Kauno apylinkės teismo nuosprendis

nepilnamečio nukentėjusiojo P. J. atstovei pagal įstatymą I. J., įgaliotajai atstovei advokatei Elenai Gylienei,

neviešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta deklaruota ten pat, nedirbantis, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. L. 2021 m. rugsėjo 16 d. apie 15.30 val. prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini), tyčia sučiupo mažametį P. J. už kuprinės petnešų ir jį tampė, tuomet ne mažiau 2 kartus kumščiu sudavė jam į galvą ir pastūmė po ko P. J. nukrito ant žemės, taip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą – kraujosruvas kaklo priekyje kairėje ir kraujosruvą kaklo priekyje dešinėje.

Šiais veiksmais V. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Kaltinamasis V. L. kaltu neprisipažino ir parodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) jam priklauso sklypo dalis. Rugsėjo mėnesį atvažiavo į šį jam priklausantį sklypą. Toliau nuo sklypo, prie garažo masyvo, pamatė 4 žaidžiančius vaikus, vienas iš jų filmavo. Vaikai laipiojo ant stogo. P. kėlė ant pečių kitą vaiką. Jis išėjo iš savo sklypo ir vaikus išvaikė – liepė dingti iš ten ir vaikai pabėgo. Po kurio laiko jis vėl atvyko į sklypą, pamatė, kad vaikai lenda prie jo teritorijos. Jie lindo nuo garažo stogo viršaus. Trys didesni vaikai nušoko nuo garažų stogo žemyn per jo automobilį, o P. liko. P. nulipo ant ten stovinčio jo (kaltinamojo) automobilio Mersedes Benz ir ten liko. Tada jis pagavo P., sučiupo abiem rankom iš priekio už petnešų ir patraukė, berniukas muistėsi. Jis rodė P. apgadinimus ant automobilio ir klausė jo „ką padarei?“. Berniukas muistėsi, tada jis atleido ir vaikas pabėgo. Jis vaiko nemušė ir nesmaugė, jam nesudavė ir nestūmė. Kai šis pabėgo, nebandė jo vytis. P. nenukrito. P. iš anksčiau nepažinojo. Po to P. matė, kai tėvas buvo atvažiavęs su P. po įvykio tą pačią ieną. Jo tikslas buvo pagąsdinti ir išvaikyti vaikus, kad jie čia daugiau neitų. Savo poelgį vertina normaliai. P. sako netiesą, nes galbūt išsigando, kad reikės atlyginti už sugadintą automobilį. Apie automobilio apgadinimus policijai nepranešė, nes nespėjo, kadangi jam buvo pareikšti kaltinimai. Vėliau šį automobilį kažkas iš ten pagrobė. Su P. tėvu anksčiau yra turėjęs reikalų dėl žemės. P. tėvui reikėjo leidimo iš kaltinamojo atlikti tam tikrus darbus žemės sklype ir jis (kaltinamasis) šį leidimą davė. Be to, P. tėvas yra bandęs jį (kaltinamąjį) „spausti“, kad parduotų savo sklypą, ne neva jis laikąs tenai šiukšlyną, tačiau jis su tuo nesutiko.

