- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-13
- Bylos Nr.
- e2A-511-828/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06477-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vygintas Mažuika, Eigirdas Činka, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- D. O., T. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. O. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų T. O. ir D. O. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl kompensacijos už žemės sklypo dalį priteisimo ir žemės sklypo dalies išlaikymo bei pagerinimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai D. O. ir T. O. patikslintu ieškiniu prašė priteisti ieškovei D. O. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 7 391,21 Eur kompensaciją už atsakovei grąžintą 215 kv. m žemės sklypo dalį; ieškovams iš atsakovės 6 000 Eur išlaidų grąžintos 215 kv. m žemės sklypo dalies išlaikymui ir pagerinimui; bei visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas T. O. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgaliotas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas 1999 m. kovo 23 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. P-01/99-20570, pagal kurią ieškovui buvo parduota 915 kv. m (0,0915 ha) ploto žemės sklypo dalis 0,2415 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal minėtos sutarties sąlygas 761 kv. m parduodamo žemės sklypo dalį sudarė asmeninio naudojimo žemės sklypas, o 154 kv. m žemės sklypo dalį – bendrojo naudojimo žemės sklypas. Už žemės sklypą ieškovai sumokėjo 10 566,16 Lt ir jį pagerino.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015, panaikino pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1999 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P-01/99-20570 dalį, kuria ieškovui parduota 215 kv. m ginčo žemės sklypo dalis, nustatant, jog parduotos žemės sklypo dalis yra 700 kv. m, nenustatant naudojimosi tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat taikė restituciją ir 215 kv. m ginčo žemės sklypo dalį grąžino valstybei, o ieškovui iš Nacionalinės žemės tarnybos priteisė 719,14 Eur už minėtą grąžintą žemės sklypo dalį.
Šalies argumentai
4. Ieškovai nurodė, kad ieškovė į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta, todėl jai privalo būti sumokėta suma, kuri atitiko prarastos žemės sklypo dalies rinkos vertę jos praradimo metu. Be to, ieškovų vertinimu, jie turi teisę reikalauti iš atsakovės išlaidų atlyginimo už žemės sklypo dalies išlaikymą ir pagerinimą, kadangi žemės sklypas buvo dauboje, jį ieškovai išlygino ir sutvarkė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovams 2 193,84 Eur valstybei grąžinto turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų bei 344,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad ieškovams priklausančio ginčo žemės sklypo dalis (215 kv. m) įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimu buvo grąžinta valstybei iš esmės konstatavus, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkui T. O. 1999 m. kovo 23 d. žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sutartimi buvo parduotas nepagrįstai per didelis žemės plotas. Teismas taikė restituciją ir valstybei grąžino ginčo žemės sklypo dalį (215 kv. m), o ieškovui T. O. priteisė 719,14 Eur kompensaciją. Teismas ieškovui priteistą sumą vertino kaip kompensaciją už valstybei grąžintą žemės sklypo dalį. Ieškovas nei nurodytos bylos nagrinėjimo metu, nei kasaciniame skunde, nei vėliau pareiškime dėl proceso atnaujinimo nekėlė klausimo dėl minėtos sumos – kaip kompensacijos, dydžio, t. y. kad ji yra per maža, todėl laikė, jog jis ją tuo metu laikė teisinga. Taip pat nurodė, kad ieškovė, kuri nors ir nedalyvavo nurodytoje civilinėje byloje, tačiau apie ją žinojo iš sutuoktinio, neišreiškė valios būti įtraukta į bylą, po procesinių sprendimų priėmimo taip pat nesiėmė jokių aktyvių veiksmų (pavyzdžiui, neteikė prašymo dėl proceso atnaujinimo ir pan.).
7. Nustatė, kad ieškovo 1999 m. įsigytas žemės sklypas buvo įgytas ieškovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, todėl NŽT išmokėjus priteistą kompensaciją ieškovui, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės savininkui, laikė, jog nurodyta kompensacija išmokėta bendrai ginčo žemės sklypo bendrasavininkams (jų vardu veikiant ieškovui) už visą grąžintą ginčo žemės sklypo dalį, atitinkamai ieškovė neturi teisės prašyti priteisti papildomą kompensaciją tiesiogiai jai.
8. Pažymėjo, kad esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, kuriuo ieškovui priteista kompensacija už valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį (pritaikius restituciją), teismas šioje byloje negali kvestionuoti ar nurodyta kompensacija buvo teisinga ar ne, nes pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos peržiūrėti jau įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų.
