Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ ieškinį atsakovui R. A. dėl avanso ir palūkanų priteisimo ir atsakovo R. A. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dydis“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Atsakovas R. A. pateikė motyvuotus prieštaravimus dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. preliminaraus sprendimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

10. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

11. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovui R. A. nuosavybės teise priklauso pastatas–mokykla, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas–gydymo paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. tarp R. A. (panaudos davėjo) ir UAB „Dydis“ (panaudos gavėjos) sudaryta Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis. Panaudos sutartimi R. A. perdavė UAB „Dydis“ laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis pastatą–mokyklą, esančią (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą–mokyklą, esančią (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje patalpų panaudos terminas nurodytas nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. Sutarties paskutiniame lape ranka padarytas įrašas, kad šalių susitarimu sutartis pratęsta iki 2018 m. rugsėjo 10 d. ir nurodyta šio įrašo data – 2016 m. rugsėjo 10 d., parašas ir UAB „Dydis“ antspaudas. Šalys 2014 m. rugsėjo 10 d. ir 2016 m. rugsėjo 10 d. pasirašė Negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo aktus prie panaudos sutarties.

12. Iš ieškovės UAB „Dydis“ 2017 m. balandžio 18 d. pareiškimo policijai nustatyta, kad pastatas buvo apgadintas iš išorės ir vidaus. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros ((duomenys neskelbtini)) prokuroro 2018 m. lapkričio 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

13. Byloje taip pat nustatyta, kad 2017 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais ieškovė penkiais banko pervedimais į R. A. banko sąskaitą pervedė iš viso 8 500 Eur, t. y. 2017 m. balandžio 14 d. pervedė 2 500 Eur, 2017 m. balandžio 20 d. pervedė 2 500 Eur, 2017 m. gegužės 9 d. pervedė 1 500 Eur, 2017 m. gegužės 19 d. pervedė 1 000 Eur, 2017 m. rugpjūčio 22 d. pervedė 1 000 Eur, kurių paskirtyje nurodyta, jog tai yra avansas už pastatą (duomenys neskelbtini). 2020 m. rugpjūčio 4 d. Tarpusavio įsiskolinimų ir suderinimo akte, kurį parengė ieškovė, nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 4 d. atsakovas R. A. skolingas 8 500 Eur. Atsakovas su šiuo dokumentu nesutiko ir jo nepasirašė. Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 19 d. reikalavimu dėl lėšų grąžinimo pareikalavo atsakovo per 5 dienas nuo šio rašto gavimo grąžinti 8 500 Eur.

Dėl ieškinio reikalavimų

14. Ieškiniu ieškovė UAB „Dydis“ prašė priteisti iš atsakovo 8 500 Eur kaip be pagrindo įgytas lėšas. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šį ieškinio reikalavimą tenkinti. Apeliantas laikosi pozicijos, kad ieškovės atlikti mokėjimai yra faktinis nuomos mokesčio mokėjimas pagal šalių susitarimą, dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas be teisinio pagrindo įgijo ginčo lėšas ir jas turėtų grąžinti ieškovei. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad susitarimo dėl nuomos mokesčio mokėjimo tarp šalių nebuvo, paremta tik prielaidomis ir klaidingai nurodomomis aplinkybėmis. Ištyrusi bylos medžiagą ir įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus toliau nurodytų motyvų pagrindu.

15. Apeliantas iš esmės teigia, kad nors tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis, tačiau atsakovas su ieškove buvo sutarę, jog ieškovė mokės atsakovui nuomos mokestį už pastatą – 50 proc. gauto nuomos mokesčio. Pagrindinis panaudos ir nuomos sutarčių atskyrimo požymis yra atlygintinumas už perduotą naudotis daiktą – panaudos atveju panaudos gavėjas daiktu naudojasi neatlygintinai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.629 straipsnio 1 dalyje), o nuomos atveju nuomininkas daiktu naudojasi už tam tikrą atlyginimą (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Vertinant nurodytus apelianto argumentus pažymėtina, kad šiuo atveju šalių sutarimu tarpusavio sutartiniai teisiniai santykiai buvo įforminti sudarant būtent panaudos sutartį.

