Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-505/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-07-12
Bylos Nr.: 2A-505/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Vytas Milius, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas: Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo
Atsakovas: Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, UAB „Baltic car service Klaipėda”, UAB „Statoil Lietuva”, UAB „Viremidos investicijos”, AB SEB bankui
Trečiasis asmuo: VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos

Kategorijos

24.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-505/2013Procesinio sprendimo kategorija 24.1.; 30.5.; 50.8.; 121.21. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-101-524/2011 pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, UAB „Baltic car service Klaipėda”, UAB „Statoil Lietuva”, UAB „Viremidos investicijos”, AB SEB bankui, tretiesiems asmenims VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarei V. J. M. dėl administracinių teisės aktų pripažinimo negaliojančiais, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 4-20; t. 3, b. l. 123-127; t. 4, b. l. 145-152; t. 5, b. l. 127-130), kuriuo prašė:

atnaujinti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (t. 1, b. l. 15);pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto valdybos 1993 m. gruodžio 16 d. potvarkio Nr. 684 „Dėl valstybinės žemės sklypų nuomos” dalį, kuria leista UAB „Baltic car service Klaipėda” nuomotis valstybinės žemės sklypą, adresu Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėda;pripažinti negaliojančia 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai nuomos sutartį Nr. 21/95-0017 ir taikyti restituciją, sklypą grąžinti valstybei;pripažinti negaliojančia 1999 m. kovo 31 d. subnuomos sutartį, kuria bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė UAB „Baltic car service Klaipėda” subnuomojo UAB „Lietuva Statoil” 4 552 kv. m valstybinės žemės sklypą, adresu Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėda;pripažinti negaliojančia 2002 m. birželio 17 d. subnuomos sutartį, kuria „Baltic car service Klaipėda” subnuomojo UAB „Viremidos investicijos” 7 500 kv. m valstybinės žemės sklypą, adresu Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėda;pripažinti negaliojančiu 1996 m. birželio 25 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Valstybinės statybos inspekcijos skyriaus išduotą leidimą Nr. 21/96 vykdyti statybos darbus, stacionarios degalinės statybai, unikalus Nr. 2199-6000-4012 bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB „Baltic car service Klaipėda”;pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities valdytojo 1996 m. spalio 15 d. aktą, kuriuo stacionari degalinė, unikalus Nr. 2199-6000-4012, pripažinta tinkama eksploatuoti ir priimta naudoti;pripažinti negaliojančiu 2002 m. sausio 22 d. Klaipėdos miesto savivaldybės išduotą leidimą Nr. 02/02 papildomos kuro rūšies, suskystintų dujų modulio statybai „Statoil” degalinėje;pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2002 m. kovo 18 d. požeminio suskystintų dujų išdavimo modulio esamoje „Lietuva Statoil” degalinėje, unikalus Nr. 2199-6000-4056, Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėda, pripažinimo tinkamu naudoti aktą;pripažinti negaliojančiu 2002 m. balandžio 10 d. Klaipėdos miesto savivaldybės išduotą leidimą Nr. 10/02 statyti administracinį pastatą;pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 6 d. administracinio pastato, unikalus Nr. 219960004067, Minijos g. /Dubysos g. 90/3, Klaipėda, pripažinimo tinkamu naudoti aktą; įpareigoti UAB „Statoil Lietuva” nuosavybės teise priklausančius statinius, pastatytus 1996 m. birželio 25 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos išduoto leidimo Nr. 21/96 pagrindu, unikalus Nr. 2199-6000-4012, nugriauti;įpareigoti UAB „Statoil Lietuva” nuosavybės teise priklausantį statinį, unikalus Nr. 2199-6000-4056, pastatytą 2002 m. sausio 22 d. Klaipėdos miesto savivaldybės išduoto leidimo Nr. 02/02 papildomos kuro rūšies suskystintų dujų modulio statybai „Statoil” degalinėje, pagrindu, nugriauti;įpareigoti UAB „Viremidos investicijos” nuosavybės teise priklausančius statinius, pastatytus 2002 m. balandžio 10 d. Klaipėdos miesto savivaldybės išduoto leidimo Nr. 10/02 statyti administracinį pastatą, unikalus Nr. 219960004067, pagrindu nugriauti;pripažinti negaliojančiais hipotekos (identifikavimo kodas 03/1/20002/0004835) ir įkeitimo (identifikavimo kodas 3/2/2002/0004834) sandorius, kuriais buvo įkeista valstybinės žemės nuomos teisė (Minijos / Dubysos g. 90/3, Klaipėda) ir administracinis pastatas, unikalus Nr. 2199-6000-4067), ir panaikinti įrašus apie hipotekos ir įkeitimo įregistravimą pagal pažymėjimus Nr. 03220020004834, Nr. 03120020004835;pripažinti negaliojančiu 2010 m. balandžio 8 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymą Nr. 4-1759-(1.3) „Dėl valstybinės žemės sklypo Minijos g. 90 / Dubysos g. 3, Klaipėdos mieste, kadastro duomenų pakeitimo ir ribų patikslinimo”;pripažinti negaliojančiu 2010 m. balandžio 19 d. susitarimą Nr. N21/2010-0039 „Dėl 1995 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N21/95-0017 dalinio pakeitimo” ir žemės sklypą 2,5620 ha ploto, unikalus Nr. 2101-0005-0038 grąžinti valstybei.priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Nurodė, kad 1995 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N21/95-0011 neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus - be aukciono, išnuomotas 2,562 ha valstybinės žemės sklypas (unikalus Nr. 2101-0005-0038, Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėda), patenkantis į Valstybinio jūrų uosto rezervines teritorijas. 2010 m. balandžio 8 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymo Nr. 4-1759-(1.3) pagrindu pasirašytas susitarimas dėl šio žemės sklypo ribų pakeitimo. Neteisėtai išnuomotas sklypas yra subnuomojamas, jame atliktos statybos.

