- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-1035-524/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dauparų žuvis“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui V. M., atsakovės atstovui A. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dauparų žuvis“ apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dauparų žuvis“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dauparų žuvis“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Samsonas“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I . Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 8 465,80 EUR skolą, 1 100,55 EUR delspinigius už termino įvykdyti prievolę pažeidimą nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki ieškinio pateikimo dienos, tai yra 2017 m. spalio 19 d., priteisti 8 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos 9 566,35 EUR sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 215 EUR žyminio mokesčio, 1 015 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog ieškovė ir atsakovė 2012 m. rugsėjo 17 d. sudarė Krovinių pervežimo sutartį. 2016 m. lapkričio 22 d. tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl šios sutarties pakeitimo, kuriuo šalys pakeitė sutarties 4.1 punktą jį išdėstydamos taip: 4.1 p. – už vykdytojo suteiktas paslaugas užsakovas moka vykdytojui 20,00 EUR + PVM už vieną pervežamo eurostandarto padėklo vietą ir 0,20 EUR + PVM už vieną pervežamos produkcijos kilogramą. Atsakovė už iki 2017 m. birželio 30 d. ieškovės suteiktas pervežimo paslaugas atsiskaitydavo. 2017 m. liepos mėn. ieškovė suteikė atsakovei pervežimo paslaugų už 8 465,80 EUR sumą ir šiai sumai išrašė 2017 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovės skola už 2017 m. liepos mėn. sudaro 8 465,80 EUR, ji pagal Krovinių pervežimo sutarties 4.2 punktą turėjo būti sumokėta per 15 kalendorinių dienų nuo sąskaitos išrašymo, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 15 d. Sutarties 4.3 punktas numato, kad laiku neatsiskaičius už suteiktas paslaugas, ieškovė turi teisę skaičiuoti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą mokėti dieną. Nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2017 m. spalio 19 d., praėjo 65 dienos, taigi atsakovė yra praleidusi terminą įvykdyti prievolę 65 dienas, todėl iš jos priteistina 1 100,55 EUR delspinigių. Ieškovė taip pat prašo nuo priteistinos 9 566,35 EUR sumos priteisti procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šalys Krovinių pervežimo sutartyje procesinių palūkanų dydžio už termino įvykdyti prievolę pažeidimą nenustatė, todėl šiuo atveju taikytinas 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas Nr. IX-1873, reglamentuojantis palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus. Šio įstatymo 4 straipsnis nustato palūkanas už pavėluotus mokėjimus, kurios skaičiuojamos nuo kitos dienos po sutartyje nustatytos mokėjimo datos arba nustatyto mokėjimo termino pabaigos. Minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartis nenustato kitaip, palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, dydis apskaičiuojamas taikant anksčiau minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Terminas sumokėti už 2017 m. liepos mėnesį suteiktas krovinių pervežimo paslaugas pagal PVM sąskaitą faktūrą baigėsi 2017 m. rugpjūčio 15 d., todėl šiuo atveju taikytina 8 procentų palūkanų norma.
3. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės 46 382,15 EUR nuostolių atlyginimą, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 921 EUR žyminio mokesčio, 1 000 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
4. Priešieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog ieškovė pagal šalių sudarytą sutartį teikdama vežimo paslaugas, pristačiusi prekes krovinio gavėjui, įsipareigojo atsakovei grąžinti apyvartinę tarą. Šalys sutarties 2.1.10 p. nustatė, kad atsakovė suteikia ieškovei naudoti transportines dėžes ir kitą reikalingą tarą ir atsakovė yra atsakinga už natūraliai nudėvėtos taros kiekio grąžinimą. Natūralus susidėvėjimo kiekis yra: 1 procentas dėžėms, 3 procentai kibirams nuo atsakovės pateikto taros kiekio ieškovei. Šios sutarties nuostatos reiškia, kad, teikdama logistikos paslaugas, ieškovė privalėjo atsakovei grąžinti 1 procentu mažesnį kibirų ir 3 procentais mažesnį dėžių ir palečių (taros) kiekį, nei