Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo UAB „Transtira“ atstovui advokatui Zigmantui Benečiui, atsakovui V. Š. ir jo atstovui adv. H. Oseckiui, atsakovės R. L. atstovui adv. D. Narmontui, trečiojo asmens IĮ „Romantas“ savininkui R. B., trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ atstovui G. T., nedalyvaujant atsakovei R. L. ir trečiojo asmens AB „Lytagra“ atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Transtira“ ieškinį atsakovams: R. L. ir V. Š. dėl žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: IĮ „Romantas“, AB „Lytagra“ ir AB „Lietuvos draudimas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo nurodyta teismų praktika sprendžiant dėl vežėjo atsakomybės nėra pagrindo vadovautis, kadangi kasacinis teismas pateikė išaiškinimus bylose, kuriose faktinės aplinkybės yra esmingai skirtingos nei šioje civilinėje byloje.

Pažymėtina, kad šią preliminarią sumą AB „Lytagra“ suskaičiavo su PVM, kuri taip pat nepagrįstai ieškovės vertinama kaip galima AB „Lytagra“ žala.

Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Nors visi bylos nagrinėjime dalyvaujantys asmenys skirtingai remiasi Kėdainių raj. apylinkės teisme 2014-10-17 priimtu sprendimu ir Kauno apygardos teisme 2015-05-28 priimta nutartimi, pateikdami savo motyvus ar atsikirtimus, tačiau šią bylą nagrinėjančiam teismui nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo vien formaliai remtis nurodytais procesiniais sprendimais, todėl dalis šalių teisinių argumentų atmestini, įvertinus vien tą aplinkybę, kad tos pačios sudėties teismas nagrinėjo ir kasacine tvarka išnagrinėtą bylą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2012-05-29 nutartis priimta civ. byloje Nr. 3K-3-227/201).

Įstatymo leidėjas sprendžiant klausimą dėl žalos padarytos asmeniui atlyginimo yra nurodęs, kad tai sietina su civilinės atsakomybės viena iš formų (CK 6. 246-6.249 str.). Pirmiausia, šioje byloje ieškovas reiškia ieškinio reikalavimą dviem atsakovams, nors įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-26 sprendimu nustatyta, kad Kia Soul v. n. (duomenys neskelbtini) faktiniu pirkėju buvo atsakovas V. Š., o ne atsakovė R. L.. Todėl pagal ieškovo ieškinio reikalavimą nagrinėjamoje byloje teismas sprendžia tik dėl atsakovo V. Š. civilinės atsakomybės, o ieškovo reikalavimas kitam atsakovui R. L. atmestinas. Antra, pastebėtina, kad ankstesnėje byloje Nr. 2-247-673/2014 ir nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į juose esančius ir naujai gautus duomenis, pakanka įrodymų ir dėl trečiojo asmens IĮ ,,Romantas“ atsakomybės V. Š., vertinant tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius dėl lengvojo automobilio parvežimo iš Jungtinės Karalystės. Tokiu atveju atsakovui V. Š. atlyginus ieškovui padarytą žalą, šiam atsakovui išlieka teisė reikšti ir regresinį ieškinį IĮ ,,Romantas“ (CK 6. 280 str. 1-2 d.). Trečia, pažymėtina, kad kaip jau aukščiau teismas yra nurodęs jam nėra teisinio pagrindo Kėdainių raj. apylinkės teismo 2014-10-17 sprendimo ar Kauno apygardos teismo 2015-05-28 nutarties laikyti ratio decidendi, kadangi skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratione materiae. Ketvirta, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui yra teisinis pagrindas remtis tais teisiniais ir prejudiciniais faktais, kurie yra nurodyti paminėtoje byloje ir kurių bylos dalyviai leistinais įrodymais nepaneigė (pvz. Ikiteisminio tyrimo medžiaga).

Atskirai pastebėtina, kad teismo sprendime pateikiamas teisės normos aiškinimas, kuris kartais gali reikšti ir naujos normos sukūrimą, visada yra susijęs su konkrečios bylos fabula. Todėl teismo sprendimas, skirtingai nei įstatymas, teisės šaltinio galią turi tik analogiškos bylos atveju. Šį teismo sprendimo, kaip teisės šaltinio, bruožą ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad „teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši teisės norma nereguliuoja“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 1998-08-29 nutartis civ. byloje Nr. 3K-122/1998, kat. 6).