Klaipėdos miesto valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos” 18 p. ir Klaipėdos miesto valdybos protokolu Nr. 26, 1993 m. gruodžio 16 d. priėmė potvarkį Nr. 684 „Dėl valstybinės žemės sklypų nuomos”, kuriuo nustatė, kad Klaipėdos miesto žemėtvarkos tarnyba įpareigojama sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį su bendra Lietuvos ir Vokietijos įmone UAB „Baltic car service Klaipėda”. Vadovaudamasi 1993 m. gruodžio 16 d. potvarkiu Nr. 684, Klaipėdos miesto valdyba, ne aukciono tvarka sudarė 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai nuomos sutartį Nr. 21/95-0017, kuria bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB „Baltic car service Klaipėda” išnuomotas 2,562 ha ploto žemės sklypas, esantis Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėdoje. Sklypas išnuomotas komercinei-ūkinei veiklai 99 metų laikotarpiui. Šie veiksmai nebuvo suderinti su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimo 5.2 p. reikalavimai. 1995 m. vasario 28 d. žemės nuomos sutarties Nr. 21/95-0017 sudarymo metu galiojusiame 1993 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo Nr. 1-354 6 str. buvo nustatyta, kad žemė išnuomojama aukcione, jei neužstatyta būsimam nuomininkui priklausančiais statiniais arba kitiems asmenims priklausančiais statiniais.

UAB „Baltic car service Klaipėda” 1993 m. birželio 15 d. steigimo sutarties 4.5 p. nurodyta, kad Klaipėdos valdyba kaip įnašą perduoda bendrovei Minijos g. (tarp Dubysos g. ir geležinkelio šakos į žvejybos uostą) esančią ir jai priklausančią 54000 Vokietijos markių vertės nebaigtą statyti automobilių stovėjimo aikštelę, užimančią 3,4 ha ploto. Žemės nuomos sutarties sudarymo metu šiame sklype nei UAB „Baltic car service Klaipėda”, nei kitiems asmenims priklausančių statinių ar pastatų įregistruota nebuvo, tuo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų reikalavimai.

Pagal ginčijamo administracinio akto ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 47 str. normas sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja, todėl turi būti taikoma restitucija. Panaikinus valstybinės žemės nuomos teisės atsiradimo pagrindą, turi būti panaikintos ir jo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės, atsižvelgiant į tai pripažintina negaliojančia ir valstybinės žemės nuomos sutartis, 2010 m. balandžio 8 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas Nr. 4-1759-(3.3) ir 2010 m. balandžio 19 d. sudarytas 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 21/95-0017 susitarimas Nr. N21/2010-0039, kuriais buvo pakeistos ginčo žemės sklypo ribos nekeičiant ploto. Kadangi žemės sklypas buvo neteisėtai išnuomotas, todėl nei jo subnuoma, nei jame atliktos statybos negali būti pripažintos teisėtomis. Esant šioms aplinkybėms turi būti naikinami išduoti statybos leidimai, statiniai nugriauti, o hipotekos sandoriai pripažinti negaliojančiais.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą bei ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad šios bylos esmė yra ieškovo, ginančio viešąjį interesą, įrodinėjamas pirminio dokumento – 1993 m. gruodžio 16 d. Klaipėdos miesto valdybos sprendimo Nr. 684 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų nuomos“ neteisėtumas. Šiuo sprendimu Klaipėdos miesto valdyba įpareigojo žemėtvarkos tarnybą sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį su bendra Lietuvos ir Vokietijos įmone ,,Baltic car service Klaipėda“. Vykdant šį potvarkį buvo sudaryta 1995 m. vasario 28 d. valstybinės žemės ilgalaikės nuomos sutartis - 2,5620 ha žemės sklypo, esančio Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėdoje. Ieškovas įrodinėjo, kad šie pirminiai ilgalaikės žemės nuomos dokumentai buvo neteisėti, nes nuomos klausimas nebuvo suderintas su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, nes išnuomotas žemės sklypas pateko į Valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją, nustatytą Lietuvos Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376, ir šis sklypas buvo išnuomotas ne aukciono tvarka, pažeidžiant jo sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija). Teismas sprendė, kad šiuo atveju turi būti išanalizuotas minėto pirminio sandorio teisėtumas pagal jo sudarymo metu galiojančių teisės normų reikalavimus, nes vėlesnių sandorių teisėtumui turi įtakos pirminis ginčo žemės sklypo nuomos sandoris ir administraciniai aktai.

Teismas nurodė, kad šioje byloje ieškovas pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles privalėjo įrodyti, jog ginčo nuomos sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams (1964 m. CK 47 str.) ar šis sandoris sudarytas turint aiškiai priešingą visuomenės interesams tikslą (1964 m. CK 48 str.), tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė. Sandorio sudarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 6 str. redakcija, kuri numatė, kad Valstybinė žemė gali būti išnuomojama aukcione Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Žemė išnuomojama aukcione, jeigu ji neužstatyta būsimam nuomininkui priklausančiais statiniais arba neužstatyta kitiems asmenims priklausančiais statiniais, kurie neišnuomojami kartu su šia žeme, ir nenumatyta šią žemę priskirti pagal teritorinio planavimo dokumentus formuojamai būsimojo nuomininko žemėnaudai. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybė turi 49 procentus akcijų Lietuvos ir Vokietijos įmonėje UAB ,,Baltic car service Klaipėda“. Tokios įmonės steigimo sutartis buvo sudaryta 1993 m. birželio 30 d. ir pagal šią sutartį Klaipėdos miesto savivaldybė padarė turtinį įnašą - 3,4 ha ploto nebaigtą statyti automobilių stovėjimo aikštelę, steigimo sutartis įrodo, jog 1993 m. birželio 15 d. buvo įsteigta Klaipėdos miesto valdybos ir privataus kapitalo įmonė. Statinių buvimas įrodytas ir valstybės kontrolės pateiktoje audito išvadoje. Ieškovas nenuginčijo atsakovų pateiktų dokumentų dėl Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB ,,Baltic car service Klaipėda“ perduotos nebaigtos statyti automobilių saugojimo aikštelės ir statinio įvertinimo akto, leidimo žemės darbams vykdyti bei minėtos įmonės steigimo sutarties, todėl teismas sprendė, kad padarytu Klaipėdos miesto valdybos turtiniu įnašu, o kartu ir jos turto buvimu ginčo sklype abejoti nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas įsigaliojo tik 1998 m. sausio 1 d., todėl nebaigta statyba pagal šio įstatymo reikalavimus negalėjo būti įregistruota. Šio turto neįregistravimo viešame registre faktas nepašalina paminėtais dokumentais įrodytos Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybės - nebaigtos statyti aikštelės - statinio buvimo ginčo sklype. Šių statinių, kaip nebaigtos statybos, buvimo faktas patvirtintas ir liudytojos Raimondos Gružienės parodymais. Ši nuosavybė tapo turtiniu įnašu, kuris yra šioje įmonėje iki šiol, todėl teismas padarė išvadą, kad pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 6 str. redakciją ginčo sklypas galėjo būti išnuomotas ne aukciono tvarka, todėl ieškovo motyvą dėl sandorio prieštaravimo įstatymui atmetė.