gavo iš atsakovės, tačiau to nepadarė. Sutarties 2.1.10 p. numatyta, kad natūralus susidėvėjusios taros kiekis nustatomas atitinkamu aktu. Šalys tarpusavyje per visą sutarties vykdymo laikotarpį nuolat derino taros kiekius siųsdamos apie tai duomenis viena kitai elektroniniu paštu. Paskutinis ir galutinis taros kiekio nusidėvėjimo derinimas buvo atliktas 2017 m. rugsėjo 15 d., kai ieškovė atsiuntė el. paštu duomenis apie tarą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio iki 2017 m. liepos mėnesio įskaitytinai: neatskaičius taros nusidėvėjimo, ieškovė liko skolinga atsakovei 8 162 dėžes, 45 261 kibirą ir 374 paletes. Dėl nusidėvėjimo ieškovė galėjo negrąžinti 2 013 dėžių, 9 159 kibirų ir 406 palečių. Dėl ieškovės sumažintos kainos atsakovė galėjo papildomai įsigyti 2 527 dėžes, todėl ieškovės skolą mažina šiuo dėžių kiekiu. Be to, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. ieškovė grąžino 484 dėžes, 567 kibirus bei 198 paletes, todėl šių taros kiekių ekvivalentų pinigais kompensuoti neprašo. Todėl ieškovė liko skolinga 3 622 dėžes, 36 102 kibirus, o 32 paletėmis grąžino daugiau, nei priklauso. Nuostolių dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į taros kainas, kuriomis atsakovė tarą įsigydavo iš UAB prekybos namų „Jeta“. Pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad taros kainos yra tokios: dėžė – 2,90 EUR; kibiras – 1 EUR; paletė – 7,02 EUR. Taigi ieškovė, negrąžinusi minėto taros kiekio, turi atlyginti 46 382,15 EUR nuostolių.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės UAB „Dauparų žuvis“ ieškovei UAB „Samsonas“ 4 232,90 EUR skolą, 550,28 EUR delspinigių už termino įvykdyti prievolę pažeidimą nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki ieškinio pateikimo dienos, tai yra 2017 m. spalio 19 d., 8 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 4 783,17 EUR sumos nuo bylos iškėlimo 2017 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 143 EUR žyminio mokesčio, 700 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsiskaitymo už suteiktas pervežimo paslaugas. 2012 m. rugsėjo 17 d. Krovinių pervežimo sutartimi, be kitų sąlygų, šalys susitarė, jog vykdytojas, tai yra UAB „Samsonas“, įsipareigoja šios sutarties galiojimo metu vykdyti užsakovo – UAB „Dauparų žuvis“ prekių pristatymą užsakovo nurodytiems gavėjams, o užsakovas įsipareigoja sumokėti už jam suteiktas logistikos paslaugas (sutarties 1.1 p.). Už vykdytojo suteiktas paslaugas užsakovas moka vykdytojui 0,35 Lt + PVM už 1 pristatytą prekių kilogramą didmenininkams ir 0,45 Lt + PVM už 1 pristatytą prekių kilogramą mažmenininkams (sutarties 4.1 p.). Šalys 2016 m. lapkričio 22 d. susitarimu dėl 2012 m. rugsėjo 17 d. Krovinių pervežimo sutarties pakeitimo pakeitė sutarties 4.1 p., kuriuo nustatė, jog už ieškovės suteiktas paslaugas atsakovė moka 20 EUR + PVM už vieną pervežamo eurostandarto padėklo vietą ir 0,20 EUR + PVM už vieną pervežamos produkcijos kilogramą. Taigi, paslaugos kaina šiuo atveju pakeista šalių rašytiniu susitarimu. Savo teisę vienašališkai keisti paslaugos kainą ieškovė grindžia sutarties 2.4 punktu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad toks ieškovės aiškinimas nėra visiškai pagrįstas. Iš minėto punkto turinio pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jame paminėti kainai įtakos turintys veiksniai – kuro kaina, mokestinės bazės pokyčiai, ypatingi tuo, jog yra aiškiai nepriklausomi nuo vykdytojo valios. Ieškovės motyvas dvigubai didinti kainą yra sumažėjusios pervežimo apimtys. Ši aplinkybė bent jau iš dalies priklauso nuo vykdytojo veiklos organizavimo, todėl vadovautis minėtu punktu ieškovė šiuo atveju neturėjo pagrindo. Be to, iš šalių atstovų paaiškinimų ir bylos dokumentų matyti, jog nuo 2017 m. pradžios vyko susirašinėjimas dėl kainos didinimo, tai yra vyko tam tikros derybos, kurios nesibaigė kokiu nors susitarimu ir sutartis nebuvo pakeista. Aiškinant šalių ginčijamos sutarties turinį galima daryti išvadą, jog ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės sumokėti už 2017 m. liepos mėn. suteiktas pervežimo paslaugas pagal šalių sutartą kainą – 0,20 EUR + PVM už pervežamos produkcijos kilogramą, tai yra 4 232,90 EUR. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pagrįstas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą. Šalys sutarė, jog mokėjimai pagal šią sutartį vykdomi bankiniais pavedimais per 15 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio paskutinės dienos už suteiktas ataskaitinio laikotarpio paslaugas (sutarties 4.2 p.). Laiku neatsiskaičius už suteiktas paslaugas, vykdytojas turi teisę skaičiuoti 0,2 procento delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą mokėti dieną (sutarties 4.3 p.). Dėl priešieškinio pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė įrodinėja, kad ieškovė vykdė sutartį netinkamai, nes grąžino taros mažiau, nei šalys nustatė sutarties 2.1.10 p., dėl to atsakovė patyrė nuostolius, kuriuos ieškovė privalo atlyginti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės atsikirtimas į šį reikalavimą laikytinas pagrįstu, kadangi per visą sutarties vykdymo laikotarpį šalys tarpusavyje nuolat derino taros kiekius, siųsdamos apie tai duomenis viena kitai elektroniniu paštu. Paskutinis taros kiekio nusidėvėjimo derinimas buvo atliktas 2017 m. rugsėjo 15 d. Be to, atsakovė per visą sutarties galiojimo laikotarpį iki 2017 m. birželio mėnesio apmokėdavo visas ieškovės išrašomas sąskaitas už suteiktas paslaugas, jokių piniginių ar kitokių pretenzijų ar reikalavimų dėl negrąžintos taros niekada nereiškė. 2016 metais šalys derino taros likučių kiekius už 2012– 2015 laikotarpį. 2016 m. kovo 7 d. atsakovė ieškovei atsiuntė el. laišką su taros suderinimo aktu. Šiame akte taros likučiai už 2012–2015 metų laikotarpį apskaičiuoti su 3 procentų taros susidėvėjimu. Kaip matyti, toks taros susidėvėjimo procentas buvo taikomas ir likusį sutarties galiojimo laikotarpį. Taigi, iš to galima daryti išvadą, kad sutarties šalys faktiniu susitarimu pakeitė aptariamą sutarties sąlygą, rašytine tvarka to neįformindamos. Abi šalys patvirtino, kad bendru sutarimu ieškovė pamažino paslaugos kainą, o atsakovė sutaupytomis lėšomis įsigijo papildomai taros, todėl atsakovės priešieškinis atmestas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
7. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies atmestas ieškovės ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Krovinių pervežimo sutarties 2.4 punktą, numatantį, kad vykdytojas turi teisę keisti paslaugos kainą, jei kinta jai įtakos turintys veiksniai (kuro kaina, mokestinės bazės pokyčiai ir kita), įspėjęs apie tai užsakovą prieš 30 kalendorinių dienų iki numatomo paslaugos kainos pasikeitimo dienos, nurodė, jog paminėti kainai įtakos turintys veiksniai – kuro kaina, mokestinės bazės pokyčiai, ypatingi tuo, jog yra aiškiai nepriklausomi nuo vykdytojo valios. Toks sutarties 2.4 punkto aiškinimas neatitinka jos turinio prasmės ir CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių. Sutarties 2.4 punkte kainai įtakos turintys veiksniai, dėl kurių ji gali būti keičiama vienašališku vykdytojo sprendimu, iš viso nėra apibrėžti jokiais kriterijais, o yra pateiktas tik pavyzdinis, bet ne galutinis jų sąrašas (kuro kaina, mokestinės bazės pokyčiai ir kita). Kad tai pavyzdinis sąrašas, patvirtina tai, jog jo pabaigoje vartojama nuoroda „ir kita“ . Dėl nurodytų priežasčių nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vykdytojas turėjo teisę vienašališkai keisti paslaugos kainą tik tada, kai jai įtakos turi veiksniai, aiškiai nepriklausantys nuo vykdytojo valios. Toks aiškinimas taip pat prieštarauja ekonominei ir ūkinei logikai, kuria vadovaudamosi šalys sudarė Krovinių pervežimo sutartį.
Motyvuojamoji dalis
7.2. Visiškai patenkinus pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, turėtų būti tenkinamas visa apimtimi ir išvestinis reikalavimas dėl delspinigių priteisimo.
8. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, todėl padarė netinkamas išvadas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą atmesdamas priešieškinį. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinimo ar bet kokios atsakovės valios išraiškos, kuria ji patvirtino, kad vietoj sutartyje galimo ieškovei nurašyti 1 procento taros kiekio būtų sutikusi su 3 procentų taros kiekiu. Taip pat nėra nė vieno įrodymo, kad ieškovė būtų bent žodžiu ar raštu siūliusi padidinti nurašomos taros kiekį iki 3 procentų.
Žemesnės instancijos teismas
8.2. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą neskyrė reikiamo dėmesio šalių tarpusavio santykiams, jų bendradarbiavimo specifikai, trukmei.