Atstovė I. J. parodė, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. darbo pabaigoje apie 15-16 val. susiskambino su sūnumi P., kuriam tuo metu buvo 11 metų. Jis verkdamas pasakė, kad jį užpuolė vyras. Sūnus buvo šoke, pasimetęs, nerišliai kalbėjo. Kai susitiko su sūnumi, jis papasakojo, kad eidamas namo netyčia užklydo prie garažų masyvo, kuris yra (duomenys neskelbtini). Vietą, kur jį užpuolė sūnus apibūdino kaip tą, kur daug metalo, daug garažų. Kadangi neseniai ten vaikščiojo, suprato, apie kurią vietą sūnus kalba. Kadangi jie neseniai atsikraustę, sūnus gerai nežinojo kelio namo. Tenai jį užpuolė – sakė, kad rėkė ant jo, gąsdino, sugriebė už sprando, sudavė su ranka į galvą, šoną ir stūmė ant žolės. Ji matė sūnaus kaklo priekinėje dalyje mėlynes. Vaikas sakė, kad mėlynes jam padarė kaltinamasis. Po apstumdymo P. parbėgo namo. Norėdami išsiaiškinti kartu su vyru ir sūnumi nuvyko į įvykio vietą. Tenai dar buvo kaltinamasis. Nuvykus ji klausė sūnaus, kas visa tai jam padarė ir sūnus nurodė, kad tai tas pats žmogus, kuris jį užpuolė. Sūnus tiesiog parodė į tą žmogų ir papasakojo, kas įvyko. Sūnų tas vyras kaltino, kad vaikas neva lipo ant garažų stogo. Sūnus sakė, kad jis ten nelipo. Sūnaus draugas M. K., kuris yra jos vyresniojo sūnaus klasiokas, norėjo pažiūrėti kur jiems eiti, todėl tik prisitraukė prie tų garažų stogo. Sūnus tikrai ten nelipo. Tą patį patvirtino ir M. K., kuris spėjo pabėgti, įvykio nematė ir pats nenukentėjo. Nuvykus į įvykio vietą, jos vyras bandė kalbėtis su kaltinamuoju, o šis sakė, „kas kitas auklės vaikus“. Jie iškvietė policiją. Kaltinamasis bandė pasišalinti iš įvykio vietos, bet jos vyras neleido. Kaltinamasis prie savo automobilio buvo vienas, jokių kitų asmenų be kaltinamojo automobilyje nebuvo. Įvykio metu sūnus dėvėjo baltus marškinėlius, mokyklinį švarką, turėjo kuprinę. Iš karto po įvykio kraujosruvos buvo rožinės spalvos, po to jos mėlynavo. Po įvykio sūnus nebenorėjo kalbėti apie tai, iš karto susigraudindavo, jam tai sukeldavo stresą. Prašo priteisti 500 eurų neturtinei žalai atlyginti, nes vaikas jautė stresą, turėjo vežioti jį į mokyklą, nors anksčiau pats nueidavo. Atsirado baimė, nepasitikėjimas. Buvęs drąsus, bendraujantis, po įvykio tapo uždaras, ji turėdavo vakarais sėdėti prie jo lovos, kad užmigtų, gerdavo žolelių arbatas, kad nusiramintų. Sūnus patyrė šoką, sakė, kad ir galvą skaudėjo.

Iš 2021 m. rugsėjo 16 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta įvykio vieta. Atvykus nurodytu adresu matomas daugiabutis gyvenamasis namas Nr. 7. Namo kiemas neaptvertas. Kiemo gale matomas garažų masyvo siena bei stogelis. Sienoje matomas padaryta praėjimas į garažų masyvo teritoriją. Priešais garažų masyvo sieną matoma aikštelė smėlio pagrindu. Šalia garažų masyvo sienos matomi keli stovintys automobiliai. (1 t., b. l. 24–26).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. G 1804/2021 (02) P. J., gim. 1-634-1109/2023, nustatyta: kraujosruva kaklo priekyje kairėje, kraujosruva kaklo priekyje dešinėje. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, sužalojimai laiko nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti buku daiktu (-ais). Sužalojimai galėjo padaryti dėl ne mažiau kaip vieno trauminio poveikio. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 87–88).

Iš 2021 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskr. VPK PR 2-osios kuopos Mobilaus būrio vyriausiojo patrulio tarnybinio pranešimo dėl įvykio matyti, jog 2022 m. rugsėjo 16 d. dirbant radijo šaukiniu „K1901“ kartu su vyr. patruliu A. D. ir A. K. iš Kauno apskr. VPK budėtojo buvo gautas pranešimas, kad adresu (duomenys neskelbtini), „Pranešėjas konfliktuoja su pažįstamu iš matymu vyru, kuris gaudė, stumdė jo nepilnametį vaiką. Abu šiuo metu yra šalia garažų, kur dirba šis asmuo“. Atvykus į nurodytą vietą, pareigūnus pasitiko V. J., kuris paaiškino, kad jo sūnus P. J., gim. (duomenys neskelbtini)., parbėgo verkdamas namo, šoko būsenoje, paaiškino, kad tai prie garažų masyvo, esančio šalia minėto adreso, užpuolė nepažįstamas vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, jog, tai V. L., gim. (duomenys neskelbtini), kuris rankomis paėmęs už vaiko rūbų pradėjo smaugti jį kaklo srityje, taip pat ne mažiau 3 kartus kumščio apačia smogė į galvos sritį, dėl jo jis pajuto fizinį skausmą (kaklo srityje matėsi patinimas, paraudimas, prie kairės akies antakio taip pat matėsi paraudimas). Bendraujant su tėvais P. J. verkdamas ir būdamas šoko būsenoje, tiksliai papasakojo, analogiškai ką nurodė ir jo tėvas. Kartu buvo draugas M. K. apie 13 metų. Įvykio vietoje buvo ir V. L., kuris aiškino, kad vaikai lakstė garažų stogais, pro jo garažų aikštelę, keldami triukšmą, kadangi galėjo patys susižaloti ir nuolat kažkas kaip teigė būna apgadinta, pavogti daiktai ir t.t. Vyriškis neigė, kad smurtavo prieš minėtą mažametį vaiką, teigė, kad tik aprėkė vaiką bei šalia jo buvusį draugą (1 t., b. l. 100–101).