Teismas nurodė, kad šioje byloje susiklostė tokia faktinė padėtis, jog minėtų pirminių sandorių sudarymo metu išnuomotas ginčo sklypas įėjo į Valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją ir su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ilgalaikės nuomos klausimas derintas nebuvo. Tačiau sprendė, kad šioje ieškinio dalyje viešasis interesas buvo apgintas kitu būdu, t. y. išnuomoto žemės sklypo ribos buvo pakeistos 2010 m. balandžio 19 d. valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimu. Byloje nustatyta, kad šis pakeitimas buvo atsakovų atliktas vykdant 2006 m. lapkričio 30 d. naujo detalaus plano sprendinius ir rezervinė uosto teritorija buvo perduota VĮ Klaipėdos jūrų uosto direkcijai. Tokiam sutarties pakeitimui neprieštaravo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė 2010 m. balandžio 19 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagrindą - tik pirminės sutarties prieštaravimą imperatyviai teisės normai, tačiau teismas sprendė, kad tokios faktinės aplinkybės negali būti vertintinos kaip prieštaraujančios imperatyvioms teisės normoms. Ieškovo įrodinėjamas pažeidimas dėl ginčo sklypo patekimo į uosto rezervinę teritoriją buvo atsakovų pašalintas, ieškovas tokiam veiksmui neprieštaravo ir šio susitarimo esmė yra ta, kad išnuomotas ginčo sklypas nepatenka į Valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją. Kadangi buvęs teisės pažeidimas yra pašalintas, teismas padarė išvadą, jog naikinti 1995 m. vasario 28 d. valstybinės žemės ilgalaikės nuomos sutartį ir jos 2010 m. balandžio 19 d. pakeitimą ieškovo nurodytu pagrindu, kaip pažeidžiančią VĮ Klaipėdos jūrų uosto direkcijos teises, nėra pagrindo. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ar niekiniu be jokio teisinio pagrindo prieštarautų civilinių teisinių santykių stabilumui, nes minėtas pažeidimas šalių yra pašalintas.

Teismas nurodė, kad konstatavus pirminio administracinio akto ir 1995 m. vasario 28 d. valstybinės žemės ilgalaikės nuomos sutarties teisėtumą, nėra pagrindo ieškovo nurodytu pagrindu naikinti 2002 m. birželio 17 d. subnuomos sutartį, sudarytą tarp UAB ,,Baltic car service Klaipėda“ ir UAB ,,Viremidos investicijos“. Teismas taip pat atmetė ieškinio dalį dėl 1999 m. kovo 31 d. subnuomos sutarties, sudarytos tarp UAB ,,Baltic car service Klaipėda“ ir UAB ,,Lietuva Statoil“, motyvuodamas tuo, kad ji buvo sudaryta raštu suderinus su Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriumi, todėl Civilinio kodekso 6.553 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 9 str. redakcijai, galiojusiai 1999 m. kovo 31 d. subnuomos sutarties sudarymo metu, neprieštaravo. Kadangi 1995 m. vasario 28 d. valstybinės žemės ilgalaikės nuomos sutartimi bei minėtais subnuomos sandoriais valstybinis žemės sklypas buvo išnuomotas, o ne perleistas privačių asmenų nuosavybėn, todėl Žemės nuomos sutarties nutraukimas vienos iš šalių reikalavimu galimas, jeigu raštu įspėjama kita šalis. Civilinio kodekso 6.564 str. 2 d. ir 6.565 str. 1 d. nustatyti įspėjimo terminai. Žemės nuomos sutartis nutraukiama teismine tvarka arba valstybės institucijų sprendimu (žemės paėmimas visuomenės poreikiams), todėl teismas sprendė, kad naikinti nuomos sandorį nėra teisinio pagrindo, nes viešasis interesas gali būti apgintas kitu būdu.

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jog ginčo žemės sklype administracinio pastato ir degalinės statybos buvo neteisėtos, nes žemės sklypas buvo neteisėtai išnuomotas. Be to, 1996 m. birželio 25 d. išduotas leidimas Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB ,,Baltic car service Klaipėda” turi būti panaikintas, nes pradėjusi statyti degalinę, ši įmonė 1996 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė degalinės ir kiemo įrenginius UAB ,,Lietuva Statoil“, o 1996 m. spalio 15 d. buvo pasirašytas aktas, kuriuo statinys pripažintas tinkamu naudoti, todėl ir išduotas UAB ,,Lietuva Statoil“ 2002 m. sausio 22 d. statybos leidimas papildomos kuro rūšies suskystintų dujų modulio statybai turi būti pripažintas negaliojančiu. Be to, 2002 m. balandžio 19 d. Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB ,,Baltic car service Klaipėda” buvo išduotas statybos leidimas statyti administracinį pastatą (t. 1, b. l. 180), o 2002 m. birželio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šis nebaigtas statyti pastatas buvo parduotas UAB ,,Viremidos investicijos‘‘. Ieškovas įrodinėja, kad toks veiksmas prieštaravo Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB ,,Baltic car service Klaipėda“ 1993 m. birželio 15 d. steigimo sutarties 4.6 p., kuriame nurodyta, jog valstybės turtas, įneštas į bendrovę, negali būti perleistas kitaip, nei tai numato Lietuvos Respublikos valstybės turto privatizavimo įstatymas, tačiau teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, koks valstybės turtas buvo perleistas paminėtomis pirkimo-pardavimo sutartimis, kurių ieškovas neginčija patikslintuose ieškiniuose. Byloje nėra įrodymų, kad minėta Klaipėdos miesto savivaldybei priklausanti automobilių stovėjimo aikštelė, kuri buvo įnešta kaip turtinis įnašas į Lietuvos ir Vokietijos įmonę UAB ,,Baltic car service Klaipėda”, buvo perleista šiomis sutartimis. Ši aplinkybė nėra pažymėta 2004 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės audito ataskaitoje, nes jos atlikimo metu buvo padarytos nuotraukos, kuriose užfiksuoti minėti statiniai. Teismas įvertino tai, kad ginčo statiniai pastatyti valstybinės žemės sklype ir jų teisinė padėtis yra aptarta 1995 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 5 p., kuriame nustatyta, kad pasibaigus nuomos terminui ar sutarties nutraukimo atveju pastatai gali būti valstybės išperkami ar nugriaunami nuomininko lėšomis. Šios nuomos sutarties 4 p. buvo nustatyta, kad išnuomotame sklype gali būti statomi statiniai, tik laikantis reikalavimų numatytų projektavimo užduotyje. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog minėtų reikalavimų, nebuvo laikomasi. Šioje byloje ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad ginčo statyba vyko pažeidžiant viešosios teisės normas, savavališkai ir todėl remiantis Civilinio kodekso 4.103 str. ginčo statiniai turi būti nugriauti. Dėl to esančiais byloje įrodymais neįrodyta, kad atsakovai viešosios teisės normas pažeidžiančiais veiksmais vykdė neteisėtą statybą privatinės teisės prasme.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - tenkinti Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinio reikalavimus.

