- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-05
- Bylos Nr.
- e2A-462-180/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- V. V.
- Kategorijos
- 2.2.2.7Juridinio asmens organai
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Biocotech Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3935-560/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Biocotech Baltic“ ieškinį atsakovui V. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Biocotech Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 182 533,83 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „Biocotech Baltic“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Tytus“. Bendrovės vadovu nuo jos įsteigimo (2009 m. spalio 10 d.) iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas. Išanalizavus UAB „Biocotech Baltic“ 2009-2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentus nustatyta, kad bendrovė 2013 m. sausio 28 d. buvo nemoki. Taigi jau 2013 m. sausio 29 d. atsakovui kilo pareiga inicijuoti jo vadovaujamos bendrovės bankroto bylos iškėlimą, tačiau jis nurodytos pareigos nevykdė, dėl ko bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 182 533,83 Eur turtinė žala. Ieškovė teigė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėti veiksmai, žala (šiuo atveju paskaičiuota pagal bankroto byloje kreditorių pareikštus finansinius reikalavimus, kurie sudaro bendrą 182 533,83 Eur sumą), priežastinis ryšys (jeigu atsakovas būtų veikęs pagal įstatymus, būtų laiku atsiskaitęs su tuometiniais kreditoriais bei kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimo, bendrovė ir jos kreditoriai nebūtų patyrę žalos) bei kaltė (atsakovas turėjo žinoti ir žinojo, kad jo vadovaujama bendrovė yra nemoki, tačiau nevykdė įstatyme imperatyviai numatytos pareigos, nesielgė sąžiningai, atidžiai bei rūpestingai ir nedėjo pastangų, kad būtų atsiskaityta su kreditoriais).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 1 020 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas, spręsdamas ginčą, taikė CK 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 ir 8 straipsnius, nustatančias įmonės nemokumo apibrėžimą bei įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo klausimais (bylos Nr. 3K-3-420/2013; Nr. 3K-3-567/2014; Nr. 3K-3-321/2014).Išanalizavęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad bendrovė „Biocotech Baltic“ 2013 m. sausio 28 d. turėjo 142 327,68 Eur turto ir 88 607,98 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Nors formaliai vertinant paminėtus duomenis galima teigti, kad nurodytai datai bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę jos turėto turto vertės, tačiau iš kitų bylos duomenų (buhalterinės didžiosios knygos, turto ir įsipareigojimų santykinės išraiškos lentelių) matyti, kad bendrovė atlikdavo mokėjimus ir bent iš dalies vykdė įsipareigojimus kreditoriams. Nurodytu laikotarpiu buvo įvykdyti nemažos apimties mokėjimai kreditoriams UAB „Electric box“, UAB „ATC Baltic“ bei UAB „Bioservice Baltic“, taip pat 2013 m. buvo vykdomi įsipareigojimai darbuotojams bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV). Be to, bendrovė 2013 m. gavo ir įplaukų iš debitorių. Aptartų duomenų pagrindu teismas sprendė, kad bendrovė vykdė veiklą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai į bendrovės 2013 m. sausio 28 d. pradelstus įsipareigojimus įtraukia kreditorių finansinius reikalavimus, kurių pagrįstumas nurodytu metu buvo nagrinėjamas arbitražo teismuose.Teismas sutiko su ieškove, kad 2013 m. sausio 28 d. bendrovės finansinė padėtis buvo sunki, tačiau sprendė nesant pagrindo išvadai, kad UAB „Biocotech Baltic“ atitiko nemokios įmonės statusą, kaip jį apibrėžia ĮBĮ. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui, o bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovui, kaip įmonės vadovui, nuo 2013 m. sausio 29 d. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo, ir konstatuoti jo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, faktą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė jam negali būti taikoma. Teismas sprendė esant reikšminga pasisakyti dėl ieškovės reikalaujamos priteisti žalos, kurios dydis grindžiamas UAB „Biocotech Baltic“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Reikalavimas atlyginti žalą šiuo atveju galėtų būti grindžiamas žalos padidėjimo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, jei tokie būtų nustatyti, ribose, o ne visa nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų apimtimi. Bylos duomenys tvirtina, kad iš prašomos priteisti įmonei padarytos žalos sumos nėra atimtas paties atsakovo bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas. Be to, nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu nebuvo pateikti paaiškinimai dėl įmonės turėto turto, įrašyto teismui pateiktuose balansuose, dėl ieškovei perduotų automobilių vertės, taip pat nėra įrodymų, kad ieškovei perduoti įrenginiai yra visiškai beverčiai, dėl ko negali būti bent iš dalies sumažinta kreditorių finansinių reikalavimų suma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė – BUAB „Biocotech Baltic“, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ieškovė įrodė, kad bendrovė dar 2013 m. sausio 28 d. buvo nemoki ir kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ĮBĮ nustatytos pareigos nevykdė. Teismas nepagrįstai sprendė nesant pagrindo konstatuoti bendrovės nemokumo nurodytai datai. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien ta aplinkybė, kad įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdo, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai nustatomos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė situacija, kai po 2013 m. sausio 28 d. bendrovė vykdė nuostolingą veiklą, tačiau kreditorių finansiniai reikalavimai didėjo ir galiausiai bankroto byloje buvo patvirtinta net 182 533,83 Eur tokių reikalavimų suma, nors 2013 m. sausio 28 d. kreditorių finansinių reikalavimų suma buvo 88 607,98 Eur.Ginčo atveju labiau tikėtina, kad 2013 m. sausio 28 d. bendrovė buvo nemoki, nei moki, todėl skundžiamas sprendimas yra aiškiai neteisingas ir nepagrįstas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Ginčo atveju bendrovė jau 2013 m. sausio 28 d. buvo nemoki, o visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai susiformavo po nurodytos datos, kas matyti iš ieškinio priedų. Šių duomenų atsakovas nepaneigė.