Kontinentinės teisės sistemos šalyse stare decisis principas formaliai nėra pripažįstamas. Tačiau iš tikrųjų padėtis yra kitokia. Būtinumas užtikrinti vienodą teismų praktiką, kartu visų asmenų lygybės įstatymui, teisinio aiškumo ir kitus teisės principus, taip pat teisės spragos, daugelio teisės normų neapibrėžtumas visiškai natūraliai lemia, kad precedentinė teismo sprendimo galia de facto pripažįstama ir kontinentinės teisės sistemos valstybėse, o taip pat ir Lietuvoje. Todėl ir šiose valstybėse teismas, ypač Aukščiausiasis teismas, konkrečioje byloje išaiškinęs abstrakčios sąvokos turinį, dažnai sukuria precedentą, kuriuo taip pat vadovaujasi kiti teismai. Skirtumas tik tas, kad pagal bendrąją teisę pre­cedentas yra pirminis teisės šaltinis, o kontinentinės teisės sistemos valstybėse teismo precedentas pripažįstamas antriniu teisės šaltiniu (CPK 4, 346 str.). Atskirai pastebėtina, kad Lietuvos teisinėje sistemoje kol kas neveikia horizontalusis stare decisis principas, nors teisininkų bendruomenėje tokie pageidavimai reiškiami jau seniai.

Dėl to remiantis aukščiau nurodytais teisiniais argumentais kaip jau minėta teismas negali ir neturi teisinio pagrindo formaliai remtis bylos dalyvių nuorodomis į analogiškoje byloje žemesnės ar apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus. Tas pats taikytina ir LAT priimtoms analogiškoms nutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2013).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl nuostolių atlyginimo materialine prasme trečiajam asmeniui (procesine prasme ieškovui), kuomet vežėjui (trečiajam asmeniui IĮ ,,Romantas“) gabenant atsakovui V. Š. priklausantį automobilį, kilo gaisras ir dėl to nukentėjo ieškovo bei kitų asmenų kelte gabenami automobiliai.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Dėl atsakovo V. Š. civilinės atsakomybės, padarius žalos kitų automobilių savininkams ir pareigos atlyginti jų nuostolius.

Civilinio kodekso 6.270 str. dalyje numatyta, kad be veiklos rūšių ir objektų, kurie kelia didesnį pavojaus aplinkiniams, taip pat priskiria ir veiklą, susijusią su transporto priemonių naudojimu (valdymu). Todėl spręstinas klausimas kas yra didesnio pavojaus šaltinis – pati transporto priemonė ar žmogaus veiklą, kurios metu naudojama autotransporto priemonė. Ginčo atveju darytina teisinė išvada, kad atsakovui V. Š. taikytina civilinė atsakomybė ne pagal CK 6. 270 str. (be kaltės), o bendrais pagrindais esant kaltei pagal CK 6. 263 str., atsižvelgiant į žemiau teismo pateikiamus teisinius argumentus. Tokia teismo išvada paremta tuo, jog lengvasis automobilis kaip didesnio pavojaus šaltinis gali būti naudojamas tiek aktyviai ji vairuojant, tiek pasyviai, ji eksploatuojant. Pastaruoju būdu jį naudojant lengvasis automobilis taip pat nepraranda pavojingų savybių. Vienas iš tokiu atveju yra kuomet dėl netvarkingos automobilio elektros instaliacijos gali užsidegti elektros laidai ir kilti gaisras.

Atsakovo V. Š. veiksmų neteisėtumas.

Pagal CK 6.246 str. 1 dalį neteisėtas elgesys yra įstatyme nustatytos pareigos nevykdymas arba tokie veiksmai, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, bei bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (generalinis deliktas). Vien žalos padarymo faktas suponuoja neteisėtumo prielaidą.

Bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir atsargiai reiškia ne ką kitą kaip įstatymo nustatytą draudimą nedaryti žalos kitiems. Vadinasi, civilinės teisės požiūriu neteisėtu pripažintinas bet koks žalos padarymo atvejis, jeigu žalos padarymas negali būti pateisinamas. Bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir atsargiai apimtis priklauso nuo asmens veiklos pobūdžio - kuo pavojingesnė aplinkiniams yra asmens veikla, tuo ši jo pareiga yra didesnė. Autotransporto priemonės savininkas (valdytojas) privalo elgtis atidžiai ir atsargiai bet kokioje situacijoje, suvokdamas, kad autotransporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis (CK 6. 270 str.).

Teismas byloje laiko nustatytu ir įrodytu, kad atsakovas V. Š. pažeidė įstatyminę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). Kuomet jis aukcione veikdamas kitos atsakovo R. L. vardu įsigijo sugadintą lengvąjį automobilį, kuris po to buvo perduotas vežėjui (trečiajam asmeniui) IĮ ,,Romantas“ pargabenimui į Lietuvos Respubliką. Pirma, atsakovas V. Š. teisiniame ginče veikė kaip verslininkas, kuriam yra gerai žinomos sugadintų automobilių savybės, kuomet esant akivaizdžiai netvarkingai elektros instaliacijai, tolimesnis jo naudojimas yra ypač pavojingas. Antra, sutiktina ir su atsakovo V. Š. atsikirtimais, kad apie gresianti tokio automobilio eksploatacijos pavojų žinojo ir vežėjas, tai yra trečiasis asmuo IĮ ,,Romantas“, kuris šiame teisiniame santykyje taip pat veikė kaip profesionalas (CK 6. 257 str. 4 d.). Tačiau kaip teismas jau aukščiau yra nurodęs, atsakovo ir trečiojo asmens santykių vertinimas nėra šios bylos dalykas, todėl teismas dėl to plačiau nepasisako.

