- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-30
- Bylos Nr.
- 2-378/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė
- Atsakovas
- G. Č., J. Č., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Generalinio
- Trečiasis asmuo
- P. Č., M. Č., J. P., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. Č. ir J. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-624-34/2006 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, G. Č. ir J. Č. , dalyvaujant tretiesiems asmenims P. Č. , M. Č. , J. P. , Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo ir žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teisme 2006 m. liepos 5 d. priimtas sprendimas, kuriuo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys patenkintas iš dalies ir nuspręsta pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 41-4274 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. Č. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. Č. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 20,4975 ha žemės Jurčiukų kaime, Rukainių sen., Vilniaus rajone, grąžinant natūra; priteisti iš G. Č. 13 509,88 Lt už neteisėtai atkurtą nuosavybę - 20,4975 ha žemės Jurčiukų kaime, Rukainių sen., Vilniaus rajone, valstybei; pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 41-4275 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 20,4975 ha žemės Jurčiukų kaime, Rukainių sen., Vilniaus rajone grąžinant natūra; priteisti iš J. Č. 13 509,88 Lt už neteisėtai atkurtą nuosavybę - 20,4975 ha žemės Jurčiukų kaime, Rukainių sen., Vilniaus rajone valstybei; kitoje dalyje nuspręsta ieškinį atmesti. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimas: padidinta iš kiekvieno pareiškėjo valstybei priteista suma už neteisėtai atkurtą nuosavybę į žemę iki 117 071 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Atsakovai G. Č. ir J. Č. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo į M. Č. žemę metu buvo nesąžiningi, todėl taikant restituciją piniginis ekvivalentas turi būti apskaičiuojamas pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. atlyginant didžiausią turto vertę. Didžiausia turto vertė buvo nustatyta pagal indeksuotą ginčo žemės sklypo vertę – 311 960 Lt. Indeksuota žemės sklypo vertė negali būti laikoma realia žemės sklypo verte, nes indeksacija vykdoma neatsižvelgiant į individualius daikto požymius. Šiuo atveju turėjo būti taikoma ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 154 210 Lt, nurodyta ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. kovo 5 d. pažymoje. Šią pažymą pareiškėjai gavo 2008 m. liepos 22 d. Įrodymai apie vidutinę ginčo žemės sklypo vertę pareiškėjams tapo aktualūs tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutarties, kai galutinai buvo konstatuotas pareiškėjų nesąžiningumas ir pagrindas taikyti didžiausią ginčo žemės sklypo vertę apskaičiuojant piniginį ekvivalentą. Iki tol visa pareiškėjų gynyba buvo sutelkta įrodyti, kad pareiškėjai buvo sąžiningi, todėl ginčo žemės sklypo vertės klausimas nebuvo aktualus.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 11 d. nutartimi netenkino prašymo dėl proceso atnaujinimo, nurodė, kad ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras 2006 m. sausio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, kuriais pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Č. žemę po 27,31 ha kiekvienam pareiškėjui, taip pat priteisti iš pareiškėjų valstybės naudai po 156 980 Lt. Ieškinyje nurodyta, kad, panaikinus sprendimus, kuriais pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, nėra galimybės taikyti restitucijos, nes nėra įrodymų, jog ginčo žemę iš pareiškėjų įsigiję tretieji asmenys buvo nesąžiningi. Todėl restitucija taikytina sumokant ekvivalentą pinigais. Kadangi pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningi, piniginis ekvivalentas turi būti apskaičiuotas pagal didžiausią turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.). Didžiausia ginčo žemės sklypo vertė nurodyta 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties 1 p. pagal Nekilnojamojo turto registro pažymos duomenis ir yra 311 960 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi pakeisdamas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą konstatavo, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningi, todėl piniginį ekvivalentą apskaičiavo pagal didžiausią