Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka pateikta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jie nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir už laikotarpiu nuo 2006-12-01 iki 2008-08-31 butui tiektą šilumos energiją yra susidaręs 2138,23 Lt įsiskolinimas (b.l. 4-6). Bute (duomenys neskelbtini), iki 2007-04-04 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos pagrindu gyveno S. G. , kuris 2007-04-04 mirė (b.l. 9-14). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme, jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose, teisės aiškinimą bei formuojamą teismų praktiką, ieškovo reikalavimą priteisi įsiskolinimą tenkino, remdamasis tuo, kad, jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t.y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos (Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai - Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi.

Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 str.). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog tretysis asmuo nesikreipė į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį, tarp ieškovo ir buto nuomininko nebuvo sudarytas susitarimas dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų, taip pat byloje nesant įrodymų apie tai, kad buto nuomininkas per laikotarpį nuo 2006-12-01 iki 2007-04-04 būtų mokėjęs už tiektą šilumos energiją, ir apie tai, kad atsakovas su buto nuomininku sudaręs nuomos sutartį, aptaręs atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą butui, sąlygas ir tvarką, konstatavo, kad tarp ginčo šalių ir S. G. nebuvo pasiektas susitarimas dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nenumatytos nuostatos, numatančios atsiskaitymą už sunaudotą šilumos energiją tvarką, o pati gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nėra įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (CK 6.579 str. 4 d.). Tokiu būdu atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka atsakovui, t.y. Vilniaus miesto savivaldybei. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 p.). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 p.). Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, jog ginčo santykių nereguliuoja CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kadangi nurodytų aktų nuostatos iš tikrųjų reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nuo 2002 m. ieškovui už šilumos energijos paslaugas mokėjo buto nuomininkas, todėl tarp ieškovo ir nuomininko buvo susiklostę prievoliniai santykiai, kai ieškovas butui tiekė šilumos energiją, kuria naudojosi buto nuomininkas, laikytina, kad šalių valia tiekti ir gauti šilumos energiją buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais, o faktinis šilumos energijos vartotojas laikytinas buto nuomininkas. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, nes, kaip jau minėta, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Apelianto argumentai, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko dėl šilumos energijos tiekimo ir atsiskaitymo turėjo atsirasti 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ pagrindu, todėl teismas nepagrįstai juo nesivadavo ir nelaikė, jog atsiskaityti su ieškovu turi nuomininkas, o ne patalpų savininkas, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nurodytas sprendimas yra skirtas savivaldybės įmonių veiklai reglamentuoti ir negali būti vertinamas kaip dvišalis susitarimas su ieškovu dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų ir atsiskaitymo per nuomininkus tvarkos.

Apeliantas taip pat teigia, kad šioje byloje yra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams, CK 6.384 straipsnio 1 daliai (b.l.29-33). Toks prašymas netenkintinas, kadangi CPK 3 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu, o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikomus teisės aktus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo manyti, jog apelianto nurodytos nuostatos prieštarauja įstatymui, ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, todėl nėra būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

LR teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjama byla yra analogiška bylai Nr.3K-3-280/2009, užbaigtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartimi. Todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių ir jomis vadovaujasi. Dėl to šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis apelianto (atsakovo) nurodytomis kasacinės instancijos teismo nutartimis (2008-02-02 nutartimi byloje Nr.3K-3-211/2007, 2005-04-25 nutartimi byloje Nr.3K-3-269/2005 ir t.t.), kadangi po nurodytų nutarčių priėmimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasikeitė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog teisingumo bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų įgyvendinimas reikalauja, kad teismai analogiškose situacijose kylančius ginčus spręstų vienodai, vienodai aiškintų ir taikytų tas pačias teisės normas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.