Motyvuojamoji dalis

III Įrodymų vertinimas ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. ???2K-417/2014, 2K-474-489/2016, 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad kaltinimai V. L. tyčia vartojus fizinį smurtavus mažamečio P. J. atžvilgiu ir savo veiksmais nežymiai sutrikdžius jam sveikatą bei sukėlus fizinį skausmą pasitvirtino.

Faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės ir kaltinamojo kaltė įrodyta aukščiau išdėstytais bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais – nepilnamečio nukentėjusiojo P. J., liudytojų M. K., I. J., V. J. parodymais, specialisto išvada, specialisto paaiškinimais, kitais rašytiniais įrodymais. Byloje nenustatyta, kad aukščiau išdėstyti teismo ištirti duomenys būtų surinkti ar užfiksuoti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jie atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą. Be to, visi šie duomenys tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo, todėl laikytini kaltinamojo kaltės įrodymais.

Kaltinamasis nepripažino faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. nepripažino sugriebęs ir patempęs už kuprinės petnešų ir taip sužalojęs nukentėjusįjį, nepripažino sudavęs smūgius į galvą bei pastūmęs dėl ko nukentėjusysis jautė fizinį skausmą. Kaltinamasis taip pat nepripažino kaltės. Nepaisant kaltinamojo neprisipažinimo, surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad V. L. atliko jam inkriminuotus fizinio smurto veiksmus mažamečio atžvilgiu, dėl kurių vaikas jautė fizinį skausmą ir buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata.