9. Nustatė, kad ieškovai nuo 1999 m. iki 2014 m. už ginčo žemės sklypą (915 kv. m) sumokėjo 824,94 Eur (2 848,36 Lt) žemės mokesčių. Atitinkamai ginčo žemės sklypo dalies, kuri buvo grąžinta valstybei (215 kv. m), žemės mokesčių suma sudaro 193,84 Eur (824,94 Eur x 215 kv. m / 915 kv. m). Teismas sprendė, kad nurodyta suma priteistina ieškovams iš atsakovės kaip išlaidos, patirtos dėl ginčo žemės sklypo dalies, grąžintos valstybei, išlaikymo.
10. Teismas iš ieškovų pateiktų rašytinių dokumentų neturėjo galimybės tiksliai nustatyti kiek būtent ieškovų buvo investuota į valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį. Ieškovai nepaaiškino kaip pateikti kvitai/čekiai/sąskaitos faktūros yra susiję su žemės sklypo pagerinimu bei kiek faktiškai tokių išlaidų buvo patirta, o jų pateikta lokalinė sąmata sudaryta tik 2019 m. kovo 22 d., kuri sudaryta pagal 2018 m. spalio mėn. kainas, kai tuo tarpu ieškovai pripažino, kad pagerinimo darbus atlikinėjo nuo 1999 m. Teismas pažymėjo, kad ieškovams ir neturint/negalint pateikti visų reikiamų dokumentų, patvirtinančių atliktus darbus sklype ir patirtas išlaidas, lokalinė sąmata turėjo būti sudaryta atsižvelgiant į atliktų pagerinimų darbų laikotarpį ir tuo metu buvusias kainas. Taip pat pažymėjo, jog tvoros statyba Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-64-808/2016, pripažinta savavališka statyba ir ieškovas įpareigotas ją nugriauti, todėl ieškovų reikalavimą dėl tokios tvoros statybos išlaidų priteisimo laikė neteisėtu.
11. Teismas atsižvelgęs į žemės sklypo pagerinimus, bei į tai, jog nėra aišku kuri sklypo dalis yra grąžinta valstybei, nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka, sprendė, kad ieškovams priteistina 2 000 Eur pagerinimo išlaidų suma, kuri laikoma protinga ir pagrįsta. Todėl bendrai ieškovams priteisė 2 193,84 Eur išlaidų, patirtų dėl valstybei grąžintos ginčo žemės sklypo dalies išlaikymo ir pagerinimo.
12. Teismas laikė, jog ieškinys patenkintas 16,38 proc., todėl ieškovams iš atsakovės priteisė 344,14 Eur (2 101 Eur x 16,38 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė D. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-07 sprendimo dalį, kuria jos reikalavimas priteisti kompensaciją ir priimti naują sprendimą - priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 7391,21 Eur kompensaciją bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodo, kad nesutinka su teismo motyvais, kad Vilniaus apygardos teismui taikius restituciją, buvo išspręstas kompensacijos klausimas. Teismas negalėjo atmesti ieškovės reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo dėl to, kad yra priimtas kitas įsiteisėjęs sprendimas kitoje civilinėje byloje, nes joks sprendimas ieškovės atžvilgiu nebuvo priimtas ir ji nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas vien dėl šios priežasties neturėjo jokio teisėto pagrindo remtis Vilniaus apygardos teismo 2015-02-06 sprendimo prejudicija ir konstatuoti, kad dėl ieškovės reikalavimo priteisti kompensaciją jau yra priimtas teismo sprendimas.
15. Pažymi, kad nei vienas teismas nėra sprendęs klausimo dėl kompensacijos už prarastą žemės sklypo dalį priteisimo, nes tokio reikalavimo nei viena bylos šalis nebuvo pareiškusi, juolab, jog ieškovas išnagrinėtoje byloje nesutiko, kad 1999-03-23 Nr. P01/99-20570 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis yra neteisėta. Ieškovė D. O. apskritai nebuvo įtraukta į jau išnagrinėtą bylą dėl 1999-03-23 Nr. P01/99-20570 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad kompensacija, kurios reikalauja ieškovė, jau yra priteista ir, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas.