8.3. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į priešieškinio reikalavimus ir jį nepagrįstai visą atmetė, dalies jo net nenagrinėjęs. Teismas susikoncentravo tik į dalinį šalių ginčą: 1 procentą ar 3 procentus taros galėjo nurašyti ieškovė. Tačiau nurašytinos taros procento dydžio klausimas buvo tik dėl vienos rūšies taros – dėžių, todėl pirmosios instancijos teismas, laikydamasis savo pozicijos, turėjo atmesti priešieškinio reikalavimą priteisti 10 503,31 EUR nuostolių atlyginimą už negrąžintas dėžes, tačiau reikalavimas priteisti 36 102,15 EUR nuostolių atlyginimą už negrąžintus ir nekompensuotus kibirus turėjo būti patenkintas, nes tarp šalių dėl šios dalies nebuvo ginčo dėl galimo nurašyti taros procento.
8.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi, patenkinus ieškovės ieškinį iš dalies, proporcingai atmestai ieškinio daliai nepriteistas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
9. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:
9.1. Atsakovė su ieškovės argumentais nesutinka, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo klausimu, jų neatkartoja. Papildomai nurodė, kad ieškovė klaidina teismą teigdama, kad ji buvo priversta vienašališkai dvigubai didinti paslaugų kainą dėl sumažėjusių vežimo apimčių. Elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad vežimo apimtys nesikeitė, o ieškovė tiesiog norėjo teikti vežimo paslaugas veždama trupesniais atstumais Kauno regione, atsisakydama atokiau esančių ir mažiau pelningų krypčių. Nebuvo jokio racionalaus poreikio drastiškai didinti kainą, nes pagrindinė paslaugų kainos dedamoji – kuro kaina tuo laikotarpiu iš esmės nesikeitė, nedidėjo ir mokestinė bazė, be to, atsakovės pageidaujamos vežimo ir paslaugų apimtys absoliučiai nesikeitė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė vienašališkai keisdama kainą nepagrįstai vadovavosi sutarties 2.4 punktu.
9.2. Ieškovė netinkamai įgyvendino sutarties 2.4 p. numatytą įspėjimo apie paslaugos kainą tvarką.
9.3. Ieškovė teigia, kad ji paslaugų kainą pakėlė vadovaudamasi sutarties 2.4 p., tačiau šalių susirašinėjimas, šalių elgesys ir net procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad nė viena iš šalių nei keliant kainą, nei nutraukiant sutartį sutarties 2.4 p. nuostatos bei terminų nežinojo ir jų netaikė.
10. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:
10.1. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog faktiniu susitarimu šalys pakeitė sutarties sąlygą dėl natūralaus taros nusidėvėjimo procento.
10.2. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovės 2017 m. rugsėjo 5 d. el. laiške esantis įrašas „dėl kibirų pretenzijų neturim“ nereiškia ieškovės atleidimo nuo prievolės, o tik fiksuoja šalių žodinį susitarimą, kad ieškovė nereikalaus skolos iš atsakovės už pervežimus, o atsakovė nereikalaus skolos pagal sutartį už kibirų susidėvėjimą, neatitinka faktiškai tarp šalių susiklosčiusių santykių visumos.
10.3. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai dėl neva nepagrįstai atmesto atsakovės priešieškinio reikalavimo priteisti 10 503,31 EUR nuostolių atlyginimą už negrąžintas dėžes nepagrįsti, kadangi faktiniu susitarimu šalys pakeitė sutarties sąlygą dėl natūralaus taros nusidėvėjimo procento ir taikė 3 dėžių natūralaus nusidėvėjimo procentų.
10.4. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų atmestini, kadangi ieškovės ieškinys patenkintas 50 procentų, o atsakovės priešieškinis atmestas visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo 2018-11-15 nutartimi ši byla buvo paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka.
2018-11-30 ieškovė ir atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl taros grąžinimo aplinkybių.
2018-12-05 teismo posėdyje šalių atstovai palaikė savo apeliacinius skundus.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliaciniai skundai atmestini.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų atsiliepimų į juos teisinius argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
13. Byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. rugsėjo 17 d. sudarė krovinių pervežimo sutartį. 2016 m. lapkričio 22 d. tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl šios sutarties pakeitimo, kuriuo šalys pakeitė sutarties 4.1 punktą jį išdėstydamos taip: 4.1 p. – už vykdytojo suteiktas paslaugas užsakovas moka vykdytojui: 20,00 EUR + PVM už vieną pervežamo eurostandarto padėklo vietą bei 0,20 EUR + PVM už vieną pervežamos produkcijos kilogramą. Iki 2017 m. birželio 30 d. už ieškovės suteiktas pervežimo paslaugas atsakovė atsiskaitydavo. Ieškovė nurodė, jog 2017 m. liepos mėn. ieškovė suteikė atsakovei pervežimo paslaugų už 8 465,80 EUR sumą su PVM, ir šiai sumai išrašė 2017-07-31 PVM sąskaitą faktūrą. 6 996,53 EUR suma susidarė už pervežtą 16 991,32 kg produkcijos kiekį, o suteiktų paslaugų kainą apskaičiavo taikydama 0,40 EUR + PVM už vieną pervežamos produkcijos kilogramą, nors 2016-11-22 buvo sudarytas šalių susitarimas, kuriuo pakeistas sutarties 4.1 p. 2016-11-22 susitarime nustatyta, jog už ieškovės suteiktas paslaugas atsakovė moka 20 EUR + PVM už vieną pervežamą eurostandarto padėklo vietą ir 0,20 EUR + PVM už vieną pervežamos produkcijos kilogramą. Taigi, paslaugos kaina šiuo atveju pakeista šalių rašytiniu susitarimu.
14. Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi šalių sutarties 2.4 p. aiškinimu ir taikymu, nes šis 2.4 p. numatė, kad vykdytojas, t. y. ieškovė, turi teisę keisti paslaugos kainą, jei kinta jai įtakos turintys veiksniai (kuro kaina, mokestinės bazės pokyčiai ir kita), įspėjęs apie tai užsakovą, t. y. atsakovę, prieš 30 kalendorinių dienų iki numatomo paslaugos kainos pasikeitimo dienos.
15. Ieškovė nurodo, kad dar nuo 2017 m. sausio pradžios vedė derybas dėl paslaugų kainos pakėlimo dėl mažėjančių pervežimo apimčių, tačiau, atsakovei nesutinkant bendru sutikimu suderinti naujos paslaugos kainos, ieškovė buvo priversta pasinaudoti sutarties 2.4 punkte numatytu vienašališku paslaugos kainos pakėlimu dėl pervežimo apimčių mažėjimo. Ieškovė remiasi atsakovės su tripliku pateiktu ieškovės 2017 m. gegužės 28 d. el. laišku, kuriuo atsakovės UAB „Dauparų žuvis“ vadovas informuojamas, kad dėl sumažėjusių pervežimo apimčių, įvertinant produkcijos parsivežimą ir tolesnį pristatymą klientams, nuo 2017 m. birželio 1 d. pervežamo kilogramo įkainis didinamas iki 0,4 EUR. Atsakovei nesutikus, kad pakelta paslaugos kaina būtų taikoma nepraėjus 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie kainos pakėlimą, ieškovė pakoregavo vežimo kainą už birželio mėnesį ir taikė 0,20 EUR + PVM kainą už vieną pervežamos produkcijos kilogramą bei 20,00 EUR + PVM už vieną pervežamą eurostandarto padėklo vietą, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, jog už 2017 m. liepos mėnesį vykdytus pervežimus turi būti taikomas jos nurodytas didesnis tarifas – 0,40 EUR.
16. Ieškovė nurodo, kad atsakovę dėl pervežimo kainos padidinimo iki 0,40 EUR buvo tinkamai informavusi 2017 m. gegužės 28 d. el. paštu ir teikiant paslaugą 2017 m. liepos mėnesį buvo suėjęs 30 d. terminas, todėl paslaugos kainos pakeitimui atsakovės sutikimo nereikėjo, tačiau tokia ieškovės pozicija yra nepagrįsta šalių sudaryta sutartimi ir įstatymu.
17. Pagal CK 1.71 str. 1 dalį sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 str. 2 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties šalys privalo jos laikytis ir ją vykdyti (CK 6.189 str. 1 dalis). Sandoris laikomas sudarytu žodžiu, jeigu jį sudarantis asmuo savo valią sudaryti sandorį išreiškia pasakydamas žodžiu arba tai išreiškia atitinkamu savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais).
18. Byloje nustatyta, kad tiek šalių sudaryta 2012 m. rugsėjo 17 d. krovinių pervežimo sutartis, tiek 2016 m. lapkričio 22 d. šalių susitarimas dėl šios sutarties pakeitimo buvo sudaryti rašytine forma. 2012 m. rugsėjo 17 d. krovinių pervežimo sutarties 7.4 p. buvo nustatyta, jog ši sutartis gali būti pakeista, papildyta tik šalių rašytiniu susitarimu.
19. Bendrąsias krovinio vežimo sutarties nuostatas nustato CK 6.808 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, o 2 dalyje nustatyta, kad vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu. Šioje byloje užsakovė buvo atsakovė, kuri pateikė vežimo užsakymus ieškovei. Ieškovė nurodo, kad atsakovė dėl pervežimo kainos padidinimo iki 0,40 EUR buvo tinkamai informavusi 2017 m. gegužės 28 d. el. paštu, todėl paslaugos kainos pakeitimui atsakovės sutikimo nereikėjo, tačiau tai prieštarauja šalių sutarčiai ir CK nuostatoms, reglamentuojančioms vežimo teisinius santykius. Krovinio pervežimo sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų. Šalys sutartimi turi būti įsipareigojusios viena kitai ir tarpusavyje suderinusios valią (pasiekusios konsensusą), t. y. susitarusios dėl esminių krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, CK 6.808 straipsnis). Sumokėjimas už pervežimą yra viena iš esminių sutarties sąlygų, todėl byloje atsakovė įrodė, jog ieškovė neturėjo pagrindo manyti, jog atsakovė žodžiu ar raštu sutiko su padidintu pervežimo tarifu.