Nukentėjusysis P. J. parodė, jog eidamas namo su draugu M. (K.) pasiklydo ir M., norėdamas pasižiūrėti kelio, buvo prisitraukęs prie garažų stogo, kai staiga atėjo kaltinamasis, kuris priekaištavo jiems dėl to, kad jie čia yra, sakė, kad užmuš. Vyras abiem rankomis iš priekio sugriebė jam (P. J.) už kuprinės, kurią buvo užsidėjęs ant pečių, petnešų, tempė už jų ir taip laikydamas sudavė 2-3 smūgius ranka į galvą, tada jį paleido ir jis nukrito ant žemės. Dėl suduotų smūgių ir griuvimo jautė skausmą, o ant kaklo dėl kalinamojo veiksmų liko nubrozdinimai. Šie nukentėjusiojo parodymai neprieštarauja M. K. parodymams, kad jiems pasiklydus, juos užpuolė atėjęs vyras. Jis pabėgo, o kas vyko su P., nematė, tačiau girdėjo, kaip P. sakė, jog nieko jis nedarė, po to P. atėjo apsiverkęs, sakė, kad tas vyras smarkiai trenkė, stūmė jį, sakė, kad jeigu pagaus, kitą kartą užmuš. P. J. parodymai neprieštarauja ir liudytojų I. J. bei V. J., t. y. jo tėvų, parodymams, kuriems viską papasakojo netrukus po įvykio. I. J. ir V. J. patvirtino, kad sūnus jiems pasakojo, jog jie su M. K. eidami namo pasiklydo ir norėdamas pažiūrėti kelio M. buvo prisitraukęs prie garažų stogų, kai juos užpuolė iš netoliese esančios teritorijos atėjęs vyras. I. J. parodė, kad vyras rėkė, gąsdino, M. pabėgo, o jos sūnų tas vyras sugriebė už sprando, sudavė ranka į galvą, pastūmė ant žolės. Ji matė kraujosruvas savo sūnaus kakle, kurios buvo rožinės spalvos, vėliau pamėlynavo. Tai iš esmės atitinka ir I. J. parodymus, užfiksuotus pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, kur ji parodė, kad prie sūnaus priėjęs vyriškis šaukė, čiupo sūnų už kaklo, sudavė smūgius į galvą. V. J., P. J. tėtis, parodė, kad sūnus sakė, jog vyras jį sugriebė už kuprinės, pakėlė, sudavė per pakaušį, galvos sritį. Nors šie liudytojai yra nukentėjusiojo tėvai, jie paties įvykio nematė, apie įvykį žino tik iš paties P. J. pasakojimo, tačiau tai, kad jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa su P. J. parodymais, duoda pagrindą juos vertinti kaip patikimus, t. y., kad jie pasakojo tai, ką jiems nurodė pats sūnus. Be to, iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad P. J. pareigūnams nurodė tas pačias smurto vartojimo aplinkybes, apie kurias teisme parodė tėvai, ir kurias tiek tėvai, tiek ir pats P. J. nurodė į įvykio vietą iškviestiems policijos pareigūnams. Be to, specialisto išvadoje užfiksuotos kraujosruvos nukentėjusiojo kakle, jų išsidėstymas, kaip matyti iš teismo medicinos eksperto paaiškinimų, galėjo susidaryti tokiomis aplinkybėmis kaip nurodė pats nukentėjusysis, t. y. sugriebus P. J. iš priekio abiem rankomis už kuprinės petnešų ir taip jas patempus. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai tikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais, o kartu ir netiesioginiais liudytojų parodymais ne tik dėl to, kad kaltinamasis sučiupęs nukentėjusįjį už petnešų jį patempė, bet ir dėl to, kad kaltinamasis sudavė smūgius ranka nukentėjusiajam į galvą, o po to jį pastūmė, dėl ko berniukas griuvo ant žemės.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad dėl kraujosruvų kakle, kurios galėjo būti padarytos kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, mažamečio sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Kraujosruvos kakle užfiksuotos ir fotonuotraukose. Šios aplinkybės, vertinant su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais dėl sugriebimo už petnešų ir patempimo, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad tai yra kaltinamojo elgesio sugriebus ir patempus nukentėjusįjį už kuprinės petnešų pasekmė. Be to, nukentėjusysis parodė, kad dėl smūgių į galvos sritį ir dėl to, jog kaltinamajam pastūmus griuvo, jautė fizinį skausmą. Pažymėtina, jog smūgiai buvo suduoti vaikui į vieną jautriausių kūno sričių – galvos sritį, plaukuotąją galvos dalį, todėl, nepaisant to, kad objektyvių žymių ant kūno neliko, tai nepaneigia, jog vaikui šie smūgiai buvo skausmingi. Be to, liudytojai parodė, kad vaikas buvo išsigandęs, verkė, buvo šoko būsenoje ir tai taip pat leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad nukentėjusysis verkė ne tik dėl išgąsčio, bet ir dėl to, kad kaltinamojo veiksmai sukėlė jam fizinį skausmą.

Šių aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis atliko jam inkriminuotus smurtinio pobūdžio veiksmus prieš mažametį nukentėjusįjį P. J., taip pasikėsino į jo sveikatą ir sukėlė pastarajam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Aptartų įrodymų visuma paneigia kaltinamojo parodymus, kad jis smūgių nesudavė ir sugriebęs už kuprinės netempė, kurie prieštarauja aptartų įrodymų visumai, ir tai leidžia jo parodymus vertinti kaip gynybinę versiją. Pažymėtina, kad pagrindą kaltinamojo parodymus vertinti kritiškai suteikia ir tai, kad kaltinamasis nebuvo nuoseklus viso proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu jis neigęs, kad lietėsi prie vaikų, nurodė, jog vaikus tik apšaukė, nuo jų buvo 5 m atstumu, teisminio nagrinėjimo metu jau pripažino, jog buvo sugriebęs P. J. už kuprinės petnešų taip, kaip nurodė pats P. J., tačiau teigė, jog jis vaiko netempė, o sužalojimai kakle galėjo atsirasti dėl to, kad pats P. J. sučiuptas muistėsi, norėjo ištrūkti ir jam tai pasisekė. Nors kaltinamasis teigė, kad sakydamas, jog vaikų nelietė, jis turėjo omenyje, kad nebuvo jo kontakto su vaikų kūnu, tačiau tai akivaizdžiai prieštarauja ir policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuotoms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad tiek P. J. tėvams, tiek pačiam P. J. nurodžius smurto vartojimo aplinkybes, V. L. visa tai paneigė ir teigė, kad jis vaikų nelietė. Be to, teisme atsirado nauja versija, kad jis vaiką sučiupo dėl to, kad šis galėjo lipdamas nuo garažų stogo apgadinti jo automobilį, nors ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė. Iš liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad kaltinamasis pyko dėl to, kad vaikai vaikšto po teritoriją greta jo sklypo ir dėl to, kad laipioja ant garažų stogų. Nei I. J., nei V. J., kurie buvo atvykę iš karto po įvykio pasikalbėti su kaltinamuoju, nenurodė, kad V. L. būtų priekaištavęs dėl laipiojimo ant jo automobilio. Jis buvo supykęs dėl to, kad vaikai vaikščiojo garažų stogais, teigė, kad jis tik norėjo vaikus paauklėti, duodamas suprasti, kad jų niekas neauklėja. Apie kokius nors konkrečius priekaištus dėl sugadinto automobilio, kaltinamasis nenurodė ir į įvykį atvykusiems pareigūnams, kurie bendravo tiek su nukentėjusiojo tėvais, tiek ir su pačiu kaltinamuoju. Esant šioms aplinkybėms, kaltinamojo paaiškinimai, kad jis dėl automobilio apgadinimo nesikreipė į teisėsaugą, nes nespėjo, vertinami tik kaip jo gynybinė versija ir siekis sušvelninti gresiančią atsakomybę.

