Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) V. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei V. V., trečiajam asmeniui notarei N. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (ieškovo) V. Č. apeliacinis skundas atmestinas

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti sandorį apsimestiniu, sudarytą kaip su netinkamu asmeniu, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas esminiu argumentais teigia, jog pirma, atsakovė veikė tik kaip statytinis asmuo (CK 1.87 str.). Be to, teismui nustačius, jog šalys turtą įgijo bendrai ir bendriems poreikiams, nepagrįstai nepripažino apelianto kaip tikrosios sandorio šalies bendrasavininko. Antra, teismas nevertino, kad atsakovės paaiškinimai apie atliktus mokėjimus už sodybą, yra visiškai klaidingi ir neatitinka tikrovės, be to teismas nelaiko esmine aplinkybe fakto, kuri iš šalių paduodavo pardavėjai pinigus. Trečia, apeliantas įgytu turtu rūpinosi, jį gerino, tiek namą, tiek aplinką, tam skiriant papildomas pinigines lėšas, tačiau nepagrįstai teismo šie aspektai byloje liko neįvertinti ir neatskleisti.

Dėl ginčo esmės

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys nuo 2015 m. pradėjo gyventi kartu. 2016 m. sausio 15 d. atsakovė V. V. ir turto savininkė V. D., tarpininkaujant UAB „Ober-Haus“ agentui S. S., sudarė preliminarią žemės sklypo ir gyvenamojo namo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartyje sulygta nekilnojamojo turto kaina – 5 000 Eur. Notarinę pirkimo-pardavimo sutartį susitarta sudaryti iki 2016 m. gegužės 31 d. Sudarant preliminarią sutartį pardavėjai V. D. buvo perduotas 1 000 Eur avansinis mokėjimas. Pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis tarp V. D. ir atsakovės V. V. buvo sudaryta 2016 m. rugsėjo 9 d., patvirtinta notarės N. M. (18-27 b. l.). Sudarant šią sutartį šalys patvirtino, kad turto kaina buvo sumokėta iki sutarties sudarymo. Ieškovas 2015 m. kovo 13 d. su UAB „Ober-Haus“ sudarė sutartį dėl atstovavimo parduodant turtą, t. y. 4 žemės sklypus (63-66 b. l.). 2015 m. liepos 22 d. ieškovas sudarė preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurios metu gavo 4 000 Eur avansinį mokėjimą, o likusią 3 400 Eur sumą buvo sutarta sumokėti pagrindinės sutarties sudarymo metu (75 b. l.). Pagrindinė šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. gegužės 30 d., žemės sklypo kaina sumažinta iki 7 000 Eur. Sutarties sudarymo dieną ieškovui buvo sumokėta likusi 3 000 Eur suma (78-83 b. l.). 2016 m. vasario 29 d. ieškovas sudarė preliminarią žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, kurios sudarymo metu gavo 2 800 Eur avansinį mokėjimą. Pagrindinę vieno iš šių sklypų pardavimo sutartį ieškovas sudarė 2017 m. kovo 6 d. (67-72 b. l.). 2016 m. gegužės 4 d. ieškovas sudarė dar vieno žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė žemės sklypą už 2 170 Eur, kuriuos gavo iki sutarties sudarymo (84-88 b. l.). 2015 m. spalio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimu, be kita ko, atsakovei buvo priteista 7 044,50 Eur kompensacija iš buvusio sutuoktinio. 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi šios kompensacijos mokėjimas išdėstytas 36 mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį mokant po 195,68 Eur (17-18 b. l.).

12. Apeliantas V. Č. vienu iš apeliacinio skundo argumentu teigia, kad tikroji sandorio šalis yra ne atsakovė V. V., o jis, ir remiasi CK 1.87 straipsniu. Tai yra laiko, jog sudarytas sandoris yra apsimestinis, todėl mano, jog sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, nustatant, jog tikrasis pirkėjas yra būtent apeliantas. Papildomai apeliantas nurodo, jog teismui nustačius, kad šalys turtą įgijo bendrai ir bendriems poreikiams, tokiu atveju ir pati pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti fiksuota abiejų šalių vardu, tačiau sodybos savininkė oficialiai registruota tik atsakovė. Anot apelianto, teismas nepagrįstai nepripažino sandorio tikrąja šalimi ir apelianto.

13. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas sandorį (nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį) pripažinti apsimestiniu dėl subjekto. Sutartimis, kaip ir kitais sandoriais, siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vis dėlto pažymėtina, kad šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Be to, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.

14. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.).