Dėl ieškovui padarytos žalos dydžio.

Žala reiškia vienos ar kitos teisės saugomos vertybės (jos dalies) praradimą, sumažėjimą ar kitokį neigiamą poveikį jai. CK 6.249 str. 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, patirtos išlaidos bei negautos pajamos.

Tam, kad žala būtų atlyginta, būtina įrodyti ne tik jos faktą, bet ir dydį, t. y. ji turi būti apibrėžta. Tiesa, šis reikalavimas turi išimčių. Pavyzdžiui, CK 6.249 str. 3 dalis leidžia teismui priteisti būsimą žalą.

Todėl kai susiduriama su poreikiu atlyginti žalą nukentėjusio turtui, nukentėjęs asmuo reiškia asmenį, kuriam turtas priklauso nuosavybės teise, t. y. turto savininką, nebent savininkas su naudotoju (valdytoju) susitaria kitaip. Aplinkybė, kad turtą teisėtai valdo ne savininkas, bet kitas (trečiasis) asmuo, nereiškia, kad jeigu jo turtui padaroma žala, tai ir teisė į turtui padarytos žalos atlyginimą atsiranda pačiam trečiajam asmeniui, pvz. AB ,,Lytagra“. Tačiau jeigu toks asmuo savo sąskaita suremontuotų teisėtai valdytą, bet ne jam nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę, jis irgi taptų žalą patyrusiu asmeniu ir galėtų pretenduoti į nuostolių atlyginimą. Atsakovas V. Š. nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad jam priklausantis lengvasis automobilis, kuris tuo metu negalėjo būti eksploatuojamas, nekėlė pavojaus materialine prasme tretiesiems asmenims, tai yra ieškovui ir AB ,,Lytagra“. Tokią teismo išvadą patvirtina, ne tik byloje esantys įrodymai, pvz. rašytinis paaiškinimas dėl aukcione nupirkto lengvojo automobilio transportavimo, bet ir kiti įrodymai (1 t., 66, 105-106, 150 b.l.). Taip pat kaip jau nurodyta, deliktinės civilinės atsakomybės esmę sudaro padarytos žalos kompensavimas, t. y. pažeistos vertybės atkūrimas į status guo būklę. Tai reiškia, kad atlyginant žalą yra saugomas taip vadinamas „negatyvus interesas“ - sukuriama tokia nukentėjusiojo turtinė padėtis, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų buvę delikto. Tai gali būti padaryta dviem būdais - natūra arba kompensuojant pinigais (CK 6.281 str.). Žalos atlyginimas natūra reiškia, kad vietoj sunaikinto daikto nukentėjusiajam perduodamas tokios pat rūšies ir vertės daiktas arba sužalotas daiktas pataisomas žalą padariusio asmens sąskaita.

Pinigų suma, kuria kompensuojama padaryta žala, vadinama nuostoliais (CK 6.249 str. 1 d.). Piniginis žalos įvertinimas atliekamas remiantis atitinkamų daiktų rinkos kainomis.

Kokį žalos atlyginimo būdą pasirinkti, paprastai sprendžia nukentėjusysis. Žalą padaręs asmuo taip pat turi teisę siūlyti atlyginti žalą vienu ar kitu būdu. Jeigu šalys nesutaria dėl žalos atlyginimo būdo, jį nustato teismas (CK 6. 249 str. 1d.). Ieškovas savo ieškiniu prašė teismo priteisti jam iš atsakovų tiesioginę jo patirtą žalą.

Ginčo atveju ieškovas reikalauja, kad atsakovai jam padarytą žalą atlygintų ne natūra, o išmokėdami piniginę kompensaciją, todėl svarbu nustatyti žalos piniginę išraišką, t. y. nuostolius. Piniginė žalos išraiška apskaičiuojama taikant įvairius metodus. Teisės doktrinoje skiriami abstraktus ir konkretus žalos įvertinimo metodai. Abstraktus (objektyvus) metodas reiškia, kad remiamasi tam tikrais formaliais kriterijais, pavyzdžiui, sužalojus daiktą, pagal šį metodą nuostolių dydis bus apskaičiuojamas nustatant daikto vertės iki jo sužalojimo ir po sužalojimo skirtumą. Taikant abstraktų metodą nuostoliai paprastai apskaičiuojami taikant kainas, galiojusias žalos padarymo dieną.

Taikant konkretų (subjektyvų) metodą, domėn imama tikroji ieškovo situacija. Pagal šį metodą nuostoliai paprastai apskaičiuojami taikant kainas, galiojančias sprendimo priėmimo dieną. Pastebėtina, kad ieškovas pasirinko, būtent pastarąjį metodą.