16. Šalių sudaryto susitarimo – panaudos sutarties – sąlygose nenumatytos sąlygos ne tik dėl panaudos gavėjos nuomos mokesčio mokėjimo panaudos davėjui, bet ir nenumatytas panaudos gavėjos įsipareigojimas dalį iš panaudos sutarties pagrindu perduotų pastatų nuomos gaunamų pajamų sumokėti atsakovui. Byloje nėra duomenų, kad panaudos sutarties sąlygos buvo pakeistos ar papildytos, sutartyje nustatyta tvarka – raštu (panaudos sutarties 18 ir 20 punktai). Panaudos sutarties 20 punkte numatyta sąlyga, kad bet kokie šios sutarties pakeitimai ar papildymai galioja sudaryti tik raštu, pasirašius abiejų šalių įgaliotiems atstovams; žodinės išlygos neturi juridinės galios. Taigi atsakovui turėjo būti žinoma, kad žodinis susitarimas neatitiktų sutartyje numatytos jos pakeitimo tvarkos. Atsakovas byloje patvirtino, kad rašytinio susitarimo su ieškove dėl pastato nuomos nebuvo.

17. Iš panaudos sutarties 3.4 punkto sąlygos nustatyta, kad panaudos sutartyje panaudos gavėjai buvo suteikta teisė perduotus pastatus išnuomoti tretiesiems asmenims ne ilgesniam nei panaudos sutarties galiojimo terminui. Apeliantas nurodo, kad prieš sudarydamas panaudos sutartį jis žinojo, kad pastatas bus išnuomotas (duomenys neskelbtini). Iš panaudos sutarties sąlygų matyti, kad nepaisant to, jog panaudos gavėjai buvo suteikta teisė išnuomoti naudojamą pastatą tretiesiems asmenims, sutartyje nurodyta, kad pastatai panaudai ieškovei buvo perduoti valdyti ir naudotis neatlygintinai.

18. Apeliantas teigia, kad teisinis santykis buvo įformintas kaip panauda ieškovės prašymu, esant atsakovo pasitikėjimui ieškovės vadove, nors faktiškai atitiko nuomos teisinius santykius. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad nors atsakovas teigė buvus žodinį susitarimą dėl pusės ieškovės UAB „Dydis“ gautų nuomos pajamų sumokėjimo atsakovui, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovo paaiškinimai dėl tokio susitarimo sąlygų buvo nekonkretūs – atsakovas negalėjo įvardyti konkrečios sutartos mokėti sumos.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad panaudos sutartis tarp šalių sudaryta 2014 m. rugsėjo 10 d. Byloje nekilo ginčo tarp šalių, kad pastatas (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Ieškovės UAB „Dydis“ penki banko pervedimai, dėl kurių paskirties tarp šalių kilo ginčas, atsakovui atlikti 2017 m. balandžio – rugpjūčio mėnesiais, t. y. praėjus beveik dviem metams po panaudai perduotų patalpų nuomos pabaigos. Įvertintina ir tai, jog 2021 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad jam turėjo būti sumokama kas mėnesį. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė UAB „Dydis“ laikotarpiu, kuriuo panaudai perduotos patalpos buvo išnuomotos, atliko kokius nors veiksmus, atitinkančius atsakovo nurodytą žodinį susitarimą. Apeliantas teigia, kad jis prašydavo ieškovės atstovės J. P., kad būtų sumokėti jam priklausantys pinigai, bet mokėjimai nebuvo atliekami. Tačiau byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų tokius atsakovo teiginius, jog patalpų nuomos laikotarpiu ar po to iki 2017 m. atsakovas reiškė ieškovei bet kokias pretenzijas dėl tokios nurodomo žodinio susitarimo sąlygos nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pabrėžtina, kad duomenys apie atsakovo pasyvų elgesį gan žymų laiko tarpą po panaudai perduotų patalpų nuomos pabaigos vertintinas ne izoliuotai, o kartu su kitais įrodymais visų bylos faktinių duomenų kontekste.

20. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus ir jų pagrindu darydamas išvadas, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl atsakovo nurodytos žodinio susitarimo sąlygos nebuvimo, nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir jas taikė teisingai (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo argumentai, jog ieškovės atlikti mokėjimai yra faktinis nuomos mokesčio mokėjimas pagal šalių susitarimą, pagrįstai atmestini kaip neįrodyti, o apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą.

21. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina CK 6.242 straipsnyje numatytų jam taikyti reikšmingų aplinkybių ir būtinų sąlygų visuma. Nagrinėjamu atveju apeliantas, įrodinėdamas žodinio susitarimo egzistavimą, kaip pagrindą ieškovei pervesti lėšas, iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl vienos iš tokių sąlygų egzistavimo ­– atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodė teisinių argumentų dėl kitų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų netinkamo įvertinimo ar nustatymo priimant skundžiamą teismo sprendimą. Apeliantui neginčijant pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas ieškovei UAB „Dydis“ nepagrįstai priteisė iš atsakovo 8 500 Eur sumą.

22. Pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas. Apeliantas savarankiškų nesutikimo su šia sprendimo dalimi argumentų nenurodė, jos pagrįstumo atskirai neginčijo. Atsižvelgdama į tai ir pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinio reikalavimą dėl lėšų priteisimo, teisėjų kolegija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei priteistos palūkanos, plačiau nepasisako.

23. Esant nurodytoms aplinkybėms išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo.

Dėl priešieškinio reikalavimų

24. Atsakovas byloje priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės UAB „Dydis“ 15 447,60 Eur žalos atlyginimą. Apeliaciniu skundu atsakovas R. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria šis atsakovo priešieškinio reikalavimas atmestas. Apeliantas nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi grindžia motyvais dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims ir motyvais, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nepagrįstai nevertinant įrodymų apie panaudos pagrindu perduotam pastatui padarytos žalos dydį, užfiksuotą ikiteisminio tyrimo metu. Atsakovo nuomone, egzistuoja visos sąlygos taikyti ieškovei civilinę atsakomybę.

25. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą iš ieškovės atsakovui. Atsakovas, reikšdamas ieškovei reikalavimą dėl žalos atlyginimo, prašo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybė taikymas galimas tik nustačius visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę – išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir patirtą žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Rungimosi principas civiliniame procese lemia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, žalos padarymo fakto ir jos dydžio, kaip jo teisę sukuriančių faktų, įrodinėjimo našta tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškiančiam asmeniui.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 47 punktas; kt.). Žalos dydis taip pat nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 31 punktas; kt.).

27. Šiuo atveju reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškusiam atsakovui R. A. tenka pareiga įrodyti ne tik žalos dydį, bet ir patį žalos faktą. Panaudos sutarties sampratą reglamentuojančioje CK 6.629 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatytas panaudos gavėjo įsipareigojimas grąžinti panaudos pagrindu perduotą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Panaudos sutarties 4.6 punkte numatytas panaudos gavėjo įsipareigojimas pasibaigus panaudos sutarties galiojimo terminui grąžinti patalpas tokios būklės, kokios panaudos davėjo buvo pateiktos, atsižvelgiant į normalų jų nusidėvėjimą, tai fiksuojant patalpų perdavimo­–priėmimo akte. Atsižvelgdama į šių nuostatų turinį teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaudos pagrindu perduotų pastatų būklės atitiktis perdavimo momento būklei vertintina sutarties pasibaigimo momentu. Taigi nagrinėjamu atveju reikalavimą atlyginti žalą pareiškusiam atsakovui tenka įrodinėjimo našta pateikti įrodymus, patvirtinančius žalos faktą būtent sutarties pasibaigimo momentu, t. y. įrodyti, kad pasibaigus panaudos sutarčiai grąžinamos patalpos neatitiko tos būklės, kokios atsakovo (panaudos davėjo) buvo perduotos ieškovei (panaudos gavėjai).

28. Iš 2017 m. lapkričio 30 d. liudytojo apklausos protokolo duomenų nustatyta, kad R. A. apie pastato apgadinimą buvo žinoma, jis nurodė, kad pastatas perduotas pagal panaudos sutartį UAB „Dydis“, pretenzijų dėl padarytų apgadinimų asmenims, kurie tai padarė, jis neturi, pretenzijas reikš tik minėtai bendrovei, jei iki sutarties pabaigos pastatas nebus tokios būklės, koks jis perleistas naudotis minėtai bendrovei. Byloje nepateikta duomenų, kad panaudos sutartį atsakovas (panaudos davėjas) vienašališkai būtų nutraukęs prieš terminą, nors tokia teisė jam buvo numatyta panaudos sutarties 14 ir 17 punktuose.