15. Būtent šiuo pagrindu – dėl pirkėju sutartyje nurodyto asmens neatitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui – ginčijamas sandoris nagrinėjamoje byloje, nurodant, kad tikrasis nekilnojamojo turto pirkėjas buvo ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Minėta, jog CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniais sandoriai laikomi tuomet, kai jie sudaromi ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu; kai atlygintinis sandoris pridengiamas dovanojimo sutartimi; kai siekiama išviešinti trečiuosius asmenis klaidinantį teisinį rezultatą, pvz. nuosavybės teisės perleidimą ir kt. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.) yra išaiškinęs, jog dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

16. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas šiais kasacinio teismo suformuluotais kriterijais rėmėsi, nurodytas aplinkybes nustatinėjo, vertino jas patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, išsiaiškino visas bylai reikšmingas sandorio sudarymo aplinkybes. Ieškovas ieškinio pareiškime ir teikdamas paaiškinimus teismui nurodė, kad sandorį kito asmens (statytinio) vardu sudarė esant neapibrėžtiems santykiams su tėvams. Pasak ieškovo, gyvendamas su atsakove susipyko su tėvais, kurie užsiminė, kad gali pareikalauti grąžinti įgytą automobilį, todėl, bijodamas prarasti turimą turtinę naudą, jis įgijo nekilnojamąjį turtą iš pardavėjos, sutartyje pirkėju forminant ne save, o atsakovę V. V. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, ši ieškovo versija visų pirma, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Antra, nesant jokių įrodymų apie ieškovo iškeltos versijos tikėtinumą prieš sudarant ginčo sandorį, juo labiau nėra aišku, kaip ieškovo nurodyta versija apie galimą tėvų pareikalavimą grąžinti įgytą automobilį buvo susijusi su ieškovo siekiu ir tikslu įsigyti nekilnojamąjį turtą savo vardu. Taigi, įvertinus ieškovo nurodytas prieš sudarant ginčo sandorį niekuo nepagrįstas aplinkybes, iš kurių negalima nustatyti aiškaus ir apibrėžto išankstinio ieškovo tikslo sudaryti apsimestinį sandorį, apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta, jog tokia ieškovo pateikta versija yra pakankamai tikėtina ir pagrįsta, kad tokį sandorį būtų galima laikyti apsimestiniu ir sudarytu su statytiniu asmeniu – V. V. Juo labiau atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotus apsimestinio sandorio nustatymo kriterijus, nurodytus šios nutarties 14-16 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju ginčo sandoris taip pat nebuvo sudarytas kaip melas trečiųjų asmenų atžvilgiu ir juo nebuvo siekiama apeiti įstatymus ar kitų asmenų teises.

17. Apeliantas papildomai nurodo, jog teismui nustačius, kad šalys turtą įgijo bendrai ir bendriems poreikiams, tokiu atveju ir pati pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti fiksuota abiejų šalių vardu, tačiau teismas nepagrįstai nepripažino sandorio tikrąja šalimi ir apelianto.

18. Atsakant į šį apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas tokio reikalavimo pareikšdamas ieškinį nereiškė, o prašė tik pripažinti 2016 m. rugsėjo 9 d. notarės N. M. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp pardavėjos V. D. ir pirkėjos V. V. dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra atsakovė V. V., negaliojančia ir sutarties šalimi (pirkėju) pripažinti ieškovą V. Č.. Tai reiškia, jog atsakovas formulavo ieškinio reikalavimą būtent taip, kad jis būtų pripažintas vieninteliu nekilnojamojo turto savininku, o ne bendrasavininku, kaip jau nurodė apeliaciniame skunde, kas iš esmės laikytina nauju reikalavimu, kuriuos yra draudžiama kelti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys (CPK 135 str.). Asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas yra saistomas ieškovo nubrėžtų teisminio nagrinėjimo ribų ir gali jas peržengti tik tam tikros kategorijos bylose, kuriose vyrauja viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Apeliacinio Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-994/2013). Kadangi ieškovas prašė tik pripažinus 2016 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartie dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra atsakovė V. V., negaliojančia ir sutarties šalimi (pirkėju) pripažinti ieškovą V. Č., o ne pripažinti jį bendrasavininku kartu su atsakove V. V., pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio klausimo net ir nesvarstė.