16. Pirmosios instancijos teismas prilygino restituciją kompensacijai ir todėl nepagrįstai nesprendė kompensacijos priteisimo klausimo šioje byloje. Vilniaus apygardos teismas 2015-02-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015 T. O. tiesiog buvo atiduota atgal tai, ką jis sumokėjo 1999 metais. Bet toks atidavimas atgal neatitinka kompensacijos sampratos. Pabrėžia, kad po 16 metų atiduota pinigų suma negali kompensuoti turtinių praradimų, kurie atsiranda dėl pinigų nuvertėjimo, infliacijos poveikio (1999 metais už T. O. grąžintą sumą buvo galima nusipirkti sklypo dalį, o 2015 metais to jau nebuvo įmanoma padaryti, už tokią sumą nebuvo įmanoma įsigyti nė mažos žemės sklypo dalies), turto vertės pasikeitimų. Taigi, nors Vilniaus apygardos teismas 2015-02-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015 panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir taikydamas restituciją (bet nesiūlydamas atsakovams pateikti įrodymų, susijusių su kompensacijos dydžiu, su žemės sklypo dalies verte turto grąžinimo valstybei metu) uždėjo papildomą naštą ieškovei D. O., bet tai neužkirto jai kelio pareikšti reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo naujame procese. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas restituciją reglamentuojančias teisės normas, be jokio pagrindo restituciją sutapatindamas su kompensacija, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, neteisėtai konstatavo, kad ieškovė D. O. negalėjo pareikšti reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo naujame civiliniame procese. Teismas atsisakydamas priteisti kompensaciją pažeidė teisėtų lūkesčių principą ieškovės atžvilgiu.
17. Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. sprendimą dalyje, kurioje nuspręsta iš jos priteisti 2 193,84 Eur valstybei grąžinto turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų bei 344,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.
18. Nurodo, jog teismo nustatytos aplinkybės ir priimtas sprendimas kompensuoti 2 193,84 Eur nėra susijusios, t. y. byloje nebuvo konkrečių rašytinių įrodymų iš kurių būtų galima nustatyti investicijų į žemės sklypo dalį dydį, o žemės mokestis apskritai nėra žemės sklypo pagerinimas.
19. Nepaisant to, kad nėra aišku kuri konkreti dalis žemės sklypo dalis buvo grąžinta valstybei, ieškovai privalėjo įrodyti savo atliktų investicijų dydį į visą valdytą 915/2415 Žemės sklypo dalį. Pateikus tokius rašytinius įrodymus, dėl jų galėtų pasisakyti tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek teismui nereikėtų bandyti “atspėti” patirtų pagerinimo išlaidų dydžio. Pateikus dokumentus (sąmatą, čekius) investicijų išimtinai į 915/2415 Žemės sklypo dalį, proporcingai būtų galima išskaičiuoti investicijų dydį į grąžintą valstybei 215/2415 Žemės sklypo dalį.
20. Nacionalinė žemės tarnyba neneigia, kad ieškovai turi teisę į 215/2415 Žemės sklypo dalies pagerinimo išlaidų kompensaciją, tačiau priteisiant tokias išlaidas iš valstybės turi būti remiamasi konkrečiais rašytiniais dokumentais.
21. Mano, kad vien aplinkybė, kad asmuo prižiūrėjo žemės sklypą, sodino augalus, galimai atvežė žemės, dar neįrodo konkretaus žemės sklypo pagerinimo dydžio finansine išraiška. Juolab, kad didžioji dalis darbų žemės sklype buvo atlikti statant atraminę sienelę bei tvorą. Ginčo tvora pripažinta savavališka statyba, todėl išlaidos susijusios su jos įrengimu: medžiagų pirkimas, pasiruošimas statyboms (grunto vežimas, dirvožemio lyginimas), statybos darbai - negali būti atlyginami iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad šioje byloje nėra aišku kurios išlaidos susijusios vien tik su žemės sklypo pagerinimu, o kurios su savavališkomis statybomis.
22. Taip pat nurodo, kad nėra aišku kuo remiantis teismas priteisė 2 000 Eur už žemės sklypo pagerinimą, kaip ši suma buvo apskaičiuota. Iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti kiek buvo investuota išimtinai į 915 kv. m Žemės sklypo dalies pagerinimą nesusijusį su savavališkomis statybomis (kompensaciją proporcingai skaičiuojant 215 kv. m Žemės sklypo daliai).