29. Iš ieškovės UAB „Dydis“ 2017 m. balandžio 18 d. pareiškimo policijai duomenų byloje nustatyta, kad pastatas–mokykla, esantis (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Apeliantas remiasi ieškovės ikiteisminio tyrimo metu pateiktos lokalinės sąmatos duomenimis, kurioje pastatui padaryta žala buvo įvertina 15 447,60 Eur suma, ir 2018 m. lapkričio 23 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytais duomenimis apie nustatytą padarytos žalos dydį – 9 430,12 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad panaudos sutartis tarp šalių buvo pratęsta iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Taigi byloje yra duomenų, kad 2017 m. panaudos sutarties galiojimo metu pastatui buvo padaryta žala, tačiau vien šie duomenys nepatvirtina žalos fakto 2018 m. rugsėjo 10 d., t. y. pasibaigus panaudos sutarčiai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatyto žalos dydžio įrodomosios vertės, t. y. kad tokie duomenys neįrodo, jog tokio dydžio nuostoliai buvo pastato priėmimo–perdavimo metu pasibaigus panaudos sutarčiai.

30. Ieškovė byloje nurodė, kad atsakovo pastatas buvo remontuojamas iš žalą padariusių nepilnamečių asmenų tėvų sumokėtų pinigų, buvo sutvarkytas jį apgadinusių asmenų tėvų lėšomis ir darbu, kurie patys keitė stiklus, atliko kitus darbus. Byloje iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo 2018 m. sausio 12 d. Tarnybinio pranešimo duomenų nustatyta, kad nepilnamečių liudytojų atstovai pagal įstatymą sutiko su UAB „Dydis“ direktorės sąlyga dėl pastato vidaus sutvarkymo, nurodyta, kad šiuo metu vyksta pastato tvarkymo darbai, dėl pateiktų daiktų įvertinimų ir tolimesnių savo veiksmų dėl civilinio ieškinio UAB „Dydis“ direktorė informuos papildomai. Taigi byloje yra faktinių duomenų, jog buvo atliekami pastato remonto darbai.

31. Vertinant apelianto argumentą, kad ieškovė nepašalino padarytos žalos, nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių pastato sutvarkymą ir neįrodė, jog pastatą grąžino sutvarkytą, pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovui tenka įrodinėjimo našta įrodyti, jog pasibaigus panaudos sutarčiai grąžinamos patalpos neatitiko tos būklės, kokios buvo perduotos ieškovei. Nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. ir 2016 m. rugsėjo 10 d. Negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo aktuose, sudarytuose pasirašius ir pratęsus panaudos sutartį, panaudai perduodamo turto būklė konkrečiai nenurodyta. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad pasibaigus panaudos sutarčiai, ieškovė pastato pagal priėmimo–perdavimo aktą ieškovui neperdavė, todėl ieškovas pastatą perėmė vienašališkai. Nors apeliantas pažymi, kad pastatą perėmė ne tokios būklės, kokios perdavė, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nepateikta. Byloje nepateikta įrodymų, kad perimdamas panaudos pagrindu perduotus pastatus atsakovas užfiksavo jų būklę ir nustatė apgadinimus, kurių nebuvo perduodant pastatus ieškovei, sudarius panaudos sutartį. Atsakovas, vienašališkai perėmęs patalpas pasibaigus šalių panaudos teisiniams santykiams, neužfiksuodamas jų būklės ir, jo teigimu, tuo metu buvusių apgadinimų, prisiėmė riziką dėl galimybės tokius duomenis apie pastato būklę perdavimo metu objektyviai užfiksuoti ateityje. Bylos duomenimis, po pastato perėmimo pastatas sudegė ir buvo renovuotas.

32. Teisėjų kolegija, ištyrusi esminius teisinius apeliacinio skundo argumentus, nenustatė netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė žalos fakto pastato panaudos sutarties pasibaigimo metu (2018 m. rugsėjo 10 d.). Pripažintina, kad atsakovui neįvykdžius jam tenkančios pareigos įrodyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą, konkrečiai – neįrodžius padarytos žalos (žalos fakto), atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės žalos atlyginimą atmestas pagrįstai.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti ir priimti naują sprendimą apelianto nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ieškovė UAB „Dydis“ pateikė duomenis apie patirtas 1 210 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatytose rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovo R. A. priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 210 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dydis“ iš atsakovo R. A. 1 210 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.