50 procentų akcininkas, tokiu būdu atsakovui, sudarančiam laidavimo sutartis, tiesiogiai susijusias su lizingo sutarčių sudarymu, nes laidavimo sutarčių tikslas užtikrinti lizingo sutarčių tinkamą įvykdymą, kaip verslininkui turėjo būti taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo kriterijai.

Pažymėtina ir tai, kad nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jis nebūtų sudaręs laidavimo sutarčių, jeigu būtų žinojęs, kad kitas įmonės akcininkas T. V. jų nepasirašė, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė pakankamų įrodymų bei nepaneigė aplinkybės, kad T. V. lizingo sutarčių sudarymo metu nebuvo išreiškęs valios laiduoti už įmonės prisiimamus įsipareigojimus, nes T. V. atsiliepime į ieškinį aiškiai nurodė, kad V. A. buvo žinoma, kad jis nepasirašė laidavimo sutarčių. Byloje esančių įrodymų visuma, paties atsakovo dėstomi teiginiai procesiniuose dokumentuose, sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas kaip UAB „TVN“ vadovas, taip pat 50 procentų akcijų turėtojas, buvo suinteresuotas įmonės ūkinės – komercinės veiklos tęstinumu bei jos plėtra, ką atspindi sudarytos lizingo sutartys dėl pakankamai didelės vertės turto – transporto priemonių įsigijimo, taip pat veikdamas įmonės vardu ir interesais turėjo pasirūpinti prievolių įvykdymo užtikrinimu įstatyme numatytais būdais, ir pasirinkdamas laidavimą savo turtu veikė laisva valia. Dėl nurodyto, apelianto nurodoma aplinkybė, jog T. V. kaip įmonės akcininkas nesudarė laidavimo sutarčių su ieškovu, neturi esminės reikšmės vertinant jo suklydimą (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 4 dalis). Tuo labiau, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės, o jos įvykdymas užtikrintas laidavimu, kreditorius turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo tiek iš skolininko, tiek iš laiduotojų solidariai ar iš vieno iš jų (Civilinio kodekso 6.6 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė pareikštų reikalavimų atsakovui T. V. ir teismas šią bylos dalį nutraukė 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi, tačiau atsakovas minėtos teismo nutarties neskundė, tai taip pat leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovas pritarė ieškovo pozicijai, kad nėra pagrindo šiam asmeniui reikšti reikalavimo, kadangi jis nebuvo sudaręs laidavimo sutarčių.

Taigi atsakovui nepateikus į bylą įrodymų ir pagal bylos duomenis nenustačius, kad UAB „TVN“ prievolių vykdymas pagal lizingo sutartis būtų užtikrintas kitais būdais, pvz. įkeičiant įmonės turtą, ar kad atsakovas objektyviai nebūtų turėjęs galimybės sudaryti laidavimo sutarties dėl savo turtinės padėties, nėra pagrindo pripažinti, kad laidavimo sutartis atsakovas pasirašė iš esmės suklydęs dėl sandorių sudarymo aplinkybių.

Dėl skolos ir papildomų išlaidų

Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad laiku apmokėti reikalaujamų sumų ieškovui atsakovas UAB „TVN“ negalėjo dėl to, kad 2009 m. sausio mėn. iš jo paėmus lizingo sutarčių pagrindu perduotų transporto priemonių raktelius ir dokumentus, atsakovas UAB „TVN“ negalėjo vykdyti veiklos, gauti pajamų ir pan. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino be teisinio pagrindo. Kaip matyti iš byloje esančių mokėjimo grafikų ir skolos suvestinės, atsakovas pradėjo nebevykdyti sutartinių įsipareigojimų jau nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. (t. 2, b.l. 48-50), nes 2009 m. sausio mėn. įsiskolinimas sudarė 39 007,11 Lt, tai patvirtina ieškovo dėstomas aplinkybes apie tai, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus dar iki nurodytos datos, vėlavo mokėti mėnesines įmokas ir kas atitinkamai sudarė pagrindą ieškovui spręsti su sutarčių nutraukimu susijusius klausimus. Atsakovas nepateikia į bylą įrodymų, patvirtinančių, kokios priežastys trukdė atlikti mokėjimus iki 2009 m. pradžios laikantis sutartyse nustatyto mokėjimo grafiko. Be to, pažymėtina, kad šios aplinkybės nepagrindžia kiti byloje esantys įrodymai, išskyrus paties atsakovo paaiškinimus, todėl vien ja remtis sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo nėra pakankamo pagrindo, kadangi teismas, priimdamas sprendimą, vertina ne pavienius įrodymus, o jų visumą (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Nepagrįsti apelianto argumentai dėl ieškovo patirtų saugojimo bei turto vertinimo išlaidų, kadangi atsakovas nepaneigė tokių išlaidų būtinumo. Pažymėtina, kad ieškovui atsiėmus transporto priemones iš saugomos aikštelės, kurioje paties atsakovo jos buvo paliktos, ieškovas ėmėsi priemonių saugoti susigrąžintą lizinguojamą turtą, taip pat nustatyti tokio turto rinkos vertę, kad išvengti didesnių nuostolių, galinčių atsirasti dėl turto pardavimo. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonių saugojimo UAB „Skuba“ saugomoje aikštelėje laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2010 m. birželio mėn. (t. 2, b. l. 54-94) metu ieškovas nesiėmė priemonių organizuoti jų pardavimą, todėl nėra pagrindo šias išlaidas pripažinti nepagrįstomis. Teigdamas, kad ieškovas, paėmęs transporto priemones jų nepardavė aukciono būdu ar atsakovo pasiūlytam pirkėjui, atsakovas nepagrindžia šių argumentų rašytiniais įrodymais.