,,Atsakovo nesutikimas su žalos dydžiu savaime nėra pagrindas nesivadovauti ieškovo pateiktais įrodymais dėl žalos apimties ir dydžio bei skirti ekspertizę nuostolių dydžiui nustatyti. Nuostolių dydis įrodinėjamas šalių teikiamais įrodymais, o įrodymai renkami rungtyninio proceso metu (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-730/2002).“ Teismas laiko pakankamu ieškovo pateiktą įrodymą, kad jam ūkio būdu remontuojant nuosavybės teise priklausančias transporto priemones jis patyrė 1 084,88 Eur remonto išlaidų, remiantis ieškovo pateiktomis dvejomis sąmatomis ir mokėjimo pagal jas dokumentais (1 t., 25-29 b.l., 2 t., 48, 50 b.l.). O dėl trečiojo asmens AB ,,Lytagra“ ieškovui pateiktos pretenzijos ir sąmatos 1 443,81 Eur sumai, teismas laiko, kad nukentėjęs minėtas asmuo irgi patyrė tiesioginių išlaidų, tačiau jos apskaičiuotinos, tik įvertinus jo faktines išlaidas (1 t., 18-22 b. l., 2 t., 60 b. l.). Tokia teismo išvada seka, įvertinus ne tik tai, kad jis pats, tai yra jo darbuotojai dirbantys pagal darbo sutartis suremontavo sugadintą transporto priemonę (traktorių), bet ir dėl to, kad jis nėra patyręs remonto metu ir išlaidų dėl PVM. Tokiu atveju pripažintina, kad pagrįstomis trečiojo asmens AB ,,Lytagra“ išlaidomis laikytinas naujų medžiagų įsigijimas ir jų panaudojimas, keičiant sugadintos transporto priemonės detales. Dėl to teismui atlikus perskaičiavimą ieškovui iš atsakovo V. Š. priteistinos išlaidos, kurių dydis yra 776,18 Eur (atitikmuo 2 680,00 Lt), o likusioje dalyje dėl aukščiau paminėto šis ieškovo prašymas atmestinas (1 t., 78 b.l.). Tai, kad ieškovas sumokėjo trečiajam asmeniui daugiau nei pastarasis faktiškai patyrė išlaidų, laikytina, jog AB ,,Lytagra“ nepagrįstai praturtėjo kito asmens sąskaita (CK 6. 237 str.). Taip pat teismas atskirai pažymi, jog civilinės atsakomybės atveju skiriasi žalos nustatymo ir įvertinimo taisyklės, pavyzdžiui, nuo tų kurios yra taikomos esant draudimo santykiams.

Dėl priežastinio ryšio kaip atsakomybės sąlygos.

CK 6.247 straipsnyje teigiama, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Toks priežastinio ryšio apibūdinimas teisės doktrinoje vadinamas „lanksčiu“ (angl. flexible) priežastiniu ryšiu. Pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintele žalos atsiradimo priežastis, tačiau teismas, vertindamas visas aplinkybes ir priežastis, laiko nustatytu pakankamą atsakovo V. Š. neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y., kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Tokia išvadą teismas daro įvertindamas ginčo atveju visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teisėtus pažeidėjo ir nukentėjusiojo interesus bei, kad civilinės atsakomybės taikymo tikslais nereikalaujama, jog atsakingo asmens veiksmai būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Pažymėtina, kad pirmiausia, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka įrodyti, jog atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Antra, nustatyta, kad ieškovui atsiradusi žala nėra pernelyg nutolusi nuo atsakovo V. Š. padarytų veiksmų, kitaip tariant, atsitiktinis priežastinis ryšys yra teisiškai nereikšmingas, ką patvirtina visapusiška skolininko veiksmų analizė ir faktinės bylos aplinkybės. Nors atsakovų atstovai kėlė byloje klausimą dėl netiesioginės trečiojo asmens IĮ ,,Romantas“ atsakomybės ieškovui, tačiau kaip jau teismas yra aukščiau nurodęs, tai ne šios bylos dalykas.