Nurodo, kad vadovaujantis Klaipėdos miesto valdybos potvarkiu Klaipėdos apskrities viršininko administracija atstovaujanti valstybę pasirašė žemės sklypo, esančio Minijos / Dubysos g. 90/3, Klaipėdoje, 99 metų nuomos sutartį su UAB „Baltic car service Klaipėda”. Šis žemės sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto rezervines teritorijas ir jis išnuomotas, pažeidžiant Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 822 nuostatas, nes tai nebuvo derinta su Klaipėdos valstybine jūrų uosto direkcija. Klaipėdos miesto valdyba kiekvieno rezervinių jūrų uosto teritorijoje esančio sklypo panaudojimą kitai, nesusijusiai su uosto veikla, paskirčiai turėjo derinti su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kadangi tik uosto direkcija galėjo konstatuoti, ar sklype numatoma veikla yra susijusi su esama ar planuojama jūrų uosto veikla ir tik uosto direkcija galėjo pritarti ar nepritarti kiekvienam rezervinėse teritorijose esančio žemės sklypo paskirties nustatymo atvejui ir sandoriui dėl galutinio sklypo panaudojimo. Pagal audito metu išanalizuotus tekstus ir dokumentus, nustatyta, jog Vyriausybė teisės aktais siekė ne tik patvirtinti Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti reikalingas teritorijas, bet ir apriboti jų naudojimą tokiu būdu, kad be jūrų uosto direkcijos sutikimo teritorija ne jūrų uosto veiklai nebūtų panaudota. Su uostu besiribojančioje teritorijoje nustačius komercinę paskirtį ir išnuomojus žemės sklypą 99 metams buvo apribotas uosto teritorijos tolimesnis panaudojimas, teritorijos įsisavinimo galimybės. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, jog 1993 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 822 buvo žinomas tiek Klaipėdos miesto savivaldybei, tiek ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai. VĮ Registro centro Klaipėdos filialo pažymose taip pat buvo nurodoma, jog sklypas patenka į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros rezervinę teritoriją. Be to, ginčo žemės sklypo neperdavimas Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui, pažeidė 1993 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 822 6 punktą kuriame buvo nurodoma, jog Klaipėdos miesto valdyba turi perduoti Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui nutarime nurodytas rezervines teritorijas pagal nustatytąja tvarka parengtus ir suderintus planavimo projektus. 1993 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 822, nustatęs uosto rezervinių teritorijų disponavimo bei valdymo apribojimus, buvo patikslintas bei konkretizuotas 2004 m. rugpjūčio 26 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1070 „Dėl ūkinės veiklos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinėse teritorijose apribojimų“. Šio nutarimo 1 punkte imperatyviai nurodoma, jog rezervinėse teritorijose draudžiama: statyti gyvenamuosius namus, viešojo naudojimo ir kitos paskirties pastatus ir statinius, kurių funkcinė paskirtis nesusijusi su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veikla; vykdyti kitą statybą negavus valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rašytinio sutikimo; keisti esamą statinių funkcinę paskirtį, jeigu tai nesusiję su statinių naudojimu uosto reikmėms. Keičiant rezervinėse teritorijose esančių statinių funkcinę paskirtį, paskirties pakeitimas privalo būti suderintas su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Taigi akivaizdu, kad Vyriausybės politika rezervinių jūrų uosto teritorijų atžvilgiu visada buvo kryptinga ir nuosekli - rezervinės teritorijos būtinos uosto plėtrai ir jomis disponuoti galima tik griežtai įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka.