Pažymėtina, kad lizingo davėjas – ieškovas, nutraukęs lizingo sutartis prieš terminą dėl tos priežasties, kad atsakovai tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (Civilinio kodekso 6.574 straipsnis), todėl reikšdamas reikalavimą priteisti patirtas išlaidas, susijusias su turto saugojimu, jo vertinimu, minėtos teisės normos nepažeidė ir savo teisę realizavo tinkamai.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, liepdamas jam kaip fiziniam asmeniui 2008-10-07 pasirašyti vekselį 250 000 Lt sumai, t. y. visai įmokos sumai, o ne skolos dydžiui, pagal šį vekselį yra vykdomas išieškojimas, todėl ieškovo pareikšti reikalavimai dėl įmokų skolos, kompensacijų, delspinigių ir papildomų išmokų yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija šio apeliacinio skundo argumento nevertina, kadangi šios aplinkybės nebuvo tiriamos ir vertinamos pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 312 straipsnis).

Dėl reikalavimo priteisti netesybas bei jų dydžio pagrįstumo

Apeliantas, ginčydamas teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė delspinigius, nurodo, kad teismas netinkamai juos paskaičiavo, nepagrįstai du kartus paskaičiuodamas juos už tą pačią įmokų sumą, tačiau teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą 2009-01-13 su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, o vėliau, t.y. 2009-02-25, pareiškė ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, prašydamas priteisti 39 007,11 Lt nesumokėtų įmokų (pagal lizingo sutartį Nr. Nr. 10801103 – 16 635,17 Lt, pagal lizingo sutartį Nr. 10801104 – 22 371,94 Lt, taip pat 5 697,40 Lt delspinigių, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2008-08-27 iki 2009-01-12 (t. 1, b. l. 35, 36). Reikšdamas antrąjį ieškinį, ieškovas prašė priteisti 15 039,65 Lt pradelstų įmokų ir kompensacinių paslaugų už turto draudimą nuo 2009-02-05, 19 456,83 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2010-02-17 iki 2010-08-16 (kurie paskaičiuoti nuo 54 046,76 Lt sumos), kitas patirtas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tenkino ieškinį visiškai ir 54 046,76 Lt nesumokėtų įmokų su palūkanomis ir kompensacinių paslaugų, 25 154,23 Lt delspinigių, kitas sumas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai nustatė, kad delspinigiai yra paskaičiuoti už du skirtingus laikotarpius ir kad jų bendra suma sudaro 25 154,23 Lt. Anot apelianto, teismas pažeidė Civilinio kodekso 1.125 str. 5 d. 1 p., numatantį, kad sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo, tačiau pagal ieškovo pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes ir pateiktus įrodymus matyti, kad šis ieškinio senaties terminas nebuvo pažeistas, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų atlikimo ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną, tęstinumo pobūdį turi ir delspinigių, kaip netesybų, skaičiavimas, nes delspinigiai skaičiuojami ir priteisiami už tam tikrą termino praleidimo laikotarpį (dieną, savaitę, mėnesį). Dėl nurodyto, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad delspinigiai pagal antrąjį ieškinį turi būti skaičiuojami ne nuo bendros 54 046,76 Lt sumos, bet nuo 15 039,65 Lt sumos, kuria buvo padidinta ieškinio suma.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteisti 0,2 proc. dydžio delspinigiai yra nepagrįstai dideli atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą Civilinio kodekso 6.71-6.75, 6.210, 6.258, 6.261 straipsnių aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią tokio dydžio netesybos, kokių reikalauja ieškovas, laikytinos per didelėmis.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl delspinigių dydžio, nurodė, kad atsakovas, pasirašydamas sutartis, sutiko su 0,2 proc. dydžio delspinigiais, be to, jie yra priteistini solidariai iš abiejų atsakovų, t.y. iš UAB „TVN“ ir V. A., todėl nenustatė, kad yra pagrindas juos sumažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje dėl netesybų dydžio yra pažymėjęs, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į neįvykdytos prievolės sumos bei skaičiuotinų delspinigių santykį, t. y. skola sudaro 54 046,76 Lt, o delspinigiai - 25 154,23 Lt, kas akivaizdžiai neatitinka proporcingumo ir šalių pusiausvyros principo, į tai, kad ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti netesybas už du skirtingus laikotarpius, taip pat atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, susijusią su vienu iš atsakovų, kuriam pareikšti solidarūs reikalavimai, t. y. kad po teismo sprendimo priėmimo Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą dėl UAB „TVN“ pabaigos ir ši įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2013-02-05, bei, kaip yra nurodyta aukščiau, bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų, pareikštų UAB „TVN“, dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo, yra nutraukta Civilinio kodekso 6.128 straipsnio 3 dalimi, Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 8 punkto pagrindu, todėl atsakovui V. A. vienam tektų vykdyti sprendimą ir mokėti ieškovui priteistas sumas, taip pat atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, yra pagrindas pripažinti 0,2 proc. delspinigius neprotingai didelius ir juos mažinti per pusę, t.y. iki 0,1 proc. (iki 12 577,12 Lt), pakeičiant teismo sprendimo dalį dėl delspinigių priteisimo. Apelianto nurodomas 0,02 proc. dydis, iki kurio turėtų būti mažinami delspinigiai, nepagrįstas svariais argumentais, išskyrus cituojamą teismų praktiką, todėl atsižvelgiant į tai, kad dėl netesybų dydžio yra sprendžiama pagal konkrečios bylos aplinkybes, nėra pagrindo prašomų priteisti delspinigių mažinti iki apelianto nurodomo dydžio.