Kaltinamasis būdamas brandaus amžiaus, turintis nemažai gyvenimiškos patirties, aukštas ir fiziškai pakankamai stiprus vyrus, neabejotinai suvokė, kad sugriebdamas ir tempdamas už kuprinės petnešų, buvusių prie pat kaklo srities, ir suduodamas smūgius ranka į galvos sritį bei pastumdamas žymiai mažesnį bei silpnesnį už save mažametį vaiką gali ne tik sukelti jam fizinį skausmą, bet ir sutrikdyti jo sveikatą, sukelti įvairaus pobūdžio padarinius. Bylos aplinkybės rodo, kad atlikdamas aktyvius veiksmus berniuko atžvilgiu, kaltinamasis savo sąmonėje padarinių nekonkretizavo, tačiau jo veikimo pobūdis (grubiai sučiupta už kuprinės petnešų ir patempta, suduota į gyvybiškai svarbų ir jautrų organą – galvą, vaiko pastūmimas) bei intensyvumas (ne tik patempta už petnešų, bet ir suduota ne mažiau dviejų smūgių į galvą, po to vaikas dar ir pastumtas) rodo, kad asmuo norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia.

Kaltinamojo veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji fizinio smurto vartojimo mažamečio atžvilgiu sukeliant jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdant jo sveikatą požymiai, todėl V. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, skiriant bausmę visais atvejais atsižvelgiama ir įvertinama bausmės paskirtis: nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 140 straipsnio 3 dalies sankcija numato baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes.

Kaltinamasis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, kuriuo kėsinamasi į mažamečio asmens sveikatą, fizinį kūno neliečiamumą. Nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamasis anksčiau neteistas (1 t., b. l. 114), administracine tvarka baustas vieną kartą (1 t., b. l. 116), VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, nesilankė (1 t., b. l. 113), Respublikiniame priklausomybės ligų centre neregistruotas (1 t., b. l. 111), todėl abejoti kaltinamojo pakaltinamumu teismas neturi pagrindo. Kaltinamasis yra tik iš dalies darbingas, nedirba, gyvena iš gaunamos pensijos.

Vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, asmeniui pirmą kartą teisiamam už neatsargų ar nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą paprastai skiriama su areštu ar terminuotu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą ir įvertinus visas kitas aukščiau aptartas aplinkybes, kaltinamajam skirtina švelniausia sankcijoje numatyta bausmė – 50 MGL dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo nepilnamečio P. J. įstatyminė atstovė pateikė civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 182). Ieškinyje nurodoma, kad P. J. dėl kaltinamojo veiksmų patyrė fizinę ir psichologinę traumą. Vaikas patyrė fizinį skausmą, stresą, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, neviltį. Bijo vienas eiti į mokyklą, po įvykio pablogėjo jo sveikata – jaučia baimę, sutriko miegas, pasireiškė nemiga, nerimas, todėl vartoja nervus raminančius vaistus, arbatas.