Apeliantas nurodo, kad pagal UAB „Baltic car service Klaipėda” 1993 m. birželio 15 d. steigimo sutarties 4.5 p. nustatyta, jog Klaipėdos miesto valdyba kaip įnašą perduoda bendrovei Minijos g. (tarp Dubysos g. ir geležinkelio šakos į žvejybos uostą) esančią ir jai priklausančią 54000 Vokietijos markių vertės nebaigtą statyti automobilių stovėjimo aikštelę, užimančią 3,4 ha ploto. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 40 str. (įsigaliojo 1990 m. rugpjūčio 31 d., negalioja nuo 1994 m. liepos 21 d.), nepiniginiais (turtiniais) įnašais gali būti tik tos vertybės, kurios yra nuosavybės teisės objektai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str. 2 d. reglamentuoja, kad nuosavybės teisės objektu yra nekilnojamojo turto registre įregistruotas turtas. Taigi nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento ir tik nuo tada gali sukelti teisines pasekmes. Šiuo atveju, akivaizdu, kad aikštelė, net neturėjo adreso ir yra tik aprašyta, ji nebuvo suformuota, statybos leidimo Nr. 48/91 šiai aikštelei statyti galiojimo laikas pasibaigęs 1993 m. gruodžio 30 d., todėl negalėjo būti laikoma įnašu į steigiamą bendrovę. Pagal 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties 1 punktą nustatyta, kad UAB „Baltic car service Klaipėda” išsinuomojo „2,5620 ha žemės sklypą esantį Minijos g. / Dubysos g. kampe”. Akivaizdu, kad žemės sklypas išnuomotas ne 3,4 ha ploto aikštelei eksploatuoti, aikštelės ribos neapibrėžtos. Šiuos faktus taip pat įrodo, ieškinio priedas Nr. 19, kuriame VĮ Registrų centras 2002 m. lapkričio 18 d. raštu, nurodo, kad automobilių saugojimo aikštelė kadastrinių matavimų metu neužfiksuota, o kadastro byloje - yra nurodyti bordiūrai, todėl nėra galimybės ją identifikuoti. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, jog liudytojos parodymai ir audito išvadose esančios nuotraukos patvirtina, jog automobilių stovėjimo aikštelė žemės sklype egzistuoja, todėl nėra pagrindo abejoti turto buvimu ginčo sklype. Tam, kad atsirastų pagrindas valstybinį žemės sklypą nuomoti be aukciono, žemės sklypai, užimti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, turi būti naudojami. Todėl svarbu ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, t. y. ar žemės sklype vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu, ar toliau numatoma ši ar kitokia veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002). Šiuo atveju, apie aikštelės naudojimą atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kas galėtų patvirtinti jos buvimo faktą. Nuotraukos, esančios audito ataskaitoje, kaip tik sudaro pagrindą manyti, jog automobilių stovėjimo aikštelės šiame žemės sklype nėra, nes matosi tik krūmais ir žole apaugusi teritorija. Atsižvelgiant į tai, teigti, jog UAB „Baltic car service Klaipėda” turėjo įstatymo numatytą teisę be aukciono išsinuomoti žemės sklypą automobilių stovėjimo aikštelei eksploatuoti nėra jokio pagrindo, akivaizdu, kad ginčo žemės sklypo išnuomojimas bendrovei pažeidė Žemės nuomos įstatymo 6 str. imperatyvias normas, nes šis žemės sklypas galėjo būti išnuomojamas tik aukciono būdu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Baltic car service Klaipėda” siekdama, jog teismas nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, kad UAB „Baltic car service Klaipėda” nuosavybės teise valdo automobilių stovėjimo aikštelę ir sargo namelį yra kreipusis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą (Civilinė byla Nr. 2-709-676/2008). Tačiau šį pareiškimą atsiėmė, taigi jau teisme, minėta bendrovė, galima teigti, kad pripažino, jog nustatyti automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybę nepavyks, nes jokio nekilnojamojo turto ji šiame sklype neturėjo ir iki šiol neturi. Teismo motyvas, jog nekilnojamojo turto registro įstatymas įsigaliojo tik 1998 m. sausio 1 d., todėl nebaigta statyba pagal šio įstatymo reikalavimus negalėjo būti įregistruota, nes tai nebuvo reglamentuota, yra nelogiškas. Be to, toks paaiškinimas tik patvirtintų, kad Klaipėdos miesto savivaldybė negalėjo perduoti nesuformuoto objekto kaip įnašo į bendrovę, o tuometinė Klaipėdos apskrities viršininko administracija negalėjo ginčo žemės sklypo išnuomoti be aukciono. Pažymi, kad šis statinys ir galiojant įstatymui leidžiančiam įregistruoti nebaigtą statybą nebuvo įregistruotas, statybos leidimo Nr. 48/91 šiai aikštelei statyti galiojimo laikas pasibaigęs dar iki ginčo žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo, t. y. 1993 m. gruodžio 30 d. Be to, Klaipėdos apskrities viršininko administracija pati 2004 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 13.1-1023-(1.4-6) Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai pripažino, kad šis žemės sklypas negalėjo būti išnuomotas be aukciono.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra 2008 m. rugsėjo 18 d. ieškinyje neprašė Klaipėdos apygardos teismo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių žemės sklypui, esančiam Minijos g. 90, Klaipėda, išnuomotam 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės ne žemės ūkio veiklai nuomos sutartimi Nr. 21/95-0017. Šiam žemės sklypui 2007 m. gegužės 25 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-2899-(1.3) buvo pradėta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Sklypas yra uosto rezervinėje teritorijoje ir patenka į numatomo statyti Keleivių ir krovinių terminalo statybos teritoriją ir trukdė suformuoti vientisą terminalo statybai reikalingą sklypą. Vadovaujantis 2007 m. sausio 11 d. Susisiekimo ministerijoje įvykusio pasitarimo protokolo 3.4. p. nutarta Keleivių ir krovinių terminalo statybos teritoriją prijungti prie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos. Taigi prokurorui stabdyti visai Lietuvos Respublikai reikšmingą terminalo statybą ir Europos Sąjungos lėšų įsisavinimą atsižvelgiant į visuotiną teisės principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, nebuvo pagrindo. Be to, Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras gavęs Klaipėdos apskrities viršininko prašymą leisti keisti šio sklypo ribas, atsakė, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracija šį sklypą valdo patikėjimo teise, tai pagal kompetenciją turi teisę šiuo sklypu disponuoti ir keisti išnuomoto žemės sklypo ribas. Taigi tiesioginio sutikimo, ar nesutikimo ir nebuvo. Be to, viešasis interesas šioje byloje yra ne tik rezervinė uosto teritorija, tai yra valstybinė žemė, kurios tinkamu ir teisėtu naudojimu suinteresuota visa visuomenė. Šiuo atveju, ginčo sklypas yra prestižinėje miesto teritorijoje, jo plotas 2,5620 ha, taigi leisti jį valdyti neteisėtam nuomininkui, yra viešo intereso pažeidimas. Be to, šioje byloje vertinant padarytus teisės normų pažeidimus bei jų sukeltas pasekmes valstybei neturėtų būti atsižvelgiama tik į civilinių santykių stabilumą, jų gerbimą. Išdėstytos faktinės aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad sudarant sutartis šalys nebuvo pakankamai sąžiningos, nes jos žinojo įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimus, tačiau jų nepaisė.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad šiuo atveju galimas ginčo žemės nuomos sutarties nutraukimas, todėl naikinti nuomos sandorį nėra teisinio pagrindo, nes viešasis interesas gali būti apgintas kitu būdu. Nurodo, kad šioje byloje susiklostė tokia situacija, jog ginčo žemės sklypo neteisėtas išnuomojimas sukėlė sunkias pasekmes, jis buvo uosto rezervinėje teritorijoje, kurioje buvo numatyta terminalo statyba, dėl ko teko keisti žemės sklypo ribas nekeičiant ploto, neišnagrinėjus bylos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nepripažinus Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties negaliojančia pagrindo ginčyti susitarimą dėl žemės sklypo ribų pakeitimo neliktų ir taip būtų pažeistas viešas interesas, nes iš neteisės kiltų teisė.