Dėl atsakovo V. Š. kaltės

Kaltė civilinėje teisėje suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams, kai asmuo nesielgia taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Kitaip tariant, kaltė suvokiama kaip asmens faktinio elgesio objektyvi neatitiktis reikiamam apdairumui ir rūpes­tingumui, kuris buvo būtinas konkrečiomis aplinkybėmis, kad asmuo nepadarytų žalos. Nustatant kaltę civilinės atsakomybės taikymo tikslais galima teigti, jog lyginami du elgesio standartai: pirma, faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir, antra, hipotetinis protingo, rūpestingo asmens objektyvus elgesio standartas: jeigu yra šių dviejų elgesio modelių neatitiktis, yra konstatuojama kaltė. Analogiškas kaltės apibūdinimas įtvirtintas ir CK 6.248 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs, tai, kad atsakovas buvo teisiniuose santykiuose su trečiuoju asmeniu IĮ ,,Romantas“ nesudaro teisinio pagrindo išvadai apie jo kaltės nebuvimą. Atsakovas V. Š. kaip profesionalus verslininkas pastoviai iš Vakarų Europos gabendamas su trečiųjų asmenų transporto priemonėmis sugadintus lengvuosius automobilius, kuriuose nėra atjungti akumuliatoriai, kartu su šiais asmenimis, turėjo pagrindą suvokti, kad jam gali kilti atsakomybė ne tik prieš trečiuosius asmenis (kitų autotransporto priemonių savininkus), bet ir prieš patį vežėją, jeigu jie nėra tinkamai įforminę tarpusavio teisinių santykių (Ikiteisminio tyrimo medžiaga, 4-5 b.l.).

Dėl kitų atsakovo V. Š. atsikirtimo motyvų į ieškovo ieškinį.

Automobilio valdymas ginčo atveju turi būti suprantamas taip, kaip jį apibrėžia Civilinio kodekso 4.22 str. 1 dalis, t. y. kaip faktinis daikto turėjimas. Valdytojo sąvoka apibūdinama pagal du požymius - teisinį ir faktinį. Teisine prasme valdytojas yra asmuo, turintis tam tikrą teisę į autotransporto priemonę: nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokiu pagrindu. Faktine prasme valdytojas yra tas asmuo, kuris faktiškai valdo ir naudoja autotransporto priemonę. Dažniausiai teisinis ir faktinis valdymas sutampa, pavyzdžiui, kai automobilį vairuoja jo savininkas. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju, atsakovui V. Š. priklausantį automobilį vežė trečiasis asmuo, kuris nebuvo jo savininkas. Tokiu atveju spręstinas klausimas kas yra valdytojas, o tuo pačiu ir atsakomybės subjektas. Ginčo atveju nėra problemos, kas yra automobilio savininkas, tokiu laikytinas atsakovas V. Š.. Šis teisinis faktas yra nustatytas Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-26 sprendimu (2 t., 38-40 b.l.).

Tačiau byloje irgi nustatyta, kad lengvojo automobilio pervežimo metu jį valdė trečiasis asmuo IĮ ,,Romantas“.

Pastebėtina, kad valdymo teisė į autotransporto priemonę pereina nuo jo perdavimo momento (CK 4.25 str.). CK 4. 23 str. yra numatytas teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas. Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs, trečiasis asmuo IĮ ,,Romantas“ laikytinas teisėtu automobilio valdytoju atsakovo V. Š. atžvilgiu, kurio civilinės atsakomybės klausimas ieškovui, tačiau atsakingu dėl ieškovo turtui padarytos žalos laikytinas V. Š..

Būtent nagrinėjamoje byloje ieškovas ir pareiškė atsakovui V. Š. reikalavimą, kad pastarasis, kaip lengvojo automobilio teisėtas savininkas, atlygintų, kilusio gaisro metu sugadintų transporto priemonių vertę, tai yra ieškovui padarytą žalą (nuostolius). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje susidariusios situacijos ypatumas yra tas, jog nors atsakovas tuo pat metu Jungtinėje Karalystėje įsigytos transporto priemonės valdymą buvo perdavęs trečiojo asmens IĮ ,,Romantas“ darbuotojui, tačiau tai nereiškia, kad esant tokiai situacijai, jis negalėjo daryti įtakos tinkamam sugadinto automobilio pargabenimui į LR. Pirmiausia, kaip jau teismas yra nurodęs pripažintini nepagrįstais atsakovo V. Š. argumentai, jog ginčo atveju ieškovui padarytą žalą privalo atlyginti trečiasis asmuo IĮ ,,Romantas“ ar jo darbuotojai, įskaitant ir D. J. arba vežėjo draudikas AB ,,Lietuvos draudimas“. Antra, kaip nurodė pats atsakovas V. Š. jis ir anksčiau buvo pažįstamas su IĮ ,,Romantas“ vadybininku D. J. ir derino su juo visas su automobilio pargabenimu į LR susijusias sąlygas. Todėl laikytina, jog jis savo iniciatyva darė įtaką trečiajam asmeniui gabenančiam į LR V. Š. priklausančią transporto priemonę. Atskirai pastebėtina, kad atsakovas V. Š. duodamas paaiškinimus irgi nurodė, jog pastoviai gabena Vakarų Europoje įsigytus sugadintus automobilius į LR. Todėl laikytina, jog atsižvelgiant į jo gyvenimišką ir profesinę patirtį, jam buvo žinomos visos su tokių automobilių pargabenimu susijusios sąlygos (1 t., 44 b.l.). Trečia, atsakovas V. Š. aiškiai suvokė, kad vežėjas nėra jam perduotos transporto priemonės savininkas, o tik valdytojas, nors pastarasis gabendamas sugadintą automobilį valdė ir variklio užvedimo raktelius, bei automobilio pirkimo dokumentus. Be to, atsakovas duodamas paaiškinimus teismui pripažino, kad sugadinto automobilio netvarkingos elektros instaliacijos faktas buvo akivaizdus, kuris irgi buvo ne automobilio viduje, o variklio skyriuje.