Atsakovas – V. V., atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovės „Biocotech Baltic“ finansinė padėtis 2013 m. sausio 28 d. buvo sunki, tačiau nemokumo ĮBĮ prasme nebuvo. Be to, iš esmės visi bendrovės finansiniai reikalavimai susiformavo tik 2014 m., o ši aplinkybė patvirtina, kad iki 2014 m. įsipareigojimai kreditoriams buvo vykdomi. Atsakovas į bylą pateikė bendrovės atsiskaitymų suvestinę, iš kurios matyti, kad nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio kreditoriui UAB „ATC Baltic“ daliniais mokėjimais buvo pervesta 49 235,40 Eur, o dėl likusios reikalavimo dalies pagrįstumo kilo ginčas. Iš bendrovės kasos knygos matyti, kad 2013 m. bendrovė grąžino 28 817,19 Eur paskolos kreditoriui UAB „Bio valiuta“ bei nuolat vykdė mokėjimas kreditoriams UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Vestekspress“, UAB „Vilksanda“ ir kitiems. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Remiantis ieškovės logika, bankroto byla turi būti inicijuojama vien tik formaliai atitinkant ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus kriterijus.Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė ne tik atsakovo neteisėtų veiksmų, bet ir žalos fakto. Ieškovė žalą prilygino bendrai bendrovės bankroto byloje teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai, nors svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Be to, ieškovė neįrodinėjo savo galimybių bent iš dalies patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus bankroto byloje realizuojant jai perduotą įrangą, automobilius bei kitą bankroto bylos iškėlimo momentui balanse apskaitytą turtą. Skunde nenurodoma, kokiu konkrečiai CPK 327 straipsnyje nustatytu pagrindu yra prašoma grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.Šioje byloje keliamas klausimas dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl ko susidarė ir liko nepadengtos skolos kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pareikštą ieškinį atmetė – konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų – pareigos nuo 2013 m. sausio 29 d. inicijuoti bankroto bylą pažeidimo, ir bendrovei „Biocotech Baltic“ bei jos kreditoriams kilusios žalos fakto. Apeliaciniame skunde ieškovė su nurodytomis teismo išvadomis nesutinka ir kelia įrodymų vertinimo taisyklių, ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos netinkamo taikymo klausimus.Prieš pasisakant dėl skundo argumentų, kolegijos vertinimu, tikslinga apžvelgti ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei jo pagrindu suformuotus kasacinio teismo išaiškinimus.Įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta dėl to, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos šiems kreditoriams), tiek naujų potencialių kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės mokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai ar neveikimas neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių pavėluotą vykdymą skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, kai vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl didelės kaltės (tyčios) siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 str. 1 d. nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).Įmonės nemokumas yra tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Tai yra vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų iškelti bankroto bylą. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Nagrinėjamu atveju apeliantė argumentuoja, kad teismas nepagrįstai atsisakė konstatuoti UAB „Biocotech Baltic“ buvus nemokia jau 2013 m. sausio 28 d., nors iš pateiktų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad nurodytai datai bendrovės pradelsti įsipareigojimai (88 607,98 Eur) viršijo pusę jos turėto turto vertės (142 328 Eur). Apeliantės nuomone, ginčo atveju atsižvelgtina į kasacinio teismo išaiškinimą, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė vykdo nuostolingą ūkinę komercinę veiklą, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai nustatomos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kolegija nurodytus skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Apeliuodama į 2013 m. sausio 28 d. buvusį UAB „Biocotech Baltic“ pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir turto santykį, ieškovė į bendrovės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sumą įtraukia ir 43 999,22 Eur UAB „ATC Baltic“ finansinį reikalavimą, nors šio kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas nurodytu metu buvo nagrinėjamas arbitražo teisme. Ieškovė nepaiso teismų praktikoje suformuotos nuostatos, kad teisme ginčijamas finansinis įsipareigojimas nėra įskaičiuojamas į bendrą pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sumą, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-859/2009; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2387/2011). Atsižvelgiant į nustatytą aplinkybę bei