turto vertę, t. y. pagal indeksuotą ginčo žemės sklypo vertę, nurodytą Nekilnojamojo turto registro pažymoje – 311 960 Lt, ir priteistą iš kiekvieno pareiškėjo sumą padidino iki 117 071 Lt. Teismas pažymėjo, kad naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjai nurodė ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. kovo 5 d. pažymą Nr. 54220, kurioje nurodyta mažesnė ginčo žemės sklypo vertė nei 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkte, kuria rėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2008 m. liepos 22 d. raštą, kuriame pateikta informacija, kad ginčo žemės sklypo vertė buvo skaičiuota tik vieną kartą – 2002 m. kovo 5 d. Pareiškėjai teigė, kad šias aplinkybes jie sužinojo tik gavę VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2008 m. liepos 22 d. raštą. Teismas atsakovų nurodytų aplinkybių nelaikė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu, todėl prašymą atnaujinti procesą atmetė (CPK 370 str. 3 d.). Nurodė, kad iš pažymos matyti, kad ją užsakė J. Č. . Prašyme atnaujinti procesą nurodyta, kad pažymą J. Č. užsakė prieš sudarydamas 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl ginčo žemės perleidimo tretiesiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo ginčo žemės sklypo bendrasavininkai, kartu sudarė 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, todėl darytina išvada, kad ir pareiškėjas G. Č. turėjo žinoti apie pareiškėjo J. Č. užsakytą ir atliktą ginčo žemės sklypo vertinimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai, būdami garbingo amžiaus, nežinojo ir nesuprato 2002 m. kovo 5 d. pažymos Nr. 54220 turinio, nes jie savarankiškai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo santykiuose, be to, nuo pat proceso byloje pradžios naudojosi advokato pagalba, todėl turėjo visas galimybes tinkamai gintis nuo pareikšto ieškinio ir teikti tam reikalingus įrodymus. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybės apie pareiškėjų nesąžiningumą ir 311 960 Lt piniginio ekvivalento taikymą buvo nurodytos ieškinyje. Todėl pareiškėjai turėjo galimybę teikti įrodymus, susijusius su didžiausios ginčo žemės sklypo vertės nustatymu, jei būtų konstatuotas jų nesąžiningumas, t. y. kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl duomenų apie ginčo žemės sklypo vertę, kas buvo padaryta tik po bylos išnagrinėjimo.
Atsakovai G. Č. ir J. Č. atskiruoju skundu prašo šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje. Atskirąjį skundą apeliantai grindžia tokiais argumentais:
Atnaujinus procesą šioje civilinėje byloje nebūtų pažeisti kitų asmenų interesai, nes atsakovai prašo peržiūrėti tik sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir didžiausios daikto vertės nustatymo. Pareiškėjai sutinka su teismo sprendimu atlyginti didžiausią perleisto turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.), tačiau mano, kad atlyginama didžiausia perleisto turto vertė turi būti didžiausia reali vertė, tuo tarpu indeksuotos žemės sklypo vertės taikymas šioje byloje iš esmės pažeidė atsakovų teisėtus interesus, taip pat prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.Teismas nepagrįstai nurodė, jog jų nurodytos aplinkybės nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes dėl indeksuotos žemės sklypo vertės pagrįstumo ir jos atitikimo vidutinei rinkos vertei atsakovų atstovė į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą kreipėsi po kasacinio proceso. Svarbu tai, jog indeksuotą vertę taikė apeliacinės instancijos teismas, todėl nurodyta esminė aplinkybė atsakovams tapo aktuali tik įsiteisėjus teismo sprendimui. Indeksuota daikto vertė šioje byloje buvo parinkta visiškai formaliai, nenagrinėjant, ar ji yra pagrįsta. Pastebėtina, kad ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. kovo 5 d. pažymos Nr. 54220 užsakovas J. Č. užsakė ją kaip tuometinis žemės sklypo bendrasavininkas būsimų pirkėjų interesais ir jiems perdavė pažymą, nesigilindamas į jos turinį. Dėl garbaus amžiaus atsakovas minėto dokumento turinio nežinojo ir jo nesuprato.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovų nesąžiningumas ir 311 960 Lt piniginio ekvivalento taikymas jau buvo nurodytas ieškinyje, todėl atsakovai ir jų atstovai turėjo galimybę teikti įrodymus, susijusius su didžiausios ginčo žemės sklypo vertės nustatymu, jeigu būtų konstatuotas jų nesąžiningumas.