Pabrėžtina, kad autotransporto priemonių perdavimo sutarties formos įstatymai nenustato, vadinasi, tokią sutartį galima sudaryti ir žodžiu. Valdymo teisė į perduodamą auto­mobilį pereina taip pat bendrais pagrindais, t. y. nuo perdavimo momento (CK 4.25 str. 1 d.). Taigi, automobilio valdytoju tampama nuo automobilio perdavimo momento. Tuo pačiu atmestini ir trečiųjų asmenų paaiškinimai dėl vienintelio V. Š. atsakomybės ieškovui kaip teisėto automobilio savininko, kadangi tokios pačios aplinkybės buvo žinomos ir jį gabenančiam automobilio valdytojui (vežėjui).

Pažymėtina, kad Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyta, jog kelte gaisras kilo dėl Kia Soul elektros gedimo, lėmusio šio automobilio variklio užsiliepsnojimą, kuris peraugo į gaisrą. Todėl ir šis pagal įstatymus preziumuojamas faktas (Kėdainių raj. apylinkės teismo 2014-10-17 sprendimas, civ. byloje Nr. 2-247-673/2014), kuris liko nepaneigtas bendra tvarka irgi leidžia teismui nagrinėjamoje civilinėje byloje juo remtis aptartoms aplinkybės nustatyti (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Taigi ir Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius įrodymus, teismas vertina visų nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybių kontekste.

Atskirai pažymėtina, kad teismas nepaneigia atsakovo galimybės dėl jo manymu pažeistų teisių gynybos kreiptis į teismą ir reikšti ieškinį trečiajam asmeniui pagal CK 6. 280 str. nuostatą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies ir jam iš atsakovo priteistina 1 861,06 Eur sumą nuostolių atlyginimui. Be to, ieškovui iš atsakovo V. Š. priteistinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog dėl ieškovui padarytos žalos atsakingu laikytinas atsakovas V. Š., kaip teisėtas sugadinto automobilio savininkas.

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Be to kaip jau aukščiau nurodyta teismui yra teisinio pagrindo remtis ir kai kuriais liudytojų parodymais, nes šie parodymai yra paremti kitais įrodymais, o be to jie nepaneigia paties atsakovo V. Š. kaip teisėto automobilio savininko atsakomybės fakto ieškovui.

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo komerciniai teisiniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šalių pobūdį, bei jų buvimą. Be to atsakovo V. Š. prievolę ieškovui patvirtina ir jo pateiktų faktų pripažinimas (CPK 182 str. 5p., 187 str.). Pastebėtina, kad ieškovo reikalavimo pagrįstumą pagrindžia įrodymų visuma, nuoseklūs jo atstovo paaiškinimai duoti teisme, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo V. Š. atsiliepimo argumentas, jog ginčo atveju jam netaikytina CK 6. 246-6.249 str. nuostatos ar nėra įrodytas ieškovui padarytos žalos dydis, nesudaro pagrindo ieškovo ieškiniui dėl nuostolių atlyginimo atmesti.

Atskirai pažymėtina, kad šalys įrodymų atskleidimo procesui teisme, be abejonės, turi skirti reikiamą dėmesį, nes tinkamas įrodymų atskleidimo proceso suval­dymas gali paveikti bylos baigtį. Šiuo atveju labai svarbu parodyti savo, kaip šalies, patikimumą, to­dėl atskleidžiant įrodymus svarbu pademonstruoti bendradarbiavimą, sąžiningumą (atvirumą), norą pateikti dokumentus pagal pateiktus prašymus. Net jeigu, šalies manymu, ir yra formalių pagrin­dų neteikti dokumentų, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir būti atsargiems jais naudojan­tis, siekiant teismui nesudaryti „nepatikimo“, ,,nesąžiningo“ bylininko įspūdžio. Teismas laiko, kad atsakovo atsakomybė kylą ieškovui ir dėl V. Š. pasyvumo, kuomet prasidėjo bylinėjimasis Kėdainių raj. apylinkės teisme.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisės doktrina išskiria keletą istoriškai susiformavusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teorijų, kurių esminiai skirtumai glūdi būtent kaltės (atsakomybės) dėl proceso sampratoje. Viena iš šių teorijų yra priežasties teorija, kuri atmeta visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priklausymą nuo šalių materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius (procedūrinius) veiksmus arba tokius procesinius (procedūrinius) veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastimi.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra turtinio pobūdžio santykis. Šio santykio esmę trumpai galima apibūdinti taip: kalta (atsakinga) dėl proceso šalis atlygina savo padarytą žalą, susijusią su civilinės bylos iškėlimu, nagrinėjimu ir sprendimų vykdymu. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltės (atsakomybės) dėl proceso samprata. Kaltė dėl proceso nusako, kam turi tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo santykiams subsidiariai mutatis mutandis taikytinos CK nustatytos civilinės atsakomybės taisyklės. Ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas CK nuostatas taikant tiesiogiai (CK 1.1 str. 2 d.). Dėl to sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas remiasi draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis, o esant šio draudimo pažeidimui, konstatuoja, kad tik nekaltoji šalis įgyja teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą.