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – tenkinti Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinio reikalavimus.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad neteisėti veiksmai turi būti įvertinti ir atsakingi asmenys patraukti atsakomybėn, tačiau atsakomybės realizavimas neturėtų tapti nauja našta mokesčių mokėtojams.

Atsakovai UAB „Baltic car service Klaipėda”, UAB „Statoil Lietuva” ir AB SEB bankas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Priteisti iš ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro atsakovams apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas advokatų pagalbai apmokėti.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas UAB „Viremidos investicijos” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, palikti iš esmės nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą, pašalinant iš šio teismo sprendimo motyvų teismo padarytas išvadas dėl praleisto ieškinio senaties termino/kreipimosi su skundu (pareiškimu) į administracinį teismą atnaujinimo dėl svarbios priežasties. Priteisti iš ieškovo atsakovui UAB „Viremidos investicijos“ apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1-2 d.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d.) nėra nustatyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje prokuroras, kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nurodė, kad pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinių žemės sklypų nuomą bei rezervinių teritorijų Klaipėdos jūrų uostui plėsti naudojimą.

Apeliaciniame skunde apeliantas pakartojo ir ieškinyje nurodytus argumentus, susijusius su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto reikšme, jo plėtra bei veikla. Šiuos savo argumentus apeliantas sieja ir su Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 ir 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376. Prokuroro nuomone, ginčo žemės sklypas šių nutarimų pagrindu buvo priskirtas Klaipėdos valstybinio uosto rezervinei teritorijai ir būtent šių nutarimų nuostatas pažeidė ginčijami administraciniai aktai bei sudaryti sandoriai. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į rezervinės uosto teritorijos paskirtį – esant poreikiui ją panaudoti uosto teritorijai plėsti, pateisinami tam tikri ūkinės ir kitokios veiklos ribojimai tokioje teritorijoje, pavyzdžiui, valstybės nuosavybe esančio turto neperleidimas privačion nuosavybėn, naujų statinių statybos neleidimas ir pan. Tačiau tokie ribojimai turi būti nustatyti įstatymų. Pažymėtina, kad ginčijamų administracinių aktų ir beveik visų sandorių sudarymo metu nebuvo išsamaus rezervinių uosto teritorijų statusą, naudojimą, priežiūrą, disponavimą jomis nustatančio reglamentavimo. Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 ir 1994 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 376 buvo nustatytas reikalavimas rezervinių teritorijų naudojimą kitoms reikmėms, nesusijusioms su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto veikla, derinti su Uosto direkcija (atitinkamai 5.2 ir 2.2 punktai). Pastarasis Vyriausybės nutarimas (kuriuo rezervinėms uosto teritorijoms priskirta ir teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas) nustatyta tvarka iki šiol nepaskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl jis kaip norminis teisės aktas nelaikytinas galiojančiu (įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 dalis) ir nėra pagrindo jį taikyti (CPK 3 straipsnis). Be to 1996 m. gegužės 16 d. priimtu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu rezervinių uostų teritorijų teisinis statusas taip pat nesureguliuotas, išskyrus nuostatą, kad rezervinių teritorijų ribas Susisiekimo ministerijos teikimu nustato Vyriausybė (3 straipsnio 3 dalis). Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1070 „Dėl ūkinės veiklos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinėse teritorijose apribojimų“ nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinėse teritorijose bei panaikintas Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 2.2 punktas. Vyriausybės 2005 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 605 patvirtintos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinių teritorijų priežiūros ir tvarkymo taisyklės. Tačiau šios taisyklės priimtos jau po ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo. Ginčo žemės sklypo išnuomojimas nebuvo kliūtis ir panaudoti šią teritoriją apelianto minimo Keleivių ir krovinių terminalo statybai, kadangi dėl keleivių ir krovinių terminalo Klaipėdos uoste projekto įgyvendinimo pradėta svarstyti tik 2007 m. vasario mėn. Kaip matyti iš Susisiekimo ministerijoje vykusio pasitarimo tik tuo metu svarstytas klausimas dėl projektavimo ir statybos darbų sutarčių projektų parengimo, jų suderinimo ir pan. (t. 1, b. l. 137-138). Tai, kad ginčo sklypo teritorija nebuvo reikalinga uosto teritorijos plėtrai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ši teritorija Vyriausybės 2008-04-17 nutarimu Nr. 385 keičiant Vyriausybės nutarimą Nr. 822 buvo pašalinta iš rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis, taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009, 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010). Neabejotinai viešuoju interesu pripažintina strategiškai svarbių ir ekonomiškai visos valstybės mastu reikšmingų valstybės įmonių veiklai būtinų prielaidų ir tinkamų sąlygų sudarymas, nes sėkminga jų veikla tam tikra dalimi prisideda prie visuomenės gerovės (indėlis į biudžetą mokant mokesčius, darbo vietų kūrimas ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009).