Tretieji asmenys J. P. ir P. Č. taip pat prašo atskirojo skundo netenkinti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantai apie jų nurodomas aplinkybes žinojo, nes šis dokumentas buvo išreikalautas vieno iš jų iniciatyva.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta proceso atnaujinimo instituto paskirtis ir reikšmė asmens teisių apsaugai pažymint, kad šis institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės sistemos, būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „ Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Antrinis perdirbimas“ v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-561/2008; ir kt.). Šio civilinio proceso teisės instituto tikslas toks pats, kaip ir teismo sprendimų instancinės kontrolės mechanizmo, – užtikrinti teisingumo vykdymą ir tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) nepažeidžia įstatymų saugomų asmens teisių ar teisėtų interesų. Kartu teismų praktika suformuota aiškinant proceso atnaujinimo institutą taip, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,, Lietgalis” v. B. J., bylos Nr. 3K-3-356/2006; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-403/2008; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „ Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; ir kt.).
CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 str. 1 d.); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 str.); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 str. 2 d.) ir kt. Šių normų analizė leidžia padaryti išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė proceso atnaujinimo galimybę tik esant pakankamiems esminės klaidos byloje įrodymams, pareiškėjui veikiant sąžiningai ir aktyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. K. v. G. M.; bylos Nr. 3K-3-303/2007).
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjai grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjai naujai paaiškėjusia aplinkybe nurodė ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. kovo 5 d. pažymą Nr. 54220, iš kurios matyti, jog ginčo žemės sklypo didžiausia vertė yra mažesnė nei nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Atmestinas apeliantų argumentas, kad ją užsakęs J. Č. dėl garbaus amžiaus neturėjo galimybių įvertinti minėtos 2002 m. kovo 5 d. pažymos Nr. 54220 turinio. Byloje esantis 2002 m. kovo 5 d. pažymos Nr. 54220 nuorašas patvirtina, kad pažymą užsakė J. Č. (t. 2, b. l. 69). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjai, būdami garbingo amžiaus, nesuprato šios pažymos turinio. Akivaizdu, jog byloje nėra ginčo, jog ši pažyma yra išduota atsakovui J. Č. , tačiau teigiama, jog dokumento turinio nesupratimas gali būti laikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe. Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvu, jog nėra pagrindo išvadai, kad apeliantai, sudarydami 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nepajėgūs įvertinti jiems išduotą pažymą, nes jie savarankiškai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo santykiuose. Antra, net ir darant prielaidą, kad apeliantai negalėjo suvokti ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. kovo 5 d. pažymos esmės, ši aplinkybė nebūtų pagrindas naikinti skundžiamą teismo nutartį, nes apeliantai viso proceso eigoje turėjo atstovus, taigi, turėjo visas galimybes tinkamai gintis nuo pareikšto ieškinio ir teikti tam reikalingus įrodymus.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo motyvų, kad aplinkybės apie pareiškėjų nesąžiningumą ir 311 960 Lt piniginio ekvivalento taikymą buvo nurodytos ieškinyje, todėl pareiškėjai turėjo galimybę teikti įrodymus, susijusius su didžiausios ginčo žemės sklypo vertės nustatymu, jei būtų konstatuotas jų nesąžiningumas, t. y. kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl duomenų apie ginčo žemės sklypo vertę, kas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo padaryta tik po bylos išnagrinėjimo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.