20. Ginčas šioje bylos dalyje kilo dėl užmokesčio už vežimo sutarties įvykdymą dydžio, todėl įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą dėl vežimo sutarčių sudarymo tvarkos darytina išvada, jog ieškovės apeliaciniame skunde nurodomas įrodymas – 2017 m. gegužės 28 d. el. paštu ieškovės siųstas raštas atsakovei – nėra pakankamas įrodymas šalių susitarimui dėl padidinto tarifo įrodyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino 2017-07-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADM0019842, kurioje ieškovė pakoregavo 2017-06-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADM0019775, t. y sumažino paslaugų kainos už 2017 metų birželio mėnesį tarifą iki tarifo, kuris buvo nustatytas 2016 m. lapkričio 22 d. tarp šalių susitarimu. Šis veiksmas įrodo, jog tik gavusi vienašališką ieškovės sprendimą padidinti tarifą atsakovė su tokiu pasiūlymu nesutiko ir šią aplinkybę ieškovė pripažino, t. y. perskaičiavo jai tarifą. Atlikdama šį veiksmą ieškovė nepagrįstai remiasi vien 30 d. termino aplinkybe ir prašo pripažinti, kad liepos mėnesį atliekant vežimą toks 2017 m. gegužės 28 d. įspėjimas gali būti prilygintas atsakovės sutikimui vežti krovinį padidintu tarifu.
21. Pagrindinis dokumentas krovinio vežimo teisiniuose santykiuose yra krovinio važtaraštis. Su ieškiniu pateikti šalių pasirašyti važtaraščiai įrodo, jog atsakovė 2017 m. liepos mėnesį perdavė ieškovei vežti krovinius, tačiau šiuose važtaraščiuose ieškovė jokios pervežimo kainos neįrašė, todėl laikyti, kad 2017 m. gegužės 28 d. ieškovės įspėjimas turi aukštesnę teisinę galią nei 2016 m. lapkričio 22 d. šalių pasirašytas susitarimas dėl sumažinto tarifo, remiantis šios nutarties 17 ir 19 p. nurodytu teisiniu reglamentavimu, nėra teisinio pagrindo.
22. Atsakovė, gavusi ginčo PVM sąskaitas faktūras, kuriose sumos apskaičiuotos pagal padidintą tarifą, 2017-07-31 nutraukė šalių sutartį, todėl byloje padaryti išvados, jog atsakovė buvo išreiškusi sutikimą pervežimo teisinius santykius įrodančiuose dokumentuose (sutartyje, važtaraščiuose, el. laiškuose, užsakymuose) dėl padidinto pervežimo tarifo, nėra teisinio pagrindo.
23. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o ieškovės nurodomo 2017 m. gegužės 28 d. el. paštu siųsto rašto nei pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, nei pagal CK 6. 193 str. nustatytas ir teismų praktikoje išplėtotas sutarčių aiškinimo taisykles laikyti susitarimu nėra teisinio pagrindo.
24. Ieškovė pagrįstai nurodo, jog pagal 2012 m. rugsėjo 17 d. sutarties 2.4 p. ieškovė turi teisę vienašališkai pakeisti pervežimo kainą dėl šiame punkte nurodomų aplinkybių, tačiau toks veiksmas pagal sutarčių aiškinimo taisykles laikytinas oferta, t. y. pasiūlymu (CK 6.167 str. 1 d.). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuota, kad sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akcepto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Pagal bendrąją taisyklę sutartis laikoma sudaryta nuo momento, kai šis susitarimas pasiekiamas – oferentas gauna akceptą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu. Tokios pat taisyklės taikytinos ir sutarties esminių sąlygų pakeitimui, nes sutartis negali būti laikoma pakeista remiantis vien tik vienai šaliai žinomu faktu – jos apsisprendimu siūlyti tam tikras sąlygas.