Tačiau tam, jog viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y., ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. Be to, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį, susijusį su viešojo intereso pažeidimu, turi įvertinti, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo teisinių santykių, galimai pažeidžiančių viešąjį interesą, atsiradimo iki kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo, teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą (2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008, 2009 m. sausio 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-782/2009). Atskirais atvejais gali būti svarbu ir teismai turi įvertinti, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, ar ginant viešąjį interesą kaip prioritetinį nenukentės kito asmens ar net daugelio asmenų teisėti interesai, ar toks viešojo intereso gynimas vienoje srityje nelems jo pažeidimo kitose srityse.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog valstybiniame žemės sklype, esančiame Minijos g. / Dubysos g. 90/3, Klaipėda, egzistavo automobilių stovėjimo aikštelė, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus: Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus: 1993 m. birželio 15 d. bendros Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ steigimo sutartį (t. 2, b. l. 28-36), 1993 m. rugsėjo 23 d. bendros Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ steigiamojo susirinkimo protokolą (t. 2, b. l. 26-27), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 1996 m. liepos 25 d. raštą Nr. 543 (t. 1, b. l. 131), 1991 m. gruodžio 9 d. statybos leidimą Nr. 48/91, 2004 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinio audito ataskaitą (39 psl., t. 1, b. l. 65), 1993 m. gegužės 18 d. Klaipėdos miesto valdybos potvarkį Nr. 251 (t. 2, b. l. 171), 1993 m. kovo 6 d. Lietuvos investicijų banko sertifikatą (t. 2, b. l. 172), Lietuvos Respublikos valstybinės projektų ekspertizės valdybos 1993 m. gegužės 6 d. raštą „Dėl įvertinimo konvertuojama valiuta“ Nr. 139/86 (t. 2, b. l. 173), Nebaigtos statyti automobilių saugojimo aikštelės Minijos gatvėje įvertinimo aktą (t. 2, b. l. 174), liudytojos R. Gružienės parodymus (t. 6, b. l. 88), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad minėti įrodymai patvirtina ginčo sklype esančios automobilių stovėjimo aikštelės buvimo faktą. Nurodyti dokumentai ir jų tikrumas nėra paneigtas ar nuginčytas, t. y. jie yra leistini ir su byla susiję įrodymai, pagrindžiantys bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 180 str.). Apeliacinio skundo argumentai dėl bendros Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ steigimo dokumentų prieštaravimo Akcinių bendrovių įstatymui nėra susiję su nagrinėjama byla, kadangi steigimo dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais. Be to, juridinio asmens steigimo procedūrų pažeidimai (jeigu tokių iš viso buvo) negali paneigti aikštelės buvimo fakto, įrodyto kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, 2004 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinio audito ataskaita nepaneigia aikštelės buvimo fakto, o jį patvirtina - ataskaitos 38 psl. aikštelė yra įvardinta kaip objektas, kurio nuotrauka yra pateikta paveikslėlyje „Nebaigta statyti aikštelė“, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinio audito ataskaita patvirtina aikštelės faktą. Tai, kad minėta aikštelė tuo metu nebuvo registruota inventorizavimo biure taip pat nepaneigia jos egzistavimo fakto. Pagal tuo metu galiojusių Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtintų taisyklių 6 punktą buvo registruojami tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti arba pasikeitus savininkui.

Šiuo atveju aplinkybė, kad UAB „Baltic car service Klaipėda“ atsiėmė ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-709- 676/2008 nepatvirtina UAB „Baltic car service Klaipėda“ pripažįstant, jog žemės sklype aikštelė neegzistavo, kadangi ieškinio atsiėmimas negali reikšti faktų pripažinimo. Be to, aiškią UAB „Baltic car service Klaipėda“ poziciją dėl aikštelės buvimo fakto ir priklausymo nuosavybės teise šiam proceso dalyviui patvirtina jo procesiniai dokumentai, kuriais UAB „Baltic car service Klaipėda“ įrodinėja aikštelę esant žemės sklype.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra išaiškinta, jog faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, vertinant įrodymus, nebuvo nukrypta nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, o pirmosios instancijos teismas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė byloje esančiais įrodymais pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nuomos sutarties sudarymo metu galiojusias Žemės nuomos įstatymo 6 str. nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šie ieškovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti.

Šiuo atveju nuomos sutartis galėjo būti sudaryta neskelbiant aukciono, kadangi, kaip patvirtina aukščiaus nurodytos faktinės bylos aplinkybės, žemės sklype buvo nebaigta statyti automobilių saugojimo aikštelė, t. y. bendrai Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ priklausantis žemės sklype esantis statinys (Žemės nuomos įstatymo 6 str. redakcija, galiojusi nuomos sutarties sudarymo metu). Teisės aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002, šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi šių bylų ratio decidendi nesutampa. Tai reiškia, kad aikštelės naudojimo faktas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Apelianto nurodyti argumentai, paremti Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, yra nepagrįsti, kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymas įsigaliojo tik 1996 m. rugsėjo 24 d., t. y. šis įstatymas negaliojo nuomos sutarties sudarymo metu. Argumentai dėl to, kad aikštelė, kaip nebaigtos statybos statinys, nebuvo įregistruota viešuose registruose bei, jog nuomos sutarties sudarymo metu, 1991 m. gruodžio 9 d. statybos leidimas Nr. 48/91 buvo pasibaigęs, nepaneigia aikštelės buvimo bei jos priklausymo bendrai Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ fakto. Apeliacinio skundo argumentą, kad nuomos sutarties sudarymo metu 1991 m. gruodžio 9 d. statybos leidimas Nr. 48/91 buvo pasibaigęs, paneigia faktas, jog aikštelė bendros Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ steigimo dokumentuose yra identifikuojama tik kaip nebaigtas statinys. Be to byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad tuo metu minėtas statybos leidimas nebegaliojo.

Apelianto nurodomas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 13.-1023-(1.4-6) nepagrindžia apeliacinio skundo argumentų, kadangi aplinkybes, ar pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusias teisės normas žemės sklypas galėjo būti išnuomotas ne aukciono tvarka, turi teisę įvertinti tik teismas, o ne Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Be to, šį apelianto argumentą paneigia Klaipėdos apskrities viršininko administracijos procesiniai dokumentai, kuriais yra prašoma atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Tai reiškia, kad bendra Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“, pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusią Žemės nuomos įstatymo redakciją, turėjo teisę išsinuomoti žemės sklypą ne aukciono tvarka, o nuomos sutartis neprieštaravo Žemės nuomos įstatymo 6 str. nuostatoms. Šiuo atveju bendra Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ yra teisėtas ginčo žemės sklypo nuomininkas.