23. Teismas neteisėtai priteisė 193,84 Eur žemės mokesčio sumą, kadangi tai nėra susiję su žemės sklypo pagerinimu ir ieškovai visą laiką naudojosi žemės sklypu, todėl ir turėjo mokėti mokestį.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai D. O. ir T. O. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovai dėl neteisėtų paties atsakovės veiksmų prarado dalį žemės sklypo. Nepaisant to, atsakovė neieško ir neieškojo jokių būdų ir priemonių ieškovų pažeistoms nuosavybės teisėms apginti. Atsakovė nepateikė visiškai jokių duomenų, kurie paneigtų ieškovų argumentus, jų nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Pažymi, kad ieškovai įrodinėjo ne tik aplinkybes, susijusias su žemės sklypo pagerinimu, bet ir su jo išlaikymu. Teismas pasisakė dėl ieškovų įrodinėtų faktinių aplinkybių, jas vertino, nagrinėjo ieškovų pateiktus rašytinius įrodymus ir dėl jų pasisakė. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dalyje dėl 2 193,84 Eur priteisimo.
25. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-631- 160/2015 be kita ko taikė restituciją ir 215 kv. m žemės (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), parduotos pagal pirkimo - pardavimo sutartį, grąžino valstybei, o iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos T. O. naudai priteisė 719,14 Eur. Taigi, įsiteisėjusiu ir galiojančiu teismo sprendimu buvo taikyta restitucija ir visa kompensacija už 215 kv. m. žemės sklypo dalį buvo pervesta T. O., t. y. Nacionalinė žemės tarnyba atsiskaitė už paimamą 215 kv. m dalį žemės sklypo. Jeigu ieškovė D. O. mano, kad kompensacija už 215 kv. m dalį Žemės sklypo turėjo būti išmokėta tiek jai, tiek jos vyrui, tai ji turi teisę reikšti reikalavimą T. O. dėl pusės minėtos sumos grąžinimo. Teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovų reikalavimo dėl 7 391,21 Eur dydžio kompensacijos priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškovės O. O. apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės O. O. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniais skundais, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
27. Byloje kilo ginčas dėl kompensacijos už grąžintą valstybei žemės sklypą bei šio sklypo pagerinimo išlaidų priteisimo pagrįstumo.
28. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-8193-430/2014 panaikino ir A. P., N. R. ir A. D. ieškinį tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas pripažino Valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgalioto ją atstovauti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo S. Ž. ir T. O. 1999 m. kovo 23 d. Nr. P01/99-20570 dalį, kuria T. O. parduota 215 kv. m žemės (duomenys neskelbtini), negaliojančia, šią sklypo dalį grąžino valstybei ir priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos T. O. naudai 719,14 Eur. Teismas nurodė, kad pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovui T. O. parduota 915 kv. m žemės dalis, kai tuo tarpu jis turėjo teisę pirkti tik 700 kv. m žemės dalį, pirkimo pardavimo sutartis panaikintina iš dalies - panaikinta sutarties dalis dėl 215 kv. m žemės sklypo dalies pirkimo, tai sudaro 23,50 proc. viso nupirkto žemės ploto, už kurį sumokėta 10 566,16 Lt. Pagal teismo sprendimą pardavėjas (Nacionalinė žemės tarnyba) T. O. turėjo grąžinti proporcingai 2 483,05 Lt (719,14 Eur), o atsakovas T. O. valstybei - 215 kv. m žemės sklypo dalį.
29. Ieškovai D. O. ir T. O. patikslintu ieškiniu prašė priteisti ieškovei D. O. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 7 391,21 Eur kompensaciją už valstybei grąžintą 215 kv. m žemės sklypo dalį; ieškovams iš atsakovės 6 000 Eur išlaidų grąžintos 215 kv. m žemės sklypo dalies išlaikymui ir pagerinimui; bei visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovams 2 193,84 Eur valstybei grąžinto turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų. Teismas ieškovui priteistą sumą (719,14 Eur), taikant restituciją civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015, vertino kaip pilną kompensaciją už valstybei grąžintą žemės sklypo dalį, todėl ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo atmetė.
Dėl ieškovės O. O. apeliacinio skundo
30. Apeliantė O. O. nurodo, kad nesutinka su teismo motyvais, kad Vilniaus apygardos teismui taikius restituciją, buvo išspręstas ir kompensacijos klausimas už valstybei grąžintą žemės sklypo dalį, kadangi restitucijos taikymas nėra kompensacija.
31. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovų T. O. ir D. O. santuoka sudaryta 1972 m. gruodžio 29 d. 1999 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. P01/99-20570 T. O. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgalioto asmens, nuosavybės teise nusipirko 915 kv. m ploto žemės sklypo dalį 2 415 kv. m. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodytoje sutartyje įsigyjamo žemės sklypo kaina buvo nustatyta 10 566,16 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015 iš Nacionalinės žemės tarnybos T. O. naudai priteista 719,14 Eur kompensacija už žemės sklypo dalį, kuri grąžinta valstybei, kadangi žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis iš dalies panaikinta.
33. Restitucija - tai sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) teisinė pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalį). Tačiau restitucija nėra išimtinai taikytina tik negaliojančių sandorių atvejais – CK 6.145 straipsnio, reglamentuojančio restitucijos taikymo pagrindus, pirmosios dalies nuostatos nurodo, jog restitucija, be jau minėto atvejo, taikoma ir tokiais atvejais, kai turtas gautas neteisėtai arba per klaidą arba kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Vis dėlto restitucijos esmę geriausiai ir atspindi jos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymas.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, taikant restituciją natūra, teisėtų lūkesčių apsauga, proporcingumo principas reikalauja spręsti, ar suinteresuotam asmeniui turėtų būti sumokėta kompensacija už nuosavybės paėmimą, taip užtikrinant proporcingą naštos tarp santykių subjektų paskirstymą. Teisėjų kolegija nurodo, jog klausimas dėl kompensacijos turi būti sprendžiamas tos pačios bylos, kurioje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, procese, nes nukentėjusio asmens įpareigojimas pradėti naują procesą dėl kompensacijos priteisimo gali būti kvalifikuojamas kaip papildomos naštos asmeniui priskyrimas (žr. EŽTT sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, par. 69).
35. Taigi, taikant restituciją natūra, šalys turi būti grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo, todėl kompensacija išmokama adekvačiai šalių dėl sandorio sudarymo turėtoms išlaidoms (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015 iš Nacionalinės žemės tarnybos T. O. naudai priteisė 719,14 Eur kompensacija už žemės sklypo dalį, kuri grąžinta valstybei. Taigi sandorio šalims buvo grąžinta tai, ką kiekviena iš jų gavo negaliojančia pripažinta sandorio dalimi. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015 nebuvo išspręstas klausimas dėl kompensacijos už netektų nuosavybės teisių į 215 kv. m ploto ginčo žemės sklypo dalį priteisimo.
36. Nors apeliantė ir nurodo, kad jos atžvilgiu kompensacija nebuvo priteista, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visa kompensacija už valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį buvo priteista ir išmokėta grąžinto žemės sklypo dalies buvusiam savininkui T. O., kuris civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015 veikė kaip žemės sklypo savininkų atstovas, t.y. abiejų sutuoktinių (ir ieškovės) vardu. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovė, norėdama gauti savo dalį kompensacijos už valstybei gražintą žemės sklypo dalį, turėtų kreiptis į ieškovą.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog tai, kad civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015 ieškovas T. O. nereiškė savarankiško reikalavimo dėl didesnės kompensacijos priteisimo, sudaro pagrindą apeliantės D. O. reikalavimus šioje byloje vertinti kaip dar neišnagrinėtus įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi akivaizdu, kad ieškovas reikalavimą dėl kitokios kompensacijos priteisimo galėjo pareikšti nurodytoje ankstesnėje byloje, kurioje dalyvavo, buvo informuotas apie bylos eigą, turėjo teisę pateikti reikalavimus, įrodymus, o ir pati ieškovė galėjo įstoti į nurodytą bylą kaip proceso šalis.
38. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, kuriuo ieškovui (o tuo pačiu, kaip pagrįstai pripažinta pirmosios instancijos teismo, ir ieškovei) jau priteista kompensacija už valstybei grąžintą ginčo žemės sklypo dalį (pritaikius restituciją), ir galiojant nurodytai (šios nutarties 34 p.) teisminei praktikai, jog klausimas dėl kompensacijos turi būti sprendžiamas tos pačios bylos, kurioje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, procese, negalima iš naujo kvestionuoti, ar nurodyta kompensacija buvo teisinga ar ne. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi kompetencijos peržiūrėti jau įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų. Todėl apeliantės argumentai dėl kompensacijos dydžio atmestini kaip nepagrįsti.
39. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (Pyrantienė v. Lithuania, no. 45092/07, § 63, 12 November 2013) nurodytais išaiškinimais.
40. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
41. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (Pyrantienė v. Lithuania, no. 45092/07, § 63, 12 November 2013) sprendė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą nusavinimo ir kompensacijos klausimą, kai žemės sklypas asmeniui buvo suteiktas neatlygintinai ir byloje kilo ginčas kokią vertę skaičiuoti (nominalią ar rinkos). Nagrinėjamu atveju žemės sklypas buvo įsigytas už konkrečią kainą, kurios dalis, kaip minėta, proporcingai buvo grąžinta vienam iš sutuoktinių - T. O.. Taigi, nagrinėjamos bylos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą aplinkybės nėra analogiškos (tapačios arba labai panašios), vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą sprendimas negali būti vertinamas kaip precedentas nagrinėjamai bylai ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šiuo precedentu.
Dėl atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo
42. Pripažįstama, jog įrodinėjimo tikslas civilinėse bylose – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011).
43. Apeliantė teigia, kad nėra aišku, kokiu pagrindu priteistos 2 000 Eur išlaidos už žemės sklypo pagerinimą, kadangi teismas jų nedetalizavo.
44. Tačiau priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad 2 000 Eur kompensacija už žemės sklypo pagerinimą priteisė, atsižvelgęs į tai, kad žemės sklypas, buvęs dauboje yra sukeltas, ieškovai jį prižiūrėjo, jame pasodinti krūmai, medžiai, vaismedžiai, pasėta žolė, įrengtas drenažas, įvažiavimas (išklojus dalį sklypo trinkelėmis). Pažymėtina ir tai, kad ieškovai už žemės sklypo pagerinimą prašė priteisti 6 000 Eur išlaidų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadas dėl ieškovams priteisiamo žemės sklypo pagerinimo dydžio priteisimo grindė būtent atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visuma – ieškovų pateiktus kvitus/čekius/sąskaitas faktūras, lokalinę sąmatą. Sprendimo turinys leidžia suprasti, kodėl yra padarytos atitinkamos išvados, taip pat teismas įvertino ir aplinkybes, susijusias su neteisėtos tvoros statymu bei preliminariai kokios išlaidos buvo tam skirtos, todėl apeliantės argumentai, kad teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu buvo priteistos išlaidos žemės sklypo pagerinimui, atmestini kaip nepagrįsti. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai priteisė ieškovų patirtas išlaidas už žemės sklypo pagerinimą. Juolab, jog pati apeliantė savo apeliaciniame skunde sutinka, kad už sklypo pagerinimą ieškovams turi būti atlyginta. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nurodytas išlaidas (2 000 Eur) pagrįstas.
45. Tačiau sutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti 193,84 Eur žemės mokesčio sumą ieškovams, kadangi tai nėra susiję su sklypo pagerinimu. Teisėjų kolegija, remdamasi Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, 12 straipsnio 3 dalimi, sprendžia, kad ieškovai, būdami žemės sklypo esančio, (duomenys neskelbtini), naudotojais, turėjo mokėti žemės mokestį, juolab, jog iki Vilniaus apygardos teismo priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-631-160/2015, jie buvo sklypo dalies savininkais. Ieškovų už žemės sklypą mokamas žemės mokestis yra įstatymo nustatyta prievolė, jie, kaip minėta, naudojosi žemės sklypu nurodytą laikotarpį iki sklypo dalies grąžinimo valstybei. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias išlaidas pripažino išlaidomis žemės sklypo dalies išlaikymui, ir nepagrįstai jas priteisė iš atsakovės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 193,84 Eur priteisimo naikinama.
46. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
47. Ieškovės apeliacinis skundas atmestas, todėl jos patirtos išlaidos už apeliacinį skundą neatlygintinos. Atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, ji nepateikė teismui jos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, ieškovės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą nepateikė teismui jos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kolegijos vertinimu, nekeičiamas tiek, kad būtų pagrindas perskirstyti pirmojoje instancijoje bylos dalyvių turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos neperskirstomos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies ... punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškovų T. O. ir D. O. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl kompensacijos už grąžintą žemės sklypo dalį priteisimo ir žemės sklypo dalies išlaikymo bei pagerinimo išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, j. a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovams T. O., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. O., gim. (duomenys neskelbtini), 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) valstybei grąžinto turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų bei 344,14 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus 14 ct) bylinėjimosi išlaidų.