25. Paminėtais motyvais darytina išvada, kad keisti skundžiamo teismo sprendimo dalį ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Atsakovė UAB „Dauparų žuvis“ šioje byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės priteisti 46 382,15 EUR nuostolių atlyginimą už negrąžintą apyvartinę tarą, 8 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ginčo esmė pagal priešieškinį yra ta, kad ieškovė pagal 2012 m. rugsėjo 17 d. sutartį galėjo grąžinti mažesnį (nurašyti) tik tokį taros kiekj, kuris nurodytas sutarties 2.1.10 p., tačiau ieškovė visai tarai taikė 3 proc. nusidėvėjimą, kai pagal sutartį turėjo taikyti 1 proc. dėžėms, o likusiai tarai – 3 proc. (Sutarties 2.1.10 p.). Atsakovė nurodo, jog šalys 2012 m. rugsėjo 17 d. sudarė Krovinių pervežimo sutartį, pagal kurios 1.14 p. ieškovė, teikdama vežimo paslaugas, pristačiusi prekes krovinio gavėjui, įsipareigojo atsakovei grąžinti apyvartinę tarą. Šalys sutarties 2.1.10 p. nustatė, kad atsakovė suteikia ieškovei naudoti transportavimo dėžes ir kitą reikalingą tarą ir atsakovė yra atsakinga už natūraliai nudėvėtos taros kiekio grąžinimą. Natūralus susidėvėjimo kiekis yra: 1 proc. dėžėms, 3 proc. kibirams nuo atsakovės pateikto taros kiekio ieškovei. Atsakovė nurodo, kad šios sutarties nuostatos reiškia, kad ieškovė, teikdama logistikos paslaugas, privalėjo atsakovei grąžinti 3 proc. mažesnį kibirų ir palečių bei 1 proc. mažesnį dėžių kiekį, nei gavo iš atsakovės, tačiau to nepadarė. Ieškovė nurodo, kad ji visai tarai galėjo taikyti 3 proc. nusidėvėjimą, nes siuntė atsakovei ataskaitas nurodydama 3 proc. negrąžintos taros kiekius, o atsakovė dėl to nereiškė jokių pretenzijų, todėl atsakovei yra neskolinga.
27. Atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad ataskaitas apie tarą teikė ir sudarinėjo ieškovės ir atsakovės finansininkai, taros kiekis buvo derinamas už ilgus laikotarpius ir tokie rašytinai suderinimai buvo tik du: nuo sutarties sudarymo iki 2015-12-31 dienos (1 t., b. l. 85) ir taros kiekis už visą laikotarpį (1 t., b. l. 82–84). Taip pat atsakovė pripažįsta, jog šalių bendradarbiavimas buvo ilgalaikis (beveik 5 metai), tęstinis ir intensyvus ir taros, kuria buvo gabenama žuvis, kiekiai nuolat kito. Taip pat atsakovė nurodo, jog ataskaitas apie taros kiekius ieškovė siuntė atsakovės realizacijos skyriui jos nurodytu el. paštu, jo eilinis darbuotojas derindavo tik taros kiekius ir ne jo kompetencija žinoti, koks pagal sutartį galimas nurašyti taros procentas, kaip jis kito. Ši veiksmą turėjo atlikti atsakovės vadovas.
28. Tačiau tokia atsakovės pozicija yra nepagrįsta ir atsakovė negali remtis netinkamo atstovavimo aplinkybe, nes, kaip pati nurodo, šalių bendradarbiavimas tęsėsi apie 5 metus, atsakovė priimdavo ieškovės siunčiamą informaciją, kurią ruošdavo šalių apskaitininkai, todėl pati atsakovė su ieškove bendradarbiavo nepakankamai, nes nepaskyrė tarai suderinti, jos manymu, tinkamo atstovo (CK 6.200 str. 2 dalis). Taip pat nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo motyvas, jog šalys dėl taros nurašymo bendradarbiavo konkliudentiniais veiksmais, nes byloje pateiktas elektroninis šalių susirašinėjimas, kuriame nuolat derinami taros likučiai, prilyginamas rašytiniam sutarties šalių patvirtinimui. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais (CK 1.73 str. 2 d.). Šios taisyklės taikomos ir sutarties vykdymui. Be to, šioje byloje nustatyta, jog pagal sutartį ieškovė buvo įsipareigojusi atsakovei tik grąžinti, t. y. parvežti iš atsakovės klientų grąžintą, tarą, kuri nebuvo įtraukta į ieškovės finansinę atskaitomybę, todėl įmonės finansininko veiksmai suvedant vežamos taros skaičius ir juos perduodant atsakovės finansininkui nelaikytini sutarties pakeitimo ar sudarymo veiksmais, todėl šalių sutarties 1 d. prasme nelaikytini raštišku šalių susitarimu.
29. Šalių sutartis buvo nutraukta 2017-07-31. Atsakovė nusiuntė ieškovei sąskaitą, išrašytą 2017-08-10, reikalaudama sumokėti už tarą 48 458 EUR, t. y. nurodydama, jog ieškovė negrąžino atsakovei 2566 vnt. dėžių už 6158,40 EUR, 263 vnt. padėklų už 1525,40 EUR ir 38 529 vnt. kibirų už 32 364,36 EUR. Savo reikalavimą atsakovė grindžia šios nutarties 26 p. nurodytomis šalių sutarties nuostatomis, tačiau tokia atsakovės pozicija nėra paremta šalių pasirašyta sutartimi.
30. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių bei įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
31. Šalių 2012-09-17 sutarties 1 dalis reglamentavo sutarties dalyką ir sąvokas. Šiame punkte buvo nurodyta taros rūšis, t. y. tik daugkartinio naudojimo dėžės, ir atskirai šalių buvo aptarta transportavimo tara – eurostandarto padėklai. Sutarties 1.1.4 punkte buvo nurodyta viena iš ieškovės įsipareigotų įvykdyti atsakovei logistikos paslaugų – atsakovės apyvartinės taros ir dokumentų grąžinimas. Iš šalių sutarties 1.1 p., 3.4 p., 3.6 p., šalių rašytinių paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme darytina išvada, jog ieškovė buvo atsakinga tik už atsakovės taros, t. y. daugkartinio naudojimo dėžių ir transportavimo taros, t. y. eurostandarto padėklų (sutarties 3.6 p.), paėmimą iš atsakovės gavėjų ir grąžinimą atsakovei pagal atsakovės gavėjų išrašytus važtaraščius. Šalių sutartis įrodo, jog ieškovė vykdė tik sutartyje nurodytos taros rūšies pervežimo pareigą pagal atsakovės klientų sudarytus važtaraščius. Atsakovė nepagrįstai savo priešieškinio reikalavimus grindžia šalių sutarties 2.1.10 punktu, nurodydama, jog ieškovė yra atsakinga už taros nusidėvėjimą, nes šiame punkte nurodyta, jog būtent atsakovė, būdama pagal sutartį užsakove, suteikė ieškovei transportavimo dėžes ir kitą reikalingą tarą ir būtent pati atsakovė (užsakovė), o ne ieškovė yra atsakinga už natūraliai nusidėvėjusios taros grąžinimą. Šią sutartinę nuostatą patvirtina ir šalių veiksmai po sutarties sudarymo, nes 2017-09-05 šalių elektroniniame susirašinėjime atsakovės atstovas nurodė, jog pretenzijų dėl kibirų neturi. Todėl atsakovės apeliacinio skundo motyvas, jog jos reikalavimas priteisti 36 102,15 EUR nuostolių atlyginimą už negrąžintus ir nekompensuotus kibirus turėjo būti patenkintas, nes tarp šalių dėl šios dalies nebuvo ginčo dėl galimo nurašyti taros procento, yra neparemtas šalių sutartimi, nes už atsakovės nurodomų kibirų kiekį ieškovė kaip šalių teisinio santykio vežėja nebuvo atsakinga.
32. Atsakovė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikydamasis savo argumentų turėjo atmesti priešieškinio reikalavimą priteisti 10 503,31 EUR nuostolių atlyginimą už negrąžintas dėžes, todėl remiantis šiuo motyvu keisti skundžiamos teismo sprendimo dalies dėl atsakovės įrodinėjamo negrąžinto dėžių kiekio nėra teisinio pagrindo. Be to, atsakovė priešieškinyje nurodo, kad per sutarties galiojimo laikotarpį dėžių apyvarta sudarė 201 317 vnt., o remdamasi pateiktos 2012 m. rugsėjo 17 d. Krovinių pervežimo sutarties 2.1.10 punktu, kuriame nurodytas 1 proc. natūralus nusidėvėjimas dėžėms, teigia, kad ieškovė jai nėra grąžinusi 3 622 vnt. dėžių atskaičius nusidėvėjimą ir 8162 vnt. dėžių neatskaičius nusidėvėjimo. Tačiau pagal nurodytą sutarties punktą užsakovas, t. y. būtent pati atsakovė, buvo atsakingas už natūraliai nusidėvėjusios taros grąžinimą. Pagal sutarties 1.1.4 ieškovė buvo atsakinga už jai perduotos taros – daugkartinio naudojimo dėžių grąžinimą. Sutarties 2.1.10 punktas turi būti aiškinamas visame sutarties dalyko kontekste, todėl akivaizdu, jog pati atsakovė buvo įsipareigojusi ieškovei, kaip vežėjai, pateikti tarą veždama jos produkciją ir grąžinti paminėtame punkte nurodytą natūraliai nusidėvėjusią tarą.
33. Paminėtais motyvais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinių skundų motyvais (CPK 326 str. 1 d.).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai). Šioje byloje šalys pateikė apeliacinius skundus ir jie atmesti, taip pat šalys pateikė atsiliepimus į viena kitos apeliacinį skundą bei rašytinius paaiškinimus. Ieškovės atstovas pateikė įrodymus dėl 150 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o atsakovės atstovas – dėl 700 EUR. Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai atmesti, vadovaujantis CPK 17 str. įtvirtintu šalių lygiateisiškumo principu, šalims nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą bei atstovavimą teisme (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.