Kadangi teismas priimdamas byloje sprendimą ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovui V. Š. tenkina iš dalies, dėl to, proporcingai patenkintai ieškinio daliai (80,37 proc.), jam priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos iš šio atsakovo (CPK 93 str. 2 d.). Tokiu būdu ieškovui iš atsakovo V. Š. priteistina 61,00 Eur žyminio mokesčio ir 600,00 Eur atstovavimo išlaidų. Kadangi ieškovo ieškinys atsakovės R. L. atžvilgiu atmestinas, tai jai taip pat patirtos išlaidos (200 Eur) už advokato teisinę pagalbą turėtų būti priteistos iš ieškovo.

Tačiau pirmiausia, pažymėtina, kad nors ieškovo ieškinys atsakovės R. L. atžvilgiu ir atmetamas, tačiau iš ieškovo atsakovei šių išlaidų suma neatlygintina, atsižvelgiant į tai, jog pačios atsakovės veiksmai irgi turėjo įtakos ginčui tarp šalių kilti, nes dėl sugadinto lengvojo automobilio Kia Soul pirkimo ir jo parvežimo į LR, ginčo šalys teisinius santykius ne visai tinkamai įformino. Be to tik Šiaulių apylinkės teisme 2016-02-26 priimtu teismo sprendimu buvo paneigtos atsakovės R. L. nuosavybės teisės į lengvąjį automobilį Kia Soul (CPK 88 str. 1 d. 6p., 93 str. 1, 4 d.).

Kitas atsakovas V. Š. irgi dėl bylinėjimosi teisme patyrė 700 Eur atstovavimo išlaidų. Kadangi teismas tik iš dalies tenkina ieškovo ieškinį nurodyto atsakovo atžvilgiu, tai ir jam iš ieškovo nepriteistina proporcingai atmestai ieškinio daliai (19,63 proc.) bylinėjimosi išlaidų dalis. Tokia teismo išvada seka, atsižvelgiant į atsakovo V. Š. atsakomybės ieškovui aspektą, kadangi pastarasis pakartotinai turėjo kreiptis į teismą su atskiru ieškinio reikalavimu atsakovams.

Teismas tenkina liudytojo (specialisto) V. Č. prašymą dėl jo atvykimo į teismo posėdį patirtų išlaidų atlyginimo. Tačiau ir šis liudytojo prašymas tenkintinas iš dalies.

Naujasis CPK atvėrė galimybę bylinėjimosi išlaidomis pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai nurodytos įstatyme bet ir visas kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tai sudarė sąlygas bylinėjimosi išlaidomis pripažinti, pavyzdžiui, proceso šalies prašymu iškviesto liudytojo (eksperto) kelionės į teismą, gyvenimo ir maitinimosi kitoje nei gyvenamoji vieta vietovėje išlaidas (CPK 89 str. 4 d.).

Tam, kad įstatyme tiesiogiai įvardytos išlaidos būtų pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jos turi atitikti du CPK 88 straipsnio dalies 8 punkte nustatytus vertinamuosius kriterijus:

2) jos turi būti pagrįstos.

Kalbant apie pirmąjį kriterijų, pasakytina, kad teismas turėtų įvertinti, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be šių išlaidų, ar šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis ir neprotingas. Antrasis kriterijus reiškia, kad išlaidas būtina pagrįsti, t. y. įrodyti. CPK komentare ir 2003 metų civilinio proceso teisės vadovėlyje kategoriškai teigiama, kad šios išlaidos turi būti pagrįstos rašytiniais įrodymais. Reikia sutikti, kad dažniausiai finansines operacijas patvirtina būtent rašytiniai įrodymai. Be to, nuostata, kad paprastai galimi tik rašytiniai įrodymai, pragmatiniu atžvilgiu yra gera, nes sudaro prielaidas išvengti nesutarimų sprendžiant antraeilį bylinėjimosi išlaidų klausimą. Tačiau vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad įstatymas kategoriškai nereikalauja „kitų“ bylinėjimosi išlaidų pagrįsti tik rašytiniais įrodymais. Todėl jeigu kitomis įrodinėjimo priemonėmis (vaizdo ar garso įrašais, liudytojų parodymais ir kt.) šios bylinėjimosi išlaidos ir jų dydis yra įrodomi, teismas turėtų laikyti jas pagrįstomis.