Sumažinus priteistinus delspinigius iki 12 577,12 Lt, keistina teismo sprendimo dalis, kuria priskaičiuotos procesinės palūkanos, nurodant, kad 5 procentų metinės palūkanos skaičiuojamos už mažesnę priteistą sumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, keičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl netinkamo materialinės teisės normos, reglamentuojančios delspinigius, taikymo, o apeliacinį skundą tenkina iš dalies (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus teismo sprendimą, yra pagrindas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalimi, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, priteisė iš atsakovų V. A. ir UAB „TVN“ po 745 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, po 81,20 Lt pašto išlaidų valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies ir keistina teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo, sumažinant priteistus delspinigius iki 12 577,12 Lt, yra pagrindas sumažinti iš atsakovo ieškovui priteistą 745 Lt žyminį mokestį iki 651 Lt pagal teismo atliktus paskaičiavimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismo sprendimo priėmimo metu atsakovui UAB „TVN“ buvo iškelta bankroto byla ir vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu atsakovas buvo atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl atsižvelgus į tai, kad ieškovas reikalavo atsakovams taikyti solidarią atsakomybę, bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalimi, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas yra atleistinas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl naikintina teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo V. A. priteista 81,20 Lt pašto išlaidų valstybei.

Apeliantas sumokėjo 139 Lt žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 43), tačiau atsižvelgiant į jau nurodytas aplinkybes bei minėtą Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą, yra pagrindas jam grąžinti 139 Lt sumokėto žyminio mokesčio iš valstybės biudžeto.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti:

sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai ir iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TVN“ solidariai priteista skola, delspinigiai, nuostoliai ir bylinėjimosi išlaidos ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“ bei priteistos pašto išlaidos valstybei, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo atsakovui V. A., pakeisti:

priteistas iš atsakovo V. A. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-01-15 iki 2010-08-23 skaičiuoti už priteistą 41 855,81 Lt sumą; nuo bylos iškėlimo teisme 2010-08-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skaičiuoti už priteistą 86 774,17 Lt sumą,

priteistus iš V. A. 745 Lt bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“ sumažinti iki 651 Lt,

panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 81,20 Lt pašto išlaidų priteisimo iš V. A. valstybei.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 139 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis litus) žyminio mokesčio pagal 2011-12-29 mokėjimo kvitą iš valstybės biudžeto.