tai, kad UAB „ATC Baltic“ finansinio reikalavimo pagrįstumas buvo patvirtintas tik 2014 m. kovo 28 d. Arbitražo teismo sprendimu (bylos Nr. 1-6/2013), kolegija sprendžia, jog apeliantės nurodoma bendrovės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams masė mažintina 43 999,22 Eur suma. Taigi teigti, kad jau 2013 m. sausio 28 d. UAB „Biocotech Baltic“ pradelstų įsipareigojimų ir turto santykis atitiko nustatytąjį ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, nėra pagrindo. Atitinkamų įmonės finansinės atskaitomybės rodiklių santykis nėra vienintelė aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima visapusiškai spręsti dėl įmonės finansinės būklės. Teismas pagrįstai į tai atsižvelgė ir nustatė, kad 2013 m. bendrovė vykdė veiklą, įsipareigojimus kreditoriams. Nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio UAB „Biocotech Baltic“ pervedė kreditorei UAB „ATC Baltic“ 49 235,40 Eur sumą, 2013 m. grąžino 28 817,19 Eur paskolos kreditoriui UAB „Bio valiuta“, taip pat vykdė mokėjimus (nuo 435 iki 579 Eur) mažesniems kreditoriams – UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Vestekspress“, UAB „Vilksanda“. Be to, 2013 m. bendrovė gavo įplaukų iš debitorių, kas, kaip ir anksčiau nurodytos aplinkybės, patvirtina, kad UAB „Biocotech“ 2013 m. aktyviai vykdė veiklą, generavo pajamas. Tokią išvadą patvirtina ir kiti bylos bei viešai prieinami duomenys – 2013 m. lapkričio mėnesį mėnesį bendrovė turėjo 3 darbuotojus. Bendrovė nurodytu laikotarpiu vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, mokėjo mokesčius VSDFV (CPK 179 str. 3 d.). Apeliantė to nepaneigė. Be to, svarbu ir tai, kad iš esmės visi teismo patvirtinti BUAB „Biocotech Baltic“ kreditorių finansiniai reikalavimai pagal ieškovės į bylą pateikus duomenis susidarė 2014 metais, todėl sprendžiama, kad bendrovė iki 2013 metų pabaigos vykdė įsipareigojimus kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, mažai tikėtina, kad jeigu bendrovė jau 2013 m. pradžioje būtų buvusi nemoki, nevykdžiusi jokių atsiskaitymų su kreditoriais ir tik prisiėmusi arba didinusi savo finansinius įsipareigojimus, kreditoriai nebūtų inicijavę jai bankroto bylos iškėlimo. Tokių kreditorių iniciatyvų teismų informacinės sistemoje LITEKO neužfiksuota (CPK 179 str. 3 d.).Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Skunde akcentuojami kasacinio teismo išaiškinimai pateikti byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Nurodytoje byloje sprendžiant dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo nustatytas įmonės nemokumas ir nurodytos pareigos pažeidimas. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė UAB „Biocotech Baltic“ nemokumo 2013 m. pradžioje, o kartu ir atsakovui kilusios pareigos inicijuoti jo vadovaujamai bendrovei bankroto bylos iškėlimo procesą. Taigi skunde akcentuojami kasacinio teismo išaiškinimai, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, vadovaujama atsakovo, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai nustatomos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014), nagrinėjamam ginčui nėra aktualūs, jais vadovautis nėra pagrindo. Skunde kvestionuojama ir teismo išvada dėl neįrodyto žalos, kaip vienos iš atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, fakto. Apeliantės teigimu, nustačius, kad bendrovė 2013 m. sausio 28 d. buvo nemoki, atsakovas turi pareigą atlyginti dėl jam ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo bendrovei ir kreditoriams kilusią žalą, kuri pagrįstai buvo paskaičiuota pagal po nurodytos datos susidariusius kreditorių finansinius reikalavimus. Pirma, anksčiau nurodytais motyvais konstatuota, kad UAB „Biocotech Baltic“ nemokumas 2013 m. pradžiai apeliantės nebuvo įrodytas.Antra, pagal ginčui aktualiose kasacinio teismo bylose pateiktus išaiškinimus sprendžiama, kad, svarstant įmonės vadovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydį, turi būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes įmonės vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kaip pasikeitė (padidėjo) kreditorių finansinių reikalavimų dydis nuo jos deklaruoto UAB „Biocotech Baltic“ nemokumo 2013 m. sausio 28 d. iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Nesant nurodytų duomenų byloje teismas teisingai pažymėjo, kad apeliantė nepagrįstai žalą prilygina bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai. Tuo labiau, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad iš esmės visi teismo patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė 2014 metais.Apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo šias teisės normas aiškinančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovas V. V. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.), tačiau tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 177, 178 str.), todėl dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.