Reikšdamas ieškinį iš esmės ieškovas siekė ginti viešąjį interesą pasireiškiantį per būtiną ir tinkamą Klaipėdos uosto plėtrą ir jo veiklą - pagal ieškovą Klaipėdos miesto valdybos 1993 m. gruodžio 16 d. potvarkis Nr. 684 „Dėl valstybinės žemės sklypų nuomos“ dalyje, kuria leista UAB „Baltic car service Klaipėda“ nuomoti Žemės sklypą ir 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai nuomos sutartis Nr. 21/95-0017 sąlygojo negalimumą plėsti Klaipėdos jūrų uosto teritoriją. Šias aplinkybes, ieškovo nuomone, patvirtina apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, kad ginčo sklypas patenka į strategiškai svarbią valstybės rezervinę jūrų uosto teritoriją, neplečiant dabartinės uosto teritorijos visų kitų uosto veiklos rodiklių gerinimas tampa ribotas, valstybės viešasis interesas šioje byloje neatsiejamas nuo būtinos ir tinkamos uosto plėtros bei veiklos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2006 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą Nr. T2-353, kuriuo patvirtino Uosto ir rezervinės uosto teritorijos tarp Baltijos pr. tęsinio ir Varnėnų g. detalųjį planą. Detaliojo plano pagrindu buvo pakeistos žemės sklypo ribos nekeičiant žemės sklypo ploto. Nors pagal 1993 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 822 Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo patvirtintą Rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti, sąrašą ginčo sklypas, 1995 m. vasario 28 d. sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, priklausė uosto rezervinėms teritorijoms, tačiau pagal 2006 m. lapkričio 30 d. patvirtintus detaliojo plano sprendinius, ginčo žemės sklypas yra už Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinių teritorijų ribų. Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 4-1759-(1.3) pagrindu buvo patikslintos žemės sklypo ribos, o Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas įpareigotas pasirašyti su UAB „Baltic car service“ papildomą susitarimą dėl nuomos sutarties papildymo ir pakeitimo. Įgyvendinant nurodytą įsakymą 2010 m. balandžio 19 d. buvo pasirašytas susitarimas Nr. N21/2010-0039 dėl sutarties dalinio pakeitimo. Taigi faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad žemės sklypas nebepatenka į rezervines teritorijas - žemės sklypas, nuomos sutartis ir potvarkis neriboja Klaipėdos jūrų uosto plėtros. Tai reiškia, kad viešojo intereso pažeidimas, kuriuo remdamasis reiškė ieškinį ieškovas, nebeegzistuoja. Viešojo intereso pažeidimą apeliantas taip pat motyvavo tuo, kad bendra Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ yra neteisėtas nuomininkas, kuriam perdavus žemės sklypą buvo pažeistas visuomenės interesas, susijęs su efektyviu ir skaidriu valstybės turto valdymu, o tai sudaro pagrindą tenkinti ieškovo ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie apelianto argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi kaip jau minėta aukščiau, nuomos sutartis buvo sudaryta nepažeidžiant imperatyvių Žemės nuomos įstatymo 6 str. nuostatų, nuomos sutartis taip pat nepažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių Klaipėdos jūrų uosto rezervinių teritorijų statusą, ribas ir plėtrą. Tai reiškia, kad bendra Lietuvos ir Vokietijos UAB „Baltic car service Klaipėda“ negali būti pripažintas neteisėtu valstybinės žemės nuomininku.

Pažymėtina, kad šiuo atveju apelianto prašymo apginti viešąjį interesą tenkinimas, jei tam būtų pagrindas, galimai pažeistų sąžiningų trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus. Kaip nurodyta ieškovo patikslintame ieškinyje, žemės sklype esančio administracinio pastato ir žemės sklypo nuomos teisės įkeitimu yra užtikrintas 1 500 000 Lt dydžio prievolės įvykdymas bankui. Ieškovui reikalaujant statinį - administracinį pastatą nugriauti, yra tiesiogiai įtakojami įkaito turėtojo interesai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvertinus faktą, jog administracinio pastato statyba buvo vykdoma turint statybos leidimą, kitus reikalingus ir galiojančius statybos dokumentus, bankas neturėjo pagrindo abejoti statybų teisėtumu ir atitinkamai, veikdamas apdairiai ir sąžiningai, kreditavo UAB „Viremidos investicijos“, kaip prievolės užtikrinimą įkeičiant administracinį pastatą. Atsižvelgiant į tai, kad bankas, kredituodamas asmenį, veikė kaip sąžiningas asmuo, banko kaip sąžiningo kreditoriaus, teisės ir teisėti interesai dėl galimo teismo sprendimo neturėtų nukentėti. Bylos aplinkybių kontekste tikėtina, kad patenkinus ieškovo ieškinį dėl žalos iš valstybės biudžeto atlyginimo galimai kreiptųsi ne tik bankas, bet ir kiti asmenys (UAB „Statoil Lietuva“, UAB „Viremidos investicijos“). Tokiu atveju valstybė patirtų neapibrėžto dydžio nuostolį, kuris būtų kompensuojamas biudžeto, sudaryto iš surinktų mokesčių mokėtojų mokamų mokesčių, lėšų. Pažymėtina, kad šią teismo išvadą pagrindžia ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atsiliepimuose pateikta argumentacija.

Nagrinėjamu atveju labai svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai yra susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-502-2499-11). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės - asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas - negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog tenkinant ieškovo ieškinį visuomenė galimai patirtų didesnių praradimų nei jo netenkinant (nors kaip patvirtina faktinės bylos aplinkybės ieškinio tenkinimui nėra pagrindo), be to, būtų pažeistas reikalavimas derinti visuomenės ar visuomenės dalies interesą su individų, šiuo atveju atsakovų, autonominiais interesais.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog byloje neegzistuoja pagrindas viešojo intereso gynimui, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 263 str.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus atsakovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų (t. 6, b. l. 153-154), atsakovas UAB „Lietuva Statoil“ patyrė 2 420 Lt dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Prašymas atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, atsakovo advokato atliktus procesinius veiksmus – paruoštą atsiliepimą į apeliacinį skundą, į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus užmokesčių dydžius bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo kolegija atsakovo naudai priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje sumažina, priteisdama atsakovo UAB „Lietuva Statoil“ naudai iš ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 800 Lt (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 8.11 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros (į. k. 190743773) atsakovo UAB „Lietuva Statoil“ (į. k. 211454910) naudai 800 Lt (aštuoni šimtai litų) atstovavimo išlaidų.

TeisėjaiRasa GudžiūnienėVytas MiliusEgidija Tamošiūnienė