Įvertinęs visus teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teismas konstatuoja, jog civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška todėl teismo pareiga yra kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Byloje nukentėjusiojo parodymais, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, eksperto paaiškinimais nustatyta ir įrodyta, kad kaltinamasis būdamas suaugęs vyras tyčia smurtavo prieš mažametį nukentėjusįjį, kuriam savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Nustatyta, kad kaltinamasis sugriebęs mažametį nukentėjusįjį už kuprinės petnešų ir jas patraukęs vaiko kalke padarė kraujosruvas, be to, sudavė ne mažiau du smūgius vaikui į galvos sritį, jį pastūmė, dėl ko vaikas griuvo. Tiek kartu su nukentėjusiuoju buvęs M. K., tiek ir nukentėjusiojo tėvai patvirtino, kad sūnus buvo išsigandęs, verkė, buvo šoke, pasimetęs. Kaltinamojo atliktų veiksmų pobūdis – smūgiai į galvą, griebimas iš priekio už petnešų ties kaklo sritimi, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad toks elgesys sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, vaikas buvo išgąsdintas, buvo šoke ir pasimetęs. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė taip pat teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad pas sūnų atsirado baimė, tėvai turi jį vežti į mokyklą, nors anksčiau eidavo savarankiškai. Be to, pablogėjo miegas, kurį laiką turėjo būti prie sūnaus lovos vakarais, kad padėtų užmigti, davė vaikui raminančių arbatų. Teismas pažymi, jog net ir po įvykio praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams, nepilnametį nukentėjusįjį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vaikas graudinosi. Tai rodo, kad šis įvykis turėjo realią neigiamą įtaką jo emocinei būsenai ir jam sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie truko ne mažiau kaip porą mėnesių.

Šie įrodymai patvirtina ne tik tai, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nežymiai surikdyta sveikata, tačiau įvykis turėjo ir neigiamas psichologines pasekmes – vaikas buvo stipriai išgąsdintas, po įvykio atsirado baimė, atsirado sunkumų užmigti. Tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, I. J. parodymų šie nepatogumai nebuvo ilgalaikiai. Todėl įvertinus šias aplinkybes, o taip pat atsižvelgus į tai, kad fizinis smurtas, jėga buvo panaudota prieš mažametį, suduoda į galvos sritį, kaltinamasis kaltės nepripažino, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principu, teismo vertinimu, prašoma priteisti 500 eurų neturtinei žalai atlyginti yra adekvati patirtiems neigiamiems dvasiniams išgyvenimams, teisingumo, proporcingumo principų nepažeidžią, todėl turi būti priteistina visa apimtimi iš kaltinamojo V. L..

Įgaliotoji atstovė advokatė Elena Gylienė prašė teismo priteisti išlaidas už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą. Toks prašymas nurodytas ir civiliniame ieškinyje. Šis prašymas netenkinamas, nes įstatymai nenumato tokios galimybės.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Šiuo atveju nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 55 straipsnio 4, 5 dalies pagrindu, nukentėjusiajam P. J. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 23 d. nutartimi buvo paskirtas įgaliotasis atstovas, kuriuo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatorius parinko advokatę Eleną Gylienę.

Iš teismui pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam P. J. baudžiamojoje byloje Nr. 1-634-1109/2023 valstybė patyrė 657,30 Eur išlaidų.

Pažymėtina, jog vadovaujantis BPK 106 straipsnio nuostatomis, pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko tik dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, t. y., kai gynėjas paskiriamas kaltinamajam, o nagrinėjamu atveju pažyma pateikta už antrinės teisinės pagalbos teikimą ne kaltinamajam, o už nepilnamečiam nukentėjusiajam paskirto įgalioto atstovo paslaugas. Be to, įstatymas numato, kad priteisiamos tik tos nukentėjusiojo patirtos išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo paslaugas, kurias patyrė pats nukentėjusysis. Įstatymas nenumato galimybės išieškoti valstybės patirtas išlaidas už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Esant šioms aplinkybėms, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos. Tokią praktiką formuoja ir aukštesnės instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendis byloje Nr. 1A-76-449/2022).

Kaltinamajam V. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Daiktai, turintys reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktiniai diskai (2 vnt.), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 302–307 straipsniais, 312 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

V. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 50 MGL, t. y. 2500 eurų, dydžio baudą.

Įpareigoti V. L. per 18 (aštuoniolika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į paties pasirinkto banko Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801. Laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai. Dokumentas, patvirtinantis įmokos sumokėjimą, turi būti pristatytas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų raštinės (kabinetas Nr. 111) tarnautojui arba teismo elektroniniu paštu kauno.apylinkes@teismas.lt.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš kaltinamojo V. L. P. J. priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už teisinę pagalbą nepilnamečiui nukentėjusiajam P. J. iš V. L. neišieškoti.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinius diskus (2 vnt.), nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą, skunde nurodant, ar apeliacinėje instancijoje skundas turėtų būti nagrinėjamas rašytinio ar žodinio proceso tvarka.