Atsakovų atstovų prašymu į teismo posėdį buvo iškviestas liudytoju specialistas A. Č., kuris pateikė teismui atvykimo iš Vilniaus į Šiaulius ir grįžimo atgal asmeniniu lengvuoju automobiliu patirtas kuro išlaidas (1 t., 147-149 b.l.), patvirtinančius dokumentus, prašydamas teismo priteisti iš atsakovų 45,94 Eur kuro išlaidų. Liudytojo (specialisto) atvykimas į teismo posėdžius iš Vilniaus į Šiaulius ir grįžimas atgal laikytinas būtinu, tačiau dėl to patirtos išlaidos tik iš dalies pripažintinos pagrįstomis. Tokia išvada seka atsižvelgiant į tai, jog liudytojo (specialisto) vykimas į teismo posėdį Šiauliuose asmeniniu lengvuoju automobiliu nebuvo būtinas, nes teismo posėdis prasidėjo 10.00 val., todėl liudytojas galėjo į Šiaulius vykti ir grįžti atgal į Vilnių geležinkelio ar keleiviniu transportu ir tokiu atveju jo vienkartinio atvykimo (grįžimo) išlaidos būtų siekusios apie 25,00 Eur. Dėl to šioje dalyje liudytojo reikalavimas atsakovui V. Š. dėl būtinų išlaidų atlyginimo tenkintinas tik iš dalies, priteisiant A. Č. tik 25,00 Eur, o likusioje dalyje šis reikalavimas atmestinas (LR CPK 88 str. 1 d. 8p.).

Patenkinus ieškovo ieškinį iš dalies, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos ir išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą bylos dalyviams, per LR pašto bendrovę (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pastebėtina, kad ieškovas pradiniu ieškiniu prašė teismo atsakovės R. L. atžvilgiu taikyti laikinąją apsaugos priemonę areštuojant jos turtą. Teismas tenkino šį ieškovo prašymą ir nutarė taikyti laikinąją apsaugos priemonę, tai yra padarant viešame registre įrašą ir uždraudžiant skolininkei perleisti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tačiau VĮ ,,Registrų centras“ informavo teismą, kad šios atsakovės vardu LR nėra įregistruotų nekilnojamųjų daiktų. Todėl teismui atmestus ieškovo ieškinio reikalavimą atsakovės atžvilgiu, panaikintina ir byloje 2015-09-30 priimta nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo (1 t., 48 b.l.). Ieškovas 2015-11-18 pateikė teismui patikslintą ieškinį (pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo), kuriuo prašė teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir kito atsakovo V. Š. atžvilgiu, tačiau teismas procesinio dokumento priėmimo metu šio prašymo išsprendimą atidėjo iki galutinio sprendimo byloje priėmimo (CPK 148 str.). Dėl to teismui iš dalies patenkinus ieškovo ieškinį atsakovo V. Š. atžvilgiu, šio asmens turtui taikytina laikinoji apsaugos priemonė teismui priimant papildomą nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 150 str. 3 d., 260, 265, 268 - 270, 301 straipsniais,

nusprendžia:

2. Tenkinti iš dalies ieškovo UAB ,,Transtira“ ieškinio reikalavimą atsakovui V. Š. dėl nuostolių atlyginimo ir patirtų išlaidų priteisimo.

2.1. Priteisti ieškovui UAB ,,Transtira“ (į.k. 1222882884) iš atsakovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 861,06 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 6 ct) nuostolių atlyginimui, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 1 861,06 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugsėjo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 61,00 Eur (šešiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio ir 600,00 Eur (šešis šimtus dvidešimt eurų) išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

2.2. Likusioje dalyje ieškovo ieškinio reikalavimą atsakovui V. Š. atmesti.

3. Priteisti iš atsakovo V. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) 18,14 Eur (aštuoniolika eurų 17 ct) išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.

4. Priteisti iš atsakovo V. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) liudytojui (specialistui) A. Č. (duomenys neskelbtini) 25,00 Eur išlaidų atlyginimui už vykimą į teismo posėdį, įpareigojant atsakovą pervesti pinigus į nurodyto liudytojo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią SEB bankas.

5. Iki teismo sprendimo įvykdymo palikti galioti pagal 2015-09-30 nutartį byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę dėl atsakovės R. L. teisės disponuoti turtu.

6. Priimti byloje nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atsakovo V. Š. turto atžvilgiu.

7. Teismo sprendimui įsiteisėjus grąžinti Kėdainių raj. apylinkės teismui civilinę bylą Nr. 2-247-673/2014 ir Klaipėdos apskrities VPK Jūrų uosto policijos poskyriui ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 30-AT-16.

Šis sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.