19. Apeliacinio skundo argumentais apeliantas taip pat teigia, jog teismas nevertino, kad atsakovės paaiškinimai apie atliktus mokėjimus už sodybą, yra visiškai klaidingi ir neatitinka tikrovės, be to teismas nelaiko esmine aplinkybe fakto, kuri iš šalių paduodavo pardavėjai pinigus. Apeliantas tuo pačiu nurodo, jog jis įgytu turtu rūpinosi, jį gerino, tiek namą, tiek aplinką, tam skiriant papildomas pinigines lėšas, tačiau apelianto nuomone, nepagrįstai teismo šie aspektai byloje liko neįvertinti ir neatskleisti.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie apelianto argumentai yra paneigti byloje esančiai įrodymais. Byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovė, gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, nekilnojamąjį turtą siekė įgyti bendram gyvenimui, o ne kažkurio iš jų asmeniniams poreikiams tenkinti (132, 133 b. l.). Liudytojos nekilnojamo turto pardavėjos V. D. paaiškinimai patvirtina, kad šalys visada atvykdavo kartu, bendravo gražiai, kaip sutuoktiniai, sutarties dėl nekilnojamojo turto pardavimo detales derino abu. Liudytojai V. V. bei K. Č. taip pat patvirtino, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė kartu dirbo darbus prie namo, rūpinosi sodybos gerinimu. Juo labiau pats ieškovas pripažino, kad jie su atsakove gyveno kaip šeima, taupydami lėšas, įvairius mokesčius mokėjo iš atsakovės banko sąskaitos, kad atsakovei gavus kompensaciją iš buvusio sutuoktinio, jie kartu planavo investuoti šias lėšas į verslą ir iš to gyventi. Šių aplinkybių visumos kontekste, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog šalys vedė bendrą ūkį. Nežiūrint į tai, jog nekilnojamąjį turtą pirkimui per skelbimą surado ieškovas, tačiau turtą apžiūrėjo ir sutarties sąlygas derino abi šalys. Tiek ieškovas, tiek atsakovė dalyvavo nekilnojamojo turto agentūroje surašant preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį. Jau tuomet, t. y. 2016 m. sausio 15 d., sutartis buvo sudaryta atsakovės vardu. Būtent atsakovė nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio mokėjo įmokas už nekilnojamojo turto draudimą (35-36 b. l.), ir įmokos buvo daromos ne iš atsakovės banko sąskaitos, o grynaisiais pinigais, kas paneigia ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovės vardu mokant įmokas iš sąskaitos šalys siekė taupyti. Nors ieškovas teigė, kad jis su atsakove buvo sutarę, jog po kurio laiko nekilnojamąjį turtą atsakovė perrašys jam, atsakovė šios aplinkybės nepripažino, o ją patvirtinančių kitų įrodymų byloje nėra.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad už perkamą sodybą su pardavėja buvo atsiskaityta per 4 kartus. Kadangi šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir visuomet kartu vykdavo sumokėti V. D. už sodybą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog kuri iš šalių paduodavo pardavėjai pinigus, nėra esminė ir lemianti aplinkybė, siekiant pripažinti sandorį apsimestiniu dėl netinkamos sandorio šalies. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė gaudavo pastovias pajamas iš buvusio sutuoktinio bei savivaldybės, tuo tarpu atsakovas pajamas gavo tik periodiškai pardavęs nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra ginčo, kad pirmąją 1 000 Eur sumą pardavėjai V. D. 2016 m. sausio 15 d. sumokėjo ieškovas, pinigus gavęs iš tetos. V. D. pateiktais duomenimis, antroji įmoka buvo gauta 2016 m. gegužės 11 d. ir sudarė 300 Eur. Ieškovas pagal pateiktus duomenis apie gautas pajamas (lėšas už parduotus žemės sklypus), iki šios datos buvo gavęs 4 000 Eur avansinį mokėjimą už žemės sklypą 2015 m. liepos 22 d., 2 800 Eur avansinį mokėjimą už parduodamą žemės sklypą 2016 m. vasario 27 d. ir 2 170 Eur sumą už parduotą žemės sklypą iki 2016 m. gegužės 4 d. Duomenų apie kokias kitas ieškovo gautas pajamas, byloje nėra. Tuo tarpu atsakovė V. V. būtent 300 Eur dydžio įnašo mokėjimo dieną, t. y. 2016 m. gegužės 11 d., iš savo sąskaitos išsigrynino 380 Eur (37 b. l.). Įvertinus šalių lėšų gavimo datas ir sumas bei avansinio mokėjimo V. D. sumą bei remiantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog ši suma buvo sumokėta iš V. V. sąskaitos išgrynintomis lėšomis. 2016 m. birželio 2 d. V. D. buvo sumokėta 3 000 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. gegužės 30 d. ieškovas, pardavęs žemės sklypą, gavo būtent tokią pinigų sumą, labiau tikėtina, kad šis mokėjimas buvo padarytas būtent iš šių lėšų. Paskutinis 700 Eur mokėjimas buvo atliktas rugpjūčio mėnesį taip pat dalyvaujant abiem šalims. Tačiau visumoje sprendžiant dėl šalių įnašų perkant nekilnojamąjį turtą, atsižvelgiant į tai, kad šalys gyveno kartu bei įvertinus byloje esančius duomenis bei šalių paaiškinimus apie jų gaunamas pajamas ir išlaidas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pajamos buvo stabilesnės ir pastovesnės nei atsakovo. Pažymėtina ir tai, kad abi šalys iškart apsigyveno nekilnojamame turte ir juo rūpinosi, abi savo darbu siekė pagerinti turtą, jį tvarkė, būtent atsakovė ir iki sandorio sudarymo, ir po jo mokėjo turto draudimo įmokas, taigi teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti, kad V. V. sudarant turto pirkimo-pardavimo sutartį buvo tik statytinė. Būtent atsakovė iki šios dienos gyvena nekilnojamajame turte ir juo rūpinasi, todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad atsakovė sudarydama sutartį ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, jomis naudojosi ir vykdė, o ne tik formaliai pasirašė sutartį, iš ko seka, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadas atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apelianto (atsakovo) V. Č. apeliacinį skundą, iš jo priteistinos 123,50 Eur atsakovės patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme Valstybės naudai (185 b. l.).

24. Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. Č. 123,50 Eur (vieną šimtą dvidešimt tris eurus 50 ct) atsakovės V. V. turėtų apeliacinės instancijos teisme atstovavimo išlaidų Valstybės naudai. Nurodyta suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB “Swedbank”, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.